Šaltasis karas ir drąsioji Lietuva

Lietuvos Rytas, 14 10 2013 

Kartais būna blogos žinios, kurios tik blogos, kaip audros debesys, be jokio sidabrinio pamušalo. Dažnai šis ruduo atrodo būtent toks.

Mes žinom, kad su Rusija pasidarė labai nebegerai. Pilnos laikraščių ir portalų skiltys visokių įvardinimų: ir pieno karas, ir varškės konfliktas, ir blokada, ir audra stiklinėje, ir vieno dokumentinio filmo sprogimas, ir kas tik nori. Net galimai priežastis Vyriausybės darbo grupei sudaryti (dar ne dabar, nereikia būti karštakošiams).

Visi žiūri į detales, visi mato šapelius ir varžtelius, bet kažkas turi juk pagaliau atsilošti ir pažvelgti iš toliau. Juo labiau, kad XX amžiaus istoriją nors kiek žinantys bus patys nustebę, kaip jie anksčiau nesugalvojo. Pavadinimas tam, kas vyksta, jau yra. Tik reikia prisiminti. Nagi.

Dabartinių įvykių pavadinimas yra Šaltasis karas.

Nei daugiau, nei mažiau. Mes, žinoma, bijome vartoti šiuos žodžius, nes ką jau čia, kur mums lygiuotis su galiūnais. Ten tai buvo reikalas, ten viskas vyko pusę amžiaus, nuo 1947-ųjų, ten buvo dvi supervalstybės ir galios žaidimai keliuose žemynuose, ten branduoliniai ginklai, Berlyno siena ir šimtai milijonų žmonių abipus fronto linijos.

Daugelis Lietuvoje jaučiasi per kuklūs ir nedrąsūs, kad galėtų įsivaizduoti Rusiją kaip priešininkę. Kur jau mums. „Sutrins kaip skruzdėles“, „jei tik jie norės, čia tos Lietuvėlės neliks per 24 valandas“, cypia tie, kas naiviai, nuoširdžiai ar sąmoningai skiepija sau ir aplinkiniams savęs menkinimą.

Tas menkinimas pateikiamas kaip realistiškas požiūris, pragmatizmas arba kuklumas.

Jei kas mus ir gali pražudyti, tai tik mes patys. Kiekvienas mūšis yra laimimas ir pralaimimas dar prieš jam prasidedant, o jei karvedžiai bailiai mekena, girdi, čia mes net kariauti negalime, ne mūsų jėgoms, tai tada jau nėra apie ką ir kalbėti.

Kai sakau „kariauti“, čia ne apie tankus ir pabūklus kalba, jeigu ką. Šaltasis karas todėl ir šaltasis, kad kariai pasilieka kareivinėse ir poligonuose. Bet tai vis tiek karas, pagal pagrindinį požymį: tai žaidimas, kur, jei vienam blogiau, kitam geriau, ir atvirkščiai. Angliškai tai vadinama „zero-sum game“, o lietuviškai net ir termino tokio nėra.

Konfliktas mums prasidėjo nelabai kaip. Trypčiojanti ir mekenanti vyriausybė su premjeru, kuris be jokios ironijos kalba apie dalyvavimą Maskvoje „Auksinio rudens“ žemės ūkio parodoje – kai reikėtų ne į Maskvą savo sūrelius vežioti, lyg tuos prakeiktus skilandžius ir Stakliškių likerius po sąjungines ministerijas A.M.Brazausko laikais, o planuoti, kur ir kaip pardavinėsime savo prekes, kai siena su Rusija visai užsidarys.

Dar pačiame įkarštyje – parlamento vadovybės keitimas ir po teismus užtampyta įtariamųjų partija valdančioje koalicijoje. Ir siutinantis neryžtingumas tų, kas turėjo „Pirmąjį Baltijos kanalą“ išjungti velniop per valandą po to filmuko apie sausio 13-ąją, o ne per kelias dienas. Išjungti, o paskui aiškintis. Ir išjungus, bailiai nesiklausyti, kaip dabar ant mūsų pradės urgzti išjungtojo propagandinio fekalijų vamzdžio šeimininkai. Būtent dabar, dėl kvailumo, bailumo ir pasimetimo prieš Gazpromo apmokėtą apsimetėlių „susirūpinusių vietos gyventojų“ saujelę, kuriam laikui buvo apsunkinta energetinės nepriklausomybės programa ir atitolinta reali galimybė gauti savus energijos išteklius. Labai daug nesėkmių per labai trumpą laiką.

Naujojo Šaltojo karo akivaizdoje Lietuva dar nesusivienijo. Mes kol kas tik pasidalinome į dvi puses. Vienoje – drąsieji, tautos žiedas, klausantys širdies ir todėl žinantys, kaip privalu elgtis.

Kitoje pusėje, kaip čia gražiau pasakius – na, gal dar ne išdavikai, bet kinkadrebiai ir pasidavėliai, save slidžiai vadinantys pragmatikais ir realistais. Jie bijo ne tik išorės priešo, jie bijo ir pačių savęs, nes žino, kad savimi negali pasitikėti, nes neturi nei stuburo, nei vertybių, nei moralinio kompaso.

Taip, dvi pusės: kovotojai ir pasidavėliai. Fighters and quitters, kaip pasakytų anglai. Iš jų tik viena pusė turi sėkmės šansą – ne garantiją, o būtent šansą. Tačiau visuomet geriau turėti ribotas galimybes, nei savanoriškai atsisakyti visų.

Viskas dar tik prasideda. Prieš tai, kaip reikalai pagerės, deja, jie dar turi pablogėti. Ir būtent todėl, kad čia ne trumpalaikis nepatogumas, o ilga ir varginanti kova, kur tikrai labai reikės ištvermės, pats laikas prisiminti paskubomis prieš kurį laiką sugalvotą šūkį „Lietuva – drąsi šalis“. Dabar, kaip sykis, tuščiavidurę rinkodaros frazę galime pripildyti turiniu. Dabar tam pats geriausias laikas.

Jokių nuolaidų. Jokių abejonių. Jokių iliuzijų, kad priešą su kuoka galima paglostyti, ir jis mus pamils. Dar kartą: tai – Šaltasis karas, ir kare bus kaip kare. Smagu ir lengva nebus.

Bet tada, kai bus sunkiausia, verta prisiminti, kad amžinai tai nesitęs. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą.