What do you think?
Rate this book
Foucault’s Pendulum
International bestselling and award-winning author Umberto Eco's Foucault's Pendulum is "an intellectual adventure story, as sensational, thrilling, and packed with arcana as Raiders of the Lost Ark or The Count of Monte Cristo" (The Washington Post Book World).
Bored with their work, three Milanese editors cook up "the Plan," a hoax that connects the medieval Knights Templar with other occult groups from ancient to modern times. This produces a map indicating the geographical point from which all the powers of the earth can be controlled — a point located in Paris, France, at Foucault’s Pendulum. But in a fateful turn the joke becomes all too real, and when occult groups, including Satanists, get wind of the Plan, they go so far as to kill one of the editors in their quest to gain control of the earth.
Orchestrating these and other diverse characters into his multilayered semiotic adventure, Eco has created a superb cerebral entertainment.
Bored with their work, three Milanese editors cook up "the Plan," a hoax that connects the medieval Knights Templar with other occult groups from ancient to modern times. This produces a map indicating the geographical point from which all the powers of the earth can be controlled — a point located in Paris, France, at Foucault’s Pendulum. But in a fateful turn the joke becomes all too real, and when occult groups, including Satanists, get wind of the Plan, they go so far as to kill one of the editors in their quest to gain control of the earth.
Orchestrating these and other diverse characters into his multilayered semiotic adventure, Eco has created a superb cerebral entertainment.
623 pages, Paperback
First published October 4, 1988
About the author
Umberto Eco
916 books12.4k followersUmberto Eco was an Italian medievalist, philosopher, semiotician, novelist, cultural critic, and political and social commentator. In English, he is best known for his popular 1980 novel The Name of the Rose, a historical mystery combining semiotics in fiction with biblical analysis, medieval studies and literary theory, as well as Foucault's Pendulum, his 1988 novel which touches on similar themes.
Eco wrote prolifically throughout his life, with his output including children's books, translations from French and English, in addition to a twice-monthly newspaper column "La Bustina di Minerva" (Minerva's Matchbook) in the magazine L'Espresso beginning in 1985, with his last column (a critical appraisal of the Romantic paintings of Francesco Hayez) appearing 27 January 2016. At the time of his death, he was an Emeritus professor at the University of Bologna, where he taught for much of his life. In the 21st century, he has continued to gain recognition for his 1995 essay "Ur-Fascism", where Eco lists fourteen general properties he believes comprise fascist ideologies.
Eco wrote prolifically throughout his life, with his output including children's books, translations from French and English, in addition to a twice-monthly newspaper column "La Bustina di Minerva" (Minerva's Matchbook) in the magazine L'Espresso beginning in 1985, with his last column (a critical appraisal of the Romantic paintings of Francesco Hayez) appearing 27 January 2016. At the time of his death, he was an Emeritus professor at the University of Bologna, where he taught for much of his life. In the 21st century, he has continued to gain recognition for his 1995 essay "Ur-Fascism", where Eco lists fourteen general properties he believes comprise fascist ideologies.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
November 7, 2021
Knygoje pasakojama apie kelis draugus, kurie dirbdami ezoterinės literatūros leidykloje sugalvoja „pažaisti“. Jie žaisdami sukuria Planą, turintį atskleisti pasaulinį sąmokslą. Kadangi visi draugai yra intelektualai, savo profesinėje veikloje papildomai susiduriantys su įvairaus plauko ezoterinių knygų autoriais, aplinka tokiam žaidimui kuo palankiausia. Kertinė knygos idėja skirta ne paties Plano, o metodo kuriuo jis konstruojamas, aprašymui. Taigi draugai preziumuoja, kad yra kažkokia tai tūkstančius metų gyvuojanti organizacija, kuri siekia „užvaldyti pasaulį“ ar kažko tai panašaus. Štai ir visas Planas – dabar draugams belieka jį apauginti faktais. Čia ir prasideda knygos šarmas – Umberto Eko nuosekliai analizuoja įvairius sąmokslo teorijų konstravimo būdus. Centriniu išeities tašku ilgametėje tariamos organizacijos istorijoje tampa XIV a. vykęs tamplierių procesas. Draugai nusprendžia įrodyti, kad tamplieriai sugebėjo slapta išlaikyti savo ordino tęstinumą ir tam pasitelkia panašius metodus, kuriuos savo laidose naudoja Rūta Janutienė. Nors kiek savo prigimtimi panašūs faktai tiesiog dėstomi vienas po kito norima tvarka, o ryšiai tarp jų atsiranda patys savaime.
Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.
O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.
Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).
Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.
Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.
Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.
O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.
Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).
Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.
Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.
September 7, 2016
Šią ir kitas mano apžvalgas galima rasti štai čia: http://knygoholike.blogspot.lt/2016/0...
Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...
Pykstu ant savęs. Pykstu ant U. Eco. Durninu save: kvaiša, knygos nebesugebi perskaityt, eik meilės romanų skaityt. Durninu ir U. Eco: po velnių, specialiai taip rašai, kad kiti už tave kvailesni atrodytų?!
Intelektualus skaitinys. Sunkus. Sudėtingas. Storas. Užknisantis.
Kai kur nesuprantu, ką jis nori pasakyt. Kai kur gerokai persistengia. Kai kur U. Eco reikėjo gero redaktoriaus arba savicenzūros.
"Jau niekada nebeisiu į barus, kad skaldyčiau priešo laivus trasuojančiais sviediniais, kol koks nors pabaisa nesuskaldys manęs. Čia - daug įdomiau, gali skaldyti mintis. Šimtų tūkstančių išsirikiavusių asteroidų galaktika, baltų ar žalių, ir juos kuri pats. Fiat Lux, Big Bang, septynios dienos, septynios minutės, septynios sekundės - tau prieš akis iš amžinųjų skystųjų kristalų gimsta visata, kurioje nėra nei griežtų kosmologinių ribų, nei laiko saitų, ką jau kalbėti apie numerus Clausius, čia gali grįžti ir laike, raidės pasirodo, išnyksta ir vėl atsiranda, vangiai ir be skausmo, suspindi iš niekur ir vėl klusniai į niekur sugrįžta, ištirpsta ir vėl ektoplazmuojasi savo pirmykštėje vietoje, tai - povandeninė švelnių susiliejimų ir atitrūkimų simfonija, drebutiškas autofago kometų šokis, tarsi Yellow Submarine lydeka, paspaudi klavišą - ir tai, kas nepataisoma, ima šliaužti atgal, link rajūno žodžio, prapuola jo rodyklėje, jis sriūbteli - šliurpt! - tamsa, jei nesustosi - praris viską ir pūsis savo tuštybėje, juodoji Češyro skylė."
Skaitau aš tokią pastraipą, ir manyje gimsta princesė Ksena. Ji priešinasi, keikiasi, nori mesti knygą. Galiausiai ir meta. Ir pasiima va: Romainą Garį ar Borisą Akuniną... Ką nors žemiškesnio...
Panašius pojūčius sukėlė Claudio Magris knyga "Dunojus". Labai laukiau, gavau, atsiverčiau ir... - nieko. Nieko nesuprantu. Toks įspūdis, kad skaityčiau svetima, nesuprantama kalba. Taip niekad man nėra buvę. Taip ir padėjau "Dunojų" laukdama, kol paprotingėsiu.
"Fuko švytuoklė" irgi seniai buvo mano skaitytinų knygų sąraše. "Tyto alba" šiemet ją perleido. Galvoju: ooo, dabar kad jau kibsiu, kad jau skaitysiu...
Skaitau... Iriuosi po truputį... Bent jau bandau...
Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...
Pykstu ant savęs. Pykstu ant U. Eco. Durninu save: kvaiša, knygos nebesugebi perskaityt, eik meilės romanų skaityt. Durninu ir U. Eco: po velnių, specialiai taip rašai, kad kiti už tave kvailesni atrodytų?!
Intelektualus skaitinys. Sunkus. Sudėtingas. Storas. Užknisantis.
Kai kur nesuprantu, ką jis nori pasakyt. Kai kur gerokai persistengia. Kai kur U. Eco reikėjo gero redaktoriaus arba savicenzūros.
"Jau niekada nebeisiu į barus, kad skaldyčiau priešo laivus trasuojančiais sviediniais, kol koks nors pabaisa nesuskaldys manęs. Čia - daug įdomiau, gali skaldyti mintis. Šimtų tūkstančių išsirikiavusių asteroidų galaktika, baltų ar žalių, ir juos kuri pats. Fiat Lux, Big Bang, septynios dienos, septynios minutės, septynios sekundės - tau prieš akis iš amžinųjų skystųjų kristalų gimsta visata, kurioje nėra nei griežtų kosmologinių ribų, nei laiko saitų, ką jau kalbėti apie numerus Clausius, čia gali grįžti ir laike, raidės pasirodo, išnyksta ir vėl atsiranda, vangiai ir be skausmo, suspindi iš niekur ir vėl klusniai į niekur sugrįžta, ištirpsta ir vėl ektoplazmuojasi savo pirmykštėje vietoje, tai - povandeninė švelnių susiliejimų ir atitrūkimų simfonija, drebutiškas autofago kometų šokis, tarsi Yellow Submarine lydeka, paspaudi klavišą - ir tai, kas nepataisoma, ima šliaužti atgal, link rajūno žodžio, prapuola jo rodyklėje, jis sriūbteli - šliurpt! - tamsa, jei nesustosi - praris viską ir pūsis savo tuštybėje, juodoji Češyro skylė."
Skaitau aš tokią pastraipą, ir manyje gimsta princesė Ksena. Ji priešinasi, keikiasi, nori mesti knygą. Galiausiai ir meta. Ir pasiima va: Romainą Garį ar Borisą Akuniną... Ką nors žemiškesnio...
Panašius pojūčius sukėlė Claudio Magris knyga "Dunojus". Labai laukiau, gavau, atsiverčiau ir... - nieko. Nieko nesuprantu. Toks įspūdis, kad skaityčiau svetima, nesuprantama kalba. Taip niekad man nėra buvę. Taip ir padėjau "Dunojų" laukdama, kol paprotingėsiu.
"Fuko švytuoklė" irgi seniai buvo mano skaitytinų knygų sąraše. "Tyto alba" šiemet ją perleido. Galvoju: ooo, dabar kad jau kibsiu, kad jau skaitysiu...
Skaitau... Iriuosi po truputį... Bent jau bandau...
August 22, 2020
Knyga kuri sugadino visą vasarą.
July 31, 2025
4-oji "Garsiausios XX a. pabaigos knygos" serijos knyga. Pasirinkau šią knygą, nes perskaičiau tokią nuomonę, kad Umberto Eco “Fuko švytuoklė” – knyga mėgstantiems iššūkius. Na, ką gi, iššūkis - tai iššūkis, bet tokio nesitikėjau. Pirmą kartą gyvenime knyga vos neįveikė manęs. Pasaulinio sąmokslo istorija, perpildyta istoriniais vardais, įvykiais. lotyniškais, prancūziškais, vokiškais terminais - mano akimis, šiek tiek perkrauta, sukeliant skaitytojui nepasitikėjimo savo žiniomis jausmą. Tebūnie - įveikiau. Ir vėl radau kito, ją skaičiusio žmogaus mintį - reikia skaityti antrą kartą...
August 9, 2024
Man nepatinka šio romano vertimas į lietuvių kalbą. Ir „Rožės vardo“ nelabai patiko, bet šito tiesiog erzino, nes skaitant labai jaučiasi, kad tai vertimas. Techniškai ten turbūt viskas tvarkinga ir teisinga, bet nedžiugina. O kai nedžiugina toks autorius kaip Umberto Eco, tai tikrai ne autoriaus problema.
Anotacija ant knygos nugarėlės stengiasi būsi neinformatyvi, todėl trumpai apie tai, kas romane vyksta iš tikrųjų. O ten dažniausiai už lango būna praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Milanas su protestais, demonstracijomis ir nesibaigiančiomis negrabios vertimo konstrukcijos intelektualų diskusijomis prie taurės Pilado bare. Trijulė jų įsitraukia į neįtikėtiną istoriją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tamplierių ordinas kartu su rozenkreiceriais, o fone šoka visutėlė pasaulio istorija, sąmokslo gijomis apraizgyta taip, kad viską priėmus pernelyg rimtai ir nekritiškai galima bijoti ne tik įsijungti kompiuterį, bet ir pakelti klozeto dangtį. :) Nes Tamplierių ordinas turėjo Planą, užkoduotą ir perduodamą per šimtmečius, kaip užvaldyti pasaulį (kaip - neišduosiu, tik pasakysiu, kad įtikina), tačiau per istorinį atsitiktinumą eilinis turinčiųjų Planą susitikimas istorijoje prasilenkė ir tamplieriai Planą prarado. Visiems laikams, o gal ir ne. Viso pasaulio istoriją, kultūrą, mokslą, karus draivina ne kas kita, o siekis rasti - arba susigrąžinti - Planą. Užsimojusiems jį iššifruoti trims vyrams šis mįslių, paslapčių, kodų, naujų potyrių, ezoterikos ir mistiškų apeigų pasaulis yra be galo įtraukiantis intelektualinis žaidimas, tuo tarpu minėtiems pasaulio bepročiams atrodo kitaip.
Beprotybė į sveiką protą, realybė į fikciją. Nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas žiauriai gerai susuktas Umberto Eco bajeris. Visai nepretenduoju į nuo romano kaifuojančių intelektualų ratą ir tikrai neapsimesiu, kad čia mano gyvenimo knyga, bet man patiko. Kad nereiktų ištisai naršyti ieškant informacijos ir neimčiau pykti ant Umberto Eco dėl išsilavinimo spragų, gilinausi tik į kai kuriuos nežinomus istorijos, antropologijos, ezoterikos dalykus ir ignoravau tiksliuosius mokslus, įskaitant švytuoklės veikimo principus. Skaityti tas visai netrukdė.
Anotacija ant knygos nugarėlės stengiasi būsi neinformatyvi, todėl trumpai apie tai, kas romane vyksta iš tikrųjų. O ten dažniausiai už lango būna praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Milanas su protestais, demonstracijomis ir nesibaigiančiomis negrabios vertimo konstrukcijos intelektualų diskusijomis prie taurės Pilado bare. Trijulė jų įsitraukia į neįtikėtiną istoriją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tamplierių ordinas kartu su rozenkreiceriais, o fone šoka visutėlė pasaulio istorija, sąmokslo gijomis apraizgyta taip, kad viską priėmus pernelyg rimtai ir nekritiškai galima bijoti ne tik įsijungti kompiuterį, bet ir pakelti klozeto dangtį. :) Nes Tamplierių ordinas turėjo Planą, užkoduotą ir perduodamą per šimtmečius, kaip užvaldyti pasaulį (kaip - neišduosiu, tik pasakysiu, kad įtikina), tačiau per istorinį atsitiktinumą eilinis turinčiųjų Planą susitikimas istorijoje prasilenkė ir tamplieriai Planą prarado. Visiems laikams, o gal ir ne. Viso pasaulio istoriją, kultūrą, mokslą, karus draivina ne kas kita, o siekis rasti - arba susigrąžinti - Planą. Užsimojusiems jį iššifruoti trims vyrams šis mįslių, paslapčių, kodų, naujų potyrių, ezoterikos ir mistiškų apeigų pasaulis yra be galo įtraukiantis intelektualinis žaidimas, tuo tarpu minėtiems pasaulio bepročiams atrodo kitaip.
Beprotybė į sveiką protą, realybė į fikciją. Nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas žiauriai gerai susuktas Umberto Eco bajeris. Visai nepretenduoju į nuo romano kaifuojančių intelektualų ratą ir tikrai neapsimesiu, kad čia mano gyvenimo knyga, bet man patiko. Kad nereiktų ištisai naršyti ieškant informacijos ir neimčiau pykti ant Umberto Eco dėl išsilavinimo spragų, gilinausi tik į kai kuriuos nežinomus istorijos, antropologijos, ezoterikos dalykus ir ignoravau tiksliuosius mokslus, įskaitant švytuoklės veikimo principus. Skaityti tas visai netrukdė.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 15, 2025
"Kodėl supratimas nesuteikia man ramybės?"
Nuobodžiaujantys akademikai-redaktoriai įkvėpti srauto mistikų ir bepročių norinčių išleisti knygas su savo svaičiojimais, kaip žaidimą ima kurti viską apimančią konspiracijos teoriją, kuri dėka tų pačių bepročių pradeda daryti įtaką realiam pasauliui.
Skaitydamas prisiminiau kaip prieš dešimt metų buvo atsiradusi internetinė bendruomenė ironiškai ir absurdiškai tarpusavyje kūrė naratyvą apie tai, kaip vienas šviežiai į politiką atėjęs žmogus yra visapusiškai puikus ir tinkamas būti prezidentu... Po kiek laiko absurdas ir ironija dingo, nes bendruomenėje liko tik tie žmonės, kurie priėmė rimtai visą tą žaidimą. Iš dalies džiugu, kad tokio globalaus absurdo tolimesnės proceso eigos šios knygos autorius nebespėjo pamatyti pats.
Ši knyga man buvo liūdnas priminimas, kaip desperatiškai žmonės ieško paaiškinimų gyvenimo chaosui, kad pamirštama apčiuopiama aplink esanti realybė ir jos siūloma prasmė vardan platesnio universalesnio atsakymo, kuris vistiek nesuteikia ramybės.
Kas dar pasirodė įdomu šioje knygoje, tai savotiškas meta sluoksnis. Knygos personažai obsesiškai pasineria į istorija ir kuria savo ryšius tarp jos taškų, tačiau tuo pačiu kiekvienas knygos skyrius pasiūlo susijusią citatą, kurių dalis ar net visos yra tikros (netikrinau, nežinau). Tai tarsi kviečia skaitytoją pasidomėti pačiam, įklampinti į konspiracinį mąstymą. Iš kitos pusės tai parodo, kad pats autorius turi tiek žinių ir šaltinių, kad yra arti tos konspiracinės ribos.
Įdomus, meistriškai sukaltas romanas, labai prieinamas, tačiau varginantis dėl savo apimties, kurios dalis kelia klausimą, tai knyga pati šaiposi iš savęs ar autorius turėjo tiek žinių ir idėjų, kuriomis norėjo pasidalinti, bet kurios nebūtinos siužetui ir netgi knygos temoms. O gal abu. Bet vis tiek tai kažkaip veikia.
Nuobodžiaujantys akademikai-redaktoriai įkvėpti srauto mistikų ir bepročių norinčių išleisti knygas su savo svaičiojimais, kaip žaidimą ima kurti viską apimančią konspiracijos teoriją, kuri dėka tų pačių bepročių pradeda daryti įtaką realiam pasauliui.
Skaitydamas prisiminiau kaip prieš dešimt metų buvo atsiradusi internetinė bendruomenė ironiškai ir absurdiškai tarpusavyje kūrė naratyvą apie tai, kaip vienas šviežiai į politiką atėjęs žmogus yra visapusiškai puikus ir tinkamas būti prezidentu... Po kiek laiko absurdas ir ironija dingo, nes bendruomenėje liko tik tie žmonės, kurie priėmė rimtai visą tą žaidimą. Iš dalies džiugu, kad tokio globalaus absurdo tolimesnės proceso eigos šios knygos autorius nebespėjo pamatyti pats.
Ši knyga man buvo liūdnas priminimas, kaip desperatiškai žmonės ieško paaiškinimų gyvenimo chaosui, kad pamirštama apčiuopiama aplink esanti realybė ir jos siūloma prasmė vardan platesnio universalesnio atsakymo, kuris vistiek nesuteikia ramybės.
Kas dar pasirodė įdomu šioje knygoje, tai savotiškas meta sluoksnis. Knygos personažai obsesiškai pasineria į istorija ir kuria savo ryšius tarp jos taškų, tačiau tuo pačiu kiekvienas knygos skyrius pasiūlo susijusią citatą, kurių dalis ar net visos yra tikros (netikrinau, nežinau). Tai tarsi kviečia skaitytoją pasidomėti pačiam, įklampinti į konspiracinį mąstymą. Iš kitos pusės tai parodo, kad pats autorius turi tiek žinių ir šaltinių, kad yra arti tos konspiracinės ribos.
Įdomus, meistriškai sukaltas romanas, labai prieinamas, tačiau varginantis dėl savo apimties, kurios dalis kelia klausimą, tai knyga pati šaiposi iš savęs ar autorius turėjo tiek žinių ir idėjų, kuriomis norėjo pasidalinti, bet kurios nebūtinos siužetui ir netgi knygos temoms. O gal abu. Bet vis tiek tai kažkaip veikia.
December 30, 2024
Socialinė sąmokslo teorija… yra silpstančio tikėjimo Dievu ir iš to kylančio klausimo “Kas vietoj to?” padarinys. Karl Popper “Conjenctures and refutations”, 1969.
Umberto Eko knygas galima skaityti kaip filosofinius traktatus, papildytus satyros prieskoniais ir įvilktus į vienokį ar kitokį grožinės literatūros siužetą. “Fuko švytuoklė” yra kaip tik toks kūrinys, tačiau net ir iš kitų Eko knygų ši išsiskiria savo genealumu. Ne tik dėl meistriškai pavaizduotos sąmokslo teorijomis tikinčių žmonių perspektyvos, bet ir dėl paraleliai vystomos “žmogus yra savo gyvenimo kalvis” linijos.
Jakopas Belbas nesuprato, kad savo akimirką jis jau turėjo ir jos jam privalėjo užtekti visam gyvenimui. Jis jos nepažino ir visą likusį gyvenimą ieškojo kitos, kol save pražudė. O gal jis įtarė tai, nes kodėl taip dažnai grįždavo prie prisiminimų apie trimitą? Tik prisimindavo jį kaip prarastą, nors iš tiesų jį turėjo.
Visi savo gyvenime susiduriame su lemiamomis akimirkomis, kurios atskleidžia mūsų charakterio esmę ir mūsų likimo kryptį. Tai, kaip pasielgiame tomis akimirkomis, lemia laimę, kurią patirsime likusioje gyvenimo dalyje. Šios akimirkos nėra susijusios su Dievu, likimu ar antgamtiniais dalykais, jos taip pat nepriklauso nuo kruopščiai suplanuotų Planų. Šios akimirkos verčia mus susidurti su savimi, suabejoti ir pasikliauti vidinėmis jėgomis bei įžvalgomis. Svarbiausia, kad tokios akimirkos yra tik mūsų pačių reikalas. Ir jas įveikti taip pat turime patys - nėra jokio Plano, ir nėra jokio Žemėlapio.
5/5.
Umberto Eko knygas galima skaityti kaip filosofinius traktatus, papildytus satyros prieskoniais ir įvilktus į vienokį ar kitokį grožinės literatūros siužetą. “Fuko švytuoklė” yra kaip tik toks kūrinys, tačiau net ir iš kitų Eko knygų ši išsiskiria savo genealumu. Ne tik dėl meistriškai pavaizduotos sąmokslo teorijomis tikinčių žmonių perspektyvos, bet ir dėl paraleliai vystomos “žmogus yra savo gyvenimo kalvis” linijos.
Jakopas Belbas nesuprato, kad savo akimirką jis jau turėjo ir jos jam privalėjo užtekti visam gyvenimui. Jis jos nepažino ir visą likusį gyvenimą ieškojo kitos, kol save pražudė. O gal jis įtarė tai, nes kodėl taip dažnai grįždavo prie prisiminimų apie trimitą? Tik prisimindavo jį kaip prarastą, nors iš tiesų jį turėjo.
Visi savo gyvenime susiduriame su lemiamomis akimirkomis, kurios atskleidžia mūsų charakterio esmę ir mūsų likimo kryptį. Tai, kaip pasielgiame tomis akimirkomis, lemia laimę, kurią patirsime likusioje gyvenimo dalyje. Šios akimirkos nėra susijusios su Dievu, likimu ar antgamtiniais dalykais, jos taip pat nepriklauso nuo kruopščiai suplanuotų Planų. Šios akimirkos verčia mus susidurti su savimi, suabejoti ir pasikliauti vidinėmis jėgomis bei įžvalgomis. Svarbiausia, kad tokios akimirkos yra tik mūsų pačių reikalas. Ir jas įveikti taip pat turime patys - nėra jokio Plano, ir nėra jokio Žemėlapio.
5/5.
April 22, 2021
Tai, kas bus, yra priežastis to, kas buvo.
Nėra nieko kito pasaulyje, kas reikalauja tokio atsargumo, kaip tiesa. Ją pasakyti - tarsi nuleisti sau kraują tiesiai iš širdies...
Žmonės ištroškę planų: numetus vieną, jie puola jį lyg peralkę vilkai. Tu kuri, o jie tiki.
Nėra nieko kito pasaulyje, kas reikalauja tokio atsargumo, kaip tiesa. Ją pasakyti - tarsi nuleisti sau kraują tiesiai iš širdies...
Žmonės ištroškę planų: numetus vieną, jie puola jį lyg peralkę vilkai. Tu kuri, o jie tiki.
April 3, 2024
Būsiu vienas tų, kuriems nepaėjo su knyga - žiauriai sunkus stilius, niekaip neįsijaučiau skaitydamas. Kas kart vis atsiversdamas, lyg ėjau į nemėgiamą darbą. Ir laukiau, kol galbūt tuoj patiks. Pabandysiu dar kartą po 5-10 metų.
September 27, 2016
Gremėzdiškos apimties knyga su ne mažiau nerangiais šimtalapiais dialogais, kuriuos galima būtų sutraukti į vieną penktąją ar aštuntąją dabartinės apimties nesumažinant daromo efekto. Iš esmės, visa ši knyga yra vienas didelis pokalbis. Jame romano herojai dalinasi savo mistiškomis pseudoasociacijomis, bandydami rekonstruoti magijos istoriją, palaipsniui tampančia jų (tiksliau - knygos autoriaus) vaizduotėje užgimstančia visą pasaulį aiškinančia sąmokslo teorija, kuri vadinama didžiuoju "planu".
Nemanau, jog reikėjo parašyti 700-800 puslapių tam, kad iškelti vieną paprastą, tačiau ne mažiau fundamentalų klausimą: ar tikrai intelektualinės asociacijos gali atpirkti tai, kas buvo prarasta... amžiams (?)
Nemanau, jog reikėjo parašyti 700-800 puslapių tam, kad iškelti vieną paprastą, tačiau ne mažiau fundamentalų klausimą: ar tikrai intelektualinės asociacijos gali atpirkti tai, kas buvo prarasta... amžiams (?)
January 19, 2016
"Žmonės ištroškę planų: numetus vieną, jie puola jį lyg peralkę vilkai. Tu kuri, o jie tiki. Ir visai nereikia stengtis išsigalvoti daugiau, nei iš tikro yra."
Displaying 1 - 11 of 11 reviews