Viena, 1947-ieji. Privatus seklys B. Giunteris gavo naują užduotį - įrodyti, kad senas jo bendradarbis nėra kaltas dėl amerikiečių karininko mirties. Kaltinamasis Bekeris dirbo organizacijoje, persekiojančioje nacius, sekė karo nusikaltėlius, priklausė vienai įtakingai organizacijai. Apgaulės būdu patekęs į pastarąją, B. Giunteris akis į akį susiduria su vyrais, apgaudinėjančiais teisėsaugą.
Ech, kaip buvau pasiilgusi gero detektyvo, o šio pasirodymo - ypač laukiau (po praeitos dalies „Beveidis nusikaltėlis“)! Romanai, tikros istorijos, dramos ir kiti panašūs žanrai yra gerai, galima daug ko pasimokyti, gauti įkvėpimo, bet kartais norisi kažko tokio, kas padėtų pailsėti nuo santykių dilemų ir sukrečiančių istorijų, o vietoj to - padėtų panirti į ieškojimų ir mįslių transą. Bernio Giunterio tyrimai yra ta detektyvinių knygų serija, kurios kiekvieną dalį skaitydamas net nepastebi, kaip greitai kūrinys atsiduria finišo tiesiojoje ir visi taškai byloje sudėliojami ant „i“.
Neabejoju, kad kai kuriems gali pasirodyti, kad tai nėra lengvai skaitomas kūrinys, kadangi esti ir istorinis kontekstas, ir ne vienas veikėjas, kuris čia vaidina svarbią rolę (visus juos reikia įsidėmėti ir nepasiklysti jų gausoje), o kur dar visi kiti aspektai, būdingi detektyvinio žanro istorijai. Omenyje turiu patį vykdomą tyrimą, įnirtingas nusikaltėlio paieškas, kitas mįsles ir siužetą, kupiną netikėtų staigmenų. Tiems, kurie mano panašiai į tai, ką įvardijau anksčiau, norėčiau pasakyti: taip tikrai nėra - istorija skaitosi greitai, maloniai, su šypsena veide (dėl siužete vyraujančios charizmos) ir neleidžia atitraukti akių.
Kad aš jaučiu silpnybę istoriniams dalykams, žino visi akylesni mano apžvalgų skaitytojai. Iš pradžių gali būti sunku patikėti (kalbu iš savo patirties), bet rašytojas P. Kerr sugebėjo ne tik sukurti istorinį kontekstą ar tarp kitko, visos istorijos fone, pakalbėti apie Antrąjį Pasaulinį karą, vėliau - apie prasidėjusius pokario metus, bet ir pačias bylas, nusikaltimo motyvus susieti su istoriniais faktais, su kare dalyvavusiomis šalimis, su jų tarpusavio santykiais. Žinokite, atrodo, lyg skaitytum tuo laikotarpiu iš tiesų vykusį tyrimą, o ne išgalvotą - rašytojo fantazijos vaisių, lyg būtum ne pašalinis asmuo, o tiesioginis jo dalyvis.
Skaitytojai, kurie yra skaitę kitas šios knygų serijos dalis, jau puikiai žino, kad tikrų tikriausia istorijos pažiba - pats privatus seklys B. Giunteris. Charizmatiškas, nevengiantis laidyti savotiškus ir sarkastiškus juokelius, o taip pat protingas ir įsiveliantis į kvapą gniaužiančius ir mirtimi galinčius pasibaigti reikalus. Tačiau šioje dalyje mano jausmai pagrindinio herojaus atžvilgiu buvo dviprasmiški. Vieną vertus, iš pradžių jo gailėjausi dėl žmonos nederamo poelgio (išdavystės), bet, kitą vertus, vėliau gaila nebebuvo - pats veikėjas pasuko nederamu keliu.
Būtent ši dalis, kaip man pakuždėjo „Goodreads“ programėlė, pirmą kartą buvo išleista 1991 metais. Šis faktas, prisipažinsiu, ne juokais nustebino, kadangi pats tekstas yra labai šiuolaikiškas, rišlus, turiningas, nenuobodus, nestokojantis humoro, o taip pat temų, kurios aktualios nūdienoje. Kalbant apie pačias temas, detektyvas paliečia ir neištikimybės aktualijas, ir kruopščiai sukurptas melagystes, ir laisvės kainą, ir karo pasekmes/šešėlius kasdienybėje, ir širdį slegiantį jausmą, padarius vienokį ar kitokį nusikaltimą, ir mokėjimą nutylėti tai, ką vertėtų išsakyti kuo garsiau.
Rekomenduoju, jeigu mėgstate istorines knygas, o taip pat - detektyvus. Pastaruosius du dalykus mėgstantiems skaitytojams Bernio Giunterio tyrimai yra idealus pasirinkimas, kadangi knygoje itin jaučiamas skoningas šių dviejų dalykų kontrastas. Siūlau, jeigu pasiilgote kokybiško ir įtraukiančio detektyvo su kuriuo ilgas vasaros ar rudens vakaras tikrai neprailgs. Na, o tie, kurie žavisi išskirtiniais pagrindiniais veikėjais, taip pat turėtų nepraleisti pro akis šio kūrinio - B. Giunteris viena iš tų specifinių asmenybių, kuri iš vienos pusės norisi mėgti, bet iš kitos pusės - peikti už nederamą elgesį.
4/5⭐