Nutilo balsas ragelyje

Tos technologijos (nuotrauka iš Drama Burger, Vilnius)

Miesto Kronikos, Coffee Inn #miestokronikos

Žinote, kokie žmonės yra labai sunkiai toleruojami? Ne tik tie, kas telefono numerius užrašo ne +370, bet pradeda nuo aštuoneto. Nuo aštuoneto telefono numerį pradeda tie, kas niekada neskambina niekur iš užsienio. Aš nenoriu būti šiurkštus ir kalbėti negražiai, bet tai beveik tokie patys blogi asmenys, kaip žmonės, kurie pirma rašo savo pavardę, o paskui vardą. „Šmugelevičius Kęstutis“.

Sunkiai toleruojami yra ir tie, kas nesuprato, kad telefono, kaip pokalbių mašinėlės, laikas baigėsi.

Yra pateisinama kalbėtis su mylimu žmogumi, čia visiškai aiškus reikalas. Jokių pretenzijų – kalbėkitės nors ir dvi valandas per dieną arba 100 valandų per mėnesį, tam ir yra neribotų pokalbių planai. Tegul jūsų meilė auga ir žydi amžinai.

Yra pateisinama kalbėtis su mama arba kitu vyresniu giminaičiu, kur kalbėjimas yra vienintelis realistiškas bendravimo būdas. Mamos dažniausiai žinučių nerašo. Močiutės juo labiau. Kaip kitaip sužinosi apie jų ligas ir apie tai, ką jos galvoja apie pasiruoštas suknias laidotuvėms (o jos jau turi kelias pasiruošusios ir vis pasimatuoja, žiūri, kurios čia labiau tiktų; jūs tikrai norite apie tai išgirsti).

Aš kalbu apie tai, kad žmonės nori pasišnekėti, ir šnekasi, kai galima parašyti žinutę.

Trumposios žinutės, arba SMS, buvo sugalvotos ne tam, kad paaugliai siuntinėtų vieni kitiems sveikinimus Kalėdoms ir gimimo dienai.

Mylėk visus kurie šalia

Mylėk ir tuos kurių nėra

Bet aišku tik mylėk save

Ir būk laiminga visada.

Su gimimo diena! 

Ne, trumposios žinutės buvo sugalvotos kažkada, kaip papildoma mobiliųjų telefonų funkcija, kurios pritaikymo techniniai specialistai nežinojo, bet ji lengvai pasidarė ir beveik nieko nekainavo, todėl iš lempos sugalvojo 160 ženklų limitą (1985 metais tai atrodė normalu, ką gali žinoti, kaip žmonės galvojo tais laikais, kai hituose buvo Wham! Careless Whisper, Madonnos Like A Virgin ir Foreigner I Want To Know What Love Is) ir paleido funkciją, tapo plačiausiai pasaulyje naudojama mobiliųjų telefonų programėlė. Iš tų laikų, kai programėlių net ir nebuvo.

Tai kodėl galima norėti gaišti laiką kalbėjimui, kai 99% reikiamų duomenų galima sudėti į trumpą tekstą? Paaiškinkite man.

Skambinimas yra nepatogus. Skambinimas prasideda nuo nelabai greito sujungimo (vienas Dievas žino, kodėl reikia dvi-tris sekundes laukti, o kartais ir ilgiau, kol balso skambutis susijungia). Atsimenate, kaip laidinis telefonas susijungdavo iškart? Aš atsimenu. Dabar dar ne tik turi laukti, kol prasideda signalai, bet kai man skambina, aš atsiliepiu, prisistatau, pasisveikinu, laukiu atsakymo, o telefonas man dar vieną paskutinį pypimą duoda paklausyt, prieš įjungdamas pašnekovą. Vien nuo šito bloga.

Skambinant tenka prisistatyti, ir neduok Dieve, jei reikia kokį nors adresą susakyti, arba pavardę – su mūsų valstietiška keista ir archaiška kalba, neįmanoma nieko pasakyti taip, kad kita pusė suprastų iš karto, ir dar fonetinio raidyno niekas nemoka. Tie, kas bando aiškiai kalbėti, naudoja kažkokį improvizuotą klojimo teatro raidyną: Uršulė, Žilvinas, Kostas, Apolonija, Lionginas, Norvegija ir taip toliau. Jie sako „C“ kaip „citrina“, o ne kaip „Charlie“, ir ką su jais šnekėtis? Kai reikia el.paštą susakyt, išvis neįmanoma. Mano el.paštas yra andrius@andrius.com, ir ką jūs galvojate? Pilna sapnuojančių išklauso ir užrašo andrius.lt – paskui skambina, sako, jūsų pašto dėžutė neveikia, man atšoka.

Rašymas į žinutę koncentruoja mintis. Kai man žmonės žada paskambinti su pasiūlymais – arba dar daugiau, kviečia susitikti, tai nebent tas žmogus būtų Dalai Lama ar panašaus statuso, aš prašau, kad išdėstytų pirminę mintį raštu, kad žinočiau, apie ką ir ar verta. „Čia raštu sunku paaiškinti“, sako kai kada. Labai gaila, reiškia, turbūt neverta ir kalbėtis – visos geros idėjos gali būti papasakotos raštu arba parodytos paveikslėliu. Esu tikras, Steve Jobs galėjo laisvai parašyti vienu sakiniu, kokia buvo iPado idėja: „Laptopas be klaviatūros, tik dar brangesnis ir visi jo labai norės“.

Viską, apie ką verta kalbėtis, galima sudėti į kelis žodžius. Žmonės net apie meilę vienas kitam pirmą kartą parašo žinute, ir ką, meilė nuo to prastesnė? Myli trumpiau? Nieko panašaus.

Kiekvieną kartą, prieš paimdamas į rankas telefoną su ketinimu kam nors paskambinti, gerai pagalvok, ar tau to tikrai reikia. Parašyk žinutę, ir pamatysi, kaip gyvenimas prašviesės.