Žinokit, aš nežinau

Žinokit, aš nežinau, kodėl čia koldūnai

Ateina pavasaris, bunda gamta, gal pakalbėkime apie bundančius jausmus. Vienas tų jausmų yra įniršis, reta jo rūšis, kur jau žinai, ką sakys pašnekovas, ir susierzini dar jam nieko nepasakius.

Pradėkim nuo nieko gero nežadančios frazės parduotuvėje: „Ar galiu kuo nors padėti.“ Žinokite, kad pardavėja ateina šio klausimo užduoti tik tada, kai jūs visiškai laimingi žiūrinėjate prekes, ir jums tikrai, tikrai jokios pagalbos nereikia.

Kai jums reikia pagalbos, tos pardavėjos išsislapsto. Ta prasme, ne šiaip paeina toliau, bet slepiasi taip pat gerai, kaip slepiasi nindzės. Net jei kurią nors jums pavyksta pagauti (o jos iš tolo mato pirkėją, kuris jų tuoj kažko paklaus, ir nuo tokio pirkėjo skuta kosminiu greičiu), pokalbis nebus malonus.

Pardavėja padaro skausmingą veido išraišką (jei esate vienoje tokioje angliškoje parduotuvėje Vilniaus Gedimino prospekte, netoli Vaikų Pasaulio, tai ten dar jums gali padaryti ir tarybinį „netrukdykite dirbti – jūsų daug, o aš viena“ variantą, kai darbuotoja demonstratyviai skaičiuoja čekius ir nepakelia akių į jus, nors jūs stovite priešais ją, kaip uola), atsidūsta, kaip motina, kurios šešiametis tik ką aštuoniasdešimtą kartą paklausė, kada kada kada važiuosim į Walt Disney World.

Štai jums atsakymo variantai: „Viskas, ką matote, tuos dydžius ir turime“. Principe tai būtų ir viskas, ką išgirsite jei klausiate kažko apie drabužius. Jos ten ne tam, kad atsakinėtų į jūsų klausimus. Jos lanksto klientų sujauktus megztinius, o „kuo galiu padėti“ yra frazė, kuri nieko nereiškia ir juo labiau nėra klausimas jums. Ne. Pati pardavėja žino, kad niekuo jums padėti negali, nes jei ji kuo nors galėtų padėti, tai dirbtų ne šitoje parduotuvėje ir turbūt išvis ne parduotuvėje.

Atskiri linkėjimai, jei galima, „Laisvalaikio dovanų“ savininkams, kuriems aš kažką noriu papasakoti. Aš noriu jums papasakoti, kad jūs nuomojatės iš Hyper Maximos Savanorių pr. 255, Kaune, prekybos plotą, tada mokate algą (kad ir nedidelę), kažkokiai vištai, mokate už to kioskelio baldus, kasos aparatą, kreditinių skaitytuvą, ir tada penktadienio vidurdienį tas gamtos stebuklas, kurį pasamdėte, išsikedena valandai. Mažiausiai valandai, nes kai atėjau, pakabintas laikrodėlis žadėjo dirbti po valandos. Nes gal jau ir ryte ji buvo jį užkabinusi. Čia ne užkąsti ir ne į tuliką, čia mažiausiai valandai. Jei aš turėčiau tokią darbuotoją, aš – ne, ne atleisčiau ją iš darbo. Aš sugalvočiau jai ką nors baisesnio. Jei yra Dievas, gal jis galėtų pasiųsti skėrius, tvaną jos namams, ar kokią baisią ligą. Ir tada aš nušokčiau nuo tilto, nes ta darbuotoja iš jūsų vagia laiką, pinigus ir galimybes.

Bet gana apie nesamas pardavėjas. Pakalbėkime apie prašymus patarti kokią nors prekę. Čia jūsų laukia platesnis asortimentas: „Žinokit, aš nežinau.“ „Žinokit, visi geri.“ „Žinokit, čia kaip kam, pagal skonį.“ Ir pats geriausias: „Žinokit, aš pati nebandžiau.“

Aš pati nebandžiau. Aš vadinuos „konsultantė“ (man taip parašyta ant kortelės, kuri prisegta ant papo), aš tik ką pasisiūliau jums patarti, bet mane samdanti bendrovė tiek pigi, buka ir kolūkietiška, kad net man nedavė pabandyti tų prekių, kurias aš parduodu. Jūs tik ką supratote daugiau, negu jums reikėjo. Jūs tik ką vos nenusipirkote kažko iš labai, labai blogos kompanijos, kuri taip taupo pardavėjoms, tai įsivaizduokite, kaip ji taupo viskam kitam gyvenime, ir iš kur surinktos jos prekės – turbūt atvežė, kaip tuos vynus iš parduotuvės, panašios pavadinimu į diskoteką, iš sudegusių sandėlių, bankroto administratorių ir antstolių aukcionų visur Europoje, ir bando jums parduoti prekybos centre kaip gerą daiktą, pasisamdę ubagę Svetlaną arba Deimantę, kuriai net pabandyti tų šampūnų nedavė. Tik liepė sakyti, kad jie iš natūralių medžiagų. Lyg kam nors būtų skirtumas, lyg kas nors galėtų patikrinti, ir, galiausiai, net ir pigiausiame šampūne visada yra natūralios medžiagos: tai vanduo. Jis visad natūralus.

Koks būtų šios istorijos moralas? Jeigu pardavėja ar kitaip jus aptarnaujanti asmenybė pradeda kreipinį į jus nuo „žinokit“, jūs galite būti absoliučiai garantuotas, kad tikrai, tikrai, tikrai jums gerų naujienų čia nenusimato nei šiandien, nei principe niekada. Toliau galit net neklausyti, tik susinervinsite.

Žinokit, čia kaip ir būtų straipsnio pabaiga, taip, žinokit, tai jau būtų ir viskas, nebent norėtumėt luktert iki kito straipsnio. Žinokit.