3.75/5
Visi turim tokių malonumų, apie kuriuos intelektualiose (gerai, gerai, gal ir šiek tiek snobiškose) kompanijose nelabai pasigirtume. Kas Taylor Swift naują albumėlį pasileidžia, o tada pasileidžia ir plaukus, kas kur kas mieliau žiūri Netflixo vienkartines romantines komedijas, nei kad naują Almodovaro filmą. Mano malonumas toks, kurio šiaip nelabai gėdijuosi (nes šiaip truputį nesąmonė gėdytis to, kas neša džiaugsmą, taip?), bet apie kurį, kalbėdama apie savo meilę knygoms, dažniausiai turbūt neužsiminčiau. Todėl kai reikia pailsinti galvą, kai jaučiuosi truputį perdegusi, rankos pačios tiesiasi kostiuminių dramų knygų puslapiuose link. Dvaro intrigos, kovos dėl sosto, aistringos (ne)meilės, dramatiški 16a.dialogai, tragiški likimai... Taip, prašyčiau.
„Paskutinė karalienė“ – tariamai istorinis romanas, bet iš tiesų veikiau jau autoriaus spėliojimai, pertepti iš kažkieno laiškų ir pletkų surinkta medžiaga, pagardinti šiek tiek pritemptais ir tikriausiai neįvykusiais romanais ir neapykantomis, paremti iš tiesų egzistavusiais žmonėmis. Į tokias knygas, kaip tikriausiai ir nereikia net įspėti, verta žiūrėti atlaidžiai ir nesitikint užpildyti per istorijos pamokas pramiegotos informacijos paliktas žinių spragas. Apart gana aiškiai nupiešto tuometinės Europos valdančiųjų giminės medžio, tikriausiai Joanos Pamišėlės lūpomis pasakojamoje istorijoje tiesos nedaug, bet užtat kiek dramos – čia ir dramatiški sprendimai, ir per vienas kito galvas lipantys karūnos ištroškę ir nepilnavertiškumo komplekso kamuojantys vyrai, ir, aišku, stereotipiškai ispaniška aistra, kaitinanti kūnus ir užliejanti smegenis, prasiveržianti visokiomis nuspėjamai, tačiau vis tiek maloniai sueinančiomis dramomis, kurios šioje knygoje nesibaigia ir neleidžia atsikvėpti.
Skaitydama tokius romanus, vis ieškau to, kas mane taip sužavėjo Philippos Gregory „Karalienės seseryje“. Ir nors „Paskutinė karalienė“ neverta Anai Bolein net perlų vėrinio užsegti, bet viskas čia gana tvarkinga – vertimas už akių nekliūna, veikėjų daug ir atsikvėpti nėra kada, įsijauti į Joanos gyvenimą ir linki, kad jis nebūtų toks sudėtingas (nors jei nebūtų, tu čia pasičepsėdamas neskaitytum kaip griūva gyvenimai ir likimai, tai per daug gerietės vaidinti nesiimu). Knyga galėtų būti keliasdešimčia puslapių trumpesnė, bet autorius pasišovė aprėpti visą Joanos gyvenimą, o ir sakosi knygai medžiagą rinkęs šešerius metus, todėl apimtis paaiškinama, nors pabaigoje darosi kiek nuobodu. Vis dėlto, rekomenduočiau visiems, kurie tokie kaip aš – kartais nori lengvo skaitinio, bet istorijos apie realiai gyvenusius žmones yra truputį įdomesnės už įprastus cukruotus meilės romanus. Tai čia cukraus šiek tiek mažiau, labiau pritaikyta tokiems literatūrinės užuovėjos ir poilsio ieškantiems cinikams kaip aš.