Dar vienas papildomas įrodymas, kad LRT tinklalaidė „Nenušaunami siužetai“ – tai kažkoks lobynas. Vėl užsiroviau ant gerbiamųjų Ernesto Parulskio ir Rasos Drazdauskienės rekomendacijų. Ir šįsyk pataikiau, kaip Timinskas per tas 0,3 sekundės į vilniečių krepšį.
Laidoje Maurerio detektyvai buvo išvadinti ekscentriškais. Ir nėr kur dėtis, reikia su tuo sutikti. Kai kurios scenos puikiai žiūrėtųsi kokioje nors juodojo humoro komedijoje. Apskritai humoro knygoje apstu. Ir ne tik juodo. Ir kas svarbiausia – knygos humoras labai puikiai pataikė į mano humoro jausmą. Vietomis norėjosi žviegt kaip juodbėriui, bet aš solidus žmogus, tai tvardžiausi.
Siužeto užuomazga neeilinė. Koncerto metu kažkur iš palubės nukrenta žmogus. Nukrenta ir, kaip dažniausiai nukritusiems nutinka, užsimuša. Bet bėda viena nevaikšto – tai dar pribaigia ir tą nelaimėlį, ant kurio pataiko nukrist. Kas tai? Nelaimingas atsitikimas? Dviguba žmogžudystė? Ypatingai įmantrus keršto aktas? Klausimų daug, o atsakymų nei vietiniai kurortinio Alpių miestelio policininkai, nei iš didmiesčio atskubėjęs komisaras Jennerweinas neranda.
Lygiagrečiai dar stebime tame pačiame miestelyje laidojimo paslaugomis užsiimančią pagyvenusią porą. Porą, kuri prisiminusi posakį apie tai, kad lapus geriausia slėpti miške, papildomai suka dar vieną bizniuką – slepia lavonus, nesidrovėdami ramiai lovoje nusibaigusio nelaimėlio karste apgyvendinti (žinau, kad žodis apgyvendinti čia skamba paradoksaliai (arba, tarkim, ekscentriškai) ir ne taip ramiai kojas ištiesusį „nelegalą“.
Galiausiai viskas susives vienon gijon, bet iki tol teks paklaidžioti spėlionių labirintuose. Detektyvinė linija nėra labai stipri, didesnė dalis atradimų nukrenta tarsi savaime. Bet, matyt, ne ji šitoje knygoje ir svarbiausia. Stilius, humoras, puikus pasakotojo talentas – tuo Maureris stiprus. Ir tuo papirko.
Gaila, kad vokiškai aš nicht verstehen, o iš pažįstamų kalbų Maureris verstas tik į rusų. Ir tik dvi knygos. Bet nors tiek. Čiumpu antrą, o šitai – žiauriai tvirti keturi iš penkių.