Pirmas pasaulinis karas, Italijos ir Austrijos pasienis, fronto linijos, įsikūrusios Alpėse ir šimtai moterų, kopiančių į viršų, padedančių vyrams išgyventi. Ant trapių motrų pečių gabenama amunicija, sprogmenys, vėliau – žemyn tempiami skalbiniai, aukštyn – maistas, po kurio laiko gabenami ir kūnai, kuriuos tikimasi slėnyje žmogiškai palaidoti. Italė Agata ir keturios jos draugės – nėra išimtis miestelyje. Moterys netrunka užsitarnauti karininkų pagarbą, o su laiku kopimas į kalnus tampa gerokai daugiau nei pareiga šaliai...
„Kaip sako senoliai, nėra akmens, kuris nenusiristų. Statyk pėdą po pėdos. Neatitrauk antrosios, kol pirmoji tvirtai neprilipo prie žemės. Kalnuose juda viskas. Viskas gali įgriūti ir nusitempti žemyn.“
Dabar rašydama apie šį romaną, o galiausiai, praėjus porai savaičių nuo tada, kai ją pabaigiau, drąsiai galiu teigti, jog tai viena geriausių knygų šiemet. Knygų apie karą – šimtai. Apie Aušvicą, apie bėgančius ir besislepiančius, apie bandančius išgyventi. O kiek tų knygų apie karą pasakoja mums apie herojus? Tiksliau, apie moteris, kurios pačios lenda į frontą ir rizikuoja absoliučiai viskuo? Slėnyje palieka vaikus, šeimas, ir daro tai, kam dieną iš dienos ryžosi šio romano veikėjos. Dėl moterų ir bijojau, ir negalėjau jomis nesižavėti.
„Čia, slėnyje, mes lopome ir kiek įmanydamos bandom išsaugoti gyvenimą vientisą, o ten, kalnuose, jie drasko jį į dalis. Mes daigstome tvirtais dygsniais, o jie praardo kūnus. Suadome kraštus, bet frontas ir vėl juos perplėšia.“
Vis tik romanas pasakoja ne tik apie kalnus ir fronto linijas. Siužete vis atsiranda Agatos pareigos šeimai ir širdį draskančios situacijos, kuomet moteris, jau ir taip įbauginta moteris privalo rinktis iš dalykų, nors nenori jų nė vieno. Tarsi karo būtų maža, atsiranda psichinių personažų, tokių stiprių antagonistų, jog norisi juos purtyti ir sakyti, kad palauk, palik ją ramybėje, dabar juk dangus griūna! Kita vertus, negi stebina, kad kažkas spardo gulintį?
„Šioje beribėje misterijoje žmogaus baimė tėra dulkelė, šokanti visatos tamsoje.“
Ir tikrai, kai pagalvoji, kas gi ta vieno žmogaus baimė prieš tuos, kurie guli apkasuose? Kurie turi šauti, gintis, saugotis ir apsaugoti kitus? Kaip gali būti savanaudis tada, kai visi aplink renkasi tokiais nebūti?
„Netiesa, kad moterys niekada nesikovė mūšiuose. Paprasčiausiai vyrija jas pamiršo.“
Be galo daug šioje knygoje kalbama apie tai. Apie pagarbą moterims, kurios vienaip ar kitaip prisidėdavo prie fronto – ar tai būtų kalnais atbogintas dinamitas, ar išskalbta rūbų partija, ar tiesiog laiškas nuo artimo. Taip sakau ne todėl, kad esu moteris, bet dėl to, jog vertinu teisybę – jos nusipelnė tos pagarbos. Ne aukštinimo, ne garbinimo, o tiesiog, pripažinimo, kad yra naudingos, vertingos ir kad jų darbas palengvina kovą ar bent jau įkvepia motyvacijos.
„Mudu dalijomės duona, frontu ir baigties baime, bet tik dabar suvokiau nežinojusi jo vardo.“
Ir kas be – be moterų tvirtybės, šalto proto ir nenusakomos ištvermės, istorijoje visuomet turi atsirasti situacijos, kuomet tas moterų tvirtumas tampa išbandomas meile. Bet man tai netrukdė. Nepaprastai subtili knyga nepateikė jokių staigmenų, o rašytoja tikrai netėškė į veidą nei meilių, nei emocijų – jausmai, besiskleidę švelniai ir lėtai, taip pat buvo nešami per visą romaną.
Nepaprasto grožio knyga. Vertimas, tekstas, sakiniai. O kur dar dar veikėjų stiprybė tokių įvykių fone. Radau daug artimų minčių apie karą, apie žmonių pasirinkimus, apie manipuliacijas. Ir pasidarė eilinį kartą sunku širdyje – praėjo šimtas metų, o didelis ego vis dar aukščiau žmogiškumo.
Leidyklos dovana.