Tai pradėkime nuo erotikos ir pornografijos. Ne todėl, kad tai būtų esminė knygos ašis, o todėl, kad kažkoks ..... specialistas leidykloje nutarė šią knygą lengvai „apipjaustyti“ (pardon už šią tyčinę paralelę) ir puikiai jai tinkantį originalų pavadinimą „Cry to Heaven“ pakeisti tokiu tiesmuku „Kastratai“ ir dar užklijuoti ant viršelio kažkokį viauktelėjimą su paantrašte „Cosmopolitan“. Gal tikėjosi parduoti kaip lengvą vasaros romanėlį, bet paradoksas tame, kad mažiausiai tikėčiausi rasti šiai knygai skaitytojų tarp tokio žurnalo gerbėjų. Panašiai prasminga būtų kokiai mėsinei reklamuotis vegetarų restorane...
Bet grįžkime gi pagaliau prie to reklaminio masalo.
Vaizduojamuosiuose menuose riba tarp erotikos ir pornografijos gana paprastai pastebima: jei atvirai demonstruojami lytiniai organai – pornografija. Jei jie pridengiami, tada – erotika. Panašiai ir literatūroje: užuominos ir lengvi bučinukai, švelnios glamonės rožyne salei leidžiantis – erotika, o jei lūpos ir rankos ima čiuopti falus, penius, kotus, vaginas, makštis (vargšė, oi vargšė lietuvių kalba šioje srityje), tuomet jau garantuotai ženklas „S“.
Vis dėlto aš asmeniškai žiūriu kiek kitaip: jei po seksu, kad ir kaip jis būtų atvaizduotas, slypi kažkokia emocija, o ne primityviai žaidžiama „putniomis lūpomis“, „stangriu kūnu“, „godžia burna“, „besiveržiančia aimana“ ir visais kitais fiziniais dirgikliais, esu linkusi tai įvertinti. Ir šioje knygoje didžioji dalis erotinių scenų buvo daugiau priemonė, o ne tikslas. Tai buvo veikėjų vienatvės, desperacijos, pykčio, kartais ištikimybės ar kitų jausmų pasireiškimas ir dėl to, nepaisant savo pornografinio tiesmukumo, buvo išties erotiškos.
Bet gi išties, visa knyga yra tiesiog persisunkusi aistrų ir kūniškosios sudaro tik mažą jų dalį: emocijos sodrios ir gilios, stiprios ir paveikios. Kelis kartus turėjau pakelti galvą ir giliai įkvėpti, kad vėl galėčiau grįžti prie teksto – o taip nutinka tikrai ne dažnai. Prie paveikumo, žinoma, prisidėjo ir puikūs veikėjai, geri psichologiniai portretai, intymus ir sakyčiau introvertiškas santykis, kai skaitytojas yra uždarytas personažo galvoje ir verda jo jausmuose.
O kur dar istoriniai kontekstai, puikiai perteiktas laikmetis, tematika... Nepaisant to, kad knyga parašyta 1982 m., o joje vaizduojamas tolimas XVII a., būtent tematika pasirodė netikėtai aktuali: tai labai subtili žmogiškosios tapatybės studija, kartu leidžianti ir pačiam skaitytojui pasitikrinti savo tolerancijos ir identiteto suvokimo ribas: kas padaro žmogų žmogumi (šiuo atveju vyru), o kas jį paverčia pabaisa. Pastarasis motyvas labai gražiai rezonuoja su pirmuoju autorės romanu „Interviu su vampyru“ – nors jį skaičiau prieš daug metų, esu tikra, kad pagrindinė kovos su atskirtimi bei savęs priėmimo linijos sutampa abiejose knygose.
Nors knygos pradžia skaitėsi sunkiai, tačiau vėliau atradau labai gražų daugialypį, daugiaspalvį ir labai sodrų pasaulį. Būtent dėl to sodrumo romano neįmanoma skaityti greitai, tačiau pabaigus ilgam lieka ryškus įspūdis. O man liko ir keistas prieraišumas: nesinorėjo atiduoti knygos į biblioteką, lyg dar ne visą ją būčiau išragavus.
Ir vis dėlto tikiu, kad ji patiks tikrai ne kiekvienam – yra tikrai nemažai aštrių kampų, už kurių galima skaitant užstrigti, be to ji turi savitą emociją, kuri, jei skaitytojas jos nėra patyręs, gali atrodyti labai tolima ir nesuprantama ir ją man geriausiai atspindi ši knygos eilutė: „Pirmą kartą jautėsi stiprus, neapsakomai ramus, sąmoningas ir dabar ūmai suvokė, kad iš visų skaudžių gyvenimo emocijų tik liūdesys taip ypatingai švyti“