Atsispindėti kitų akyse

Išminties viršūnę pasieksi darydamas tai, kas yra taip akivaizdu, kaip akivaizdūs yra gamtos reiškiniai, rašoma I-Ching.

Pastaruoju metu daugiausia rašau tik dienoraštį ir užrašau jame tik sapnus. Daug sportuoju: bėgioju, darau jogą, šoku. Palyginus daug bendrauju su išoriniu pasauliu, su gyvais žmonėmis, australais. Mano gyvenimo ašis išsitempė į abi puses – dar daugiau intravertiškų dalykų ir dar daugiau ekstravertiškų. Taip gyventi nėra lengviau, negu per dienas užsidarius darbo kambaryje. Tačiau man reikėjo griežtų pokyčių. Mano kūnas jau buvo pareiškęs keletą nusiskundimų ir aiškiai parodęs, kad jeigu taip ir toliau save alinsiu, nieko nebus.

Taigi mano kadaise su tokiu pasididžiavimu aprašyta dienos rutina (kava rytais į tuščią skrandį ir rašymas iki vidudienio, o paskui jau visa kita), yra labai nesveikas dalykas. Tačiau būna gi laikotarpių, kai būtina daryti nesveikus dalykus, kad „prasilaužtum”. Pirmieji rašymo metai, manau, sunkiausi. Patyrę rašymo meistrai turbūt pasakytų: pirmieji penkiasdešimt rašymo metų…

Taigi naujoji mano darbo diena: ankstyvas kėlimasis (šeštą arba septintą), juoda arbata su pienu, pusvalandžio mankšta (joga) ir tik tuomet sapnų užrašymas ir skaitymas – medžiagos romanui arba šokiui rinkimas. Kartais mane suriečia spazmas: kas, jeigu nebegalėsiu rašyti? Nerti į romano kūrimą keliems mėnesiams, po keletą valandų kasdien? Tada atsakau sau: jeigu tik reikės – nerašyk. Svarbiausia gyvenime nėra rašymas. Svarbiausia gyvenime – sveikas, subalansuotas, laimingas gyvenimas.

Todėl kavą geriu kartais popiet, o kartais ir išvis praleidžiu… Seniau manydavau, kad negėrusi kavos jausiuos kaip zombė ar narkomanė (pastebėjau anglišką išsireiškimą: „coffee fix” – panašiai, kaip „susistumti” dozę narkotikų). Bet visai nieko panašaus! Gyvenu ir mąstau be jos puikiai. Jei ir toliau taip seksis žadinti kūrybinę energiją jogos pagalba, tai gal ir rašyti be kavos pagalbos pradėsiu.

Užmečiau knygos apie rašymą rašymą. Nes… Tingiu. Arba gražiau sakant: nesigalvoja. Nesinori, kad galvotųsi. Per daug prašmatnu skirti daug jėgų tam, kame nematai prasmės. Nes juk mano medžiaga apie rašymą yra sudėta čia, Grafomanijoje. To paties perspausdinti knygos pavidalu tikrai neketinu. O apmąstyti rašymą kaip amatą, apibendrinti, rasti tai, ką noriu pasakyti… Kol kas turiu per mažai patirties. Mokyti kitus, pačiai vos žengiant pirmuosius žingsnius, būtų pernelyg arogantiška. Dalintis savo menka patirtimi – taip. Bet gal tiktų gyvai, pavyzdžiui. Kada nors, kai grįšiu į Lietuvą keliems mėnesiams, pranešiu.

Ėmiau lankyti maketavimo kursus (dar vienas ekstravertiškas užsiėmimas). Vadinasi, kitą knygą jau galbūt gebėsiu sumaketuoti pati. Beliks tik gerai išmokti lietuvių kalbą, kad nereikėtų ir kalbos redaktoriaus paslaugų… Kaip sumažėtų knygos savikaina!

Metu svorį, kadangi nešioju penkis nereikalingus kilogramus. Kai kam tai nedaug ir neverta dėmesio, bet kai po truputį svoris kyla, po kilogramą kasmet – ir su tuo susitaikoma! – tai nesunku paskaičiuoti, kiek sversiu po dešimties metų. Niekada gyvenime nesilaikiau dietų, todėl iškart pasakiau sau, kad jokių badavimų nebus. Intuityviai beieškodama, kaip gi nutirpdyti tuos lašinius, suvokiau: kai meti svorį, turi keisti gyvenimo būdą. Negrįžtamai. Neįmanoma tik numesti svorį ir grįžti prie senojo gyvenimo būdo. Tai tik laikinas pokytis. Melavimas sau.

Ir ką jūs manote. Per du mėnesius numečiau… pusantro kilogramo. Siaubas, kaip sunku. Tačiau kūno pojūtis pasikeitė. Daug ką atlikti tapo daug lengviau.

Mano veidas pasikeitė. Bet tokia, kokią save dabar matau veidrodyje, aš sau esu atpažįstama. Gal labiau laukinė, t.y. arčiau gamtos. Tokia artima gamtai buvau gal šešiolikos metų… Svarstau, ar pasikeistų mano veido išraiška dar labiau, jeigu padaryčiau tokį eksperimentą: nežiūrėčiau į savo atvaizdą veidrodyje savaitę ar ilgiau? Atsispindėti virtinose, daiktuose, kitų akyse.

Kita vertus, tokie eksperimentai man yra beprotybė, gerąja prasme. Sealas (tas, pop žvaigždė) per TV sakė, kad lakuojasi rankų nagus (geltonai, žaliai ar dar kaip), norėdamas atrodyti šiek tiek išprotėjęs ir taip palaiko ryšį su savo beprotybe, kadangi tikram menininkui tai yra būtina. Ar jis nori būti originalus? Greičiau autentiškas. (Žodis „autentiškas”, žinau, yra nemėgstamas kalbininkų, kai autentišku vadinamas asmuo, tačiau kaip gi kitaip pavadinti tokį dalyką?) Tik reiktų nepersistengti ir neįsivaizduoti, kad vien dėl to, jog nusilakavai nagus ar nusiskutai antakius, tapai autentiškas. Melburne matau daug tokių „palaikančių ryšį su savo beprotybe” – nuo to visi jau vienodi atrodo.

Butoistai kartais klausia: koks tavo tikrasis veidas po kauke? Gal tai tas veidas, kurį turėjai prieš gimdamas?

Tagged: butoh, grafomanija