Tūla Quotes

“Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų – mūsų niekam nėra...”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“Mylėjau tave. Šildžiau tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum. Džiaugiausi kiekviena su tavimi praleista akimirka, taip, akimirka - jau tuomet vokiau, kad kiekviena, - iš kurgi vėliau būčiau viską taip gerai atsiminęs? Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs - drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir pažeidžiamų.”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“<…> kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišreikštą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais- tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą <...>”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“<…> klausausi, kaip tu alsuoji, kaip tirpsta šerkšnas ant tavo alveolių <…>”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“bet aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa - svaigi ir vientisa - mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“Pamaži galima, ko gero, susitaikyti su viskuo: su griūvančiu ant galvos dangumi, su vis labiau išsigimstančiu savo paties šešėliu, netgi su tuo, kad iš visų jėgų įsignybęs nejauti skausmo. Reikia dar aštresnių pojūčių, dar žiauresnės kasdienybės, kad įstengtum krestelėti galvą ir pašiurpti: čia aš?”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų - mūsų niekam nėra... Pasaulis už lango skriejo, fermentavosi, dūzgė, puvo, galando dantis ir kibirkščiavo, o aš jaučiau savo delne krūtį po Tūlos megztiniu - po plonais siūlais tuksėjo paukščio širdis.”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“O dar sako niekas girtuoklių nemyli. Myli, girtuoklius myli tokie patys girtuokliai.”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“<...> atėjo priešpaskutinis tavo laiškelis, jį visai nesunku buvo išmokti atmintinai: „Prašau man nerašyti. Tūla." Žinoma, parašiau tuojau pat, <...>”
― Jurgis Kunčinas, Tūla

“<...> juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol... tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti.. Jie ne tik apraizgo, bet ir taip pakeičia, jog negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim.”
― Jurgis Kunčinas, Tūla