Aš vis dažniau save prigaunu, kad perskaičiusi knygą, jos apžvalgą galiu parašyti tik po 24 valandų. Atrodo, kas gali pasikeisti per tokį trumpą laiką, kad mintys apie tai, ką perskaičiau, dėliotųsi praėjus tik parai. Tačiau žinant mane, aš negaliu imti skaityti naujo kūrinio, neparašius perskaitytos knygos apžvalgos. Tad tiesiog mintys kartais pradeda rutuliotis einant gatve, gaminant, miegant, žaidžiant su sūnumi arba gimsta spontaniškai vos tik pradėjus rašyti. Vienintelis didelis darbas - sklandžiai jas sudėlioti savo tinklaraštyje. O paros dažniausiai reikia todėl, kad viskas susigulėtų ir rastų vietą atitinkamuose stalčiukuose. Ne išimtis ir su nauja knyga, kurią perskaičius aplankė savotiškas ir keistas jausmas. Ne kartą esu jau minėjus, kad nesižaviu Prancūzija, prancūzų kalba ir gyvenimu toje šalyje. Nejaučiu jai simpatijų ir tiek. Tačiau, kas susiję su literatūra, vis dažniau pastebiu, kad skaitau prancūzų autorių kūrinius, kad pasirinktų romanų veiksmas dažnai vyksta Prancūzijoje, o kas keisčiausia, kad tekste sutinkami prancūziški žodžiai jau nesukelia tokio pykčio, kaip anksčiau. Kitaip tariant, turbūt vyksta kažkokia mano literatūrinė transformacija. Bet aš ne apie tai noriu pakalbėti. Štai mano rankose guli knyga, kurią perskaityti norėjau turbūt labiau nei prancūziško batono su sviestu, kurį taip mėgstu rytais. Kai prieš artėjančią Vilniaus knygų mugę pamačiau šios knygos anonsą, aš žinojau, kad ją noriu perskaityti nedelsiant. Kodėl? Iškart atsakau, kad tai ne reklama, o tik pagarba šios knygos vertėjai, kurios pirmasis išverstas kūrinys į lietuvių kalbą "Pilna burna paukščių" man padarė didžiulį įspūdį, todėl ir antrasis jos literatūrinis kūdikis netruko atsirasti ir mano namuose leidyklos dėka. Turbūt ne paslaptis, kad esu be proto sentimentali praeičiai, karo laikmečiui, tiems įvykiams, to laikotarpio žmonių meilei, prisiminimams. Skaitydama tokias knygas aš išgyvenu visas emocijas, kurių metu ir ašarą braukiu, ir juokiuosi, ir pykstu, ir smerkiu, ir galų gale finale lieku patenkinta taip, kaip viskas baigėsi. Tad štai noriu jums pristatyti tokią knygą, kurią skaitydama išgyvenau visą minėtą emocijų pliūpsnį ir kurios nesinorėjo paleisti iš rankų, o užvertusi paskutinį knygos puslapį dar ilgokai mąsčiau. Tai britų autorės Laura Madeleine knyga "Mūsų paslaptys". Nors autorė tik trejais metais už mane jaunesnė, bet plunksną rašyti įvaldžiusi meistriškai, nes tai jau antrasis autorės romanas išleistas lietuvių kalba. Žinot, aš retai skaitydama knygas atkreipiu dėmesį į kvapus, aprašomo maisto skonį bei išvaizdą. Tačiau skaitydama šią knygą, taip užsinorėdavau šviežios, purios ir traškios prancūziškos duonos ar gardaus pyrago. Kodėl? Tai suprasite vos tik atvertę pirmuosius knygos puslapius. Paliksiu ir jums intrigą pakviesdama pasimėgauti tuo pagauliai gurmanišku tekstu, kuris jus nukels į Pajūrio Alpes Prancūzijoje. Tačiau grįžtant prie pačio kūrinio noriu pabrėžti, kad jį skaitydama aš tiesiogine ta žodžio prasme KAIFAVAU, nes jame tiek daug visko sudėta, kad, rodos, tampi sotus ne tik pačiu kūriniu, bet ir aprašomais prancūziškos kepyklos skanėstais. O dar tekste sutinkami prancūziški žodžiai, suteikiantys kūriniui autentiškumo ir originalumo, leido prisiminti neseniai vykusį pašnekesį su turbūt didžiausia Prancūzijos mylėtoja Erika Umbrasaite. Aš jums sakau, kad Prancūzija bando mane prisivilioti savo kerais, kvapais, rašytojais ir jų kūriniais. Tačiau grįžkime prie kūrinio "Mūsų paslaptys", kurio trumpas pristatymas, tikiuosi, kad patrauks ir jūsų akį bei paskatins kuo greičiau jį perskaityti. Atokiame kalnų miestelyje Sen Antuane Selestė Korvin, visų vadinama Čeči, kasdien su tėvu dirba šeimos kepykloje. Tačiau kepiniai nebe tokie skanūs kaip anksčiau, nes vyksta karas ir trūksta būtiniausių produktų. Selestės brolis Leonas yra suimtas ir jo likimas kurį laiką lieka nežinomas. Tačiau vieną dieną Sen Antuane gyvenimas pasikeičia, kuomet italų valdžia leidžia apsigyventi žydams. Tarp atvykusiųjų yra Miriam Rais, kuri su savo vyru išsinuomoja kambarį Korvinų namuose. Netrukus Selestė susidraugauja su Miriam ir didžiąją laiko dalį jos leidžia drauge. Tačiau jos abi turi paslapčių. Kokių? Kaip jų paslaptys gali pakenkti jų bendravimui ir kiekvienos iš jų gyvenimui? Tai tik viena šios istorijos pusė, kuri mus nukelia į 1943-uosius metus. Taip, jūs tikrai nesuklydote, šio kūrinio veiksmas apima tiek praeitį, tiek dabartį. O dabartyje mus pasitinka Anė, kuri po penkiolikos nebendravimo metų, pradeda ieškoti savo močiutės. Tiesa, nebendrauja su močiute ir Anės mama. Turėdama vienintelį dokumentą, kuris ją gali nuvesti iki močiutės, Anė iš Anglijos leidžiasi į Paryžių ieškoti tiesos. Ką ji sužinos vos tik atvykusi į Paryžių? Ar jai pavyks pamatyti savo močiutę? Ką istorija, prasidėjusi 1943-aisiais turi bendro su Anės močiutės gyvenimo istorija? Paliksiu išsiaiškinti viską patiems, pasineriant vos ne į penkiasdešimt metų apimantį pasakojimą, kuriame sutiksite meilės ir kančios, sudėtingų ir lemtingų sprendimų priėmimą, balansavimą ant mirties ribos, pajusite baimės ir išsvajotos laisvės skonį. Ir pagaliau bus kalbama apie sugrįžimą ten, kur viskas įvyko. Ši istorija yra tarsi kelionė laiku, kur tuos pačius žmones po daugelio metų matome visiškai kitokius, tačiau prisiminimais sugrįžtančius į praeitį, kuri jiems buvo negailestinga ir žiauri. Bet gražiausias šio pasakojimo akcentas yra duona, kuri šiems žmonėms yra ne tik maistas, bet tuo pačiu ir visas jų gyvenimas, o druska tik priedas, sujungiantis drauge visus šiuos žmones: jie maitinasi ir dalinasi ja tarpusavyje. Skaitant apie tai, apima toks jausmas, kad to krašto žmonės vadovavosi tuo, kad kiekvieną alkstantį reikia pamaitinti ir nesvarbu ar jis vargšas, ar turtingas, ar kareivis, ar žydas. Duona buvo ne tik jų visų maitintoja, bet tarsi ir sąjungininkė vieniems su kitais. Nepaprastai gražus kūrinys, kuriame pagrindinis dėmesys yra skiriamas paieškai, kuri apima visą margą pasaulį, apie laiškų ir knygų rašymą tikintis, kad tarp milijonų skaitytojų atsiras dvi, kurių ir reikia. Skaitant šį kūrinį norisi įprasminti tokius dalykus kaip vyro pasiaukojimą, kuris atiduoda savo gyvybę, kad žmona surastų tai, ko neteko jie abu. Negaliu nepaminėti ir vaizdingos kūrinio kalbos, kur palyginimai vietomis tokie meniški, kad atrodo kūrinys tarsi susiliejęs su pačia gamta, jos gyvybe ir ritmu. Čia jau nuopelnas yra vertėjos, kuri skaitytojui norėjo perduoti žinutę apie tuometinį knygos veikėjų gyvenimą, gyvybe trykštantį Sen Antuano miestelį. Skaitydama jaučiausi tarsi būdama ten, Pajūrio Alpėse, nes taip vizualiai tikroviškai viskas perteikta, kad nieko kito nebelieka kaip su knygos herojais keliauti kartu per jų gyvenimą. Ir dar viena svarbi detalė apie šią knygą yra ta, kad ji parašyta remiantis tikrais istoriniais įvykiais, o visa kita palieku išsiaiškinti bei sužinoti jums patiems. Kam galėčiau rekomenduoti šią knygą? Visų pirma skaitytojams, kurie mėgsta autentiškas istorijas, persmelktas karo negandų, stiprios meilės, lemtingų pasirinkimų ir pilnas paslapčių. Kviečiu skaityti ir tuos, kurie mėgsta knygų puslapiais keliauti lyg laiko mašina iš praeities į dabartį. Bet turbūt labiausiai patiks tiems, kurie dievina Prancūziją ir jos apylinkes, prancūzišką gyvenimą ir maistą, nes tai knyga tarsi išaukštinanti tą kraštą ir jos žmones, nepamirštant ir gurmaniškų dalykų. Tad nieko nelaukus kviečiu pakeliauti po nuostabų Prancūzijos regioną ir įminti to krašto žmonių paslaptis. Na ir pabaigai, visgi norisi pasakyti tokius žodžius: "Pakankamai sunku yra saugoti savo paslaptį, bet vienam saugoti svetimą-dar sunkiau"