Kažkada buvau didžiulė gerbėja islamo kultūros romanų. Skaičiau knygą po knygos, nes man buvo įdomu jų pasaulėžiūra, tradicijos, vertybės į moterį bei šeimą. Tačiau metams bėgant ir lavėjant skoniui pasirinktai literatūrai, kurį laiką tokie romanai tiesiog užsimiršo ir nebuvo skaitomi. Aš nesakau, kad yra blogi, kad jų dabar neskaitau, tiesiog tuo metu kiekvienas iš mūsų skaitėme tą literatūrą, kuri būdavo mums topas arba tokią, kuria labai domėjomės. Jei atvirai, aš ir dabar neabejinga islamo kultūrai, kuri iš kitos pusės atrodo smerktina, iš kitos pusės lyg ir priimtina. Galiu nuraminti, nesiruošiu nei tos kultūros priimti, nei išvykti ten gyventi. Grįžtant prie tokios literatūros, mano rankose jau perskaityta švedų rašytojos Golnaz Hashemzadeh Bonde knyga "Tai buvome mes". Kuo didžiausia pagarba ir padėka "Jotemos" leidyklai, kad išleido tokią nuostabią istoriją. Žinokit, ne vieną kartą beskaitant sustojau ir braukiau ašarą, nes tai knyga stipri savo siužetu, turiniu ir istorija, kuri papasakota moters, kuri jaunystėje su vyru ir mažamete dukryte pabėgo iš Irano nuo karo, nuo pačios islamo politikos. Sakysite, kad tokių istorijų apstu? Paprieštarausiu, kad tikrai ne. Tokių istorijų kaip ši yra tik vienetai. Todėl, šios moters jaunystės maištas prieš savo šalį buvo visa ko pradžia šiandieniniam jos gyvenimui: "Mes buvome kvailiai. Turėjome viską, ko galima panorėti. Savo šalyje buvome tie, kuriems labiausiai pasisekė. Daugeliu atžvilgių turėjome daugiau nei didieji turčiai. Galėjome ateitį kurti savo rankomis. Mes kūrėme principus. Troškome tikrosios laisvės. Norėjome jos sau, bet pirmiausia ir visiems kitiems. Tai buvo pagunda, grožis - nešti teisingumą ant savo pečių, būti teisingumo kariais". Ir štai dabar tapus brandaus amžiaus moterimi, gyvenant svečioje šalyje (Švedijoje), pagrindinę veikėją Nahidą kamuoja didžiulis pyktis - ant savo ligos, kuri ją su diena tiesiog "ėste ėda" vis stipriau; ant medikų, iš kurių mažai paguodos ir palaikymo žodžių; ant savo dukros, kuriai leido ateiti į šį pasauli labai sunkiu metu. Tačiau visoje šioje istorijoje yra vienas labai gražus dalykas - turi gimti anūkė, kuri lyg bus nauja viltis tiek Nahidai, tiek jos dukros šeimai, kad netekus ir pasitraukus vienam žmogui iš gyvenimo, visada gimsta naujas žmogus. Įvyksta lyg savotiški mainai, kad tam kas išeina, jo vietą gyvenime turi užimti kitas. Ir pabaigai, kas tikrai norite tikros ir nesuvaidintos istorijos, tikrų jausmų ir išgyvenimų, džiaugsmo ir pykčio, rekomenduoju šią istoriją, kuri manau gali paliesti kiekvieną jautrios sielos šeimininką. Ir jei verksite skaitydami ją, neslėpkite savo ašarų, nes tai tikra ir nesuvaidinta jūsų pačių gyvenime. Malonaus skaitymo ;)