liūdnas sapnas apie tekstą

Sapnavau, kad nuo scenos skaitau tekstą, sudarytą iš maždaug pastraipos ilgio etiudų. Jie paprasti, bet itin paveikūs. Juose esama šmaikštumo ir nerimo. Vienas prasideda „mieli moksleiviai“, lyg ir rimtai, lyg ironiškai. Vienas yra apie lėktuve nemokamai dalinamus ledinukus, vienas apie mirties neišvengiamybę. Man skaityti sekasi gerai, darau ilgas pauzes tarp etiudų, auditorijai patinka, aš tuo džiaugiuosi, nors ir suprantu, kad tai ne mano nuopelnas, o teksto.

Miegui pradėjus sklaidytis suprantu, kad prabudusi nebeturėsiu galimybės surasti to teksto, kuris dabar toks tvirtas ir aiškus. Klausinėju apie tą tekstą aplinkinių, bet vis labiau busdama suprantu, kad tas tekstas yra tik mano galvoje arba dar blogiau – jo išvis nėra, kad sapne aš gal net neturėjau su juo nuoseklaus santykio, o tik sapnavau, kad „skaitau tekstą“.

Atsibundu pora valandų anksčiau negu privalėjau ir liūdžiu dėl teksto, kuris buvo toks geras, bet jo net nebuvo.