Beata Nicholson's Blog, page 4

Knygų mugė baigėsi – atradimai ir laimikiai

Neįmanoma aprašyti, kas per reiškinys yra knygų mugė – ją reikia išgyventi. Pirmą kartą savo dalyvavimo knygų mugėje  istorijoje pritryniau nuospaudą, nežinau, kodėl. Nemanau, kad pasirašinėjau daugiau, tiesiog, gal rašiklis ne toks, gal šaltis, o gal mano oda tokia pasidarė. Bet knygų mugės euforiją vis dar jaučiu… Visi ten einame įspūdžių ir, žinoma, naujų knygų. Kas nevertina, neturi ir neskaito knygų, tas gyvena ne tokį pilną gyvenimą, kokį galėtų gyventi.

Trumpai: ačiū visiems, kurie atėjote parašo knygai ar susipažinimui, šypsenai ir nuotraukai. Kiekvieną kartą knygų mugė mane iškelia ant debesų, nes niekur kitur nejaučiu tiek meilės. Knygų mugės metu jaučiuosi nenugalima ir labai reikalinga. Manau, taip jaučiasi daugelis – kiekvienas iš mūsų norime būti reikalingi, visi norime daryti tai, kas yra vertinama. Nesvarbu, kas esi, visada padėkokime kitiems už jų indėlį. Aš dėkoju visiems, kurie atėjo ir, kurie įsigijo mano naują knygą.

Dar labiausiai dėkoju Laurai – mano leidybos vadovei ir mūsų knygų mugės dalyvavimo direktorei, nes ji viską sustygavo. Dėkoju mano kolektyvo supermoterims: Ingutei, Ievutei ir Ugnei,  kurios šypsojosi ir patarinėjo, kokia knyga jums labiausiai tiks. Ir savo dukrai Izabelei, kuri labai veržėsi į knygų mugę prekiauti ir stovėti stende. Dabar apie tai, kuo nešina grįžau:

Grožinė / Skaitymui

Buvau pakviesta moderuoti Renatos Šerelytės knygos „Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija” pristatymo. Jei ne šis pakvietimas, turbūt, nebūčiau prisikasusi iki šios knygos. Kai paėmiau ją skaityti, mane rimtai įtraukė. Renata talentinga rašytoja, kalba vaizdinga ir skaitydamas jauti malonumą.  Tik pradėjau, bet labai geras įspūdis, būtinai pabaigsiu.

Kaip atrasti knygas? Kartais tiesiog jas pamatai, taip buvo su Mindaugo Jono Urbono  „Šimtmečių melancholija”. Knygos dar neskaičiau, bet nusipirkau, nes pamačiau sėdintį rašytoją Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykloje. Pamaniau, juk neleidžia Rašytojų Sajunga beleko, galvoju, paimsiu. Pasikalbėjom  su Mindaugu, jis iš Klaipėdos, dirba lietuvių kalbos mokytoju. Atraskite naujienas ir jūs. Jei radote ką nors gero, pasidalinkite su manimi.

Iš knygų mugės be Čekuolio knygos neik. Aš išėjau su naujausia jo knyga „Teisuolių vakarienė: keturios naujos apysakos apie realius įvykius ir “Legionierius”“. „Ne angelas” skaitysiu, kai turėsiu truputį laiko, bet knyga – apie meilę ir gyvenimą, jau bestseleris užsienyje.

Kulinarinės knygos

„Natūralus rauginimas“ – sakyčiau, turbūt gražiausia ir labiausiai on trend knyga, malonumas vartyti, kokybė liejasi laisvai ir elegantiškai, rauginti – reiškia gyventi! Pirkit rimtiems kulinarams, sveikuoliams, estetams, knyga rimta ir vertinga.

„Prie stalo su rašytoju“ – knyga, kurią paėmus į rankas išskrendi į kitą – svajonių ir knygų pasaulį, tiek čia sudėta darbo, pasiruošimo ir svajos. Pirkit knygų graužikams, viso gyvenimo romantikams ir rimtiems kepėjams, ir tiems, kurie niekada negamina, paskaitys – pradės! Giedrės Barauskienės nuotraukų gylis ir paslaptingumas, skanumas ir įtraukimas vertas nedalomo dėmesio

„Vilnius. Šeimos skonių knyga“ – visiškas atradimas ir hitas, pilna ūkiškų, paprastų, šeimyniškų receptų ir kupina nuostabių istorijų, čia kiekvienas, kurio šeima mėgsta valgyti, ras dalį savęs. Ewa – Lietuvos lenkaitė, pirmiausiai knygą išleido lenkiškai!!! Pirkit mamoms, močiutėms, vyrams ir tetoms, ir tiems, kuriems maistas yra bendravimas.

„LT virtuvė“ – šauniosios Ilonos knyga apie Lietuvos skonius, dar nespėjau įsigilinti, bet palaikau ir esu įsitikinusi, kad niekada kulinarinių knygų nebus per daug! Ir mes su Ilona turim keletą vienodų prijuosčių. 

Lietuviška virtuvė kitaip

Tebūnie titulinė šio rašinio nuotrauka bus tokia truputį kompromituojanti, kitaip tariant – vaikščiojimas peilio ašmenimis. Aš prieš savaitę mačiau mūsų sveikatos apsaugos ministrą, su juo maloniai pakalbėjom apie ligoninių maistą ir vaikus. Nedaugelis žino ir pagalvoja, kad visaip linksniuojamas sveikatos apsaugos ministras yra trijų vaikų tėvas ir jo šeima liko Kaune, kai jis, tuo tarpu, dirba tikrai ne patį švelniausią darbą pasaulyje ir sulaukia belekiek linksniavimo visuomenėje, o po ilgos darbo dienos viduryje savaitės važiuoja į Kauną, kad pabūtų su savo šeima. Jis atėjo pasiklausyti koncerto „Mažo kario didelė kova“, kurį rengė paramos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams fondas. Koncertą organizuoja tik vienas žmogus (dar keli padeda), čia taip danai, gyvenantys Lietuvoje, įprasmina save. Ten aš sėdėjau šalia minėto ministro, kuris dabar yra, turbūt, liaudyje geriausiai žinomas ir minimas ministras iš naujosios vyriausybės. Nors man tikrai nebūtinai patinka tie suvaržymai, galiojantys Lietuvoje, bet aš matau ne nepopuliarių sprendimų autorių, o žmogų, specialistą ir tėtį, kuris man patinka. Tai va, dabar aš keliu titulinę nuotrauką, kur aš su taurele krupniko, įdomu, ar čia jau nusižengimas alkoholio kontrolės įstatymui? Ar čia erzinimas, ar provokacija? O gal  tiesiog desertas – su draugėmis buvom restorane, kuris pristato save kaip Vilniaus poniškos virtuvės restoraną.  Mano draugė vakarienės pabaigoje klausia: „O krupniko, ar turite?? Turim! Tai mes po taurelę…”.  Tai va, ir pasimaivėm nuotraukai. Iš tiesų, aš rudenį teisėjavau desertų ir vyno derinimo čempionate, kuris, manau, labai gerai kelia desertų kultūrą Lietuvoje. Geras desertas ir prie  jo derantis gėrimas yra kaip ta vyšnia ant torto, kuri gali arba sugadinti visą vakarienę, arba ją užbaigti tokiu pilnu, didingu akordu, kad dar ilgai skambės finalinis akcentas ausyse. Tai restorano „Mykolo 4” desertai man buvo gerai parinkti ir palydėti būtent krupniku. Bet apie viską iš pradžių.

Į restoranus einu ne dažnai, gal net per retai.  Šis restoranas veikia jau, berods, kokius penktus metus, apie jį esu girdėjusi seniai. Įsivaizduokite, kiek užtrunka, kol aš, išgirdusi apie restoraną, iki jo ateinu. Cha, tikrai ilgas kelias. Bet labai džiaugiuosi, kad pagaliau ten atėjau. Restoranas sako, kad pas juos – lietuviška virtuvė kitaip. Nežinau, kaip jums, bet man trūksta lietuviškos virtuvės vietų. Gali ir nebūti kitaip, tegul tik būna lietuviška. Aš kažkaip feisbuke vis pamatau šio restorano post’us, paskutinis buvo apie cepelinus, o viena draugė ten juos valgė su šafrano padažu. Pamaniau, kad kaip tyrinėjime, čia žingsnis gal ir jau kiek per toli…

Pats restoranas yra labai gražioje, man labai pažįstamoje ir studijų metais išvaikščiotoje Mykolo gatvėje, nes visai šalia yra žurfakas – žurnalistikos institutas, kuriame mokiausi.  O vakarienės ir ėjom su geriausiomis draugėmis, kurios irgi iš ten pat.

Kadangi aš mėgstu valgyti, mane labai sudomino specialus, Vilniaus poniškas meniu iš keturių patiekalų, kuriame žirneliai su šonine, rūgštynių sriuba, veršienos kepsnys ir desertui spurga. Kas gali atsilaikyti? Aš tikrai ne, o mano draugės – ne tokios apžoros, tai jos ėmė kas blyną, kas bulvių salotas. Beje, tos bulvių salotos ant lėkštės atrodė įdomiai ir man patiko, kad ten lėkštėje varškės kremo patepta, o ant viršaus bulvių ir salotėlių uždėta. Gražiai atrodė viskas, net paragaut draugės raganos nedavė, nors gal aš ir nepaprašiau, nes buvau įnikusi į savo lėkštę, kurioje buvo graži ir elegantiška žalių žirnelių su traškia šonine porcija.

Maloniai nuteikė. Sriuba buvo rūgšti, kaip ir priklauso rūgštynių sriubai, o joje puikavosi burokėlių sultyse marinuotas kiaušinis – saldus, bet puikiai išlaikantis tradicinės rūgštynių sriubos liniją. Rūgštynės ir kiaušinis – visiems pažįstamas kombo, tik čia kitaip, nes dar ir burokėlis pakviestas.

Visiška žvaigždė buvo veršienos kepsnys – mano draugė,  kuri yra itin kritiška, paprastai valgo mažai ir pati gerai gamina, šį kepsnį pripažino, sako, va, tikrai užsisakyčiau. Kitos draugės pavalgė salotų ir grikinį blyną, aš jį tik iš tolo mačiau, bet mažą gabaliuką paragavau. Smulkiau apibūdinti negaliu, bet ir tas mažas gabalėlis man patiko, manau, kitą kartą užsisakyčiau tą grikinį blyną.

Pats restoranas įrengtas taip jaukiai, kaip patinka vyresnio amžiaus žmonėms – lyg lietuviška, lyg vokiška, nesuprasi. Negalėčiau pasakyti, koks ten stilius. Daug medžio, bet jis tikrai nėra kažkoks neskoningas ar su gilia mintimi. Beje, tuo pat metu buvo dar viena kompanija, kuri kalbėjo vokiškai, tai labai džiugu, kad restoranas traukia turistus.  Ir aš nuo šiol, kai manęs paklaus, kur eiti lietuviškai valgyti, sakysiu, kad reikia užsukti čia. Bendras įspūdis buvo geras, aišku, taip smagu buvo su draugėmis klegėti, bet ir aplinka, ir maistas šalia prisidėjo, o ne atėmė smagumą… O pabaigoje dar tas krupnikas, ir mes, aišku, įsisiūbavę, užsisakėm dar kelis desertus. Man, pagal meniu, desertui priklausė spurga, tai ji buvo gal ne itin įspūdinga – tokia varškinė, minkšta, bet nei traški, nei karšta, nei pasipūtus. Daug neįsijausiu su kritikavimu, bet faktas, kad, kai nėra užsakomi dideli kiekiai spurgų, tai įkaitinti puodą riebalų, kad ją iškeptų, yra vargas ir sunkumas. Aš siūlyčiau geriau kokį varškės suflė desertui vietoj tos spurgos.  Na, bet čia jau ne mano reikalas… Spurga vis tiek labai viliojančiai atrodo meniu.

Tai, kaip dabar manot? Kiek Vilniuje yra restoranų, kurie  savo meniu turi krupniką, spurgą ir rūgštynių sriubą?? Manau, nelabai daug. Todėl pasidžiaukime, kad jaukioje senamiesčio gatvelėje yra šis restoranas, kuris tikrai gražiai pristato lietuvišką virtuvę. Eikite ten į pasimatymą, veskitės ir tėvus, kai jie atvažiuos į Vilnių ir, aišku, eikite su draugėmis, kurios daug juokiasi, daug kalba ir mėgsta fotografuotis su krupniko taurele. Įdomu, ar dabar jau teks man kažkaip pasiaiškinti už tą nuotrauką? Darau  nusikaltimą, ar ne? Palaikome mažus restoranus, kurie stengiasi.

The post Lietuviška virtuvė kitaip appeared first on Beatos virtuvė.

Sena gera aš ir meilė prieskoningam maistui

Su sąlyga, kad Andrius Užkalnis išvykęs trankosi po Pietų Ameriką, turi gi kažkas apžvelgti vietas. Tiesą sakant, esu visai kvalifikuota šiam darbui, nes turiu du diplomus, kurie įrodo, kad esu tinkamas žmogus atlikinėti restoranų apžvalgas: a) žurnalistikos diplomas ir b) kulinarijos diplomas. Bet iš tiesų, jei jau labai rimtai, diplomai nėra privalomi, kad galėtum tinkamai ir įdomiai apžvelgti valgymo vietas. Aš, tiesą sakant, anksčiau rašydavau, dabar sustojau. Bet galvoju – reikia prisiminti, nes man (kaip ir daugeliui) kai užsimanau kur nors išeiti, visada ateina tas panikos apimtas galvos sukiojimas:  „Kur, kur kur???” Per dvi savaites buvau dviejose vietose, kurios yra ne mūsų šeimos restoranai, o tai, manau, nusipelno apžvalgos. Pasigyriau apie diplomus, bet tai tik detalė, nes, ką norit, tą sakykite – Užkalnis rašo gerai, o aš tai nemoku. Tai aš rašysiu taip, kaip moku, nes kiekvienas turi rasti savo stilių ir būdą.

Aš be galo mėgstu indišką virtuvę. Tikrai, na labai. Tiesa, mano gyvenime buvo atsitikęs toks kazusas, kad buvo metas, kai vien tik žodis curry (karis) man kėlė normalų fizinį šleikštulį. Negalėjau net žiūrėti į prieskonių pusę, kvapus ar panašiai ir tuo metu buvau tapusi tradicine nuobodžia europiete/kaimiete, kuri norėjo tik daržovių, burokėlių ir virtos vištos. Šitoks nuklydimas nuo normos įvyko, kai mano pilve vyko statybos darbai,  o kai vyksta statybos, tai tavo kūnas prisigalvoja visko – kas bandė, tas žino, apie ką aš. Buvo metas, kai aš negalėjau valgyti nieko, kas yra iš tos pusės. Ir mano šeima vis dar erzina mane su curry..

Vilniuje stipriai prieskoningo maisto tikrai reikia paieškoti, nes jo nėra ant kiekvieno kampo, kaip, pavyzdžiui, Londone. Ten britų kolonijinė politika jiems užgyveno net nacionalinį patiekalą, kuris visai ne angliškas, o indiškas. Panašiai, kaip lietuviai su pica, bet čia jau kita tema…

O čia aš nuotraukoje šį John’u su kuriuo netyčia susitikome restorane John’as iš Kolumbijos ir yra žinomas vyrų kirpėjas, jis neseniai grįžo is kelionės po Indiją. O čia mes nusifotografavome – linkėjimai mūsų draugei, kuri keliauja po Indiją! Su Gaspars nuotraukos neturiu, nes jis dirbo virtuvėje.

Dabar apie „Gaspar’s” – tai turbūt mažiausias restoranas Vilniuje. Na, gal yra ir mažesnių, bet su tokio lygio virtuve tai vis tiek mažiausias. Kai jie atsidarė, tai buvo hitas ir dabar labai labai džiaugiuosi, kad jis vis dar gyvuoja. Jo šefas, Gaspars Fernandes, kilęs iš Goa, yra turbūt vienintelis užsienietis, turintis savo vardo restoraną Vilniuje.  Svarbu, kad jis, nors ir įdarbina modernios virtuvės technikas ir metodus, gamina maistą, kuris artimas jo prigimčiai. Kartu pilna tokių prašmatnumų, prie kurių įpratęs į restoranus vaikščiojantis tūlas vilnietis – tai geri įrankiai, natūralūs papuošimai, gražios lėkštės ir t.t. 

Nors šie dalykai yra po truputį nueinantis reikalavimas, bet vis tik estetika yra svarbu, jei nori meniu rašyti aukštesnes kainas ir kad pas tave rinktųsi tinkama publika. Apie kainas tai iš vis nelabai turiu ką pasakyti, nes jos yra tinkamos, neišpūstos ir adekvačios tam, ką gauni. Juolab, kad tokios naan duonos, kurią Gaspars gamina, negali gauti niekur kitur.  Nežinau, kur būtų artimiausias taškas, kuriame galėtum paragauti kažką panašaus, o ji visai nebrangi – gal kokie 4 ar 5 eurai, atleiskite, neįsidėmėjau, nes mes su Tomu atėjom tokiam greitam pavalgymui, prieš einant į vienas išleistuves bare. Nes apsileidimas – nuo tada, kai atsidarė šis restoranas, nebuvome jame kartu. O maistą  mes mėgstam prieskoningą, netgi labai.

Niekada nebūsiu žmogus, kuris atsisako duonos. Duona yra gyvenimo esmė, ji yra pradžia. Nebūtina ją valgyti ryte ir vakare, ir per pietus, ir su sriuba, ir su bulvių koše, kaip yra, pavyzdžiui, siūloma kai kuriose ligoninėse, bet gera duona yra tai, kas suteiks daugiau malonumo, nei krevetės. O tą vakarą aš šoviau labai sėkmingai, užsisakydama du tobulus patiekalus, apie kuriuos galvoju net ir dabar, nors praėjo dešimt dienų nuo tada, kai juos valgiau.

Tai yra šioks toks rezultatas, nors, valgant ir krevetes, ir duoną bei suskaičiavus jų kalorijas, būtų, turbūt, kokie du tūkstančiai. Bet kas skaičiuoja kalorijas, kai valgai tobulai skanų maistą? Niekas. Arba tik labai liūdni ploni žmonės, o aš nesu iš tų. Aš valgiau portugališkas krevetes, kurios tiesiog telkšojo aliejaus ir prieskonių patale, ir tas padažas buvo tokio gerumo, kad norėjau jį išgerti.

O kartu su naan duona, kuri irgi tikrai nekūda, su prieskoniais, dar pakepta keptuvėje gardžiai su sviestu ar aliejum, tai buvo kosmosas. Apie vyro valgytą patiekalą patylėsiu, nes jis valgė tai, ko aš gyvenime neužsisakyčiau – vieną populiariausių indiškų patiekalų – onion bhaji. Tai yra tokie svogūnų pyragėliai,  padaryti su avinžirnių miltais ir daug prieskonių.

Dabar apie patį meniu: jis tikrai nedidelis, ir jokiu būdų nėra panašus į tradicinio curry house meniu. Tai gero restorano apgalvotas meniu, kuris byloja apie Gaspars kilmę. Kadangi aš vėl esu sena gera aš ir myliu prieskonius bei daug skonio, tai negalėjau neužsisakyti Gaspars mamos kario, ėmiau su krevetėmis, berods.

Jis buvo karis su aukštuoju išsilavinimu ir ne bet kokiu, o gero universiteto magistro diplomu, tokiu, su kuriuo tikrai galėtų pretenduoti į LRT generalinius, cha cha. Nedidelė porcija, bet su ta naan’a… Aš būčiau suvalgius, jei atvirai, dar vieną porciją (tą pasidalinom su Tomu). Gasparui linkiu gyvuoti, o jums nueiti, kai norite mažo restorano aplinkos ir to, ko nevalgote kasdien.

The post Sena gera aš ir meilė prieskoningam maistui appeared first on Beatos virtuvė.

Ar jūs galite patikėti, kiek mažai laiko liko iki Lietuvos gimtadienio?

Aš turiu pasakyti, kad va, man patinka žiema ir esu labai laiminga, kad grįžo šaltis, nes jei šaltis gerai neįeina vidun, tai toks kaip ir be žiemos esi. Labai svarbu yra ta metų laikų kaita, bent jau man.

Aš norėčiau aptarti daug dalykų ir jau gal net ne kartą kalbėjau apie tai, ką daryti ir kaip švęsti Vasario 16-ąją.  Mums taip sutampa, kad net vaikų atostogos išpuola tą savaitę, kai bus Vasario 16-oji, tai nors ir lėksim trumpam į Angliją, vis tiek grįšim čia tam, kad pabūtume Lietuvoje būtent tą dieną.

Aš, kaip žinia, buvau pakviesta prisijungti prie „Atkurtai Lietuvai 100 – švęsk!“ iniciatyvos ir būti ambasadore bei kviesti švęsti valstybės šimtmetį. Man atrodo, kad visi mąstantys ir siekiantys žmonės jau tikrai švęs ir džiaugsis ta diena. Tiek daug apie šimtmetį visur kalbama, o tai yra nuostabu.  Nes kuo daugiau kalbi apie teigiamus dalykus, kuo daugiau pastebi gėrio, tuo daugiau jo randasi gyvenime. Tikrai patikrintas dalykas.

Leiskite trumpus karolius suverti.

Prieš savaitę buvau kino filmo su juokinguoju Mantu Stonkumi „Aš Žvaigždė“ premjeroje – linksma, lengva komedija (netgi galėčiau sakyti tinkama šeimai) apie tai, kas būna, kai susireikšmini. Čia aš su Tomu, nes ir jam anglakalbiui buvo juokinga.

Praėjusią savaitę buvau Marijampolėje ir net aplankiau kalakutų vaikų darželį – taip taip, kadangi „Arvi“ kalakutai iš ten, tai būtinai užsukau ir į fermą. Į Marijampolę vykau dar ir dėl to, kad buvau pakviesta sudalyvauti „Laisvės TV“ filmavime. Galiu pasakyti, kad man buvo tikrai labai smagu, kviečiu palaikyti ir žiūrėti „Laisvės TV“ laidas, nes jie yra ne tik pozityvūs, bet ir informatyvūs – jų laidas žiūrint ir sužinai dalykų, ir gerai pasijuoki.

Penktadienį susitikau su regioninės žiniasklaidos atstovais, jie užsuko pietų į mano studiją. Džiaugiuosi, kad regionuose spauda gyvuoja, o mes turime ją palaikyti, nes tai svarbu mūsų šalies demokratijos sveikatai.

O čia šiaip, karoliai Vasario 16 – osios proga, kuri ateina jau oj, kaip greitai… Štai čia aš prisimerkus su šlamučių karūna, tiek daug komplimentų sulaukiau ja pasipuošus. Šlamučius mano draugė Linutė taip gražiai sudėjo.

O čia mano selfis – nuotrauka, kai filmavausi klipuke „Atkurtai Lietuvai 100 – švęsk!“, galite jį pasižiūrėti čia.

Nors mano žurnale yra ne vienas labai geras receptas, kas tiktų jūsų šventiniam stalui, bet aš pagalvojau, kad jei neturite galimybės įsigyti arba dar nespėjote to padaryti, tai va čia sudėsiu meniu iš savo blogo.

Tradicinius suktinukus – lietuviškus zrazus gaminau ir laidoje, o ir mano žiemos žurnale jų receptas yra. Dar šventinę vištą siūlau – ši labai aromatinga, o jei norite stipresnės vakarienės, tai imkite ir gaminkite šonkaulius.

O desertui tai, net nežinau, gal ruginį meduolį? Jis yra čia arba žurnale. Jeigu labai tingite, tai net du kepėjai Užupyje pristato savo desertus – „Thierry“ trispalvis tortukas ir „Liu patty“ šventinis gražuolis. Aš dar „Liu Patty“ nespėjau paragaut, bet net neabejoju, kad gardus. O „Thierry“ tikrai malonus, lengvas ir gardus. Ir Ali mačiau trispalvius šokoladinius saldainius siūlo, o trispalves, kiek girdėjau, jau visas išpirko…

Argi ne nuostabu, kad mes tokie tautiškai maloniai nusiteikę?

The post Ar jūs galite patikėti, kiek mažai laiko liko iki Lietuvos gimtadienio? appeared first on Beatos virtuvė.

Apie teatrą su vaikais ir Skrebutį

Viena bičiulė po nuotrauka, kurią įdėjau instagrame su spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“ programėle sakė – mano vaikystę pakeitusi knyga. Aš, nors skaičiau ir Liūtaširdžius, ir visas kitas Astridos Lindgren knygas, šios knygos atsimenu tik pavadinimą… Po šio spektaklio premjeros (na trečiasis spektaklis premjerinis) galiu pasakyti, kad tai, ką mačiau scenoje, į mano smegenų operacinį diską įsirašė ilgam. Žinote, mes dabar gyvenam informacijos pertekliuje – naujienos, žinios, vaizdai ir garsai į mūsų smegenis lenda visur, tad teatrui susirungti su visu šiuo triukšmu nėra paprasta. Bet teatras turi tai, ko neturi ekranas –  jis turi čia pat juntamą kito žmogaus energiją, žmogaus, kuris sėdi šalia, ir to, kuris transliuoja tai stovėdamas ant scenos. Tai, ką mačiau prieš tris dienas, vis dar matau ir dabar sėdėdama bei rašydama šį tekstą.

„Broliai Liūtaširdžiai“ rodomas Jaunimo teatre, pastatymas režisierės iš Danijos, spektaklis skirtas vaikams, jaunimui ir, žinoma, suaugusiems. Apie tuos vaikus tai atskirai reikėtų pakalbėti – nuo septynerių metų rekomenduojama eiti į šį spektaklį.

Tai aš ėjau su savo didesniais vaikais ir draugės/kolegės ėjo su vaikais. Vis tik teatre buvo daugiau suaugusiųjų nei vaikų. Taigi, kaip šiuolaikiniai vaikai moka ištverti (nes vienam vaikui reikėjo ištverti ir suprasti teatrą) ir iš viso – kada paskutinį kartą buvote su vaikais teatre? Aš tai visada lyg kokį pliusą sau užsidedu, kad tempiuosi juos į, pavyzdžiui, „Spragtuką“. Iš savo mamiškos patirties galiu pasakyti – vaikščioti su vaikais į teatrą labai lengva, na, ar pusiau lengva, kai jiems yra kokie 5 metai ir iki kokių 10 metų. Tada jau, manau, įeiname į tą paauglystės slenkstį, kur mamos siūlomos pramogos kuo toliau, tuo mažiau įdomios… Taigi, taip džiaugiuosi, kad buvau šiame spektaklyje, nes aš pati be Dalios Ibelhauptaitės operų ir baleto „Spragtukas“ į teatrą nueinu, sakykime, retai. Bet vis tiek manau, kad tai yra geriausia terapija ir maistas sielai, o sielą reikia maitinti.

Dabar apie Liūtaširdžius – kai jau patys eisite, paskaitysite, apie ką buvo ši knyga, o tema pagrindinė yra mirtis. Spektaklis vaikams??? Apie mirtį?? Mano kritiškiausio mąstymo draugė ironizavo: „Kur žiūri savižudybių prevencijos komisija?“. Iš tiesų, spektaklis tikrai jokiu būdu ne apie savižudybę, o apie amžinybę, meilę ir apie didvyriškumą, o man tai labiausiai apie brolišką meilę, kuri yra nesulyginama ir nepagaminama niekaip kitaip, o tik augant kartu vienoje šeimoje. Tas brolybės jausmas ir pasiaukojimas, ir baimė dėl kito yra įmanoma turbūt tik tokiame – kraujo ryšyje. Ėjau be jokių nuostatų, skaičiau gal tik kokį sakinį, kad vizualiniai ir audio sprendimai pagauna dėmesį ir emociją, bet mane tiesiog įtraukė, ir, žinoma, nunešė į tą paralelinį pasaulį. Jei klaustumėt, ar eiti? Tai sakyčiau eikite.

Man, beje, ir truputį išbandymas buvo, nes mano vyresnioji visaip muistėsi kėdėje, lyg būtų ten skruzdėlių padėta, dar nevengdavo išleisti vieną kitą gilų atodūsį, kurį galima būtų išversti kaip: „O tai kada baigsis???“. Tuo tarpu kitas vaikas, nors pradžioje parodė tokį lengvą nepasitenkinimą: „MAMA, KUR ČIA ATSITEMPEI??? AŠ GERIAU BŪČIAU LIKĘS NAMIE…“ Paskui įsitraukė ir sėdėjom apsikabinę, ir, manau, abiem buvo gera taip žiūrėti spektaklį.

Kažkaip apibendrinant norėjau pasakyti, kad aktoriai – meistrai, o ypač man ir visiems, matyt, įsiminė pagrindinį herojų Skrebutį vaidinęs Matas Dirginčius, kuris pabaigoje dar ir kaip muzikantas pasirodo. Žodžiu, norėsite paskaityt dar, tai čia geras interviu su aktoriais apie šį spektaklį, o jie sako, kad tai sapnas, kuriame leidžiama būti. Ir iš tiesų, šis spektaklis yra kaip sapnas, kurį tu stebi… ir truputį dalyvauji.

The post Apie teatrą su vaikais ir Skrebutį appeared first on Beatos virtuvė.

Kai koją kiša perdėtas optimizmas arba mano patarimai gerai savijautai

Tai kas čia per reikalai? Nespėjo ateiti trečia savaitė ir jau skip’inu??? Juk pasižadėjau rašyti kas savaitę, total kašmar, vieną jau spėjau praleisti. Tai rašykite pasiaiškinimą, mieloji ponia. Taigi – aš, Beata, aną savaitę neparašiau nieko savo blogui, nes tris dienas filmavome laidas…Bet tai kaip čia taip nesusiplanuot? Negi negalėjau parašyti savaitgalį prieš tai?? Na va, negalėjau, nes visą savaitgalį buvau virtuvėje ir gaminau non stop viską iš eilės, ką paskui darsyk gaminome filmavimuose. Tai prašau išmokt geriau planuoti laiką! Tiesą sakant, stengiuosi kaip įmanydama, o iš tiesų, kaltas mano nežmoniškas optimizmas, neva vieną rytą atsikelsiu anksčiau ir greitai sukalsiu tekstą. Ir nors labai labai pavyzdingai eidavau miegoti, bet vis tiek, va taip.

Tai trumpai apie mano gyvenimą filmuojantis TV laidoje. Čia tiems ir toms, kurie svajoja filmuoti(s) kulinarinėje laidoje. Aš, kai nuėjau pasifilmuoti į „Auksinį protą“, tai pagalvojau, nu bet tai Beata, kodėl tu ne Tapinas? Ir ne Valinskas? Kodėl?????? Dvi valandos ir laida nufilmuota, jokių tau tešlos kočiojimų, bet, aišku, jie turi be galo daug tų klausimų prigalvoti, kaip aš receptų. Ir nors kartais atrodo, kad vieną mano laidą ilgokai užtrunka nufilmuoti, kai pagalvoju, net jei vieną laidą filmuotume tris dienas, vis tiek norėčiau šio darbo. Nes man tiesiog beprotiškai patinka mano laida, ir tai, ką darau, ir dar man LABAI labai patinka visa mūsų komanda…

Ji yra tiesiog tobula, nuostabi ir nepakartojama. Aš su jais galėčiau skristi į Marsą ir į Mėnulį, ir į dykumą, ir Sibirą, na visur. Mes kažkaip gerą tokią sinergiją visi turime. Ypač, kai tikrai visi, kurie nuolat dirbame kartu, esame kartu. Tai yra, žinokite, truputį Magic. Bet taip jau yra, ta televizija yra Magic. Bet tai čia rožinė pusė, yra ir kita puselė, ta, kur po trijų dienų jaučiuosi kaip traukinio pervažiuota. Bet yra keli būdai, kaip išlaikyti tą energiją, žvalumą ir nebūti „susivariusiai“ ekrane. Yra trys dalykai:

Miegas
Maistas
ir Vonia

Va, viskas. Tik tiek. O šiaip tai, kai grįžtu po filmavimų, man būna toks energijos nuokrytis, kad kartais aš tiesiog galiu tik sėdėti ant sofos arba gulėti ant grindų. Tada man atrodo, kad aš noriu valgyti kaip žvėris, nors valgiau visą filmavimą. Tai supratau, kad geriau jaučuosi, kai mažiau valgau per filmavimą, arba kai valgau suplanuotai ir atsisėdusi, o ne non stop rupšnoju. Tada, grįžusi labai stengiuosi taip pat išlaikyti tą patį valgymo ritmą – ne viską iš eilės, o: a) normali vakarienė, bet ne per daug; b) nepaslysti ant angliavandenių, iš serijos: „labai noriu šokolado“. Jei taip vis dėlto yra, verdu košę.

Tada Vonia. Kai vaikai paguldyti ir apkaišyti, tada būtinai einu į vonią, pagulėti ir atsipalaiduoti. Aš esu vonios gerbėja, man ji yra stebuklas. Hariukui irgi labai patinka vonioje. Po vonios ankstyvas miegas. Va ir atsigavus.

Čia tinka visiems ir visada, kada norite daug padaryti. Tvarkingai valgyti, daug miegoti ir žinoti, kaip atsipalaiduoti. Man pailsėti dar padeda paprasti dalykai: pabuvimas su šeima, pasitvarkymas, vakarienė, pasėdėjimas ant sofos apsikabinus, pasakų skaitymas ir tada jau vonia. O miegoti tvarkingai yra tiesiog privaloma.

The post Kai koją kiša perdėtas optimizmas arba mano patarimai gerai savijautai appeared first on Beatos virtuvė.

Daug rašymo – mažai vaikų ir kiti garsūs pareiškimai

Šiuos metus pradėjome būdami tik su vienu vaiku namuose. Gal turėčiau pasakyti (taip, greičiausiai, pasakytų kiekvienas, auginantis daugiau nei vieną vaiką), kad vaikų kiekis tikrai nesijaučia. Čia tau ne papildomi kilogramai priaugti per šventes, kur kiekvienas skirtingai atrodo „ant suknelės”, vaikai jie tiesiog yra ir viskas. Ir tikrai nėra sunkiau, kai jų daugiau. Bet gal nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad praėjusią savaitę mes buvome su vienu mažiausiu vaiku. Tai visiems, kurie turi kūdikį ir skundžiasi gyvenimu, pasiūlyčiau truputį nusiraminti ir pastovėti kampe. Mūsų didieji vaikai išvyko į aktyvią stovyklą, kur mokėsi čiuožti snieglentėmis. Mes su Tomu likome namuose, kur tylu. Tai ką aš jums galiu pasakyti, gal kartais nereikia niekur važiuoti atostogauti, kartais užtenka išsiųsti vaikus atostogų?? Ha ha ha – raganos juokas… O jei rimtai, tai tokia tyla, tokia ramybė, tiek daug mažiau gaminti valgyti reikia… Buvo labai gera namie būti dviese (trise), galėjome sau lėtai vakarieniauti ir vakare žiūrėti filmus, kurių su vaikais nežiūrėtume. Tiesa, turiu pasakyti, kad iš pradžių man buvo labai keista būti tokiuose tyliuose namuose, kur vaikų nė kvapo, na, yra tik kūdikis, bet aš tikrai patyriau mažiau streso, nei varinėdama juos nuo device‘ų ir playstation’ų. Nes tai yra dalykas, kuris mane gyvenime nervina labiausiai. Dar nebuvo kilęs joks mini žvaigždžių karas, kas sukraus ir iškraus indaplovę. Žodžiu, ir vaikai labai gerai pailsėjo nuo mūsų, ir mes nuo jų. Tiesa, kai pirmą vakarą nei vienas nei kitas nesugalvojo pirmi man paskambinti, išgyvenau tokią mažą krizę, – kur mano vaikai???? Aš niekam nebereikalinga (tai gerai, kad yra Hariukas, hahaha)… Žinau, kad daugelis tėvų labai dažnai patiria tokius savaitgalius ir savaites be vaikų, mes ganėtinai mažai, tik vasarą buvo stovykloje ir pas močiutę, kai trumpai paatostogavome Portugalijoje tik su mažuoju.

Ši savaitė prabėgo labai greitai, kaip ir visos kitos savaitės bėga labai greitai. Trys dalykai, kuriuos veriu ant šios savaitės karolių: kaip smagu eiti į restoranus tik su vienu vaiku, tikrai mažiau triukšmo ir ginčų, kas ką valgys, mes su Tomu šeštadienį taip darėme, ėjom į savo Jurgį ir Drakoną.

Noriu pradėti planuoti naujus metus ir dar – labai pagirti Birštono „Čiulba Ulba”. Žinote, man daug visokių dovanų atsiunčia, dėl to tikrai jaučiuosi nepatogiai, nes tikrai tikrai neketinu visko, ką man siunčia, pulti kelti į socialinius tinklus. Taigi, prašau man nesiųsti dalykų, jei tikitės greitos reklamos, nes taip nebus. Kai kuriuos dalykus noriu išsiųsti atgal. Kai kuriuos – iš karto atiduodu kitiems, bet aišku, pasiekia mane ir nemažai smagių, gerų, kūrybingų daiktų.

Štai toks pavyzdys Birštonas – atsiuntė labai fainą bliuzoną, paprastai, bet taip kūrybingai ir gerai padarytas, dovana puiki ir tikrai užsimaniau važiuoti į Birštoną, tikrai susiorganizuosiu sau tą išvyką.

Ir dar vienas svarbus dalykas, kurį padariau sau. Jau sakiau, mano tinklaraščiui – dešimt metų ir žinote, ką veikiau šeštadienį? Ėjau į labai fainos merginos – Eglės organizuojamas rašymo valandas, kur sėdėjau šešias valandas ir rašiau. Pati Eglė gyvena iš rašymo ir yra rašytoja, nors mokėsi teisės, ir tuoj išleis knygą vaikams/paaugliams. Tai esu tokia laiminga po tų šešių valandų, prižadu, kad šiais metais tikrai parašysiu pirmą savo ne kulinarinę knygą. Ha, va štai toks pareiškimas, net pati išsigandau, nes svarbiausia yra ne parašyti (nes jos jau yra daugiau nei pusė), svarbiausia yra BAIGTI.

O pabaigai labai noriu parekomenduoti jums salotas su rūkytu varškės sūriu ir keptomis daržovėmis, aš tokias valgiau šeštadienį, pas Jurgį ir Drakoną, bet jūs galite pasidaryti ir namie, jei norite. Va kažkaip taip:

Orkaitėje išsikepame daržovių (burokėliai ir morkos, pavyzdžiui). Sumaišome su ant keptuvės paskrudintomis sėklomis ir salotų lapais, pritrupiname rūkyto varškės sūrio, padažas gali būti tiesiog balzamiko actas. Pasakiškos.

 

The post Daug rašymo – mažai vaikų ir kiti garsūs pareiškimai appeared first on Beatos virtuvė.

Blogui – dešimt! Nauji pasižadėjimai ir sriuba

Yra daug kelių į laimę, ar ne? Tai yra ir daug būdų pradėti rašyti. Nauji metai visada geras laikas pradėti ką nors naujo. Jei netikite, aš galiu būti gyvu pavyzdžiu, nes aš prieš… oi, dabar sulaikome kvėpavimą (nes man tikrai reikia jį sulaikyti), aš prieš 10 metų pradėjau rašyti blogą. Tai buvo mano Naujųjų metų apsisprendimas, apie kurį galvojau gerus pusę metų, o paskui ėmiau ir pasiryžau. Blogas pakeitė mano gyvenimą tik į gerąją pusę, nes visi aktyvūs veiksmai atneša kažką ir paprastai tai būna tik į gerą (dar vienas priminimas nesėdėt ir nedejuot, o imti ir daryti).

Pirmąją šių metų dieną aš kepiau sausainius, viriau sriubą ir klausiau vadinamųjų podkastų. The Telegraph Diana Henry – mano mėgstama maisto rašytoja kalbino fantastišką virtuvės šefą, kavinių ir restorano įkūrėją, kulinarinių knygų autorių Yotam Ottolenghi. Aš tuo metu buvau „su savimi“, nes vaikai kažkuo buvo užsiėmę, Hariukas su Tomu, o aš galėjau būti sau ir daryti, ką turiu daryti (nes vis tiek turiu virti sriubą vakarienei), ir tai, ką patinka daryti – būti virtuvėje ir kažką gaminant plėsti horizontus (t.y. klausyti podkastų). Laimingiausi tie, kurie myli tai, ką daro.

Prisiminiau ir pasidarė truputį gėda ir nesmagu, kaip aš užleidau blogą. Čia kaip ir socialiniai tinklai, kuriems reikia tiek dėmesio kaip kokiai avių bandai ar šiltnamiui – negali jų palikti likimo valiai, reikia ir dėmesio, ir laiko. Bet va, mano blogas visai pamirštas liko, be mano dėmesio. Na, ir aš negaliu pasidalinti į aštuonioliką dalelių, bet visada esu geriausio rezultato siekėja ir visada manau, kad galima, jei nori. Bet juk ča yra tik, kaip sakoma, pavartosiu anglišką žodį – excuses, ar ne???

Taigi, pajutau, kad noriu vėl rašyti ir tai įmanoma tik padarius viešą kažkokį prisipažinimą, kad va, prašom, darysiu tai ne tik dėl savo šios erdvės, kurioje sudėta tiek mano gyvenimo, kad negaliu jai leisti pelkėti. Kas mane stabdė ir stabdo? Laiko trūkumas??? Na taip, bet tai kiek galima skųstis, kad trūksta laiko, tiesiog reikia mokėti su juo tvarkytis.

Kitas dalykas, labai daug dėmesio atkandęs nuo visų tinklaraščių, ne tik manojo, – socialiniai tinklai. Ir instagramą savo labai myliu, ir feisbuku džiaugiuosi, o kur dar visas dėmesys, kurio reikia žurnalui ir TV laidai. Oi, bet ar sunku rasti penkiolika minučių?

Aš labai mėgstu rašyti greitai greitai, sėdžiu ir kalu tekstą taip, kaip kalbu: be taškų, brūkšnių ir kablelių, didžiausias vargas po to skaityti, taisyti ir gludinti. Dar didesnis dėti „online“, aš nelabai moku, darau paprastai, tie visi nuotraukų karpymai, oh nonononononono… Na, bet reikia. Todėl aš iš karto apsidraudžiu, jei nepavyks, tai vaje vaje, koks vargas ir kokia gėda…. Bet pabandysiu, taigi, taisyklės tokios:

– įrašas pasirodys savaitės viduryje, geriausiai antradieniais, kartais kitą dieną.

– bus visada receptas, o receptas gi puikiai atspindi gyvenimą, ar ne? Truputį bus kaip anksčiau turėti karoliai (mano gyvenimo apžvalga tokia), ir receptas. Gal jis nebus toks tikslus ir aiškus, kokie yra žurnale, nes ten jie iškedenami kaip reikiant, ir toks sustyguotas kaip laidoje, bet jis tikrai įkvėps ir parodys, kuo gyvenu.

Dar pasakysiu, kad šie mano tekstai – ne knyga, tai prašau nekviesti kalbos ir gramatikos policijos. Nesinervinkite, skaitykite tik tai, kas kelia jums geras emocijas arba informuoja.

Kitaip tariant, dešimtojo jubiliejaus proga noriu nupūsti dulkes nuo savo tinklaraščo ir paversti jį tuo, kuo jis buvo – maisto ir gyvenimo blogu. Taigi, nuo šiol antradieniais – naujas įrašas, haštagai arba raktažodžiai: #BBlogas ir dar #mamosrestoranas

O dabar trumpai apie tai, koks gėris yra sriuba. Sriuba yra dievas ir kodėl aš vis dar neparašiau sriubos knygos?? AŠ NEŽINAU. Na, tai nesigilinkim. Taigi, vakar išviriau geriausią sriubą šiais metais. Ko reikia gerai sriubai? Tai aišku, kad sultinio. Kaip pomidorams reikia saulės, taip sriubai – sultinio. Taigi, kelias iki sriubos buvo toks: šeštadienį nupirkau turguje vištą ir labai paprastai prisūdžiau: druska, pipirai, česnakas. Sėdėjo ji šaldytuve dvi dienas. Tada iškepiau. Turėjau svečių, smagiai naminiai pavalgėme, o likusį vištos karkasą ir visas jos „sultis“, kurios buvo šalia – makt į puodą su visais porais ir svogūnais, su kuriais višta kepė, ir valandžiukę paviriau. O per tą laiką pasirausiau savo daržovių dėžėje: radau svogūnų, porą, dvi morkas, vieną saldžią bulvę ir dvi paprastas, porą pastarnokų ir vieną didelį salierą. Į tą patį puodą iškeliavo pusė skardinės konservuotų pomidorų (Izabelė gaminosi kažkurį vakarą savo makaronus, tai liko), štai ir visi ingredientai. Daugiau jokio stebuklo, jokių slaptų prieskonių. Svogūnas ir poras buvo apkepti keptuvėje, tuomet dar ir morkos ten pat, kelioms minutėms dėl smagumo buvo įmestos. Ir jau viskas – daržovės į puodą, sultinys ant viršaus, ir virė. Nei lauro lapų, nei česnakų, anei nieko, tiesiog – tegul kalba daržovės ir višta. Ir tai buvo stebuklas. Kai daržovės išvirė, tai tada tik makt viską į manąjį vitamix, aišku, galima kaip nori sutrinti. Viskas, nei grietinės nei grietinėlės. Tegyvuoja sriuba, višta ir naujos pradžios, kurios iš tiesų yra senos. Nes mes beveik visada norime to paties…

Beje, dalį sriubos sumaišiau su atskirai Hariui gamintais pastarnokais, briuselio kopūstais ir višta. Irgi ėjo kaip daina.

The post Blogui – dešimt! Nauji pasižadėjimai ir sriuba appeared first on Beatos virtuvė.

Kaip 3 moterys viso grūdo miltus jaukinosi

Mes, moterys, viena kitai tikrai galim geriausiai patarti, tad jei dabar galvojate, kaip praturtinti kasdienę mitybą paskaitykite šių trijų moterų patirtis. Jos sutiko 3 savaites viską gaminti su viso grūdo miltais, paskaitykite, kaip joms sekėsi.

Agnė Narvydienė, Kaunas „Buvau priversta praplėsti žinių akiratį“

Mėgstu gaminti, o ypač viską kas saldu, nes abu su vyru negalime atsispirti saldumynams ir įvairiems kepiniams. Tačiau vos prieš keletą savaičių namuose atsirado naujas narys, nors pastarasis dar į saldumynus nesižvalgo, bet vistiek priverčia pradėti galvoti kaip tai kas skanu padaryti nors kiek sveikiau. Manau viso grūdo miltai yra vienas iš žingsnių siekiant šio tikslo. Iki šio „Malsena“ ir „Beatos virtuvės“ eksperimento apie viso grūdo miltus buvau girdėjusi, tačiau plačiau nesidomėjau ir, žinoma, nebuvau bandžiusi, tad laimėjusi visą dėžę viso grūdo „Malsena“ miltų galima sakyti buvau priversta praplėsti žinių akiratį.

Bandymai prasidėjo tą pačią dieną gavus prizą, vakarienei viriau varškėtukus, į kuriuos dėjau pusę tradicinių kvietinių miltų ir pusę kvietinių pilno grūdo „Malsena“ miltus. Ir rezultatas tikrai nenuvylė, nes pasikeitė tik spalva. Po to bandžiau greitai paruošiamas rugines bandeles su viso grūdo ruginiais miltais „Malsena“, grikių ir speltų miltų lietinius, speltų miltų kriaušių pyragą (vietoj kriaušių dėjau obuolius), obuolių pyragą su avižiniais miltais, varškės sausainius (su viso grūdo „Malsena“ speltų miltais), varškės keksą (dėjau pusę speltų miltus ir tradicinius kvietinius), taip pat išbandžiau cinamoninius bananinius speltų miltų blynelius, kurie labai patiko tiek man tiek vyrui. Labiausiai patiko obuolių pyragas su avižiniais miltais, cinamoniniai bananiniai speltų miltų blynai, taip pat labai nustebino ruginės bandelės. Tuo tarpu su lietiniais turėjau nesklandumų, tad sutirštinau tešlą ir kepiau blynelius, kurių skonis dėl grikių miltų buvo tikrai neįprastas, bet ne prastas.

Man lengviausiai prisijaukinti sekėsi  viso grūdo speltos ir viso grūdo kvietinius „Malsena“ miltus, nes juose didesnis glitimo kiekis, taigi kepiniai gaunasi puikūs. Su ruginiais ir grikių miltais pažintis kol kas labai kukli, bet manau dar tikrai ką nors išmėginsiu.

Tikrai norėjosi išmėginti daugiau receptų, tačiau kol kas naujasis namų direktorius smarkiai apriboja mamos laisvalaikį

Visų grūdo dalių miltai: 9 patarimai kaip pakviesti juos į kiekvieną receptą

Būkime atviri – ne viskas, kas sveika, yra skanu, bet visų grūdo dalių miltams ši taisyklė negalioja kepiniai su tokiais miltais ne tik sveiki, bet ir labai skanūs. Visų grūdo dalių miltų patiekalai yra sodresnio, gilesnio skonio ir dar pilni maistingųjų medžiagų. Antra gera žinia – visų grūdo dalių miltus nėra sudėtinga pakviesti į savo kasdienę virtuvę ir jais pakeisti taip dažnai peikiamus baltus miltus. Tiesa, reikia žinoti keletą patiekalų su šiais miltais gaminimo ypatybių, tad pasidalysiu keliais patarimais.

Visų grūdo dalių miltuose lieka visos maltos grūdo dalys, juose yra žmogaus organizmui ypač vertingų sėlenų. Sėlenos sugeria daugiau drėgmės, todėl visų grūdo dalių miltus į tešlą berkite ne visus iš kartus, o įmaišykite pamažu. Tuomet geriau pajusite, kaip jie brinksta ir kuria tešlos tekstūrą. Paprastai visų grūdo dalių miltų dėl jų savybės sugerti drėgmę reikia kiek mažiau, nei receptuose nurodyta įprastų kvietinių.
Visų grūdo dalių miltai sunkesni už įprastinius baltus miltus, nes sumalamas visas grūdas, todėl gamindami kepinius su jais nepamirškite įberti šiek tiek daugiau kepimo miltelių ar sodos, nei nurodyta recepte su baltais kvietiniais miltais.
Jokių būdu nesijokite! „Malsena“ net įsigijo specialias akmenines girnas, kad tik tas visas grūdas malamas prarastų kuo mažiau maistinių medžiagų. Malant stengiamasi nenusijoti vertingiausių grūdo dalių – sėlenų ir gemalų. Jei sijosite namie, visas gėris pranyks – sėlenos liks ant sietelio…
„Malsenos“ speltų (speltos – senovinė kviečių veislė) visų grūdo dalių miltai puikiai tinka visiems kepiniams, net biskvitams, ir atskuba į pagalbą grikių, rugių ir avižų miltams, nes juose mažiau glitimo. Tiesa, speltų glitimas yra visai kitoks nei kitų kviečių, nuo speltų glitimo kyla daug mažiau alerginių reakcijų – tai rodo įvairių tyrimų rezultatai.
Visų grūdo dalių grikių miltai neturi glitimo, todėl jei dedate jų į tešlą, berkite ir visų grūdo dalių kvietinių ar speltų miltų.
Visų grūdo dalių avižiniai miltai „Malsena“ taip pat turi mažiau glitimo, todėl pyragai bus biresni nei iškepti su kvietiniais, bet skonis išliks nuostabus!
Visų grūdo dalių ruginiai miltai „Malsena“ duonos gaminiams, sausainiams kepti puikiai tinka ir vieni, tik įmaišykite daugiau kepimo miltelių ir skysčio – vandens, pieno ar kefyro. Į kitų kepinių – blynų, vaflių, pyragų – tešlą ruginių miltų įberkite dėl skonio, trečdalį miltų pakeiskite ruginiais.
Jei kepate krekerius ar trapios tešlos pyragus, galite naudoti ir vien speltų miltus, o jei norisi puresnių biskvitinių pyragų, pravartu maišyti su kvietiniais miltais santykiu 4/5 speltų miltų ir 1/5 kvietinių miltų.
Svarbiausias patarimas – prie visų grūdo dalių miltų pratinkitės pamažu, iš pradžių į mėgstamus kepinius įmaišykite jų po šaukštą, kitą kartą jau 2 šaukštus ir taip kiekį didinkite iki pageidaujamos normos.

The post Visų grūdo dalių miltai: 9 patarimai kaip pakviesti juos į kiekvieną receptą appeared first on Beatos virtuvė.