Vygandas Ostrauskis's Blog

Mano Hemingvėjus

„Fiesta“ ir atsisveikinimas su Hadley Richardson

Savo pirmąjį romaną „Fiesta“ Ernestas Hemingvėjus pradėjo rašyti 1925 m. liepos 25 d. Madride, kur su žmona Hedli užsuko po Pamplonos fiestos. Ernestas taip įsitraukė į rašymą, kad dirbdavo iki ketvirtos valandos ryto. Bijojo, kad išblės San Fermino festivalio su koridomis ir įdomios kompanijos, su kuria linksminosi savaitę, įspūdžiai. Vėliau, jau grįžęs į Paryžių, suprato, kad tai tik romano apmatai, nors rugsėjo 21 d. rankraštyje parašė „Pabaiga“. Galutinai romanas buvo suredaguotas tik 1926 m. birželio mėn. Taigi, tik juokaudamas Hemingvėjus sakydavo, kad romaną parašė per 6 savaites, iš tikrųjų jis dirbo ilgai, daug ir atkakliai.
Romanas apie prarastąją kartą, autoriaus nuomone, tragiškas romanas apie tai, kaip po karo palūžę žmonės toliau griauna save, taigi tai labai liūdna istorija, nors romane niekas nežūsta fiziškai. Žudomasi psichologiškai, nes herojai – moraliai karo sužlugdyti. Autorius bandė sukurti ir teigiamus herojus, kurie (tokie), jo nuomone, dar gali būti pavyzdžiu skaitytojams – tai Džeikas Barnsas (dirbantis žmogus, pareigingas žurnalistas, nors ir fiziškai pažeistas), Bilas Gordonas – rašytojas, na ir jaunasis matadoras Pedras Romeras. Kiti – ne padugnės, bet tokie, kokiais gali būti prarastosios kartos atstovai: daug geriantys, paleistuvaujantys, neturintys idealų. Autoriui pavyko išvengti schematiškumo: pvz., Breta Ešli, nors nusigėrusi, praradusi gyvenimo prasmę, – bet kelia gailestį: ji ne tik simpatiška gera bičiulė, bet ir neišdidi, nearogantiška su paprastais valstiečiais. Ji randa savyje jėgų pasitraukti nuo jaunučio ja susižavėjusio matadoro. Romane tikroviški, gyvi žmonės – su visais pliusais ir minusais; nėra nei labai gerų, nei labai blogų.
Romanas buvo išleistas 1926 m. spalio 22 d., sulaukė ne tik didelio skaitytojų ir kritikų susidomėjimo, bet būta ir gan prieštaringų vertinimų. Hemingvėjui nepatiko, kad „Fiesta“ suvokiama tik kaip „džiazinė istorija“, kažkuo panaši į Ficdžeraldo kūrinius. Kai kurie romano prototipai (dalyvavę kartu su autoriumi Pamplonos fiestoje) įsižeidė, kiti – tiesiog pasiuto, atpažinę save. Hemingvėjus juokavo, kad „šeši personažai ieško autoriaus – visi su šautuvais“; laimei, kulkos nesušvilpė... Knyga turėjo didelį pasisekimą Amerikoje – tenykščiai jaunuoliai pradėjo ne tik kalbėti hemingvėjiškai šiurkščia maniera, bet ir mėgo šaltakraujiškai nusigerti, o merginos žavėjosi nimfomanija.

Kodėl dabar knyga dažnai nesukelia tokių pojūčių, kaip anais laikais? Ji rašyta to meto skaitytojams, po karo dar nebuvo praėję dešimt metų, vienaip ar kitaip karo paveiktų jaunuolių buvo daug, jų kitokia elgsena, mąstysena aplinkinių buvo suprantama, keisti poelgiai – pateisinami, todėl dabartiniai skaitytojai knygoje gali įžvelgti psichologinio pagrindimo stoką, nes su tokia patirtimi (nuo Afganistano karo laikų) nebesusiduriama, tokios žmonių būsenos, kaip knygoje, retos. Vis dėlto šis Hemingvėjaus romanas – nors ne šedevras, bet laiko patikrinta, ilgaamžė gera knyga.

Romanas „Fiesta“ – ir atsisveikinimo su pirmąja žmona knyga. Hemingvėjus, po I pasaulinio karo grįžęs iš Italijos Amerikon, 1921 m. susituokė su Hedli Ričardson, gabia pianiste, svajojusia išvažiuoti į Europą. „Kai ji įėjo į kambarį, aš buvau sukrėstas. Supratau, kad čia mergina, kurią turiu vesti“ – toks buvo pirmasis jo įspūdis. Hedli buvo 8 metais vyresnė. Ji turėjo šiek tiek paveldėtų pinigų, kad užtektų kukliam pragyvenimui Paryžiuje, o Hemingvėjus – korespondento darbą. „Mes gerai ir nebrangiai maitinomės, gerai ir nebrangiai gėrėme, ir gerai miegojome, ir mums buvo šilta drauge, ir mes mylėjome vienas kitą“ – taip po keliasdešimties metų Hemingvėjus rašė savo prisiminimuose. Taupiai gyvenant, jiems netgi atsirado galimybė 1923 m. vasarą Ispanijoje pirmą kartą pamatyti koridą, kuri užbūrė Hemingvėjų visam gyvenimui.
Gimus sūnui Džonui Hedliui Nikanorui, Hemingvėjus buvo puikus tėtis, netgi juokavo – jei netektų darbo, galėtų dirbti aukle. Šeimyninė idilija tęsėsi kol Hemingvėjus atsitiktinai susipažino su amerikiete žurnaliste Paulina Pfaifer – gudri keturiais metais jaunesnė už Hedli dama palengva ėmė megzti voratinklį, į kurį anksčiau ar vėliau turėjo pakliūti Hemingvėjus, o pirmoji pakliuvo Hedli, nes Paulina pirmiausia pasistengė tapti jos geriausia drauge. Paulina ieškojo progų vilioti Hemingvėjų ne tik Paryžiuje – turėdama turtingą tėvą ir neblogai apmokamą darbą, ji galėjo keliauti, todėl rasdavo būdų aplankyti Hemingvėjus ir žiemos kurorte Štrumse, kur 1926 m. pradžioje Hemingvėjus užbaiginėjo „Fiestą“, ir vėliau, vasarą, atvyko į Antibą, kur Hemingvėjai poilsiavo gražioje kompanijoje su Zelda ir Skotu Ficdžeraldais bei kitais draugais. Paulina atkakliai tęsė savo viliones kol pagaliau tikruosius jos kėslus suvokė ir Hedli... Bet jau buvo vėlu – nepavyko varžovės atsikratyti dar kartą vykstant į Pamplonos fiestą – tad grįžus į Paryžių, Hedli su sūnumi apsigyveno atskirai nuo vyro. Jie nesusipyko – Hedli buvo pakankamai protinga (suvokė, kad nespėja paskui nenuilstantį nuotykių ieškotoją Hemingvėjų, jautėsi amžiaus skirtumas, taip pat žlugo jos svajonė tapti žymia pianiste – visą laiką teko skirti vyrui ir sūnui), todėl tik paprašė, kad Hemingvėjus pats sutvarkytų skyrybų reikalus ir tai netraumuotų sūnaus. Hemingvėjus jos nuolankumą įvertino: prieš pat išleidžiant knygą, spėjo įrašyti dedikaciją: „Ši knyga skiriama Hedli ir Džonui Hedliui Nikanorui“, o leidyklai liepė visą honorarą sumokėti žmonai. Jis prisiėmė kaltę dėl šeimos žlugimo, tiesiog nekentė savęs dėl skyrybų, bet kitaip negalėjo pasielgti (tarp kitko, ir vėliau jo meilužės greit tapdavo žmonomis – tokios puritoniško auklėjimo pasekmės). Visą likusį gyvenimą jis tik labai gerai atsiliepdavo apie Hedli, o jų bendrą gyvenimą prisimindavo: „mes buvome labai neturtingi ir labai laimingi“. Neabejotina, kad nostalgiški prisiminimai apie Hedli atsispindi jau po mirties išleistos knygos „Salos vandenyne“ antrojoje dalyje: ten labai gražus, puikiai atvaizduotas išsiskyrusių žmonių susitikimas, teberusenanti meilė (tikrovėje šviesus jausmas Hedli Hemingvėjaus širdyje išliko, bet tokio susitikimo nebuvo).


Atsisveikinimas su AGNES VON KUROWSKI

Romanas "Atsisveikinimas su ginklais" – ne pati geriausia Hemingvėjaus knyga, bet tiems, kurie domisi jo kūryba, verta perskaityti. Iš esmės, tai tik antras jo romanas (po "Fiestos"), nes prieš tai parašytos apysakos "Pavasario vandenys" jis nelaikė rimtu kūriniu (ji buvo sukurta per savaitę pamėgdžiojant ir net pašiepiant kitą žymų Amerikos prozininką Š. Andersoną). Pažymėtina, kad Hemingvėjus, kaip ir Remarkas, ryžosi prisiminti karą tik po dešimties metų (Hemingvėjaus knyga išleista 1928 m., o Remarko "Vakarų fronte nieko naujo" 1929 m.), taigi teigti, kad 'Atsisveikinimas su ginklais" buvo parašytas pirmosios meilės medseseriai Agnei fon Kurovski (slaugiusiai jį po sužeidimo fronte) įtakoje, negalima, nors, be abejo, šios nelaimingos meilės patirtis romaną stipriai įtakojo. Ir vis dėlto tai knyga apie žudančias karo pasekmes, tai – antikarinė knyga. Vertinant Agnės įtaką, būtina prisiminti, kad Hemingvėjus, rašydamas šį romaną, jau turėjo nemažą patirtį su moterimis: ką tik buvo iširusi jo pirmoji santuoka su Hedli Ričardson (ši moteris liko atmintyje visą gyvenimą, jos bruožų galima rasti daugelyje moterų Hemingvėjaus kūriniuose), rašydamas "Atsisveikinimą su ginklais" jis jau gyveno su antrąja žmona Polina, tad Agnė buvo gan tolimi, nors ir skaudūs prisiminimai. Knygos pagrindinė herojė Ketrin miršta (labai taupiai parašytas, įsimintinas epizodas), o Agnė po karo grįžo į Ameriką ir ten ieškojo savo laimės. Ją su Hemingvėjumi išskyrė ne tik išblėsusi aistra, bet ir tai, kad ji, septyneriais metais vyresnė, pragmatiškai nenorėjo susieti savo likimo su devyniolikmečiu neaiškių perspektyvų jaunuoliu, nors atsisveikinimo laiške (1919 m. kovo mėn.) ir rašė jam, kad tiki jo, kaip būsimo žurnalisto sėkme, ir to jam linki. Hemingvėjus atsisveikinimo laišką jai parašė 1922 m. – pranešė, kad susituokė su H. Ričardson ir palinkėjo jai visa ko geriausia.
Knygose apie Hemingvėjų tik užsimenama apie tolimesnį Agnės gyvenimą – likusi Italijoje, ji nors ir susižadėjo su karininku italu, tačiau už jo neištekėjo, grįžo į JAV, kur, kaip užsimindavo pats Hemingvėjus, nebuvo laiminga. Pirmą kartą ji ištekėjo tik sulaukusi 36 metų, tačiau greit išsiskyrė ir po keleto metų vėl susituokė su našliu, kuris turėjo tris vaikus. Savų vaikų Agnė nebesusilaukė. Pateisindama atsisakymą ištekėti už Hemingvėjaus, viename interviu tuoj po rašytojo savižudybės, ji pasakė, kad jau tada, 1918 m., numatė tragišką devyniolikmečio lemtį. Stebėtina nuovoka apie tai, kas bus po 40-ties metų... Mirė ji 1984 metais, sulaukusi 92 metų.

Adriana, „Anapus upės, medžių ūksmėje“ ir Nobelio premija

Ne vienas E. Hemingvėjaus biografas teigia (ir aš pritariu), kad jei ne Adriana Ivančič, romano “Anapus upės, medžių ūksmėje” nebūtų buvę. Tad šiek tiek apie ją. Adrianos šaknys – iš garsios Dalmatijos (istorinė Romos imperijos provincija Adrijos jūros pakrantėje) giminės, kuri persikėlė į Veneciją XIX a., ten Adriana 1930 m. ir gimė. 2020 m. sausio 4 d. jai būtų sukakę 90. Adriana – viena svarbiausių Nobelio premijos laureato Ernesto Hemingvėjaus mūzų. Pranašiški buvo rašytojo žodžiai, parašyti jai viename laiške: “Jei aš sugebėsiu gerai rašyti, tai apie tave ir mane žmonės kalbės šimtus metų, nes mes sunkiai ir gerai dirbome kartu. <....> Gal man tavęs nereikėjo sutikti. Gal tatai būtų buvę geriau. Bet... Žinok, Dukrele, viskas būtų buvę taip pat, jeigu net nebūčiau parašęs knygos apie Veneciją. Žmonės vis tiek būtų pastebėję, kad mes nuolat drauge, kad mes laimingi dviese. Žmonės kitiems pavydi laimės.”
Ir tikrai – kas ją prisimintų, jei ne garsi ir nevienareikšmiškai vertinta (ir tebevertinama) knyga? Su E. Hemingvėjumi Adriana susipažino Venecijoje 1948 m. gruodžio mėnesį, atsitiktinai – medžioklės, į kurią abu buvo bendrų draugų pakviesti, metu. Jai netrukus sukako 19, jam jau buvo 49. Tuo metu rašytojas Italijoje nebuvo plačiai žinomas, tad ne iš karto sužavėjo Adrianą – pradžioje merginai buvo tik įdomūs jo pasakojimai, bendravimo būdas, dėmesys. Adrianos prisiminimai: „Man pasirodžius, jis iškart sutrikęs nusišypsodavo, imdavo mindžiukuoti kaip didelis lokys. Jis mielai pasakodavo apie medžioklę ir karą. <...> Pamažu didysis lokys su kiek pavargusia šypsena keitėsi, jaunėjo mūsų draugėje. Kartais mudu dviese vaikščiodavome Venecijos gatvelėmis. Kalbėjo lėtai, tęsdamas žodžius, net ne visada pavykdavo jį suprasti. Bet aš jaučiau, kad jam gera su manimi būti ir kalbėt, kalbėti.” Tokia buvo pradžia. Verta prisiminti, kad nors Hemingvėjus neblogai mokėjo italų kalbą, žinios vis dėlto nebuvo puikios.
Kuo susižavėjo rašytojas? Štai du Adrianos išorės aprašymai – vienas paties Hemingvėjaus, kitas – jo ilgamečio ištikimo draugo Hočnerio. Jie susipažino su Adriana ne kartu, Hočneris – metais vėliau, bet koks merginos apibūdinimo panašumas! Hemingvėjus: “Tą akimirką įėjo ji, švytėdama savo jaunatve ir grožiu, aukšta, ilgakojė, vėjo sutaršytais plaukais. Jos oda buvo pablyškusi, tamsi, kone alyvų spalvos, ji turėjo juodus blizgančius, ant pečių krentančius plaukus ir tokį profilį, kurį pamačius gniaužiasi širdis, ir gniaužiasi ne tik tau vienam.” Hočneris: “Adriana Ivančič buvo aukšta aristokratiško grožio devyniolikmetė, ilgais juodais plaukais ir neįprastos formos, bet vis tiek patrauklia nosimi, kurią Ernestas pavadino bizantiška”.
Vienas biografas rašo, kad “mergina buvo tarsi nužengusi iš kokio senovės meistro paveikslo”. Yra nuotraukų, kuriose Adriana pozuoja šalia senovinių portretų.
Pirmas Adrianos ir Hemingvėjaus bendravimo etapas tęsėsi apie keturis mėnesius, bet to užteko, kad iš Venecijoje pradėto rašyti apsakymo, Kuboje, kur rašytojas tada gyveno, gimtų romanas. Tuo pačiu užsimezgė ir jų romantiški santykiai: 1950 metais rašytojas vėl atvyko į Veneciją (kaip įprasta, baigdamas naują knygą, jis mėgdavo pasitikslinti detales ten, kur vykdavo jos veiksmas). Draugystė stiprėjo – kai Hemingvėjus išvyko į Paryžių, kartu su juo ir Adriana – patobulinti savo prancūzų kalbos žinias. Ten rašytojas susitiko su savo leidėju, kuriam buvo rodęs Adrianos piešinius – vienas jų buvo pasirinktas naujosios knygos viršeliui. Hemingvėjus į Niujorką išplaukė iš Havro – Adriana jį palydėjo iki pat laivo. Iš Niujorko rašytojas grįžo į Kubą, ten jo jau laukė Adrianos laiškai. Kaip rašo biografai, tuo metu Hemingvėjui buvo labai liūdna, jis jautėsi sugniužęs, dažnai ir susierzinęs, skaudino savo žmoną Meri. Vienos žvejybinės išvykos jūron metu stipriai susižeidė galvą. Negana to, rudenį pasirodžius naujajam romanui, rašytojas buvo negailestingai puolamas kritikų – jie nesitikėjo tokio kūrinio.
Viskas pasikeitė, kai 1950 metų pabaigoje Adriana su motina ir broliu atvyko į Kubą ir apsigyveno Hemingvėjaus viloje. Rašytojas su jais linksmai ir produktyviai leido laiką: rytais jis keldavosi anksti ir dirbdavo, o popiet prasidėdavo pramogos – žvejybinės iškylos į jūrą, barų lankymas, svečių priėmimas. Rašytojas nedraudė Adrianai bendrauti su vietiniu jaunimu. Deja, kai Adrianos motiną pasiekė gandai apie romano „Anapus upės, medžių ūksmėje“ herojės Renatos tapatinimą su jos dukra, taip pat kitos paskalos, ji skubotai nusprendė su Adriana grįžti Venecijon. Beliko tik ryšys laiškais, bet 1954 metais, kai Hemingvėjus patyrė dvi lėktuvų katastrofas Afrikoje ir buvo sunkiai sužeistas, nusprendė gydytis Venecijoje. Adrianos šeima nuoširdžiai globojo rašytoją. Štai ką rašytojui papasakojo venecijietis grafas Federikas Kechleris, kai po lėktuvo avarijos buvo paskubėta paskelbti apie Hemingvėjaus ir jo žmonos žūtį: “Adriana maldavo mane, kad nuvežčiau ją į Kubą, ten norėjo sudeginti tavo vilą, kad daugiau niekas nemiegotų tavo lovoje, nesėdėtų tavo krėsle ir nelaipiotų į baltąjį bokštą. Kuo rimčiausiai... Vargšė nekalta kvailutė mergaitė.” Kaip rašo savo prisiminimų knygoje “Tėtušis Hemingvėjus” A. Hočneris, tuo metu “nesunku buvo pastebėti, kad Adriana užima ypatingą vietą Ernesto gyvenime. Ši romantiškoji panelė niekad nebuvo slaptas romanas, visada buvo oficiali jo draugė, prieš kurią jis mėgo kedenti plunksnas”.
Ilgą laiką, kai nesusitikinėjo, Hemingvėjus ir Adriana aktyviai susirašinėjo, daugelis laiškų yra išlikę. Nei pats Hemingvėjus neigė, nei jį pažinojusiems kilo abejonių, kad romanas „Anapus upės, medžių ūksmėje“ parašytas draugystės su Adriana įtakoje, o ji yra pagrindinės knygos herojės Renatos prototipas. Pati Adriana interviu yra teigusi, kad nereikia jos per daug tapatinti su Renata, nes kai kurie tos merginos bruožai (o ir išgerti vyno kiekiai) tikrai ne jos, o kai kas ir herojės elgsenoje jai nepriimtina. Hemingvėjus saugojo Adrianos reputaciją ir neleido knygos versti į italų kalbą, todėl Italijoje romanas pasirodė tik 1965 metais, jau po rašytojo mirties.
Adriana buvo visapusiška to meto mergina: šaudė iš medžioklinio šautuvo, slidinėjo, mokėsi užsienio kalbų, rašė eilėraščius. Venecijoje ją pagarbiai vadino grafaite. Tarp Hemingvėjaus ir Adrianos buvo stiprus ne tik dvasinis ryšys, bet juos siejo ir kūrybinis bendradarbiavimas: Adriana neblogai piešė, tad prisidėjo ir prie kitų Hemingvėjaus leidinių (tame tarpe ir garsiosios apysakos „Senis ir jūra“) dizaino. Bet svarbiausia buvo tai, kad jis, įkvėptas jos jaunystės ir dvasinio artumo, jautė didžiulį kūrybinį pakilimą, jam dažnai užtekdavo, kad ji tik būtų greta. Adriana vėliau aprašė, kaip Kuboje Hemingvėjus nusivežė ją į žvejų kaimelį prie jūros ir pasisodinęs greta, ilgai ilgai, nepratardamas nė žodžio, žvelgė į jūrą. Mergina nesuprato, kam ji reikalinga, nustebo, kai jis pasakė „ačiū“, ir tik daug vėliau, perskaičiusi „Senis ir jūra“, suvokė viso to prasmę. Vėliau savo prisiminimuose Adriana citavo Hemingvėjaus laiško žodžius: “Būsiu amžinai tau dėkingas už tai, kad sugrąžinai man galią rašyti. Aš pabaigiau savo knygą, kurios pagrindinei veikėjai suteikiau tavo veidą. Dabar specialiai tau parašysiu dar vieną knygą – ji bus apie senį ir jūrą. Kai aš matau tave, kai esi greta, jaučiu, kad galiu padaryti bet ką ir rašyti geriau negu galiu ”. Rašyti „geriau negu galiu“ reikėjo, kai kritikams užsipuolus ką tik išleistą romaną apie jaunutės Renatos ir pagyvenusio pulkininko Kantvelo meilę, jis privalėjo įrodyti savo tiesą, atskleisti savo talento jėgą; taip gimė ‚Senis ir jūra“. Deja, dėl daugelio svarbių priežasčių Hemingvėjus negalėjo apysakos dedikuoti Adrianai...
Svarbią vietą Hemingvėjaus gyvenime, o ir palaikant santykius su Adriana, užėmė Hemingvėjaus žmona Meri. Suvokusi, kodėl iširo trys ankstesnės rašytojo santuokos, Meri nusprendė, kad ji šeimoje bus antrąja, nesistengs pakeisti vyro, nebus pavydi ir ambicinga, o sieks, kad jis daug rašytų – tikėjo, kad jo sukurti kūriniai, nors ir netiesiogiai, įamžins ir ją. Todėl visa, kas skatino Hemingvėjaus kūrybines galias, buvo jai priimtina. Adriana darė vyrui neabejotinai teigiamą įtaką, tad ji maloniai bendravo su ja. Meri jautė kaltę – ji nepagimdė Hemingvėjui trokštamos dukters. Nieko nepagimdė. Todėl leido jam turėti dukrelę (taip jis ją vadino) Adrianą. Hemingvėjus vertino Meri atsidavimą ir gerumą, liko su ja iki pat mirties. Mano nuomone, Meri meilė ir išmintis sąlygojo nė kiek ne mažiau nei Adriana, Hemingvėjaus apdovanojimą Nobelio premija – šios dvi moterys 1951 metais Kuboje sudarė jam ne tik puikias sąlygas kūrybai, bet ir pramogavo su juo, neleido blėsti gerai nuotaikai. Apysaka „Senis ir jūra“ buvo išleista 1952 metais, po to Hemingvėjus buvo apdovanotas Pulicerio premija ir galop 1954 m. – Nobelio premija.
1954 metais rašytojas lankėsi Ispanijoje ir nusprendė grįžti į Kubą iš Genujos uosto Italijoje. Pranešė apie tai Adrianai, ir ši atvyko į Genują. Sunku pasakyti, ar jie žinojo, kad tai paskutinis susitikimas, bet atsisveikinimas buvo skaudus ir ilgai įstrigo Hemingvėjaus atmintin. 1954 m. birželio 6 d. laivas išplaukė iš Genujos. Hemingvėjus tuoj parašė laišką – padėką “už stebuklingą staigmeną”. Deja, stebuklai nesitęsia amžinai...
Hemingvėjus labai daug padėjo Adrianos broliui Gianfranko. Kai šis panoro tapti rašytoju, priėmė į savo namus Kuboje, maitino, supažindino su jį lankančiomis įžymybėmis, patarinėjo, stengėsi, kad jo kūriniai būtų spausdinami. Prieš keletą metų mačiau per TV labai šiltus Gianfranko prisiminimus apie Hemingvėjų. Senukas (g. 1920 m.) tiesiog spinduliavo meile rašytojui.
Kodėl nutrūko Hemingvėjaus ir Adrianos susirašinėjimas? Į šį klausimą atsako Adrianos laiško Hemingvėjui 1956 m. balandžio mėn. ištrauka – apie vyriškį, už kurio ji ruošėsi tekėti: „Jis nenori, kad aš jums daugiau rašyčiau, ir jis nenori, kad rašytumėte man… Tai privertė mane kentėti… ir visada jaustis liūdna… Aš išbandžiau viską (jūs žinote, kaip labai jus myliu…), bet... nei ašaros, nei maldavimai negalėjo pakeisti jo reikalavimų... Niekada nemaniau, kad mums teks atsisveikinti.“ Tąsyk Adriana neištekėjo, bet susirašinėjimas, tuo labiau – pasimatymai, vis dėlto nutrūko. Kentėjo ir Hemingvėjus, nes jo žodžiai romane „Anapus upės, medžių ūksmėje“ – „tu paskutinė, tikroji ir vienintelė mano meilė“ – neabejotinai buvo skirti Adrianai. Tai, kad nutrūko jų ryšys, nulėmė atsakomybės už jaunos moters ateitį jausmas – per daug skandalų rašytojas jau buvo patyręs... Kas tarp jų buvo iš tiesų, be abejo, žinojo tik jie. Iš Hemingvėjaus laiško Adrianai: “Vienas kitas galvos ką tinkamas, bet vien tu ir aš žinome teisybę ir su ja numirsime.” Taip ir įvyko...
Po Hemingvėjaus savižudybės praėjus dviem metams (1963), Adriana ištekėjo už Rudolph von Rex, tapo grafiene, pagimdė du sūnus. 1980 metais parašė prisiminimus „Baltasis bokštas“. 1983 metais, būdama vos 53, nusižudė...
Kai žuvo Hemingvėjus, jo kambaryje ant komodos gulėjo knyga “Anapus upės, medžių ūksmėje”. Biografai svarsto – kodėl? Nes joje dedikacija “Mylimai Merei”? Nes joje – Adriana? Sužinoti, kokią knygą paskutinį kartą savo gyvenime lietė Adriana, man nepavyko. Bet tikiu – tai buvo “Senis ir jūra”. Jai dedikuota knyga, nors tokio įrašo joje ir nėra.
Beveik nieko neparašiau apie pačią knygą “Anapus upės, medžių ūksmėje” – nuostabų meilės romaną. Jį reikia perskaityti; neabejodamas rekomenduoju. Galiu tik pridurti, kad 1950 metais tai buvo labai drąsus romanas...

Valeri Hemingway

Kai kurių istorikų nuomone airė Valerie Danby-Smith yra pasaulinės literatūros dalis – ne savo kūryba (nors parašė knygą) – bet liudijimais bei galybe interviu apie E. Hemingvėjų. Ji – paskutinė moteris (išskyrus žmoną Meri), kuri artimai bendravo su rašytoju paskutiniais jo gyvenimo metais – buvo ne tik jo privati sekretorė, bet ir labai artimas rašytojui žmogus. „Mano santykiai su Ernestu buvo kažkur tarp dukters, mūzos ir darbuotojo. Daugelio dalykų mišinys“, – taip prisipažįsta pati. Kai susipažino su rašytoju, buvo 19-os, bet anksti subrendusi. Vienuolyno mokyklos, kurią baigė, auklėjimas buvo persipynęs su noru pažinti pasaulį – tuo ji buvo paslaptingai patraukli. Naivi, žalia (kaip pasakoja pati), bet linksmo būdo, nebaugi ir jai užteko drąsos Ispanijoje bare susitikus Hemingvėjų prisistatyti žurnaliste, nors buvo baigusi tik sekretorių kursus. Jai pavyko ne tik prisišlieti prie gausios Hemingvėjų supusios kompanijos, bet ir sužavėti Nobelio premijos laureatą. Prie sėkmės prisidėjo tai, kad ji jau buvo skaičiusi D. Džoiso „Ulisą“ – tuo metu kai kur uždraustą knygą. Džoisas buvo airis, geras Hemingvėjaus pažįstamas iš jo gyvenimo Paryžiuje laikų. Kaip teigia pati Valeri, Hemingvėjus, kaip vyriškis, jai įspūdį padarė negreit, nes atrodė netgi senesnis ir mažai panašus į anksčiau matytas jo nuotraukas. Bet puiki sutaptis – tada Hemingvėjus išgyveno paskutinį savo fizinį ir dvasinį pakilimą (vėliau pats sakė, kad 1959-ųjų vasara buvo viena geriausių jo gyvenime), vėl (po sunkių 1955-1957 metų) ieškojo pramogų ir nuotykių, įkvėpimo kūrybai. Hemingvėjus pasiūlė jai vykti kartu į Pamploną, San Fermino šventę pasižiūrėti įspūdingų koridų, kurios buvo aprašytos jo romane „Fiesta“, ir Valeri, be abejo, sutiko. Tik ten ji pagaliau suvokė, su kokiu nuostabiu žmogumi susipažino. Ne tik matadorai, koridos buvo jo stichija – pamatė, koks Hemingvėjus yra mylimas ir mylintis žmones, žavus ir traukiantis prie savęs. Netrukus po Pamplonos festivalio buvo Hemingvėjaus 60–metis ir rašytojas pakvietė Valeri į Malagą, kur buvo suorganizuota šventė, o ten visiems ją pristatė kaip neetatinę sekretorę. Išties, ji padėjo rašytojui atsakinėti į begalę laiškų ir sveikinimų. Kaip teigia pati, nesiruošė ilgai užsibūti su Hemingvėjumi, turėjo kitų planų, bet... Kai Hemingvėjus susiruošė grįžti į savo namus Kuboje, ji neįstengė atsisakyti keliauti su juo, jau kaip tikra sekretorė. „Su manim tu daug ko išmoksi, daugiau negu dirbdama žurnaliste“, – tarė Hemingvėjus, o po daugybės metų, pati duodama interviu Valeri patvirtino: „Jis buvo absoliučiai teisus.“ Gal būta ir pragmatiškumo: viliojo paslaptinga sala, žinojo, kad pas Hemingvėjų lankosi daug įžymių žmonių, kurie ne tik įdomūs, bet gali ateityje būti jai, kaip žurnalistei, naudingi. Ji neapsiriko – gyvenimas Kuboje buvo puikus: Hemingvėjus ne tik supažindino Valeri su apysakos „Senis ir jūra“ pagrindinio veikėjo Santjago prototipu (o pastarasis išmokė rūkyti cigarus), bet ir pripratino gurkšnoti kokteilius garsiajame bare Floridita. Buvo ir išvykos Hemingvėjaus jachta į jūrą gaudyti didelių žuvų. Tai irgi Hemingvėjaus stichija, nes visi bendravę su rašytoju, prisimena jį kaip nenuilstantį žveją. Hemingvėjus mėgo aktyvų poilsį, o kai kurdavo – ramybę; tuo metu Valeri tvarkė jo paštą, rengė atsakymus į laiškus, kurių jis gaudavo šimtus, ir stengėsi į visus atsakyti. Kaip į naują vyro padėjėją žiūrėjo Meri? Ji į Kubą išvyko visu mėnesiu anksčiau negu vyras. Kodėl? Kaip savo prisiminimuose rašo Hočneris (A.E. Hotchner), Hemingvėjus jautėsi šiek tiek kaltas prieš Meri (kad skyrė jai per mažai dėmesio) ir Paryžiuje nupirko dovanų deimantinę segę. Gal bręstantį konfliktą užglaistė ne segė, o tai, kad tuo metu, kai Kuboje pasirodė Valeri, atvyko ir matadoras Antonijas su žmona, o Meri mokėjo ir mėgo organizuoti šventes, priimti svečius, tuo labiau, kad šis matadoras buvo ne tik geriausias Ispanijoje, bet ir būsimos Hemingvėjaus knygos herojus. Žmones Meri vertino pagal tai, kokią įtaką jie daro vyrui. Valeri įtaka neabejotinai buvo teigiama, todėl Meri (išmintinga, įžvalgi moteris) buvo jos atžvilgiu maloni, nes norėjo, kad Hemingvėjus bet kokia kaina kurtų (turbūt nujautė, kad be kūrybos jis neišgyvens), tad jei ir būta pavydo, jis buvo užgniaužtas. Tarp kitko, jos artimai bendravo iki pat Meri mirties 1986 m.
„Jaunos moterys buvo jo įkvėpimo šaltinis. Tai kartojosi maždaug kas dešimt metų“, – aiškina Valeri ir primena, kaip buvo parašyti jo žymieji romanai: „Atsisveikinimas su ginklais“ (prisiminimai susiję su I pasauliniame kare sutikta Agne), „Kam skambina varpai“ (draugystė Ispanijos kare su Marta) ir „Anapus upės, medžių paunksmėje“ (draugystė Venecijoje su Adriana). „Mano istorija baigėsi kiek kitaip“, – vieno interviu metu atsiduso Valeri. Gal šis atodūsis dėl to, kad trys žurnalistės tapo Hemingvėjaus žmonomis, o ji ne?.. Apie savo, kaip sekretorės, darbą pas Hemingvėjų, Valeri yra išsireiškusi taip: „Humoro jausmas, sugebėjimas aptarti literatūrą, būti geru gėrėju ir geru klausytoju. Nežinau, kas buvo svarbiausia.“ Kaip teigia Valeri (giriasi?), ji patardavo redaguojant kūrinius, jautėsi rašytojo mūza. Valeri tvirtina, kad pirmoji, dar Kuboje, sužinojo apie tai, kad Hemingvėjus, jei nebeįstengs kurti ir susilpnės jo proto galios, planuoja nusižudyti. Ji prisiekė to nesakyti Merei, ir laikėsi duoto žodžio.
Ko gero, jie susitiko per vėlai, kai Hemingvėjus jau buvo išeikvojęs kūrybines galias, be to, jį kankino ne tik fiziniai skausmai, bet ir nerimas dėl keleto pradėtų ir niekaip nepabaigiamų knygų. Baigdamas vieną iš jų – „Šventė, kuri visada su tavimi“ – Hemingvėjus vyko į Paryžių prisiminti kai kurias detales (nes rašė apie įvykius buvusius prieš trisdešimt metų) ir kartu su juo vyko Valeri. Ji stebėjosi, kaip puikiai rašytojas orientuojasi Paryžiuje, atpažįsta žmones, bendrauja su jais, vėl pasijutęs jaunas ir žvalus. „Man tai buvo grynas malonumas“– prisimena Valeri. Jai buvo 20, jam 60. Po to – kelionė į Ispaniją, nes Hemingvėjus norėjo pasitikslinti kai kurias koridų detales rašomoje (ir niekaip nepabaigiamoje) knygoje „Pavojinga vasara“. Tuo metu Hemingvėjui pradėjo blogėti regėjimas. Valeri jo anksčiau parašytus rankraščius garsiai skaitė, o jis sprendė, ką ir kaip redaguoti. Deja, kelionės pabaiga nebuvo maloni: 1960 m. spalyje rašytojui sustiprėjo paranojos simptomai. Jis tapo grubus, įtarus, niekaip negalėjo pasirinkti skrydžio dienos ir lėktuvo. Jai pavyko, padedant Hemingvėjaus artimam ilgamečiam draugui Hočneriui, išskraidinti rašytoją į JAV, o pati, dar pabuvusi Europoje, po kurio laiko išskrido į Niujorką. Valeri viename iš interviu mini, kad jos persikėlimą gyventi į Niujorką lėmė tai, kad Hemingvėjų vis labiau užvaldė pesimizmas ir mintys apie savižudybę. Kaip ten bebūtų, Hočneris savo prisiminimų knygoje teigia, kad ji išvyko mokytis, o rašytojas finansavo jos studijas.
Po Hemingvėjaus mirties (1961 m.) Valeri kartu su našle Meri nuvyko į Kubą gelbėti ten likusių rašytojo rankraščių ir turto (juk santykiai tarp JAV ir Kubos buvo labai įtempti). Tai pavyko, nes Kubos vadovas F. Kastro pažinojo Hemingvėjų ir gerbė jo atminimą. Tiesa, Valeri viename interviu pamini, kad Fideliui patikusi Meri... Sėkmingai grįžus iš Kubos, jos abi tvarkė, katalogizavo rašytojo rankraščius, dalį perdavė Kenedžio bibliotekai Bostone, o Meri parengė leidybai net dvi Hemingvėjaus pomirtines knygas: „Šventė, kuri visada su tavimi“ ir „Salos vandenyne“.
1962 metais Valeri susilaukė kūdikio nuo bendradarbio B. Behano, kuris taip ir nesusituokęs su ja, mirė 1964 metais.
1966-aisiais Meksike Valeri susituokė su Hemingvėjaus sūnumi Gregory. Jie vienas kitą pamatė per rašytojo laidotuves. Turbūt taip buvo lemta.. 1967 m. Floridoje santuoką teko pakartoti, nes išaiškėjo, kad Gregory tuokdamasis dar nebuvo išsiskyręs su antrąja žmona. Išsiskyrė jis (tiesa, po 20 metų, susilaukęs 3 vaikų) ir su Valeri. Gregory mirė 2001 metais. Valeri išmokslino visus tris vaikus, ir Hemingvėjus tikrai didžiuotųsi jais; turbūt jis didžiuotųsi ir Valeri: ji dirbo žurnaliste, parašė plačiai žinomą knygą „Running with the Bulls: My Years with the Hemingways“ (2004 m.). Šiuo metu (2019 m.) jai 79 metai. Kai vienas žurnalistas jos paklausė, kas labiausiai įstrigę atminty iš viso gyvenimo, atsakė: „Kai šokau Pamplonos gatvėje, linksminausi su matadorais Valensijoje, keliavau po Provansą Prancūzijoje, kai žvelgiau į Paryžių per viešbučio Ritz langą. Visa tai buvo su tėtušiu Hemingvėjumi.“ Kas tarp jų iš tiesų buvo, be abejo, žino tik jie. Hemingvėjus gyvenimo pabaigoje haliucinuodamas šnekėdavo, kad jaučiasi atsakingas už Valeri dorovę, kad gali būti nubaustas už jaunos merginos tvirkinimą. Prisiminimų autorius Hočneris tada rašytoją įtikinęs: “Bet juk jūs pora buvote tiktai Ispanijoje ir Kuboje, o ne Amerikoje.” Šis liudijimas – patikimas, nes Hočneris nepaprastai gerbė savo vyresnįjį draugą (“tėtušį” – šis žodis ir jo knygos pavadinime), tuo labiau, kad Hemingvėjus tokio artimumo su Valeri nepaneigė, o priešingai – vis kartojo, kad yra vertas bausmės.
Pažymėtina ir tai, kad dauguma rašytojo ir jo žmonų biografų stengiasi neminėti Valeri, o Hočneris savo prisiminimų knygoje nors nieko blogo apie ją neparašė, bet pakeitė vardą ir pavardę (“Jauna mergina iš Glazgo, vadinsiu ją Onora Džons...”). Būta kažkokios paslapties...
Istorijoje ji išliks kaip Valerie Hemingway.



Salos vandenyne

E. Hemingvėjaus romanas “Salos vandenyne” buvo išleistas po autoriaus mirties praėjus 9 metams (1970). Merė Hemingvėj, ketvirtoji (paskutinė) rašytojo žmona, padarė įrašą, kad “ši knyga – visa Ernesto. Mes nuo savęs nepridėjome nė žodžio.” Mes – tai jinai ir leidėjas Č. Skribneris jaunesnysis, ilgamečio, ištikimo Hemingvėjaus leidėjo sūnus, perėmęs tėvo verslą. Toliau rašoma: “šiek tiek trumpinome tas rankraščio vietas, kurias, jaučiu, būtų tikrai trumpinęs ir pats Ernestas”. Be abejo, tai sąžiningas prisipažinimas – sutrumpinta tikrai mažai, nes knygos apimtis didžiausia iš visų Hemingvėjaus kūrinių. Koks būtų buvęs romanas, jei jį būtų leidęs pats rašytojas, šiandien atsakyti labai sunku – kūrinys atrodo ir baigtas, ir ne. Jis rašytas labai ilgai, ko gero, ilgiausiai iš visų Hemingvėjaus knygų, nes rašytojo biografijose užuominų apie tai, kad jis ruošiasi rašyti kelių dalių romaną apie jūrą, galima rasti nuo 1934 metų, o jis pats laiške leidėjui apie tokius planus užsiminė 1948 metų pabaigoje – norįs parašyti taip gerai, kaip niekad savo gyvenime dar nėra rašęs. Nors romano nepavyko užbaigti, bet vieną geriausių savo kūrinių – apysaką “Senis ir jūra” (ko gero, turėjusią didžiausią reikšmę gaunant Nobelio premiją), laikė ketvirtąja nebaigtos knygos dalimi. Kitas biografas (A. E. Hochner), kuriuo irgi negalima netikėti, nes iki gyvenimo pabaigos buvo rašytojo draugas, tvirtina, kad 1951 metais, kai buvo sukurta apysaka “Senis ir jūra”, Hemingvėjus planavo jos neišleisti tol, kol nebus parašyta visa trilogija – apie jūrą, žemę ir orą; nes ji – tik dalis tos trilogijos. Tada rašytojas pasakęs garsiąją frazę: žmogų galima sunaikinti, bet ne nugalėti.
Kad romanas nebuvo sukurtas 1949 – 1950 metais, kaip galbūt rašytojas planavo, priežastis labai svarbi: 1949 jis vyko Italijon, ten, kur kariavo ir mylėjo jaunystėje. Šįsyk užmezgė netikėtą pažintį su devyniolikmete Adriana, kuri tapo jo drauge, mūza, padėjėja, ir gimė puiki knyga “Anapus upės, medžių ūksmėje” (dalimis spausdinta žurnale COSMOPOLITAN ir 1950 rugsėjo mėn. išleista atskiru leidiniu). Deja, nors jau tapęs žymiu, rašytojas pirmą kartą buvo tiesiog užsipultas kritikų – niekas nelaukė meilės romano, tuo labiau tokio: penkiasdešimtmetis sirguliuojantis amerikietis pulkininkas ir devyniolikmetė italė, aristokratų šeimos atžala. Pagaliau kritikai rado prie ko prikibti, o rašytojas į tai reagavo labai jautriai, sunkiai gynėsi nuo depresijos, ir jei ne Adriana, jei ne noras atsirevanšuoti – sukurti neprilygstamą kūrinį, – o tokiu tapo “Senis ir jūra”, – nežinia kaip viskas būtų pasibaigę... Hemingvėjui reikėjo, kad Adriana būtų šalia, kai jis Kuboje kūrė savo šedevrą, ir jinai buvo – taip gimė Nobelio premijos verta apysaka. Per daug gera, kad leidėjai ir draugai lauktų, kol bus baigta epopėja “Salos vandenyne” – apysaka pradėjo ir iki šiol tęsia kelią į skaitytojų širdis.
Kai “Senis ir jūra” tekstą nupirko milžinišku tiražu išeinantis žurnalas LIFE, vėl grįžo įprastas Hemingvėjaus optimizmas ir kūrybingumas – 1952 m. rudenį jis intensyviai kūrė savo būsimos didžiosios knygos dalį apie jūrą. Buvo ir trukdžių – jis per daug išgarsėjo už apysaką gavęs Pulicerio premiją, tad su pasiūlymais užpuolė televizijų ir kino studijų atstovai siūlydami ekranizuoti jo kūrinius, kurti ciklą interviu su juo. Hemingvėjų tokiais dalykais buvo sunku sugundyti, nes jis rašymą laikė pagrindine savo veikla. Bet kūryba išvargindavo, o tikrą poilsį jis pajusdavo tik keliaudamas, tad 1953 m. rudenį vėl atidėjo “Salos vandenyne” rašymą ir išvyko į safarį Afrikoje. Šis nebuvo labai sėkmingas, lydėjo įvairūs nelaimingi atsitikimai (laikraščiuose jau buvo paskelbti nekrologai), o galų gale ne tik sudužo, bet ir sudegė lėktuvas. Hemingvėjus, nors liko gyvas po sunkių traumų, ilgai gydėsi Venecijoje. Avarijų pasekmės buvo baisios, bet šalia vėl buvo jo mūza Adriana... Pajutęs įkvėpimą, bandė toliau rašyti “Salos vandenyne”, bet fizinės negalios labai trukdė.
Sunkūs buvo 1954-ieji, bet jų pabaiga – rašytojo didžiulio meistriškumo pasaulinio pripažinimo metas – Hemingvėjus gauna Nobelio premiją, prestižiškiausią literatūros apdovanojimą. Vėl aibė rūpesčių – šventės su draugais ir artimaisiais, laureato kalbos parengimas (nors į Stokholmą nevyko), galybė interviu ir naujų pasiūlymų. Kaip dažnai būna, po didelių pergalių kūrėjus apima ištuštėjimo jausmas, nerimas, kad nieko geresnio nebesukurs. Neaplenkė tai ir Hemingvėjaus. “Salos vandenyne” niekaip nejudėjo į priekį... Pyktis, nusivylimas, baimė – viskas persimaišė. O dar korespondentų, fotografų apgultis... Kas galėtų išgelbėti? Paryžius, kur jis buvo neturtingas, bet labai laimingas, Ispanijos koridos – kur rasta tiek naujų draugų, patirta tiek malonių akimirkų? Vyksta į Europą, o “Salos vandenyne” guli pamirštos... Biografijose vos viena kita užuomina, kad 1955 metais buvo parašyti keli skyriai, o 1956 - 1957 metais jau net jokių užsiminimų. 1958 metai buvo skirti prisiminimams apie Paryžių, kur gyveno su pirmąja žmona Hedli (knyga irgi nebuvo baigta, bet apie ją – kitoje dalyje), o 1959-ieji – kelionei į Ispaniją ir knygai “Pavojinga vasara” (apie koridas ir matadorus).
Trilogiją “Salos vandenyne” (labiau tiktų versti “Salos tėkmėje” (“Islands in the stream”), nes jos esmė – žmonių likimai laiko tėkmėje) rašytojas ilgai nešiojo savyje, rašė protarpiais, nutoldamas ir vis grįždamas, nes niekaip nesiklijavo jos visuma – o juk užsibrėžė, kad bus geriausia iš visų! – kol galų gale pajuto (įsivaizduoju, koks apėmė siaubas...), kad nesiseka sudėlioti taip, kad būtų jo kūrybos viršūnė, – ar nebuvo tai viena iš savižudybės priežasčių? Dažnai pagalvoju: jei tuo metu būtų atvykusi Adriana – gal būtų ne tik knyga baigta, bet ir rašytojas dar ilgai kūręs? O gal jau per daug turėjo fizinių ir psichologinių negalių...
Vis dėlto – ir labai gerai! – trijų dalių knygą “Salos vandenyne” turime. Visai neblogą: romantinė dalis; bohemiškoji dalis; vyriškoji dalis. Dailininkas Tomas Hadsonas, pagrindinis romano herojus, labai spalvinga asmenybė, rašytojo sukurta nepaprastai įtikinamai – ar ne todėl, kad jame daug Hemingvėjaus? Kvailiojantis ir mylintis, drąsus ir ištikimas draugas, kenčiantis ir lengvabūdis – ar ne toks buvo pats Hemingvėjus? – dalyvavimas trijuose karuose (I pasaulinis, Ispanijos pilietinis, II pasaulinis), begalinė meilė vaikams ir nuojauta, kad su jais atsitiks kažkas baisaus, daugybė moterų ir nostalgiški prisiminimai apie pirmąją žmoną Hedli, pagarba jo dviejų vaikų motinai Polinai (mirusiai 1951 m.) – jei toks nebūtų buvęs pats rašytojas, argi taip jaudintų skaitytojus Tomo Hadsono prisiminimai apie prarastas moteris, skausmas netekus vaikų? Man “Salos vandenyne” jausmų romanas netgi tada, kai rašoma apie kates ir šunis... Beje, labai gražiai ir tikroviškai.
Kiekviena romano dalis – kaip atskira knyga. Pirmoji – Hadsono atostogos su trimis sūnumis (taip ne kartą atostogavo rašytojas, suderinęs su abiem buvusiomis žmonomis). Nerūpestingos, džiugios, meilės ir rūpesčio vaikais kupinos penkios savaitės saloje, iškylos kateriu į jūrą, didžiulių žuvų žvejyba ir... tragiška baigtis – autokatastrofoje žūsta du sūnūs. Antroje dalyje – karo pradžia, sužinom, kad Europoje dingo be žinios vyresnėlis sūnus lakūnas, aprašomas Hadsono gyvenimas Kuboje su katėmis ir šunimis, daug alkoholio, prisiminimai apie princesės meilę (labai talentingai ir įtikinimai parašyti – ko gero, kažkas panašaus būta Hemingvėjaus gyvenime). Hadsonas po visų nelaimių – ne žlugęs žmogus, net girtas jis simpatiškas, pagarbiai bendrauja su kur kas žemesnio lygio žmonėmis (neaišku kuo užsiimantys draugeliai, šliundros, tarnas), bet ypač visas jo žmoniškumas – jo tikrasis aš – išryškėja susitikus su pirmąja žmona. Čia ji ištaria nuostabiąją frazę: “Mudu visą laiką mylėjom vienas kitą, tik kartais darydavom klaidų”. Hadsonas atsako: „Didžiausias darydavau aš”. Ši scena – be abejo, Hemingvėjaus duoklė pirmajai žmonai Hedli, kurią jis visad prisiminė tik gerai. Trumpas dviejų tebemylinčių vienas kitą žmonių susitikimas, nuostabiai autoriaus perteikta graudi atmosfera, sielų ryšys. Trečioji dalis – Hadsono ir jo bendražygių ekspedicija kateriu – hitlerininkų povandeninio laivo paieška. Laivo neranda, jis, ko gero, nuskendęs, bet išsigelbėję jūreiviai siautėja salose. Reikia juos rasti ir sunaikinti. Ilga paieška baigiasi kautynėmis ir Hadsonas sunkiai sužeidžiamas. Ar draugai spės jį pargabenti namo – lieka neaišku...
Taip, kadangi tai nebaigtas kūrinys (tiksliau – siužeto prasme beveik baigtas, bet galutinai nesuredaguotas), nes autorius nespėjo sutrumpinti (visad tai darydavo labai kruopščiai ir atsakingai), todėl akivaizdus (ypač dialogų) ištęstumas, stiliaus šiurkštumai, veikėjų reakcijų dialoguose stoka. Kiek mažiau pastebimas labai svarbus Hemingvėjaus kūrybos “aisbergo“ metodas: daugiau paslėpto negu matomo, daugiau poteksčių negu tiesmukų minčių. Bet tuos nedidelius trūkumus atperka Hemingvėjaus talento jėga, jo minčių krūvis, tikri herojų jausmai: meilė, skausmas, nerimas, džiaugsmas, “pergalės pralaimėjime” galimybė. Tie skaitytojai, kuriems artima Hemingvėjaus kūryba, tikrai nenusivils skaitydami ir šią, taip sunkiai gimusią, knygą.


Hadley Richardson ir “Šventė, kuri visada su tavimi”

Kartais, kai žmogui labai sunku, jis vaizduotėje grįžta į geriausias savo dienas, prisimena brangius žmones, o jei tai rašytojas – dažnai gimsta nostalgiška, graudi, nuoširdi knyga. Hemingvėjaus prisiminimų knyga “Šventė, kuri visada su tavimi” (“A moveable feast”) buvo išleista 1964 metais, praėjus trims metams po autoriaus mirties. Lenkiu galvą prieš jo ketvirtąją žmoną Meri, kuri pasistengė išleisti tą knygą, nors joje aprašomas velionio gražus gyvenimas su pirmąja žmona Hedli (Hadley Richardson), jo neabejotina meilė jai ir pirmagimiam sūnui Džonui. Paminėtina ir tai, kad Hedli tuo metu, kai knygynuose pasirodė prisiminimai, buvo dar gyva (mirė 1979 m.). Pirmoji ir paskutinė žmonos nebuvo konkurentės – kiekviena užėmė svarbią vietą rašytojo gyvenime, daug gerų žodžių įvairiomis progomis rašytojas skyrė ir Meri.
Kai pradėjo kurti prisiminimų knygą (1958 m.), Hemingvėjus buvo labai garsus (Nobelio premijos laureatas!), bet ir labai pavargęs, su daugybe fizinių negalių, beveik nieko neberašė. Prisiminkime jo nelaimingus, bet laimingai pasibaigusius atsitikimus. 1918 metais, dalyvaudamas pirmajame pasauliniame kare buvo sužeistas į abi kojas, ilgai gydėsi, bet visos skeveldros taip ir nebuvo pašalintos, jos kamavo iki pat mirties. 1930 m. Vajominge (JAV) apsivertė su automobiliu, lūžo dešinė ranka ir gydytojai jau abejojo, ar jis begalės ta ranka rašyti. Penkias savaites negalėjo užmigti, kol pratrūko pūlinys. 1944 m. Londone vėl pateko į automobilio avariją, buvo sužalota galva. 1949 m. būdamas Italijoje susirgo septine akių liga. 1950 m. – sunki galvos trauma, nugriuvus jachtoje dėl stipraus bangavimo. 1954 m. – dvi lėktuvo katastrofos Afrikoje, kuriose jis ne tik apdegė, bet nukentėjo ir žarnynas, kepenys, inkstai, stuburas, patyrė keletą lūžių ir vėl galvos traumą. Tad 1955 – 1957 metais buvo nedarbingas, įjunko į alkoholį ir nors vėliau sugebėjo susitvardyti, kūrybinis įkvėpimas apleido ilgam. Visa laimė, kad kartą sąmonėje nušvito jaunystės laikų Paryžius, sušmėžavo atmintyje ten sutikti žmonės, apėmė nostalgija ir viskas atgijo prisiminimuose.
Ilgai teko laukti “Šventė, kuri visada su tavimi” lietuviško leidimo (išleista tik 1994 metais). Kartu su apysaka – šedevru “Senis ir jūra”. Skaitant prisiminimus sunku patikėti, kad jie rašyti praėjus daugiau kaip 30 metų nuo gyvenimo Paryžiuje (tiesiog jauti kvapus, garsus, miesto kvėpavimą), ir juos rašė daugybės negalių iškamuotas žmogus. Dabar pagal knygoje aprašytą Paryžių jame organizuojamos ekskursijos Hemingvėjaus takais. Skaitant knygą, sužinoma, ir kaip buvo kuriami pirmieji jo apsakymai kavinėse ir šaltame darbo kambaryje, kur žiemą nebuvo galima nakčiai palikti mandarinus, nes jie sušaldavo. Kaip mokėsi glaustos literatūrinės kūrybos iš Sezano tapybos, o impresionizmą bandė suprasti labai dažnai lankydamasis Liuksemburgo muziejuje ir gėrėdamasis Mane ir Mone paveikslais. Kaip skurdžiai gyveno Hemingvėjaus šeima (“mes neturėjome iš ko laikyti ne tik šuns, bet ir katės”), nes bute, kuriame gyveno su mažyčiu sūneliu nebuvo nei karšto vandens, nei kanalizacijos, o kokie jie – jauni ir mylintys – buvo laimingi... “Mes gerai ir pigiai maitinomės, gerai ir pigiai išgerdavom, mums buvo gera ir šilta kartu miegoti, ir mes mylėjome vienas kitą”, – glaustai, o pasakyta beveik viskas apie tą laikotarpį. Vienas knygos skyrius pavadintas ALKIS BUVO GERAS MOKYTOJAS. Tikrai ne be reikalo...
Prisiminimuose šiltai rašoma apie pažintį su rašytoja Gertrūda Stain, kuri lavino pradedančio rašytojo literatūrinį skonį, knygininke Silvija Byč (tada, kai Hemingvėjus neturėjo pinigų net užsirašymui į biblioteką). Ši nuostabaus gerumo moteris ne tik veltui davė knygas, bet ir supažindino su Džoisu, kitais žymiais jos bibliotekos ir knygyno lankytojais. Daug vietos knygoje skiriama prisiminimams apie bendravimą su Ezra Paundu, Don Pasosu ir Skotu Ficdžeraldu, jo žmona Zelda (apie kurią jis atsiliepia labai neigiamai – beje, savo prisiminimuose ši apie Hemingvėjų atsiliepia ne ką geriau). Ficdžeraldas tapo geriausiu draugu – kaip rašo Hemingvėjus, draugystė “tęsėsi kelerius metus, bet per tuos metus aš neturėjau ištikimesnio draugo už Skotą, kai jis būdavo blaivus”. Kūrinyje Hemingvėjus pateikia daug intymių dalykų apie žmones, su kuriais bendravo Paryžiuje, kritikai tai vertina labai nevienareikšmiškai.
Pasakos, deja, baigiasi, baigėsi ir Hemingvėjų šeimos pasaka Paryžiuje. Štai kaip apie tai rašo pats rašytojas: “... jauna netekėjusi moteris laikinai pasidaro geriausia kitos jaunos, jau ištekėjusios moters drauge, atvažiuoja pagyventi pas vyrą ir žmoną ir tada nejučiom, nekaltai ir negailestingai imasi žygių paveržti vyrą. Apie jį sukiojasi dvi patrauklios jaunos moterys, viena iš jų nepriprasta ir paslaptinga, ir jei jam nepasiseks, jis mylės jas abi. Visa, kas iš tikrųjų bloga, prasideda nekaltai”. Tai – apie Pauliną Pleifer, kuri palengva išardė Hemingvėjaus šeimą. Čia dera prisiminti, kad Hemingvėjus augo ir buvo auklėjamas puritoniškoje aplinkoje. Vienas jį pažinojęs žmogus rašo: “Kai jis įsimyli, tai nori vesti ir gyventi santuokoje, o į suirusią santuoką žiūri kaip į savo paties pralaimėjimą”. O kitam pažįstamam į klausimą, kodėl išsiskyrė su Hedli, rašytojas atsakė: “Todėl, kad aš šunsnukis”. Niekas nėra išgirdęs nė vieno blogo žodžio apie rašytojo pirmąją žmoną. Tad nenuostabu, kad jau po skyrybų vieną geriausių savo knygų “Fiesta”, jis dedikavo Hedli ir sūnui Džonui, kaip ir visą honorarą. “Sūnaus laimė, kad jis turi tokią motiną kaip ji – atviraširdę, puikios galvos ir širdies, mylinčių rankų. Ji – geriausias, doriausias, mylimiausias gyvenime sutiktas žmogus”, – ar daug rasime vyriškių, taip charakterizuojančių buvusias žmonas? Pirmagimis Džonas augdamas ne tik turėjo rūpestingą tėvą, bet greit įgijo du brolius – Hedli netrukdė bendrauti, o kaip Hemingvėjus su trimis sūnumis leisdavo atostogas, puikiai aprašyta knygoje “Salos vandenyne”. Beje, didelę Nobelio premjos dalį rašytojas skyrė savo vaikams.
Apie Hadley Richardson yra parašytos dvi knygos, bet, deja, jos į lietuvių kalbą neišverstos, o būtų gan įdomu... Žinomas jos prisiminimas: “Ernestas nenorėjo skirtis, stačiai nenorėjo atsižadėti savo draugystės. Bet aš pati reikalavau, aš nespėjau su juo žengti koja kojon. Be to, buvau aštuoneriais metais vyresnė. Visą laiką jaučiausi pavargusi ir manau, kad būtent čia svarbiausia priežastis.” Suprantama, tą nuovargį ji sumaniai slėpė ir fiestose, ir koridose, ir slidinėjant kalnuose, ir sunkioje buityje. Ji užaugino Hemingvėjaus sūnų, spėjo pasidžiaugti anūkais, buvo dar kartą sėkmingai ištekėjusi ir mirė sulaukusi 88 metų.
Ką Hedli jautė skaitydama Hemingvėjaus prisiminimų knygos pabaigoje tokius žodžius: “Štai toks Paryžius buvo tais senais laikais, kai mes buvom labai neturtingi ir labai laimingi”? Manau, ašara ne tik sublizgėjo akyse, bet ir nuriedėjo...
Besidomintiems Hemingvėjaus kūryba tikrai verta perskaityti jo prisiminimų knygą “Šventė, kuri visada su tavimi”.