Apie dalykų prigimtį

Ką tik pajutau, kad noriu grįžti gyventi į Lietuvą, į Vilnių, ir per pilvą perbėgo toks malonumas… Rimtai? Aš grįžtu? Bet jau esu pasakiusi: atėjo laikas turėti savo namus ten. Ten. Net jeigu labai baisu. Tai irgi nuotykis. Projektas: namas Sandrai Bernotaitei. Namas Bernotaitei todėl, kad ji niekada neturėjo savo namų. Aš jau pradėjau planuoti. Galvoti: šituos daiktus, šitas knygas galima bus parsivežti. Nes daug kas iš gyvenančių Melburne taip galvoja: ai, imsiu ir nusipirksiu šitą, nes galėsiu kada nors parsivežti namo, į Lietuvą. Kada nors, kai grįšiu, kai vėl gyvensiu ten, iš kur išvykau laikinai. Ar taip save apgaudinėjo ir tremtiniai, t. y. emigrantai, pabėgėliai? Kitaip neįmanoma, nes išprotėsi.

* * *

Prieš savaitę eidama namo iš jogos radau du dolerius. Šeštadienį kiek nustėrusiems bičiuliams išpasakojau Dalai Lamos istoriją, kaip jis buvo „atpažintas“ vienuolių, kaip „atpažino“ savo daiktus iš praeito gyvenimo, kaip viena tokia kinietė iš komunistinės Kinijos bandė man varyti propagandą apie tai, kad cha cha, kokie tie tibetiečiai juokingi, nes tiki prietarais ir burtais, bet paskui radau jos žodžius – beveik pažodžiui – Vikipedijoje, po antrašte „Oficiali Kinijos nuomonė“. Bandžiau bičiuliams trumpai nusakyti rytietiško „įvykių lauko“ teoriją, kalbėjau apie reikšmingų sutapimų – sinchronizacijos – grandinę, dėl kurios mes sėdime drauge ant sofos būtent tą momentą. Tik šiandien supratau, jog laikas man ir vėl išmesti monetą I-Ching. Nes jau seniai to nedariau. Kaip tik praeitą savaitę radau du dolerius, kuriuos ir mesiu. Sinchronizacija! Klausimas? Svarbu žinoti klausimą. (Dažnai atsakymas pasufleruoja klausimą – ypač, jei klausei ne to, ko reikėjo.)

* * *

Nuėjau į sekmadieninį blusų turgų. Iškart radau nepaprastai gražią lėkštę: oranžinę, su auksinėm rožėm, už dešimt dolerių. Beveik Versace. Pardavėjas įteikdamas pasakė man „voila“, vos neatsakiau „merci“. Smagu, jeigu pamanė, kad esu prancūzė. Atspindžiuose ėmiau matyti prancūzę. Paprastai, bet elegantiškai vilkinčią. Kai įėjau į palapinę apžiūrėti afganistaniečių papuošalų – deja, nepirkau, nors buvo nebrangūs, bet vielutės atrodė per pigios, ne tos spalvos, ne to metalo, o šiaip gaila – jaunas juodaakis pasveikino mane, pasiteiravo, kaip laikausi ir padėkojo. Už ką? – pagalvojau. Paskui prisiminiau, kad traukiu klientus paskui save. Tikrai, po penkių sekundžių palapinėj jau buvom trise.

Nusipirkau ir mažą lėkštutę arbatos puodeliui, japonišką. Šeši doleriai. Ant jos buvo parašyta „1000 professors“. Kur tie profesoriai? – galvoju. Namuose įžiūrėjau: ant lėkštutės ratu pripaišyta seniokų galvučių, gal ir ne tūkstantis, bet dvidešimt ar trisdešimt tikrai. Tūkstantis turbūt sinonimas žodžiui daug. Kam tie profesoriai? Gal kokios mokymo įstaigos puodeliai? Gal proginiai? Padovanočiau dabar kokiam profesoriui. Bet nebedirbu su jais.

Radau dvi knygas po du dolerius. Prancūzišką kulinarinę ir vokiečių autoriaus apie civilizacijų istoriją. Atsiverčiau: šumerai mūsų rašytinio meno ištakos (bus straipsniui apie bendrijos legendą). Kadangi šiais ir kitais metais studijuosiu Smetonos laikų istoriją, visai logiška pradėti nuo šumerų.  Autorius Ivar Lissner „The Living Past“, kurio „dust jacket“ buvo visai nusitrynęs, bet po juo radau visai naują drobės viršelį su puikiom iliustracijom – bus nuo šiol išrengta. Paskui dar radau Sartre’o „Les mots“ – anglišką Penguin leidimą (seną, 1971). Dar kažkokią keistą prancūzo, berods, knygą: Xavier De Maistre „A journey around my room“ – smulkus, keistas šriftas, pasakojimas apie kelionę po savo miegamąjį, esu visiškai suintriguota! Įžangos žodis – Alaino de Bottono. Knygą pirkau iš porelės brandaus amžiaus žmonių, pardavinėjusių stilių – niekučius, kažką prancūziško irgi, bet ne maisto knygas. Nupirkau tik De Maistre’ą. Bet akivaizdžiai mano blusų turgaus tema buvo prancūzai.

Darėsi karšta. Dvyliktą žmonės ėmė pardavinėti viską po du dolerius, ir pastebėjau, kiek šūdo visi prisiperka vien dėl to, kad pigu. Kas tie du doleriai? Bet paskui pasižiūri, ogi penkiasdešimties nebeturi. O turi visą lentyną niekučių, kuriuos vėliau, kada nors, pats sėsi pardavinėti… Viena bobutė sėdėjo susilenkusi, lyg snausdama, apsirengusi gal šiltai, nors saulėkaitoje apie keturiasdešimt, prisidėjusi kaip šarka visokių kičinių blizgučių… Nupirkti ką nors vien už tai, kad vargsta? Nejučia aš, kaip ir dauguma, dideliu lanku apėjau ją. Dauguma taip pat aplenkia garsiai šaukiantį „The Big Issue“ pardavėją – jo šaižus balsas ir „problema“ nesiderina su jaukia sekmadienio kasdienybe, su maloniu šurmuliu, čežėjimu, plepesiu…

Vienoje vietoje Roberto Ludlumo knygos sudėliotos ir užrašas: FREE BOOKS, galit paimti tiesiog – ir neatrodo, kad kas nors imtų. Kaip jaustis autoriui? Niekas net dykai neima. Bet autorius – milijonierius, jo knygos – trileriai. Kai išleidi bestselerių krūvą, tai nuo kažkurio laiko gali va šitaip dalinti knygas dykai. Tik dykai žmonės nenori. Geriau veiktų prierašas: du doleriai. Kaina visada gerai veikia – tarsi ieškom patikinimo, jog imam namo ne visišką šlamštą, tik pusiau šlamštą, kurio galbūt prireiks…

Blusų turgus yra vieta, kur cirkuliuoja daiktai. Jie eina per rankas, kaip sakoma. Iš vienos civilizacijos į kitą. Koks senoviškas tai dalykas, kai pagalvoji. Juk kadaise pirkliai keliaudavo pėsčiomis iš vieno pasaulio krašto į kitą ir taip pat išdėliodavo savo daiktus, kurie vietiniams atrodydavo egzotiški, todėl daug geresni, todėl geidžiami. Žmonės nori mianytis daiktais, tai kaip genai – kuo svetimesni, tuo sveikesni. Kartais jaučiu kaltę, kam perku britų lėkštes – juk tai britų istorija, o aš valgau iš tų lėkščių ir kartais sudaužau. Bet britams juk nesvarbu. Britai nori naujoviško dizaino. Arabiško, orientalistinio, skandinaviško. Man tas jų karališkas kičas – super. Apskritai šiandien suvokiau, kad dabar ant bangos yra kičas. Jo didenybė kičas! Ir vakar naujo dizaino mugėje buvo vien kičas – ir kičas neturi sąžinės, todėl kičo darytojai vagia vienas iš kito idėjas. Mugėje paaiškėja, kad daug kas vienodus daiktus pagamino ir pardavinėja. Kaip jiems negėda vienas kitam į akis žiūrėt? Kičas neturi sąžinės. Ir puiku. Tik kičas – ne mano stilius. Man patinka klasika. Ir kai apsirengiu šitaip – balti lino marškiniai, suplėšyti seni džinsai, sportbačiai – žmonės mane vadina prancūze, ir mantai komplimentas. Vakar L. pamatė mane ir pasakė: šiandien atrodai nelietuviškai. Turbūt turėjo omenyje, kad atrodau kaip užsienietė… Australijoje. Nes juk neatrodau australiškai…

Šiandienos kičinį neapsipirkimą užbaigiau Dymocks knygyne – nusipirkau Andy Weiro „The Martian“ (kai perskaitysiu, nes per karščius labai tinka fantastika, kitą savaitę eisiu į filmą) ir tuo pačiu prigriebiau Yevgeny Zamyatino „We“ – seniai nusižiūrėjau, bet dabar į temą. Nes skaitau Slavenkos Drakulič „How We Survived Communism and Even Laughed“ (esė rinkinys).

* * *

St Kildos knygyne radau Knausgaardo žmonos Lindos knygutę kažkodėl suapvalintais kampais – paskaitinėjau ant viršelio, tai berods apie mergaitės ir tėvo santykius – bet ar tai priežastis viršelį dažyti pastelinėmis spalvomis ir kampučius nučekšėti? Lindos veidas buvo toks rimtas ir pasuktas trim ketvirčiais, ir toks gražus, ir toks intelektualus, kad nepatikėjau. Ir nepirkau, aišku. Kažkaip dar nepakelčiau aš jos. Man susidarė įspūdis, kad ji isteriška, todėl vis matau vaizdą, kaip ji trenkia savo vyrui per veidą už tai, kad jis pasiūlė neturėti vaikų, kad jiems nepersiduotų mamos beprotystė (na, gal tik klinikinė depresija). Už tai, kad ji davė per veidą Knausgaardui, norisi duoti jai per veidą atgal. Kokią teisę ji turi mušti tą žmogų? Smurtas yra smurtas, nesvarbu, iš kieno pusės. Paskui pagimdo keturis vaikus ir jaučiasi teisi.

* * *

M. parašė, kad sunku skaityti „Dionisą“: kovoja su knyga, numeta ir vėl grįžta paima, sako, sunki kaip tonos plytų, bet pasitenkinimas konkretus, nes labai daug egzistencijos epizodų. Pastebėjo, kad „knygos stilius visiškai kitoks, nei ką rašei prieš tai. Jaučiasi daug asmeninio subrendimo – kaip moteris, rašytoja, stebintis asmuo“. Atsakydama jai padėkojau ir norėjau parašyti, kad: „Skaitytojai (ir jų poreikiai) tokie įvairūs, kad būtų tikra savižudybė bandyti įtikti ar patikti visiems. Rašiau visų pirma sau ir aiškinausi dalykus, kurie rūpėjo man. Tikiu, kad „greitų knygų“ laikais tokia knyga sunkiai skaitosi.“ – Bet paskui ištryniau, pagalvojusi, kad tokie sakiniai labiau tiktų knygos anonsui, todėl parašiau taip: „Labai įdomu patikrinti, ar teisingai įsivaizdavau skaitytojų reakcijas – o jos įvairios, kaip ir patys skaitytojai.“

* * *

Beveik Daniilas Harmsas: „Salomėja buvo labai savotiška. Panevėžyje susipažino su viena mokytoja, kartu dirbo ir drauge eidavo pas vieną moterį valgyti. Savo rašytuose atsiminimuose apie Salomėją ta mokytoja pabrėžė, kad ji buvo labai savotiška. Prie stalo kartais jai būdavo nebeaišku, ko ji nori valgyti ir apskritai, ko nori. Nešneki. Vietoj kompoto pasiims saldainį ir kramto. Kartais po valgio, jeigu būdavo gražus oras, abi išeidavo pasivaikščioti po Panevėžio parką ar toliau, o Salomėja žodžio neištars.“

* * *

Šiandien skaičiau Ivaro Lissnerio istorinę-antropologinę-ar-net-nežinau-kokią knygą. Padariau tyrimą: pasirodo, jis gimęs Latvijoje, žydų kilmės vokiečio sūnus, buvo ištremtas Rusijon, paskui gyveno Vokietijoje, buvo dvigubas superagentas Antrojo pasaulinio karo metais – turėjo priežasčių. Gyveno pačiame įvykių įkarštyje – in medias res. Bet jo knygoje iškart pajutau tokį filosofinį žvilgsnį – ramų, atsiribojusį nuo Vakarų civilizacijos triukšmo, nepervertinantį daiktų ir mašinų progreso, nesikabinantį už gyvenimo trukmės, tarsi žinantį tikrosios laimės esmę. Lissneris mirė, nesulaukęs šešiasdešimties, bet per visą gyvenimą tiek išgyveno, tiek apkeliavo, tiek dalykų patyrė tikrai, o ne iš puslapių – tiesiog įstabus žmogus. Ir dabar man jo knyga – stalo knyga, teks studijuoti. Kaip pasisekė, kad už du dolerius (nes tikrai geri dalykai nekainuoja daug) gavau naują mokytoją – to dalyko, kurio kaip tik ir ieškojau.

* * *

Vėl Marina Cvetajeva, šįkart žiūrint į savo delno nuotrauką: koks atpažįstamas delnas, na, tikrai, kaip savo vaiko vardas. Kita rašytoja: jaučiuosi motina, nors nesu pagimdžiusi vaikų. O štai filosofė (lietuvė): pasakodamos apie savo gimdymo patirtis, moterys uždaro save į getą… Aš: pasakodama apie savo moteriško kūno patirtis nesijaučiu uždaranti savęs į getą, atvirkščiai – moterys turi pasakoti apie moteris, kaip vyrai – apie vyrus.

Marina:

Ятаган? Огонь?

Поскромнее, — куда как громко!

Боль, знакомая, как глазам — ладонь,

Как губам —

Имя собственного ребенка.

Aš:

Durklas? Liepsna?

Kukliau, — kam taip garsiai!

Skausmas, žinomas akiai kaip — delnas,

Kaip lūpoms —

Nuosavo vaiko vardas.

Arba:

Durklas? Ugnis?

Kukliau, — kam taip garsiai!

Skausmas, žinomas tarsi delnas — akims,

Tarsi lūpoms —

kūdikio vardas ištarsimas.

* * *

R. pasakojo, kad Lietuvoj dabar viskas labai labai gražu, kad dar ne ruduo, o vasara, bet pats derlius – obuoliai burnoje tirpsta, uogos, grybai, sultys… Lašinių jau nusipirko. Šiandien dalyvaus dviračių varžybose Bubiuose. Viskas atrodo kaip per sapną. Atpažįstama ir nerealu tuo pačiu. Bet, sako, gal taip nebus, kai pradėsim dažniau čia lankytis. Aš norėčiau dažniau lankytis. Kita vertus, vaikštau dabar po Melburną ir širdis sąla – kaip gera čia, pavasaris, oras kvepia, niekur nenoriu skristi…

* * *

Tom Joyce. Poetas. Vakar. Lietuvių klube. Ant sienų – Lansbergis, Brazauskas, Grybauskaitė. Kitoje pakylos pusėje – Smetona, Grinius, Stulginskis… „Švyturio ekstra“ ir dvi lietuvės už baro, kurių viena nekalba ir nesupranta lietuviškai, bet iš veido sakytum, kad ką tik atskrido iš Lietuvos. Keistų būtybių prisirinko iki aštuntos vakaro. Nors turėjo prasidėti septintą, paskui buvo nukelta į pusę aštuonių, galiausiai – aštuntą. Trys jauni (poetai?) skaitė savo (eiles?), du iš jų – iš iPhonų. Visi trys savo (kūriniuose?) kalbėjo apie seksą, vienaip ar kitaip, atvirai ar užuolankomis, apie seksą, ne apie mylėjimąsi, ne apie meilę. Tai turėjo būti juokinga. Juoktis buvo nemalonu, veidas išsikreipdavo, pasijusdavau cinike. Iš pradžių to nesupratau, bet vėliau, ypač po to, kai prabilo Tom Joyce, pasidarė tiesiog gėda, kad išvis klausiausi tų jaunuolių, kad juokiausi, plojau, kad atėjau. Bet Tom Joyce buvo iš kitos operos.

Tom Joyce – poetas ir jis skaitė poeziją. Mintinai. Skaitė balsu, skaitė visu kūnu, skaitė visa širdimi, visa savo esybe. Atrodė, kad jis tiesiog kalba tai, ką mato, ką galvoja, ką išgyvena. Tiesiog transliuoja tai, kas jam šiuo metu perduodama iš aukščiau. Fone išryškėjo garsai: už sienos kažkas repetavo, o gal koncertavo roką. Iš dalies muzika tiko – kaip kontrastas, kaip pasaulio triukšmas, kuriame poetas skaito savo eiles, kuriame poetas išgyvena priešais amo netekusią publiką. Nes mes buvome amo netekę. Mes nekvėpavome. Tik po pusvalandžio – kai man jau siaubingai skaudėjo subinę (joga) – ne aš viena ėmiau krutėti. Man vis kuteno veidą. Ne musės, nežinau, gal mikrobai. Gal poeto žodžiai, kurių daugumos net nesupratau? Nes tikrai daug nesupratau, gal pusės to, ką jis sakė, gal net dviejų trečdalių. Gal ir anglakalbiai nesuprato, nenustebčiau. Bet vis tiek niekas nejudėjo. Tie, kas turėjo rankose taurę ar butelį alaus, pirmąjį pusvalandį nedrįso pakelti prie lūpų.

Kaip galima neklausyti, kai žmogus išgyvena? Atrodė, kad poetas kalbasi su manimi. Taip atrodė kiekvienam. Asmeniškai su kiekvienu. Kartais net sutikdamas akis. Tom Joyce kalbėjo iš anapus. Jo žvilgsnis buvo iš anapus.

Jis yra angelas: nei vyras, nei moteris. Ir vyras, ir moteris. Aukštas ir sausas. Nenusakomo amžiaus – amžinas. Kuo poetas senesnis, tuo atrodo amžinesnis. Ilgi balti plaukai. Ilgas moteriškas megztinis. Melsvi prigludę trikotažiniai marškinėliai, po kuriais du gauburiai – krūtys ar krūtų liekanos, o gal pradmenys? Ant kaklo – medalionas. Stiklinė žydra akutė. Rankos irgi androginiškos, be žiedų, gumbas ant kairiosios plaštakos. Rankos šoko drauge su žodžiais. Žodžiai skrido lengvai ir stipriai. Galėjai justi eilutę, tarp eilučių buvo pauzės. Ritmas buvo pasikartojimai.

Tai buvo ritualas, tai buvo šamanizmas, tai buvo malda. Visas menas juk malda – ne dievams – gyvenimui. Tom Joyce kalbėjo dialogu, kartais kalbėjo vienai plaštakai, kartais – kitai plaštakai. Kartais jo balsas pažemėdavo, kartais pašvelnėdavo. Jis buvo tai vyras, tai moteris, tai vyriškumas, tai moteriškumas, tai jing, tai jang. Ir visa sukosi, lydėsi, siejosi, vijo vienas kitą. Jis turėjo du lapus su eilėraščių pradžiomis, kartais į tuos lapus ramiai nuleisdavo žvilgsnį, laikydamas rankas prie krūtinės, paskui rankos vėl suplasnodavo. Kartais jis atsistodavo prie kito mikrofono, kalbėdavo iš viršaus – keista ir įdomu, stovint kalbėti – jau kita energija. Toji energija kito ir sklido iš jo įvairi, besivystanti, kylanti, besileidžianti, auganti, gęstanti.

Ką jis kalbėjo, apie ką jis kalbėjo? Tom Joyce nekalbėjo apie seksą, jis kalbėjo apie meilę. Ne jis kalbėjo ne apie meilę, jis iškalbėjo meilę. Paskutinis eilėraštis buvo su pasikartojimais: aš nežinau, ką tai reiškia, aš nežinau, ką tai reiškia. Kokia jėga yra toji ramybė pauzėse ir pakartojimuose – kokia energija užspęsta ir paleidžiama, priimant žodį ir jį paleidžiant, perleidus per save – savo kūną, savo jausmus, savo protą. Poetas, kuris žino, ką kalba, nors ir nežino, ką visa tai reiškia.

Aš irgi nežinau, ką visa tai reiškė. Ir man nesvarbu žinoti. Man svarbu tai, kad aš išgyvenau drauge su juo. Svetimoje kalboje, kuri ėjo tiesiai į kitą žodžių priėmimo centrą, aplenkdama protą. Šitaip išmokstama kalbėti, susikalbėti. Ar pajuto tai tie trys jauni poetai, kurių gyvenime nėra jokių rūpesčių, išskyrus seksą? Nežinau, tik žinau, kad jie nėra poetai. Nėra ir nebus. Nes jie jau išdavė poeziją, o tai – nepateisinama ir neišperkama visu gyvenimu. Mirties bausmė tokiems.

Tom Joyce – kanadietis, gyvenantis Tasmanijoje, jam turbūt šešiasdešimt – spetyniasdešimt metų. Jis kalbėjo prikaustęs mus apie valandą. Po pasirodymo norėjau prieiti ir paliesti jį, bet nesulaukiau – į jį buvo įsisegusi kažkokia vietinė poetė. L. dar gavo krupniko taurelę ir mes išėjome. Buvo dešimta vakaro, dalį kelio teko eiti pėsčiomis.

* * *

Aš (Melburne): Va ir baigėsi festivalis! Šiandieninis spektaklis nenustebino. Jau dešimt metų tradiciškai visi scenoje rėkia, darkosi, vaikšto po žiūrovų salę, atsiveda žiūrovus į sceną, kad kiti žiūrovai iš jų pasijuoktų, daro seksualinius judesius, o finale būtinai parodo pliką pasturgalį. Publika plojo atsistojusi! Cirkas šarikovams. Šokėjų (aktorių) kūnai jauni, kultivuoti, jie daro akrobatinius judesius, stebina tuo, kad gali susilenkti trilinki, užsikelti koją ant kaklo, tačiau jokio vidinio judesio per tą kūno riksmą, jokio. Demokratijos santvarkoje, turtingoje šalyje, žmonės vidumi priima plebsą, o išore – pigų buržuazijos žvilgesį, ir tai yra vidurinis sluoksnis. Priešais mane sėdėjusi moteris pakėlė koją ir apnuogino šlaunį, nusiavė batelį, ėmė taisytis kojinę… Kodėl aš turiu tai matyti teatro parteryje? Kodėl viskas atrodo taip vulgariai – kaip scenoje, taip ir salėje?

R (Vilniuje): Spektaklis buvo superinis, geriausias, ką iš lietuvių esu matęs. Labai teisingai transliuotas Bernhardas. Masalskis visiškai savam elemente. Pirmą pusę spektaklio Gabrėnaitė praktiškai vaidino mono spektaklį, antrą – Masalskis. Seniai gerai varė, lenkas režisierius neleido jokių perspaudimų, teatrališkumų. Žmonės kėlėsi ir ėjo lauk iš salės spektaklio metu. Per tris pertraukas nemažai nubyrėjo. Vienžo, geras spektaklis!

* * *

Atsakymas (Hsien): „Kalną drėkina viršūnėje tyvuliuojantis ežeras. Kalnas, kurio viršūnė neišsikišusi, bet dėl ežero įdubusi, turi privalumą. Vaizdinys pataria, kad protas turi būti kuklus ir laisvas tam, kad išliktų imlus geram patarimui. Žmonės greit nustoja prašyti patarimų to, kuris mano, jog viską žino geriau už visus kitus.“

(dienoraščiai 2015 rugsėjis-spalis)

Tagged: Alain de Botton, Andy Weir, Daniil Harms, dienoraštis, Dioniso barzda, Ivar Lissner, Jean-Paul Sartre, Karl Ove Knausgaard, kičas, Marina Cvetajeva, Robert Ludlum, Salomėja Nėris, Slavenka Drakulic, Smetonos laikai, Thomas Bernhard, Xavier De Maistre, Yevgeny Zamyatin