Vilkų saulutė Quotes

“Naktį vaikšto ir romantikai, bet jie vaikšto paupiais ir senamiesčių gatvelėmis. Arba iš romantikos pertekliaus nueina naktį į girią ir girioje dainuoja apie žmoniją. Romantikai rūpinasi žmonija ir skaito daug knygų, nagrinėjančių žmonijos prigimtį ir poeziją. Naktimis į miškus su savimi pasiima po tomelį Rilkės, Marčėno, Mačernio, Braziūno, Jonyno, bet tik atsidūrę girioje pastebi, kad ten tamsu ir jie negali skaityti. Negali net atsisėsti, nes būdami išsiblaškę nepasiėmė polietileninio maišelio pasitiesti. Nepasiima net akinių nei guminių batų, nes mano, kad miške su guminiais batais nekaip atrodys. Miške jie sutrinka, nes pamato, kad nėra suolelių, ir apčiuopomis jų veltui ieško, juk iš tiesų geriau neieškotų be reikalo, nes suolelių tai girioje nėra. Ir pasiskaityti poezijos jiems neišeina, nes tamsu. Juk sakiau, kad suolelių jie ieško apgraibomis. O naktys būna be mėnulio. Ir akinius jie pamiršę ar pametę, bet jokio skirtumo. Net jeigu nakčia koks praskrendantis lėktuvas spygteli švieselėmis, vis tiek jie nespėja nė knygelės atsiversti. Ar kokia kometa nukrenta, vizgindama uodegą iš malonumo, nesuprantamo ir svetimo žmogui. Ak, tie romantikai, norisi pasakyti, ak!”
― Gintaras Beresnevičius, Vilkų saulutė: eseistika

“Mėgstu lietų, jis dieviškas ir šlapias, jis šią vasarą paver­čia nepaprastai gyva.

Mėgstu lietų, ne kokią sumautą dulksną, tegalinčią įvaryti melancholiją, bet gerą tikrą pliaupimą, kai oras maž­daug plius penkiolika ir kai iš debesies griūte griūva van­duo. Neturiu lietsargio, jis – kvailas pižoniškas atributas, lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeis, o tam, kad sulytum. Be proto gera Dievo vanduo. Per liūtį kelias se­kundes vėsoka, kaip į šaltą vandenį brendant, bet po ke­lių akimirkų, per kurias gėdingai narini smakrą – esą šal­ta, esą lyja, – atsiranda kitas, šventinis, šventės potyris, netokumo jausmas, kai stuburas atsitiesia, paskui jį ir smakras įsibeda horizontan, kai esi laisvas ir šlapias, ka­da esi vandeny. Gal čia kiek psichoanalizės reiktų – bet vandenys visada vandenys... Psichoanalitikas baseine... kvailas vaizdas? Pasakysiu tik, kad psichoanalitikas po lie­tum – šlykšti pornografija.”
― Gintaras Beresnevičius, Vilkų saulutė: eseistika

“O iš tikrųjų tai vietoje Lenino turėtų stovėti naujosios ideologijos simbolis. Žmogus, suprantama. Bet žmogus konsumuojantis. Žmogus vartotojas. Jei visuomenės ideo­ logija vartotojiška, tai ir derėtų čia statyti žmogų valgan­tį. Mėsainį, dešrainį. Ką praeivis įdės į ranką. Nors ge­riau koks klerkas. Jis gražiai apsirengęs, vaizdo negadin­ tų. O gal dar geriau – tiesiog žmogus, be skiriamųjų ženklų.

Tas žmogus gali būti gyvas. „Bomžas“ koks – ir pavalgytų kartu. O klerkas – galėtų žaisti kompiuteriu, vakare pažiū­rėtų televizorių. Ar klerkytė, kad būtų lygios galimybės...”
― Gintaras Beresnevičius, Vilkų saulutė: eseistika

“Kelias nuvalytas, takas iki autobusų stotelės lygus kaip stiklas, šaunuoliai tie vyrai ir moterys su lopetomis ir šluo­tomis, dabar tai ne sniegynas, per kurį brendi mauroda­mas iš pasipiktinimo ir tyro džiaugsmo mišinio; dabar šaligatvis nuvalytas ir lygus, ledinis ir lygus kaip kelias į Europą, tai yra be jokių kliūčių ir slidus kaip banano žie­vė, nors kam tie banalūs palyginimai, ledas yra slidus kaip ledas. Toks ledo darbas, būti slidžiam, slidumo etalonas turi būti orus ir atitikti savo prigimtį, narsiai versdamas praeivius iš koto, laimei, tiesiai į pusnis aplink. Eidamas jaučiu įsitempusius nugaros raumenis, žiūriu, kaip prieš mane ir aplink mane griūva moterys, jų labai daug, pri­kritusių iki pat autobuso stotelės; parkritusios moterys kažko susidrovi, nors griūti yra natūralu, jos išrausta, it būtų padariusios ką pernelyg pikantiško, nors ar būna per daug pikantiška moteris? Vyras griūva keikdamasis ir piktas, bet nesidrovi, tik įširsta ant savęs, kad va - vyras ir parkrito.

Paslydęs vyras nėra pikantiškas, todėl jis, jei nesulūžo, skubiai atsikelia ir būtinai plūsdamasis eina toliau. Išsikeiki, ir palengvėja, žinoma. Keikdamasis atgauni savi­garbą.

Paradoksas?

Tiesa visąlaik paradoksali. Ir ją išvydęs pliką nuogą prieš savo akis, apstulbęs imtum keiktis.

Manau, daugybė žmonių miršta keikdamiesi, net ir tie, švariaburniai.

Taip daug oriau.

Be to, atsisveikinant su šiuo pasauliu, kaip ir išvystant ano muitininkus, ir ypač jų uniformas, matyt, geriausias atsakas susikeikti. O tada pradėti šlovinamąsias giesmes. Ar kokias kitokias, priklausomai nuo konteksto.

Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio vis­ kas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas, juk sakoma - aš elgsiuosi pagal kontekstą, atitinkamai kontekstui. Ir ne tik žmonės, bet ir valstybės taip daro.”
― Gintaras Beresnevičius, Vilkų saulutė: eseistika