Beata Nicholson's Blog, page 2

Neapolis ir picos piligrimai. Beatos ir Jurgio ir Drakono picos gidas Neapolyje

Šis reportažas buvo publikuotas žurnale Beatos Virtuvė 2015 Vasara. P.S. dabar jau galima skristi į Neapolį tiesiai. IR visuomet prašom pasidalinkite, kur ragavote skanios picos patys Neapolyje. Reportažą paruošiau aš, prašom skaitom, manau pravers ir dabar, nes visi klausia, tai todėl nuprendžiau įdėti ši straipsnį čia.

Picos piligrimai: nuo Romos iki neapolietiškos garsenybės. Mūsų šeimos restorano „Jurgis ir Drakonas“ istorija prasidėjo nuo kelionės į Italiją ir tiesiog meilės geram maistui. Kai paragauji geros picos, kelio atgal nėra. Tad Tomas nusprendė savo sėkmingos komandos narius trumpam išsiųsti į Italiją paragauti itališkos picos. Į pirmąją kelionę važiavo ir jis, o į antrąją įsiprašiau aš su žurnalo fotografe Dovile. Tad siūlau kartu leistis į piligriminę picos kelionę ir sužinoti, kas kur yra skaniausia.

Maršrutas: Vilnius–Roma. Pusdienis Romoje, traukiniu į Neapolį, diena Neapolyje, traukiniu atgal į Romą ir pusdienis joje – Vatikanas, ir vėl namo.

Kas važiavo? „Jurgio ir Drakono“ (JD) komanda: Gilbertas – picų kepėjas, Dovilė – restoranų vadovė, Rūta – taip pat JD senbuvė, vadovauja virtuvei, ir dar viena Dovilė, mūsų Beatos Virtuvės fotografė.

Kelio pradžia Roma. Pizza al Taglio ir Pizza Romana

Svarbu, kad daiktus vadintume tikraisiais jų vardais. Pizza Al Taglio yra visoje Italijoje populiarus užkandis – tai kvadratinė pica, iškepta didelėse formose elektrinėse krosnyse. Pats pavadinimas sufleruoja, kad prieš parduodant ji supjaustoma gabalais, – itališkai tagliare reiškia „supjaustyti“. Jei belaukdama valgytojų pica atvėsta, vėliau ji paprasčiausiai pašildoma.

Pizza Romana – romietiška pica, plona ir traški. Jos tešloje mažiau vandens ir yra aliejaus.

Picos Mikelandželas – Gabriele Bonci – Pizzarium (Via della Meloria 43)

Bonci piceriją svajojau aplankyti seniai. Taigi, mano pirma lankytina vieta buvo šio meistro kepykla – picerija. Picos Mikelandželu Bonci pakrikštijo žurnalas „Vogue“. Lipo ir prilipo etiketė, kartu ir tarptautinė šlovė. Bet šlovė ne tuščia, tikrai, nes ten valgytai picai neprilygsta niekas, ką esu ragavusi iki tol, akivaizdu – jis tikras artizanas! Tai tiesiog fantastiškai skani, itališko stiliaus, korėta, minkšta, elastinga, bet tuo pat metu traškiu pagrindu duona – focaccia su kūrybingai parinktais ir kokybiškais priedais. Vitrinoje išrikiuotos bent dešimties rūšių pizza al Taglio, tai bedi pirštu, tau atkerpa, pasveria, pašildo. Bonci naudoja specialius, mažų ūkių auginamus retų arba senovinių kviečių miltus.

Pizzeria da Remo (Piazza di Santa Maria Liberatrice 44)

Tipiška pizza romana pizeria, esanti centro pakraštyje. Šurmuliuojanti ir pilna žmonių. Padavėjai ir kepėjai – tik vyrai. Dar niekad nemačiau greičiau kočiojant tešlą. Pica čia plonytė, beveik kaip lavašas. Nebrangu, greita ir triukšminga.

 

Pavojingasis Neapolis???

Pernai mano draugai nuvyko į Neapolį ir jau netrukus iš Pompėjos, kuri yra visai šalia miesto, rašė: „Džiaugiamės iš šio miesto išsikapstę gyvi ir sveiki…“ Jiems Neapolis pasirodė keistas ir net pavojingas. Mano pačios vyras prieš daugiau nei metus ten praleido beveik dvi savaites ir nė žodžiu neužsiminė, kad tas miestas galėtų kelti kokį nors pavojų. Nors apskritai Neapolis tikrai turi įvairialypę reputaciją, bet jis vertas dėmesio: pica čia ne tik religija, ir kone šventenybė, bet ir labiausiai Neapolį pasaulyje garsinantis simbolis. Neapoliečiai, nors ir neišrado picos (tikrieji jos autoriai, sakoma, yra graikai), bet ištobulino ir sukūrė savo picos taisykles. Taigi, jei yra dar koks miestas, be Niujorko, turintis savo picą, – tai Neapolis. Iš Romos čia atlėkėme greitu kaip kulka traukiniu, užtrukome tik valandą „su uodegėle“. Automobiliu važiuoti niekas nepataria, sako, jei nesi vietinis, tokios ekstremalios pramogos nebandyk.

Po Neapolį vaikščiojome pėsčiomis. Miestas didžiulis, čia gyvena per du milijonus gyventojų. Senamiestis toks, kokio nematėte: ryškus, o pastatai tiek pat aukšti, kiek siauros gatvės, visur šurmulys ir kiekviename žingsnyje norėsite fotografuoti.

 

 

Kas yra Vera Pizza Napoletana?

Tai neapolietiškos picos asociacija ir tokia lyg neapolietiškos picos tradicijų saugojimo ir puoselėjimo mokykla. Ji moko ir, aišku, turi savo taisykles – jei joms paklūsti, ant savo picerijos sienos gali kabinti Vera Pizza Napoletana simbolį, jame pavaizduotas klounas su žalia liže picai į krosnį šauti. Pagrindinės mokyklos taisyklės: tešla tik iš miltų, druskos ir vandens, brandinama mažiausiai 12 valandų. Ant picos irgi bet ko dėti negali ir kokybės standartus reikia atitikti. Ir, žinoma, pica kepama krosnyje, nes jokioje orkaitėje reikiamos 400 laipsnių temperatūros neišlauši.

Pica yra gatvės maistas, todėl kai kurios vietos nesiūlo nei staliukų, nei kėdučių, kaip kad mes Lietuvoje esame įpratę. Atėjai, pasiėmei, stovėdamas suvalgei. Darbo valandos labai sustyguotos, nes Italijoje valgoma tiksliai pagal laikrodį. Pietūs iki maždaug 15 valandos. Tada pertrauka ir vėl prie krosnies apie 18–19 valandą. Beje, niekur nepamatysi moterų – nei picos pagrindą sukančių, nei padavėjomis dirbančių. Aplankėme penkias picerijas, nė vienoje moterų nebuvo.

Pica, aišku, yra kasdienis maistas. Čia jums ne prašmatnybė. Išmokti gerai išsukti ir kepti picą daugeliui yra bilietas į geresnį gyvenimą. Neretai jaunuoliai picerijose pradeda dirbti nuo paauglystės. Pavyzdžiui, „Jurgio ir Drakono“ picas kuruojantis neapolietis Michele picerijoje pradėjo dirbti nuo 13 metų – iš pradžių tik ją tvarkė, o nuo 16-os stojo prie krosnies. Jam pica yra jo gyvenimas. Ir ji – ne šiaip paplotėlis, ji yra gyvas reikalas. Kai tiek sureikšminimo, dėmesio ir tradicijų, tas maistas negali būti neskanus. Michele sako, kad neapolietiškai picai reikia dviejų labai svarbių dalykų: meilės ir aistros. Ir iš tiesų, kai vaikščiojome po picerijas, meistriškumas užburdavo: rankos tempia ir suka picos paplotį su tokiu lengvumu ir greičiu, kad gali žiūrėti valandų valandas. Iškepti ją taip, kaip reikia, taip pat menas. Sekundę neapsukai, jau apanglėjo šonas. O juodi taškiukai ant storo šono yra privalomi.

Kokia yra ta neapolietiška pica? Didelė, su pomidorais iš Vezuvijaus papėdės, viduryje drėgna, vos traškiu dugneliu ir pasipūtusiais šonais, nes kepėjas ją išsuka taip, kad paliktų prie krašto bortelį. Visur rasi peilių ir šakučių, ji valgoma su įrankiais arba tiesiog picos gabalas lenkiamas per pusę. Kainuoja nuo 6 iki 10 eurų.

Kaip mes nepasiklydome. Aišku, kaip ir bet kur, – geriau važiuoti pasiruošus ir užsirašius, kur eiti ir ką pamatyti, bet dar geriau turėti gidą. Mus po Neapolį ir picerijas vedžiojo Francisco. Mano vyras Tomas su juo susipažino, kai mokėsi Vera Pizza Napolitana mokykloje. Francisco yra kinų kalbos specialistas, bet puikiai kalba angliškai ir itališkai. Už tai, kad lydėjo mus visą dieną, mokėjome 100 eurų, manau, tikrai verta.

L’Antica Pizzeria Da Michele (Via Cesare Sersale, 1/3)

Amerikos išgarsinta, daugiau nei šimto metų senumo garsiausia Neapolio picerija. Ar joje geriausia pizza? Čia jau skonio reikalas, kad gera, tai tikrai, kad išgarsinta Holivudo – taip pat faktas. Sezono metu prie Da Michele nusidriekia eilės. Mes užsukome prieš pat pietus, tad dar gavome staliuką. Daug viena su kita sujungtų salių, paprasčiausias interjeras, tiksliau, jo nėra. Yra Julios Roberts nuotrauka ant sienos. Būtent čia ji filmavosi ir valgė picą filme „Valgyk, melskis ir mylėk“. Apsilankyti būtina. Garsenybė ir garsenybė.

La Figlia del Presidente (Via del Grande Archivio, 23/24)

Picerijos pavadinimas verčiamas „prezidento dukra“. Čia nėra staliukų, tik take away (išsinešti), ir čia mes valgėme skaniausią mūsų kelionės take away pizza. Neapolyje dar yra kelios tai pačiai šeimai priklausančios picerijos panašiais pavadinimais: „prezidento pusseserė“ ir dar kažkokia „giminaitė“.

Gino Sorbillo (Via dei Tribunali, 32)

Dar viena pica, kurią valgėme lauke (tiesiog nebuvo vietos viduje prie staliukų). Priklauso vietinei žvaigždei Pizaolo, dalyvaujančiam TV projektuose. Taigi, gauti staliuką Sorbillo jau apie vidurdienį buvo neįmanoma. Valgėme gatvėje. Picą paėmėme aštrią, ji mums paliko mažiausią įspūdį.

Pizzeria Tratoria Da Atillio (Via Pignasecca, 17)

Simpatiška šeimos trattoria, mums ji buvo mieliausia. Pilnutėlė pietų metu, jauki, sienos nusagstytos per dešimtmečius sukauptais sertifikatais ir nuotraukomis. Valgiaraštyje ne tik pizza, bet ir pasta. Restoranas – picerija, fantastiška pica ir itališka trattoria atmosfera.

 

Pizzeria 50 Kalo (Piazza Sannazaro, 201B)

Pati moderniausia ir naujausia. Jei visos kitos daugiametės, tai ši – nauja ir šviežia. Jei prieš tai buvusi visa geltona ir jauki, tai šioje dominuoja juoda spalva, o krosnis – raudona. Bet čia valgiau skaniausią picą be sūrio. Beje, būtent čia ragauta pica įkvėpė „Jurgio ir Drakono“ veganiškąją, tad iš kelionės grįžome ne tuščiomis. Ši picerija vienintelė iš aplankytųjų įsikūrusi prie jūros. Būdami Neapolyje, būtinai čia užsukite. Tiesa, nuo 15 val. iki 18 val. picerija uždaryta pietums.

Užkandžiai ir desertai. Neapolio delikatesas yra ne tik pizza, o – dėmesio! Dėmesio! Karvių ir avių skrandžiai ir kiti vidaus organai. Valgomi tiesiog su citrinų sultimis, kaip kokios austrės. Pamėginti neišdrįsome, bet paspoksojome. Kas buvo desertui??? Aišku, ledai. Gelato negalima praleisti.

 

 

The post Neapolis ir picos piligrimai. Beatos ir Jurgio ir Drakono picos gidas Neapolyje appeared first on Beatos virtuvė.

Maršrutai po Lietuvą: Žemaitija

Kelionės yra tiesiausias ir paprasčiausias būdas pajusti didelę laimę. Nesvarbu, ar skrisite niolika valandų lėktuvu į tolimiausią pasaulio kraštą, ar automobiliu išnaršysite Lietuvą, o gal išeisite į žygį pėsčiomis, – laimė lyg koks vitaminas kaupsis ir didės. Keliaudami daugiau judame, daugiau juokiamės, daugiau pamatome, daugiau kalbame ir, žinoma, – daugiau ragaujame!

Kavinė „Pakalnutė“, ir tik ji, sakė mums visi: žemaičiai, dzūkai, kauniečiai ir vilniečiai. Interjero subtilybių, alyvuogių ir pievagrybių nesitikėkite, bet šeimininkė sutiks ir pamaitins kaip seniai matytus gimines. Sodriai žalias kavinės pastatas yra Salantų centre, ir neįtikėtina, bet gali būti, kad staliuko teks palaukti eilėje! Antros tokios kavinės turbūt nėra, nes mažų (tikrai mažų…) kainų stebuklas čia suderintas su skaniu naminiu maistu ir didžiulėmis porcijomis! Kavinės top patiekalas – šonkauliukai. Ohoho, neišgriūkit pamatę – lėkštė didžiulė ir tie naminės mėsos šonkauliai, darniu kalneliu sudėlioti, šalia – šeimininkės darže augintos daržovės ir virtos bulvikės. Suvalgę metrą tų tikrai skaniausių pasaulio šonkaulių ir susimokėję jau kylame eiti, o šeimininkė į rieškučias beria saldainių. Tai ar daug tie du ar trys šimtai kilometrų, kai įspūdžių milijonas ir pilvas džiaugiasi?

Adresas : M. Valančiaus g. 3, Salantai (netoli Kretingos)

ĮDOMYBĖS NETOLIESE

Didžiausias japoniškas sodas Europoje. Unikalus 16 hektarų meistro Hajime Watanabe iš Japonijos kuriamas japoniškas sodas su tūkstančių bonsų kolekcija, akmenų sodu, sakuromis, tvenkiniais. Sodo kūrėjai viską papasakos ir aprodys, galėsite paragauti japoniškos žaliosios matcha arbatos ir pamaitinti laimę nešančius karpius. Darbėnuose už bažnyčios sukite Laukžemės kryptimi, po to jau matysite nuorodas.

Adresas: Kretingos rajonas, Mažučių kaimas, Sodų gatvė;  Koordinatės 56.0300039, 21.208963;  Tel. +370 616 18530

Paslaptingame piramidės formos miške tarp Šventosios ir Darbėnų yra Baltų mitologijos parkas.

Čia „gyvena“ legendiniai senovės lietuvių garbinti dievai: Praamžius, Perkūnas, Žvaigždikis ir net Patrimpas, kuris už pavasarinį atgimimą atsakingas. Jei į parką iš viršaus pažiūrėtumėte, pažintiniai jo takai į Verpstės pavidalą susidėtų. O jei, gryname miško ore palakstę tarp mitologinių būtybių, neišalkote, užeikite ir į šalia esantį labirintą Laimės šulinio paieškoti.

Adresas: Sausdravų kaimas, Kretingos rajonas ;  Tel. +370 682 55037

 

Ekologinis ožkų ūkis „Bajorkaimio pievos“ – smalsuoliams, norintiems pamatyti, kaip daromi fermentiniai sūriai. Mažyliams, kurie galės straksėti su ožiukais, paglostyti avytę, žemaitukų veislės kumele Klumpe pajodinėti. Gurmanams, kad balandų pesto su sūriu ragaudami džiaugtųsi. Beje, šioje sodyboje 1987 m. režisierius Gytis Padegimas filmavo „Irkos tragediją“ (pagal Šatrijos Raganą).

Adresas: Šarnelės kaimas, Bajorkaimio skersgatvis 4, Plungės rajonas;  Skambinkite Gintautei Kazlauskienei tel. +370 616 03489

Dar mano kolegei Ievai patiko Arūno ir Natalijos Normantų sūrių ūkis. Jie augina ožkas, avis, turi ančių, žąsų, vištų, gaidžių, povų, triušių, kačių, šūnų ir dar daug gyvūnijos. O gamina puikius fetos sūrius, halumį, puskiečius sūrius, O Arūnas mėgsta paekspermentuoti ir su tautinių gėrimų gamyba. Aplankykite juos būtinai, mums labai patiko.

The post Maršrutai po Lietuvą: Žemaitija appeared first on Beatos virtuvė.

Liepos 6 dienos piknikas

Liepos 6 – visi į pikniką – kur tai bebūtų, ar Vilniuje prie Balto Tilto, ar Ukmergėje, Kėdainiuose, Kaišiadoryse ar Telšiuose. Švęsti, būti su draugais, šeima, o jei dar visi pasipuoštume tautiniais drabužiais, tai tada nuotaika būtų 100%. O kad nereikėtų sėdėti prie puodų ir viskas tilptų į pikniko krepšį, siūlau jums lengvai pagaminamus ir laiko nereikalaujančius patiekalus.

Užkandžiams manau labai tiks sūrių vėrinukai, sluoksniuotos tešlos pyragėliai su grybais  arba tiesiog plokšti pyragai su jūsų mėgstamais pagardais.

Na o kad piknikas pavyktų ir būtų lengvas, išeitis yra su keptu zuikiu, arba salotomis stiklainyje: su avinžirniais ir daržovėmis arba su grikiais ir fetos sūriu.

 

na o desertui, senas geras Tamsus tinginys su kakava arba baltas tinginys

o gal ir vyšnių ir migdolų keksiukai patiks labiau?

The post Liepos 6 dienos piknikas appeared first on Beatos virtuvė.

Maršutai po Lietuvą: Suvalkija

Kelionės yra tiesiausias ir paprasčiausias būdas pajusti didelę laimę. Nesvarbu, ar skrisite niolika valandų lėktuvu į tolimiausią pasaulio kraštą, ar automobiliu išnaršysite Lietuvą, o gal išeisite į žygį pėsčiomis, – laimė lyg koks vitaminas kaupsis ir didės. Keliaudami daugiau judame, daugiau juokiamės, daugiau pamatome, daugiau kalbame ir, žinoma, – daugiau ragaujame!

Lekėčių bendruomenės Moterų klubo kulinarinio paveldo namai. Nė kiek tie suvalkiečiai, kitaip – sūduviai, neskūpūs, dar ir labai svetingi. Buvome, ragavome, rekomenduojame. Net mėgstamiausia lietuvių vasaros sriuba šaltibarščiai čia kitokie – su ugnyje skrudinta silke! Arba ragaukite raugintų kopūstų sriubos su spanguolių uogiene ir svarainiais, o tada – košelienos (zanavykai taip vadina šaltieną). Po pietų – gilių kavos.

Šakočio kepimas tinka didesnei kompanijai, nes sukti senovinį volą ir per kiaurasamtį tešlą varvinti teks ilgai. Šakotį kepti padeda Romutė – tešla pagal jos motulės receptą, o pati Romutė prie krosnies jau ilgiau kaip septynis dešimtmečius sukasi. Žandai kais, tad būkite pasiruošę. Mums šakotis skaniausias dar karštas…

Adresas: Lekėčiai, Šakių rajonas, Pušyno 18a

Kulinarinio paveldo pietus ar šakočio edukacinę programą užsisakysite pas Vaidą tel. +370 698 36503

KAS DAR LEKĖČIUOSE:

 Mėlynių festivalis Lekėčiuose liepos 15 d. Vienintelis toks mėlynėms skirtas renginys Lietuvoje. Viskas iš mėlynių ir apie jas. Visą dieną praleisite gryname ore, veiklos netrūks nei tėvams, nei vaikams.

 

Lekėčių pažintinis takas rangosi pušynuose. Šie miškai turtingi uogų, grybų ir gyvūnų – yra netgi labai retų baltųjų kiškių: žiemą jie baltutėliai, o vasarą – pilkesni. Gal pamatysite? Tako ilgis 4 kilometrai, o užėję į Gamtos ir miškininkystės informacinį centrą sužinosite, kurioje pusėje Didysis šaltinis, jo vanduo itin švarus.

Vienintelis Nemuno keltas laukia netoli šaltinio. Keltu žmonės iš Vilkijos keliasi į Pavilkijį, o už kelių kilometrų jau Lekėčiai. Išbandykite!

Vilkija, Vilkijos keltas, upë Nemunas, Kauno rajonas

 

TRUPUTĮ TOLIAU…

Zyplių dvaras Šakių rajone – vienas jauniausių dvarų Lietuvoje, turėjęs labai daug šeimininkų – kunigaikščių, grafų ir dvarininkų. Iš čia augančių vynuogių pagaminto vyno paragausite dvare užsisakę edukacinę programą. Pasivaikščiosite smagiai, čia daugybė keistų skulptūrų, Heraklio kėdės, arklidės, paveikslų ir įdomių dalykų pilnas Zanavykų muziejus. Ir naujiena – neseniai pradėjęs veikti restoranas „Kuchmistrai“ su XIX a. įkvėptais patiekalais. Ragaukite ruginės duonos, „ŠaltYbarščių“ ir „Baumkucheno šaltkošės“ – ledų su šakočio trupiniais, šokoladu ir juodųjų serbentų ir rožių uogiene. Įdomus desertas – pastarnokų vafliai su šviežiais agurkais ir svarainių medumi. Virtuvės šefė juos kepė ant krosnies užkeltoje senovinėje vaflių keptuvėje!

Adresas: Šakių rajonas, Zypliai , Beržų gatvė 3,  Tel. +370 345 44123

Saldžiamiestis – saldi ekskursija į seniausią Lietuvoje Marijampolės cukraus fabriką. Pamatysite cukraus pasaulio užkulisius, stebėsite, kaip cukrinis runkelis virsta cukrumi. Po fabriką pavedžios gidas Giedrius Šlekys. Nepamirškite nusifotografuoti prie paminklo runkeliui!

Adresas: Marijampolė, P. Armino gatvė 65,  Užsisakyti ekskursiją galite paskambinę Giedriui tel. +370 615 54109

The post Maršutai po Lietuvą: Suvalkija appeared first on Beatos virtuvė.

Maršrutai po Lietuvą: Pamarys

PAJŪRY PAMARY

Atostogos – tai kelionės, jūros, marios ir žuvis! Jei iš Klaipėdos važiuosite į Šilutės pusę – būtinai sukite į Kintus, į restoraną „Mėlynasis karpis“. Čia radome skaniausią žuvienę (yra ir ungurienės) ir vietinių išgirtą karališką karpį – žuvies filė, virtą aliejuje, be jokių kauliukų, su šviežutėlėmis bulvėmis ir daržovėmis. Restoranas beveik „ant vandens“, nes aplink tvenkiniai, tad jokios šaldytos žuvies, tik šviežia ir gaminama būtent jums. Valgiaraštyje – karpiai, amūrai, upėtakiai, plačiakakčiai, lydekos, eršketai, sterkai, ešeriai ir t. t. Norite pramogų – klauskite, gausite žiūronus ir ornitologą draugijon, parodys bent pusšimtį paukščių (juos ir pamaitinti galėsite). Tada jau ne tik balandį ir varną pažinsite, žinosite, kaip atrodo jūrinis erelis, pilkoji gervė, baltaskruostė žuvėdra, urvinė antis ir dar daugiau. Nuo „Mėlynojo karpio“ iki Šilutės – vos 16 kilometrų keliu ir 20 kilometrų vandeniu. Plaukdami aplankysite lietuviškąją Veneciją – Minijos kaimą ir rekonstruotą Šilutės mažųjų laivų uostą. Arba traukite į Kintų kepyklėlę „ko nors saldaus“.

Adresas: Kintai, Kuršių g. 11;  GPS koordinatės: N55.40021; E21.28654;  Tel. +370 616 72402

 

Kintų kepyklėlę smagurinę pirmoji iš „Beatos virtuvės“ aptiko Vilma, ji ten grįžta kasmet bent po sykį. Galima valandą pasakoti, kokios minkštutės ir kvapios ką tik iškeptos bandelės su obuoliais (sako, nuneša bet kokį kruasaną) arba kokie nelegaliai skanūs jų keksai. Juos pardavėja pjausto tiesiai skardoje. Nusiperki vieną gabaliuką, tada kitą, o pirkdamas trečią supranti, kad jau suvalgei pusę viso kepinio. O dar visokiausi sausainukai! Kavos ir viso kito galėsite ir išsinešti.

Adresas: Kintai, Kuršių g. 11 (pagrindinėje gatvėje)

Naujas maršrutas Švyturių kelias – nuo Šilutės iki Neringos. Galite keliauti laivu arba dviračiu. Aplankysite penkis skirtingus švyturius, išgirsite penkias paslaptingas istorijas. Mums labiausiai patiko Uostadvario švyturys, statytas dar 1876 m. Greit išalkstantiesiems rekomenduojame užsisakyti rūkytos žuvies degustaciją laive arba sausumoje.

Adresas: Šilutės turizmo informacijos centras, Lietuvininkų g. 4;  Tel. +370 656 84 886

Naujas keltas iš Šilutės į Nidą yra tiesiog meganaujiena! Nebūtina į Nidą važiuoti automobiliu, nereikės mokėti ekologinio mokesčio. Visą vasarą Kuršių deltos ekspresas iš Šilutės mažųjų laivų uosto kasdien pajudės 8.30 ir grįš 21 val. Plauksite Šyša, Atmata ir Kuršių mariomis apie 1,5 val., pasidarysite krūvą gražių asmenukių ir suvalgysite Kintų kepyklėlėje pirktus sausainius. Kelionės kaina į vieną pusę – 11 eurų, imamas nedidelis papildomas mokestis už dviratį.

Adresas: Šilutė, Uosto g. 9

Naglio rezervato pažintinis takas – vienas įdomiausių objektų Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Žingsnis po žingsnio – tūkstantis metrų per įspūdingas vadinamąsias Mirusias, arba Pilkąsias kopas, užpusčiusias keturis Naglių kaimus. Tako pradžia sutvirtinta lentomis, o maždaug nuo vidurio eisite smėliu. Tako pradžia kelio Smiltynė–Nida 31-ajame kilometre.

Juodkrantės karališkojoje sengirėje atraskite įspūdingą 3 metrų aukščio medinę garsų gaudyklę. Pridėkite ausį prie siaurosios jos angos arba įženkite į plačiąją ir klausykitės „sugautų“, plika ausimi negirdimų miško garsų. Megafonu praminta garsų gaudyklė yra kitoje Gintaro įlankos pusėje. Eidami Dendrologiniu taku, išsišakojime sukite į kairę. Gaudyklę rasite miško proskynoje.

The post Maršrutai po Lietuvą: Pamarys appeared first on Beatos virtuvė.

Maršrutai po Lietuvą: Ukmergė

Kelionės yra tiesiausias ir paprasčiausias būdas pajusti didelę laimę. Nesvarbu, ar skrisite niolika valandų lėktuvu į tolimiausią pasaulio kraštą, ar automobiliu išnaršysite Lietuvą, o gal išeisite į žygį pėsčiomis, – laimė lyg koks vitaminas kaupsis ir didės. Keliaudami daugiau judame, daugiau juokiamės, daugiau pamatome, daugiau kalbame ir, žinoma, – daugiau ragaujame!

UKMERGĖJE

 Iš Kauno važiavome į Anykščius, ir štai koks atradimas Ukmergėje – restoranas „Big stone“. Interjeras nukelia į tarpukario laikus, o valgiaraštis didžiuojasi ilgu žydų patiekalų sąrašu. Nieko nuostabaus, iki II pasaulio karo pusė Ukmergės gyventojų buvo žydai. Humusas, falafeliai, foršmak – šiaip jau šventinis žydų patiekalas, bet kodėl gi ne – kapota silkė čia patiekiama su obuoliais, cinamonu ir virtu kiaušiniu. Na, ir imberlach – iš džiovintų morkų ir imbierų žievelių gaminami skanėstai, litvakų namuose atstodavę pirktinius ledinukus. Beje, naujasis „Big Stone“ virtuvės šefas Darius mokėsi ir dirbo Vilniuje, o dabar grįžo į gimtąjį miestą. Kai kuriems garnyrams jis naudoja molekulinės virtuvės elementus, kad ir ikrus iš balzaminio acto. Žodžiu, jei iš Kauno į Anykščius važiuojate ar tiesiog norite labai skaniai papietauti, „Big stone“ yra gera mintis.

Adresas: Ukmergė, Kauno g. 5;  Tel. +370 677 73284

 

 

BEATA REKOMENDUOJA:

 Pasivaikščioti Ukmergės senamiesčiu. Išėję iš restorano, dairykitės Geltonų plytų kelio, taip taip, to iš Ozo šalies. Eikite juo ir ieškokite smagių meninių akcentų: haiku suolelio, kopėčių į dangų, pasimatymų suolelio ir daug kitų. Prie pat miesto parko rasite miesto pažibą – šuniuką Keksą. Būtinai patrinkite jo nosį, kad atsimintų jūsų kvapą ir jį saugotų. O šią vasarą ukmergiškiai žada mieste nutupdyti 15 balandžių statulėlių – pabandykite visas surasti.

Išvaikščioti sveikatingumo takus Veprių krateryje. Ar žinojote, kad Veprių miestelis (18 kilometrų nuo Ukmergės) stovi tikrame meteorito suformuotame krateryje? Labai mistiška vieta – telefono ryšys dingsta, o geros nuotaikos ir juokų atsiranda dvigubai. Būtinai imkite gidą, jis parodys ežerą su plaukiojančiomis salomis, stebuklingą Bečių šaltinį, legendinį akmenį su vaiko pėda ir senąjį Veprių dvarą. Arba čiupkite dviratį ir važinėkite sau po kraterį, kol rasite Moko akmenį – ant jo atsisėskite, paprašykite, kad išmokytų, ko norite, gali būti, kad išmokys. P. S. Mokslinis faktas – Veprių krateryje yra galimybė rasti deimantų.

Gido ieškokite telefonu +370 686 79385

Dviračių nuoma – Veprių laisvalaikio užimtumo ir turizmo filiale, tel. +370 340 41050

Kanapių labirintas veikia nuo liepos iki rugsėjo vidurio. Pluoštines kanapes augina, aliejų iš jų spaudžia ir kitokius produktus gamina Kęstučio Zinkevičiaus šeimyna. Vos 7 kilometrai nuo Ukmergės.

Adresas: Ukmergės rajonas, Jakutiškių kaimas;  Tel. +370 610 810 52

 

Prezidento Antano Smetonos dvaras restauruotas prieš kelerius metus. 1934 metais šį dvarą, sudėję po 5 litus, Prezidentui dovanojo visi Lietuvos žmonės. Graži dovana, nieko nepasakysi. Sakoma, kad dvarą labai puoselėjo A. Smetonos žmona Sofija, mėgusi rūkyti (nelabai sveika, bet istorinė tiesa tokia) ir žaisti kortomis – tad dvare yra tarpukario peleninių ir pypkių ekspozicija. O ar žinote, ką tarpukariu gamino „Nokia“ ir kaip atrodė jos produkcijos reklama? Atvažiuokite, ir pamatysite. Rugpjūčio 5 dieną drąsiai renkitės tarpukario stiliaus suknelę ar liemenę, dėkitės skrybėlę, dvare didžiausia šventė – Smetoninės.

Adresas: Kęstučio aikštė 9, Ukmergė.;  Tel. +370 684 14460

 

The post Maršrutai po Lietuvą: Ukmergė appeared first on Beatos virtuvė.

Maršrutai po Lietuvą: DZŪKIJA

Kelionės yra tiesiausias ir paprasčiausias būdas pajusti didelę laimę. Nesvarbu, ar skrisite niolika valandų lėktuvu į tolimiausią pasaulio kraštą, ar automobiliu išnaršysite Lietuvą, o gal išeisite į žygį pėsčiomis, – laimė lyg koks vitaminas kaupsis ir didės. Keliaudami daugiau judame, daugiau juokiamės, daugiau pamatome, daugiau kalbame ir, žinoma, – daugiau ragaujame!

Sūrio ir desertų baras miškų glūdumoje – tokią naujieną šią vasarą pristato Sūrininkų namai Dargužiuose. Ką tik šeimininkų iškepta sūrininko duona su ožkų pieno išrūgomis, tįstanti grietinėlės karamelė, naminiai ledai su kava, ir dar daug staigmenų. Sūrio ir desertų baras Varėnos miške nuo gegužės iki spalio dirba kasdien nuo trečiadienio iki sekmadienio. Ir būtinai turėkit kokią terbelę sūriui – jų čia galima įsigyti keliolikos rūšių: nuo tradicinių lietuviškų saldaus karvių pieno ar keptų varškės iki Prancūzijos pievomis alsuojančių Camembert tipo minkštųjų sūrių. Šįkart tik paskanavome puikiųjų desertų ir nusipirkome sūrių namo, kitą kartą užsisakysime ir degustaciją.

Adresas: Dargužių kaimas, Varėnos rajonas

Dėl degustacijų susitarsite telefonu +370 655 29171

 

BEATA REKOMENDUOJA:

Pienių vynas ir paveikslai. Tame pačiame Dargužių kaime įsikūręs charizmatiškas dailininkas Jonas Daniliauskas, kuris vasarą gamina pienių vyną. Jo darbai eksponuojami Valstybiniame dailės muziejuje Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno muziejuje Kaune ir dar keliasdešimtyje Lietuvos bei pasaulio miestų. Užeikit, pasilabinkit, būsit ir pavaišinti, o gal dar kokį paveikslą nusižiūrėsit.

Adresas: Dargužių kaimas (klausti Sūrininkų namuose);  Jonui paskambinsite +370 687 25 328

Broniaus Jurgelevičiaus žvėrynėlis. Mažas ir jaukus, prieš važiuodami būtinai paskambinkite ir susitarkite dėl apsilankymo. Žvėrynėlyje vaikšto gandras, kudakuoja margaplunksnės vištos, šeimininkauja spalvingas povas, aptvare ratus suka vilkai, o kalakutas lyg auklė augina fazanus. Taip pat čia galima pamatyti Šiaurės Amerikos meškėną, stirną, lapę. Jei važiuosite keliu Vilnius–Varėna, už Naujųjų Valkininkų ieškokite medinės nuorodos „Karpiškių žvėrynėlis 0,6 km“ į dešinę pusę ir sukite.

Adresas: Karpiškių kaimas

Tel. +370 684 24 448

foto: „Keliauk ir ragauk. Lietuva“ archyvas, laida rengta su Valstybiniu turizmo departamentu

Kaip smagu puodus lipdyti, kai padeda puikus keramikas dzūkas Džiugas Petraitis. Susipažinome, kai filmavome laidą „Keliauk ir ragauk. Lietuva“. Pasirodo, būtent dzūkai puodus dega seniausiu pasaulyje būdu – atrodo jie kaip metaliniai, o iš tiesų tai juodoji keramika. Būtinai apžiūrėkite įvairias krosnis, sužinokite, kaip pušies smalėkas puodą ar kitą lipdinį juodai nudažo. Labai smagu, ypač – su vaikais.

Adresas: Edukacinis tradicinių amatų centras, Merkinė, Kauno gatvė 29

Tel. +370 686 49360

 

Rugpjųtį važiuokite į Druskininkus (tik dar nepaskelbė kada). Čia vyks kasmetis Sūrių festivalis – savo gaminius atsiveš sūrininkai mėgėjai ir profesionalai, veiks mugė, o galiausiai bus išrinktas sūris „karalius“ – skaniausias ir nuostabiausias.

Adresas: Druskininkai, Vilniaus gatvė; Daugiau informacijos: druskininkukulturoscentras.lt

 

The post Maršrutai po Lietuvą: DZŪKIJA appeared first on Beatos virtuvė.

ŠIEK TIEK APIE MĖSĄ

Šis skyrius galėtų vadintis „Viskas apie mėsą“, tačiau tada jus apgaučiau. Apie mėsą parašyti „viską“ neužtektų trijų storiausių knygų tomų. Kad šią vasarą sublizgėtumėte prie kepsninės, o jūsų šašlykai ar steikai būtų skaniausi, apie mėsą nereikia žinoti visko. Pakaks žinoti šiek tiek. Štai keli patarimai, kurie jums labai pravers čia ir dabar. Juk vasara tiesiog sukurta pietums ar vakarienėms lauke. Kai maloniai kvepia ką tik nupjauta žolė, kai džiaugiamės saule ir oru, kai norisi pajusti dūmo kvapą ir ant iešmo ar grotelių čirškančios mėsos aromatą…

Pradėkime nuo to, kad mėsa mėsai nelygu ir pirkti ją geriau jau žinant, ką su ja norėsite daryti. Jeigu mėsą norite supjaustyti storais pjausniais ir kepti ant grotelių ar gaminti iš jos šašlyką – rinkitės minkštą mėsą. Patikėkite, tai bus tikrai geriau, nei pirkti kietesnę mėsą ir po to mėginti ją kaip nors suminkštinti.

Minkščiausia jautienos ar kiaulienos dalis – tai išpjova: pailga mėsos juosta, esanti skerdenos viduje, iš vidinės stuburo pusės. Išpjovų galima gauti ir iš avienos, tačiau jos plonytės ir iš jų gaminti nelabai praktiška. Šie raumenų gabalėliai per gyvūno gyvenimą beveik nedirbo, dėl to juose nėra beveik jokio jungiamojo audinio ar sausgyslių, išskyrus baltą plėvę paviršiuje. Užkiškite peilį po ja ir atsargiai, lengvais judesiais, naudodami visą ašmenų ilgį ir atgręžę juos į plėvę, nupjaukite. Mėsa paruošta, belieka ją supjaustyti storesniais gabaliukais, patepti aliejumi, pabarstyti druska ir dėti ant grotelių virš gerai įkaitintų žarijų. Gerai išpjovai užteks tik druskos ir pipirų.

Nepamirškite ir kitos išpjovos savybės – ji visiškai neturi riebalų. Dėl to reikia labai saugoti, kad kepdama mėsa neperdžiūtų. Spustelėkite kepančią mėsą pirštu. Iš pradžių ji bus suglebusi, vėliau po truputį standės, spaudžiama spyruokliuos. Iš to, kaip mėsa reaguoja į paspaudimą, galima nesunkiai, visai nedaug pasitreniravus, išmokti nustatyti mėsos iškepimo lygį: „su krauju“, vidutiniškai ar gerai iškepta. Išpjovą reikia kepti ant labai stiprios ugnies ir nedaug (apie 4–5 minutes iš kiekvienos pusės), kad viduryje ji liktų rausva. Perkepta išpjova sausa, veliasi burnoje ir tampa visiškai neverta už ją sumokėtų pinigų.

PATARIMAS. Palieskite nykščiu tos pačios rankos smilių, o kitos rankos pirštu paspaudykite mėsingąją nykščio dalį ties pagrindu. Jeigu kepama mėsa tokio minkštumo, ji dar žalia. Palieskite nykščiu didįjį pirštą ir vėl paspaudykite. Tokia mėsa iškepusi „su krauju“. Palieskite bevardį – mėsa vidutiniškai iškepusi, o mažasis atitiks visiškai, be jokio rausvumo iškeptą mėsą.

 

Kiek kietesnė, tačiau taip pat ir skanesnė – nugarinė. Ją geriau pirkti nepjaustytą ir susipjaustyti patiems. Kiaulienos nugarinę reikėtų pjauti tarp šonkaulių, maždaug nykščio storumo gabalais, ne plonesniais. Taip atpjauti galima ir jautienos steiką, tokius Teksase vadina „kaubojiškais“ ir paprastai patiekia vieną dviem asmenims.

Tarp šonkaulių supjaustyta avienos nugarinė – tai tikrieji, klasikiniai avienos kotletai. Nugarinės nereikia mušti, daužyti, marinuoti ar kitaip kankinti. Pakaks gabalėlius pabarstyti stambia druska, šviežiai maltais pipirais, lapeliais nuo kelių čiobrelio šakelių, sudėti vieną ant kito ir, susukus visą šią konstrukciją į maistinę plėvelę, palaikyti bent porą valandų. Nebijokite, druska tikrai neištrauks mėsos sulčių, kaip dažnai manoma, tiesiog mėsa įsisūdys ir iškepusi bus skanesnė, nei tiesiog pabarstyta druska jau lėkštėje.

Jeigu norite ypač sultingos mėsos – pamerkite ją į nestipriai pasūdytą sultinį ir pusdienį palaikykite šaldytuve. Taip paruoštą mėsą bus kur kas sunkiau perkepti, ji išliks sultinga net ir visiškai iškepta.

Sprandinė  yra dar viena mėsos dalis, tinkama greitai kepti. Ji bus kietesnė nei nugarinė, tačiau ji turi ypatingą savybę: sudaryta iš daugybės smulkių raumenukų, tarp kurių įsiterpę lašinių sluoksneliai. Kepant šie lašinukai lydosi, dalis jų susigeria į mėsą ir taip suteikia jai žymiai daugiau skonio. Tikėkite ar ne, tačiau mėsos skonį didžiąja dalimi nulemia ne pati mėsa, o riebalai. Sprandinė labiau tiks šašlykams, nors ją galima supjaustyti gabalais ir kepti ant grotelių (tik šiuo atveju vertėtų ją kiek pamušti prieš kepant). Geriausiai tiks kiaulienos sprandinė. Jaučio ar avies ji bus pernelyg kieta ir labiau tiks ilgai troškinti. Net ir kiaulieną rinkdamiesi žiūrėkite, kad mėsa būtų jauno gyvulio, šviesi, riebalai balti, plėvių nedaug. Senesnės kiaulės sprandinė gali pasirodyti kiek kremzlėta, tokią irgi geriau dėti į molinį puodą, apdėlioti daržovėmis ir dvi tris valandas lėtai troškinti.

GIEDRIAUS ŠAŠLYKAI. Sprandinę supjaustykite 4–5 cm dydžio kubeliais. Pašalinkite kietesnes plėves, bet palikite riebalus. Sausoje keptuvėje ant mažiausios ugnies pakepinkite porą šaukštų kalendrų sėklų, šaukštą kuminų, keletą džiovintų aštrių pipiriukų. Kai viskas apskrus, sutrinkite prieskonius grūstuvėje. Ten pat įdėkite mažą gabalėlį muskato riešuto, juodųjų pipirų grūdelių, gabalėlį cinamono, kardamono grūdelius. Pora žiupsnių rupios druskos, ir darsyk viską sutrinkite. Šiuo mišiniu įtrinkite mėsą. Sluoksniuokite su citrinių griežinėliais ir pjaustytais svogūnais. Uždenkite maistine plėvele ir laikykite pernakt šaldytuve arba 2–3 valandas kambario temperatūroje.

Dabar marinavimas. Turbūt daugelį nustebinsiu, tačiau marinatas mėsos neminkština. Taip, išgirdote teisingai. Rūgštis išties veikia mėsą ir ją tarytum iškepa šaltuoju būdu, tačiau į mėsą ji skverbiasi labai lėtai, vos po milimetrą per parą. Todėl marinuota mėsa būna skanesnė, kadangi jos paviršius prisigeria marinato skonio, bet ar minkštesnė? Nė truputėlio. Marinuojame taip pat ir tam, kad mėsa taptų sultingesnė, nes mirkoma ji prisigeria vandens ir druskos tirpalo (druskos ir vandens molekulės, skirtingai nuo rūgščių, yra kur kas mažesnės ir nesunkiai prasiskverbia į mėsą). Vienintelis dalykas, kas mėsą iš tiesų minkština, – tai pieno produktai dėl juose esančių kalcio jonų. Dėl to jogurto ar rūgpienio pagrindu paruošti marinatai mėsą minkštins. Tačiau ar ne geriau iš karto įsigyti minkštos mėsos?

PATARIMAS. Klasikinėje prancūzų virtuvėje naudojamas marinatas – citrinų sultys, svogūnų griežinėliai, alyvuogių aliejus, juodieji pipirai ir druska. Tačiau nepakenks ir šiek tiek rozmarinų, čiobrelių, smulkintų laurų lapų. Beje, visus prieskonius prieš kepant reikia švariai nuvalyti, antraip jie degs ir bus nemalonaus skonio.

Kaip kepti ant grotelių? Yra du būdai. Jeigu jums nelabai svarbu, kaip atrodys kepamo pjausnio paviršius, vartykite kuo dažniau, taip mėsa keps tolygiau iš abiejų pusių. Tačiau jeigu norite ant mėsos matomų klasikinių grotelių, jos nejudinkite keletą minučių, tada pasukite 45 laipsnių kampu, dar po kelių minučių apverskite ir tą patį atlikite su kita puse. Tam reikės pasitreniruoti ir iš anksto gerai išmokti pirštu tikrinti mėsos iškepimo laipsnį. Nekepkite pernelyg arti žarijų, prieš dėdami mėsą ant grotelių luktelkite, kol žarijos truputį apsineš baltu pelenų sluoksneliu, tada temperatūra bus būtent tokia, kokios reikia. Ir nenaudokite degiojo skysčio. Suprantu, patogiau, bet gal verčiau mėsą kepti natūraliai, be naftos produktų prieskonio?

PATARIMAS. Prie kiaulienos tiks čiobreliai, kadagių uogos, kuminai, šalavijai, prie jautienos – gvazdikėliai, juodieji ir kvapieji pipirai, o prie avienos – kuminai, kalendros, rozmarinai, mėtos, peletrūnai. Tačiau nebijokite eksperimentuoti ir pasikliauti savo nuojauta.

Ką daryti su kepsnio likučiais? Labai paprasta: pasipjaustykite salotų, užbarstykite truputį parmezano drožlių, alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų ar dar ko nors, ką rasite. Kepsnio likučius supjaustykite juostelėmis ir sumaišykite su salotomis. Arba suvyniokite į lavašo gabalą kartu su marinuotomis paprikomis ir trupučiu majonezo bei aštraus padažo – gausite greitą užkandį priešpiečiams.

The post ŠIEK TIEK APIE MĖSĄ appeared first on Beatos virtuvė.

Varškėtukų istorijos arba ką žmonės veikia visą dieną

OI, kažkaip net saldu, kaip man skanu tie varškėtukai ir labai džiaugiuosi, kad daugelis mano vaikų juos mėgsta. Na, išskyrus Izabelę – ji su varške nenori turėti nieko bendra. Kaip ten bebūtų – mes, lietuviai, ant varškės ir grietinės užaugę, nors, tiesą sakant, mano vaikystės namuose buvo daugiau ridikėlių ir pomidorų, svogūnų ir agurkų, kopūstų ir aviečų, taip pat balandėlių su karbodanais ir kotletų su naminėmis rūkytomis dešrelėmis nei varškės blynų ar pieniškų sriubų. O vienintelis kultinis naminis maistas buvo mamos varškėtukai. Kodėl aš čia dabar apie tai pradėjau? Nes šią savaitę startavo naujas mūsų šeimos restorano „Jurgis ir Drakonas“ meniu, kurį kuriu ir aš, – paprastai jau žiemą mes su vyr. technologe Teresa pradedame testuoti padažus ir salotas, apkepus ir lazanijas, desertus ir pyragus. Vasaros link mes viską lengviname, žiemos link – viską sodriname, kaip ir kasdienis mūsų maistas, taip ir restorano meniu turi būti sezoniškas.

Tiesą sakant, bendraudama su restoranų vadovais ir darbuotojais, aš labai stebiuosi ir leidžiu sau nemandagiai išpūsti akis, kai diskutuojame apie vaikų meniu ir ko pageidauja klientai. Nes būna tokių pageidavimų – išvirkite makaronų su sviestu arba kodėl neturite keptų bulvyčų… Man tikrai jie kelia tokį lengvą stebėsį… Bet aš viską suprantu – mes, mamos, kai pradedame maitinti savo kūdikius ne tik pienu, neriamės iš kailio: brokoliai žirneliai, garuose virta menkė ir ekologiška jautiena su tėčio pomidorais, o paskui kažkaip metams bėgant, vaikams augant ir jų charakteriui stiprėjant, pasiduodame. Sudedame ginklus ir sakome: gerai, valgyk tuos makaronus su sviestu, tebūnie… Aš tai, žinokite, pasiduodu – leidžiu ir dešrelių, ir kečupo įsidėti prie kepsnio. Tai grįžkime prie vaikų meniu, daug kartų svarstėme dėl varškėtukų ir kai pabandėme, paragavome, sakom – tebūnie, darom. Tai štai, nuo šiol turėsime varškėtukus.

Bet aš ne tik apie vaikus pagalvoju, bet ir apie mamas, ir tėčius pilvotus atletus, ha ha ha ha, nes kai vyrai pradeda laikytis dietos, jie tai daro nuožmiai. Tai visiems tiems, o kartu ir sau (nes aš tai storėju vien pažiūrėjusi į tortą… jeigu ką…) „prastūmiau“ į meniu laibas picas ir salotas bei pagrindinius patiekalus su suskaičiuotomis kalorijomis.

Ir netgi kūdą desertą – įsivaizduojat?? Kūdą panakotą su pasukomis ir uogomis. Pabandysite patys. O dabar atgal, prie varškėtukų…

Tai va, pačią pirmą dieną, kai jau pasikeitė meniu, mes su Tomu iš karto nuvarėme papietauti, aš, žinoma, iš vaikų meniu užsisakiau varškėtukų. Ir mane apėmė palaima, tikrai! Bet mano vyras buvo nustebęs – tipo, kas čia? O kuo jie čia ypatingi? Tai pamėgink dabar išaiškinti varškėtukų legendą ir svarbą mūsų kulinarijoje??? Aš pabandžiau, tai gavau tokių klausimų, kad oi, pavyzdžiui – o tai kodėl žmonės negali jų pasigaminti namie??? Nes, aišku, Neapolietiškos picos tai nors ir gali, bet mažai kas gamina, nes krosnis ir visi kiti reikalai… Tai aš sakiau, kad gamina žmonės varškėtukus ir namie, bet pagrindinis argumentas buvo, kad kartais juk nesinori gaminti, tingisi ar nėra galimybių, tai ką tada… Nes mūsų restoranas yra toks, kur gali pavalgyti skaniai, kaip namie. Ir duoti sau truputį pauzelę nuo šeimos maitinimo.

Aš įkvėpta tų varškėtukų paskui dar namie du kartus anuos dariau: vieną kartą viriau tešlą praturtinus trintais bananais, o kitus kepiau ryte pusryčiams. Ir šiaip, labai buvo smagu paskaityti, kas ką mėgsta ir kaip daro. Tai ir su krakmolu, kad būtų slidesni, ir su sūriu, kad būtų tokie sūrūs, ir visaip. Oi, tegyvuoja paprasti dalykai ar ne?..

O jei tingėsite gaminti ir skaičuoti kalorijas, tai žinokite, kad aš jums turiu laibą picą – „Atostogos Romoje“ ir dar yra „Mano vyras vegetaras“, ir yra labai skanios vištienos salotos su kinva (ar bolivine balanda, kaip jums patogiau), kuriose tik vos daugiau nei du šimtai kalorijų…

The post Varškėtukų istorijos arba ką žmonės veikia visą dieną appeared first on Beatos virtuvė.

Beatos Virtuvė neria į viešbučių verslą! Arba apie bites, drugelius ir kur nuvykti vasarą…

Taip, net nemoku pasakyti, koks didelis pasididžiavimo jausmas buvo apėmęs, kai atidarinėjome tą viešbutį. Beatos virtuvė – mano įsteigta įmonė, kurioje dirba ne viena bitė – tapo labai svarbaus ir gražaus viešbučio mecenate. Vakar Stripeikiuose, kaimelyje,  kuriame įsikūręs bitininkystės muziejus, Aukštaitijos nacionalinio parko viduryje buvo atidarytas viešbutis vabzdžiams. TAIP TAIP TAIP. Į jį dabar galės užsukti ir ilgiau ar trumpiau čia gyventi skruzdėlės, drugeliai ir kiti vabzdeliai. Statinį savo rankomis padarė Mykolas, o vakar jį atidarėme su garbinga kompanija: Zita Kelmickaite, kuri yra smagiausia Zita, kaimo žmonių draugė ir lietuviškos etnokultūros gerbėja bei puoselėtoja, Bitininkystės muziejaus vadove Danute Indrašiene, bitininku ir jaunuoju ūkininku, jau dešimtmetį valgančiu savo bičių medų Edmundu Jakilaičiu ir medžio meistru Mykolu.

Vakar pirmą kartą vyko Bitės diena. Buvo tikrai smagu, galėjai sužinoti apie bites ir bitininkystę, paragauti medaus, nusipirkti sūrio. O svarbiausia, pabūti tokioje stebuklingoje gamtoje, kokia yra ten.

Aš Vilniuje irgi gyvenu gamtos pašonėje, dėl to ir gyvenu čia, kur gyvenu, nes man jausti gamtos ritmą ir alsavimą labai svarbu. Bet ten, tarp tų čiurlenančių upelių ir kalvelių, ir pievų, ir dūzgiančių bičių, ten jausmas yra kažkoks kosmiškai antgamtiškas, kaip kokioje pasakoje.

Žodžiu, vasarą, kai dėliosite maršrutus, būtinai nuvykite ir į tas apylinkes – iš Vilniaus labai netoli. Ir Labanorą aplankykite, ir miestelį, ir girias, ir visokių objektų bei piliakalnių pilna, ir Ginučių malūnas. Ir Bičių muziejus, žodžiu fantastiška dienos išvyka.

O apie muziejų, tai ten yra hamakai ir – dėmesio dėmesio – WIFI’jus, jei netyčia reikėtų kokį reikalą skubiai sutvarkyti. Bet geriau jau reikalų neturėti, o tiesiog ilsėtis ir Lietuva grožėtis. Būtinai apžiūrėkite Beatos Virtuvės Vabzdžių viešbutį ir man praneškite, kiek jau gyvenotjų ten yra.

Mes su Hariuku nusifotografavom, o jis ten visur norėjo eiti pats. Jei norisi daugiau informacijos apie muziejų, tai jos yra čia. Mes buvome su vaikais ir su šeimos drauge Rita. Tomas važiavo motociklu, o aš tai, aišku, mašina, ha ha ha, patikėkite, kelias neprailgo…

The post Beatos Virtuvė neria į viešbučių verslą! Arba apie bites, drugelius ir kur nuvykti vasarą… appeared first on Beatos virtuvė.