Kvepėjo Brisiumi, tad kodėl gi man neperskaičius? O jeigu atvirai, tai vykdydamas savo knygų NAIKINIKIMO projektą, leidžiuosi į nepažintus tolius. Į tolius, kurių metu buvau dar vaikas, gėdingai neskaitantis vaikas.
Nors iki šiol prisibijau klasikinių meistrų, keistų margaritų, įdomių mobi dikų, tolstojinių kūrinių, artėju link jų palengva - tarsi tai būtų žaizdą, kurią pradžiai reikia dezinfekuoti palei ją, o jau vėliau keliauti link židinio. Nepasitikėjimą savo suvokimu suteikia ir žinia, jog tam tikrai laikais lietuvių kalbos egzaminas buvo išlaikytas trisdešimčia su trupučiu %.
Skaitydamas šuns Mato ir jo jaunojo draugo nuotykius, jaučiausi kaip Selemonas Paltanavičius, susmigęs aukštoje pievoje tarp gyvačių, apuokų, skunsų, goferų bei kitos faunos ir floros. O šventas naivume, atrodo ir aš esu turėjęs tokį šunį, kuris slapta norėjo būti žmogumi.
Trumpi nuotykiai, tie patys šmaikštūs ir gyvi veikėjai, įdomi teksto bendravimo maniera, kurią šiomis dienomis NAUJOVIŠKUOSE kūriniuose būtų sunku surasti. Autorius dalinasi su MANIMI (tikiuosi) apie savus įspūdžius. Duok Dieve mums dabar tokių nuotykių, tokio polėkio tarp sūnaus ir tėčio, kai tėvelis dar šio to gali išmokyti vaiką.
Draugystė su laukiniais ir naminiais gyvūnais, plaukimas valtimi, kelionės, nakvojimas pievose, palapinėse, jokių rūpesčių, lengvas brizas, nuotaikinga atmosfera, pomėgiai, lengva ir atpalaiduojanti istorija. Nuotykių knyga prieš miegą ne tik vaikams.
Be to, kvepėjo Kanados gamta.