Žiauriai gera, must read, must watch. Verta visų apdovanojimų ir liaupsių.
Knyga-komiksas, neįtikėtinai suvaldanti labai įvairią vizualią medžiagą: iliustracijas, komiksus, nuotraukas, dokumentų faksimiles, montažą; bent keletą stilių: autobiografinis pasakojimas (+ visa knyga rašyta ranka), enciklopediniai įrašai, interviu, dokumentikos analizė. Toks a la "Sibiro haiku", tik nevienaplanis, tokia versija suaugusiems.
Pagrindinės temos dvi - 1) emigracija, buvimas nesavoje erdvėje, tėvynės ilgesys (pasakotoja gyvena JAV, nors kilusi iš Europos/Vokietijos), ir 2) šeimos istorija, kurioje daug nutylimų dalykų, apie kuriuos tarsi nedera klausti ir kalbėti. Tėvas, pavadintas vardu kare žuvusio brolio, o tas brolis kariavo už vokiečių armiją antrame pasauliniame kare; senelis, kurio praeitis išvis neaišku kokia: dirbo žydo laikomoj vairavimo mokykloj, staiga "netikėtai" per karą pasidarė tos mokyklos savininku, dar kažkokių "neaiškių" nacių partijos ženklelių prikaupęs. Knygos intriga - tą "neminėtiną" praeitį išsiaiškinti, iššerlokinti, kiek šeimos nariai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos nusikaltimų.
Pasakotoja ir save mato kaip to didelio neaiškios kaltės, neaiškių santykių dalį, neišvengiamą produktą; skaitydama galvojau, kad ji, siekdama išsiaiškinti, ką blogo padarė ankstesnės kartos, ir čia pat artikuliuodama, kad nuo to priklauso ir jos savivoka, tarsi sutapatina tuos nusikaltimus su savimi. Jei jie darė nusikaltimus, tarsi ir ji pati tampa analogišku nusikaltimu - arba nusikaltėle, - bet jei jie buvo "nenuoširdūs" naciai (partijoje, bet tipo nieko nežudė ir nediskriminavo, aha aha, tai čia kaip pas mus buvę KP nariai sako - taip pat ir mano tėvai ir seneliai), tai nuo jos pečių tarsi nusirita kaltė. Galbūt dėl to, o gal dėl kažko kito (taip ir nesupratau) tas beveik obsesinis aiškinimasis, kas, kur, su kuo, ar tikrai, - skaitant kažkaip prislegia. Gal taip ir būna, jei pradedi lįsti į savo artimųjų gyvenimus, paslaptis - tarsi turėtum juos suprasti, tarsi jaustumeis by default įpainiota per giminystės ryšius ir pakaltinama dėl meilės/prieraišumo/šeiminės priklausomybės santykių, - ir tuo pat metu tai yra kitų gyvenimai, visiškai nuo tavęs nepriklausantys ir dažniausiai nelabai tau suprantami. Nežinau.
Skaičiau ir galvojau, kad panašų impulsą fiksavo Vanagaitė, kai pradėjo "Mūsiškius" - kad suvokimas, jog šeimos narys galėjo dalyvauti žydų žudynėse, įpainiojo ją ir nebedavė ramybės (tarsi būtum atsakinga už tai, ką jie kažkada, dar tavęs nesant pasaulyje, galėjo padaryti). Ir dar galvojau, koks sunkus dalykas yra ta šeima - ne pasirinktinė, bet prigimtinė, kaip per kartas keliauja tie įpareigojimai, nerimas, kaltės, į kokius voratinklius jie įklampina.
Pasakotoja apie savo giminaičius aiškinasi ilgai, kaip kokia agentė Skali važinėja per skirtingas valstybes ir tiria įvairiausius dokumentus, pasakojimus ir užuominas. Įspūdingiausia tame tyrime man buvo du dalykai:
- kad nacizmo ir Vokietijos antram pasauliniam kare istorija pasidaro tokia įvairiapusė ir įvairiabriaunė, toks kitokia nei dabartinis "ir aš buvau Aušvice" bumas, biški nupiginantis šiaip jau baisius dalykus. Pasakoja, kiek įmanomų elgesio kare, dalyvavimo nacizme, šeimos iširimo arba išlikimo variacijų, kiek individualių istorijų ir kaip sunku - bet įmanoma - jas atsekti po 50 metų.
- kad knygoje lieka pasakojimo gijų, kurios taip ir nelieka išspręstos: pvz, negalintys vienas į kitą pažiūrėti giminaičiai taip ir nesusitinka, nesusitaiko.
Vienintelis dalykas, kas tikrai nepatiko: pabaiga; nedidelis siurprizas, kad pasakotoja susitaiko su savimi, savo gyvenimo vieta, nostalgija ir šeimos istorija, bet omg wow ji dar ir nėščia!!! Gal taip išties ir sutapo, bet toks gan stereotipinis būdas užbaigti pasakojimą, o ypač šeimos istoriją: nauja pradžia, naujas gyvenimo ratas. Be to, tiesiog niekaip nepatikėjau, kad taip froidiškai išsiaiškino istoriją ir bac ir susitaikė, palengvėjo, apėmė taika ir ramybė. Gal nebent - teksto rėmuose, bet vis viena nesitiki, kad tiek slėgę ir tiek daug pastangų pareikalavę dalykai taip ėmė ir sugulė į gražią, be didelių įtrūkimų istoriją ir nutiesė kelią naujam gyvenimui. Nu kažkaip ne. Net kai įveiki traumą ir sėkmingai gyveni toliau, tave vis tiek daug labiau nervina atskiri dirgikliai, jautriau reaguoji į vienus, o ne kitus dalykus, overreactini. Tas ir yra trauminių istorijų tikrumas (nesakau "grožis", nes anoks čia grožis trauma). Šitam kontekste nauja "švari" pradžia ir naujas gyvenimas atrodo kaip "La vita e bella" pabaiga - labai gražu ir norėtum, kad būtų tiesa, bet supranti, kad labai jau cukruota.
Nepaisant tos pabaigos, vis tiek - skausmingas ir tikras pasakojimas, tikrai geras, tikrai įspūdingas. Žinau, kad jau tikrai tuoj turi būti Lt - smalsu, kaip atrodys viskas perrašyta lietuviškai, - labai rekomenduoju.