3.5/5
Nežinojimas. Skaudinantis, žeidžiantis, uždarantis duris ir nepaliekantis net praverto lango. Toks aklas, toks žiaurus. Primetamas iš šono – tariamai Dievo, bet kodėl dažniausiai jo vietininku tampa tiesiog vyrai? Nežinojimas. Paverčiantis marionetėmis. Pasmerkiantis metams gėdos ir nesusipratimų, baisioms tragedijoms – fizinėms, emocinėms. Pasmerkiantis moteris prievartavimui, emociniam smurtui, per pirmąją vestuvių naktį praplėšiama ne mergystės plėve, o storąja žarna – nes viskas patyliukais, viskas tamsoje, viskas pastoviame kieno nors kybojime virš galvų, pastoviame tikrinime – nes nieko nėra asmeniško, viskas yra visos šeimos, visos bendruomenės, o ir, savaime aišku, Dievo reikalas. Nežinojimas. Didžiausia įmanoma gėda ir skausmas – emocinis, fizinis, paveldimas. Amžinas?
Neortodoksiška – toks neįprastas karštos bulvės žaidimo variantas. Tik vietoj bulvės – moterys. Ką moterys, mergaitės. Paauglės, vos vos žengiančios į suaugusiųjų pasaulį. Jos čia mėtomos iš rankų į rankas – op iš tėvų namus į mokyklą, kur smegenis plauna visi, kas netingi, op tik į tokius darbus (galimi kokie trys – mokytoja, seselė, gal dar kokia virėja), kuriuos patvirtina bendruomenė, op į parinkto vyro lovą, iš kurios, jei viskas pasiseks – tiesiai į gimdyklą. O į tarpus – op į nesibaigiančius tikrinimus – ar sergi mėnesinėmis? Ar tave iš viso gali liesti vyras, o gal esi purvina? Ar moki gaminti? Ar paklūsti taip, kaip reikia, kaip buvai mokoma? Ar plaukų ilgis nesiekia kelių centimetrų? Ar savo triusikus, jei juose kokia neaiški dėmė tada, kai neturėtum sirgi mėnesinėmis, nuneši rabinui patikrinti? Nes tu, apgailėtina moterėle, tai tikrai pati nesusiprasi, kraujas čia, ar koks kitas moteriško purvinumo reikalas! Norėčiau čia juokauti, bet net mano fantazija taip toli nesiekia.
Neortodoksiška gali kiek priminti Apšviestąją – savo šokiruojančia vidine tamsa, slogumu ir suvokimu, kad niekuo negali padėti tiems, kurie nemano, kad pagalbos jiems apskritai reikia. Kur gali tik žvilgtelėti pro durų plyšį – tiek, kiek kažkas pasirinko jį praverti. Čia autorė praveria pakankamai, skaitosi greitai, bet viskas prabėgomis, šiek tiek suskubintai, įžangą į savo skandalingą išsilaisvinimą paverčiant ištisa knyga, bet nutraukdama pasakojimą beveik įdomiausioje vietoje, paliekant milijoną klausimų, ypač temomis, į kurias tik pamėto užuominų kaip į skandalingas, niekada anksčiau nepavykusias NIEKAM iš chasidų bendruomenės. Knyga – toks paprastas nepaprastų įvykių atpasakojimas, be jokių literatūrinių užraitojimų, neabejotinai įtraukiantis ir įdomus dėl visų šokiruojančių faktorių, pykdantis ir paliekantis tokį nusivylimą, kuris įmanomas tik jaučiantis absoliučiai bejėgiu ką nors pakeisti. Toks siaubo, žiaurumo ir protu neaprėpiamų baisybių rinkinys, vainikuojamas puikiu Ievos Sidaravičiūtės vertimu, tačiau visgi, reikalaujantis jei ne tęsinio, tai bent jau neblogo papildymo.