Vytaras Radzevičius: nesibaigiančios istorijos

Čia Vytaras Radzevičius atrodo kaip koks Hemingvėjus, bet tik žymiai laimingesnis.

Su Vytaru Radzevičium susipažinau seniai, kai jis tapo žurnalo “Istorijos” vyriausiuoju redaktoriumi, o aš buvau to žurnalo autorium. Aš daug apie jį tuomet nežinojau, nes gyvenau Anglioje, ir tais laikais Lietuvos sporto žiniasklaida nebuvo mano stipriausia sritis.

Vytaras, man užsakinėjęs straipsnius į “Istorijas”, yra vienas tų žmonių, kuris, kartu su tuometiniu “Lietuvos ryto” redaktoriumi Rimvydu Valatka ar “Naujojo Židinio” redaktoriumi Nerijumi Šepečiu, yra kolektyviai atsakingas už mano, kaip autoriaus, įvedimą į apyvartą ir palaikymą manęs ten.

Paskui paaiškėjo, kad jis, kai mokėsi žurfake (Bernardinų gatvėje), gyveno taip pat Bernardinų gatvėje, ir maža to, dar ir tame pačiame bute, kur dabar gyvena mano šeima. Kaip jums tokios aplinkybės? Vilnius mažas.

Laidoje Vytaras man pasakojo viską nesustabdomai, neužsikirsdamas ir nė sekundei nebūdamas neįdomus – na, atrodo nekalbus iš tono, tačiau jis turi istorijų, Dievas mato – jis turi daugybę istorijų. Ir jis moka pasakoti.

Aš net neturėjau griežto plano laidai, net nežinojau, ar man apskritai liesti tarnybą Tarybų Sąjungos kariuomenėje, kuri vos vos Vytaro neišvežė į Afganistaną ir vos vos dramatiškai nepadidino jo šansų grįžti į namus – bet iš to išėjo puikus pasakojimas. Tarnyba rusų kariuomenėje Centrinėje Azijoje – tai jums ne žvirbliams birkas nusukinėti. Ir Vytaras sakė – visai nenorėtų to pakartoti. Tai ne vienas tų dalykų, kuriuos “dar kartą padarytum vėl iš naujo”.

Kaip ir iš istorijos apie tai, kaip dar pirmame kurse jį kvietė bendradarbiauti su KGB, ir jam skambino jie laidiniu telefonu į tą patį butą, kuriame dabar man tenka garbė gyventi.

Dar kalbėjomės ir apie keliones, ir apie Martyną Starkų.

Visa laida, taipgi ir video, yra čia.