2125-ieji. Žmonės gyvena lūšnynuose, skursta, o kasdieniai malonumai - neprieinami, išskyrus nedidelę saujelę Neliečiamųjų, gyvenančių kupoluose. Izidė - gabi vargšų dukra - gavo progą mokytis drauge su išrinktųjų vaikais. Mokykloje ji susipažįsta su Orionu - milijonieriaus, vadovaujančio Naujosios žemės projektui, sūnumi. Tik ar tikrai šis projektas yra svajonių išsipildymas, o gal - kelias į pražūtį?...
Gyvename permainingu laikotarpiu, kai ateities prognozės ne juokais baugina, kai viskas atrodo netikra, laikina ir pernelyg trapu. Regis, tokiais laikais distopinės knygos, kuriose netiesiogiai sprendžiama pasaulio ir žmonijos išlikimo problema, nėra geriausias pasirinkimas. Bet man atrodo priešingai. Kai žiniasklaida pastoviai kalba apie staigią klimato kaitą ir globalinę krizę, dažnas iš mūsų per ilgą laiką, monotonišką kartojimą prie tokių naujienų tarsi priprantame, į jas reaguodami ne taip jautriai ar atsakingai kaip, deja, turėtume. Būtent distopinės istorijos, parodydamos visa tai iš kitos pusės, įvilkdamos tai į įtraukiantį kūrinio siužeto rūbą, ne tik atmintyje atgaivina gyvenimo tiesas, bet ir paskatina apmąstyti savo asmenines vertybes.
Ne išimtis ir „Projektas Naujoji Žemė“, kurio dėmesio centre atsiduria paaugliai, lankantys mokymosi įstaigą ir bandantys išsiaiškinti, kas iš tiesų slypi po patraukliu išsigelbėjimo planu. Įsivaizduokite: žemė siaubingai nuniokota. Ir tai ne menka problema, kurią būtų galima išspręsti, bet tokia situacija, kad vieni žmonės gyvena taip skurdžiai, jog net neturi grynųjų pinigų, kadangi paprasčiausiai nieko už juos negalėtų įsigyti, o tik už sunkų fizinį darbą gauna minimalų maisto davinį, kai tuo tarpu kiti - Neliečiamieji - nuolat mėgaujasi prašmatniu, sočiu ir patogumų pilnu gyvenimu kupoluose. Toks žemės padalijimas ir žmonių išskaidymas į klases, primenančias mums apie viduramžiais vyravusią ideologiją, skamba negailestingai, kita vertus, ar ne kažkuo panašioje aplinkoje mes gyvename ir dabar, XXI a.? Kai vieni žmonės kasdien suka galvą, kaip prasimanyti skanesnį duonos kąsnį, kiti mąsto, kokios markės automobilį pirkti, kadangi senasis ne sugedo, o tiesiog nusibodo, kadangi norisi pamaloninti savyje egzistuojantį narcizą.
Greičiausiai jau perpratote - erdvės filosofiniams pamąstymams, įvairioms interpretacijoms čia nestinga. Manau, tuo ir ypatingos distopinės istorijos, kadangi jose vaizduojamą ateities pasaulį galima drąsiai tapatinti su nūdienos realijomis, problemomis. Pavyzdžiui, dar vienas epizodas - Neliečiamųjų ir gabiausi lūšnynų vaikai mokosi vienoje mokykloje, toje pačioje klasėje, tačiau skirtumai tarp jų akivaizdūs. Regis, taip ir stengiamasi juos labiau pabrėžti, pradedant uniformos spalvomis, baigiant tuo, kad žemesniosios klasės vaikai negali net prisiliesti prie Neliečiamųjų. Kadangi šią „tvarką“ sugalvojo suaugusieji, kuriuos jaunuoliai laiko savo autoritetais, tai suteikia jaunajai kartai peno su likimo nuskriaustaisiais elgtis taip, kaip išmano: žeminti, šaipytis, pabrėžti atstumą, apkaltinti nebūtais dalykais ir pakenkti taip, kad pastarieji būtų išmesti iš mokyklos. Ši socialinė situacija tik dar kartą priminė apie patyčias, vyraujančias mūsų mokyklose, apie tai, kad dalis vaikų yra atstumti likusiųjų dėl begalės priežasčių, kurios anaiptol nėra pagrįstos. Noriu tikėti, kad kasdienės situacijos vaizdavimas, pasitelkiant į pagalbą fantastikos elementus, atkreips jaunųjų skaitytojų dėmesį ir paskatins imtis pokyčių. Kol dar nevėlu.
Žinoma, galbūt atsiras pagalvosiančių: tai dar viena knyga, kurioje jauni žmonės taps istorijos didvyriais, pajėgsiančiais lengvai pakeisti tai, kas tampa sudėtingu iššūkiu net suaugusiems. Taip, gal pastarosios situacijos elementų čia ir pasitaikys. Ir ne vieną kartą. Bet kūrinys ir yra orientuotas į šią auditoriją, siekiant ugdyti tiek jų sąmoningumą, tiek atsakomybės pojūtį. Knyga nedidelės apimties, veiksmas vyksta sparčiu tempu, kadangi šiurpinančios problemos šaknys aptinkamos iš pirmo bandymo, būdas, kaip jas „išrauti“ - taip pat. Meilė, kaip dažnai nutinka paaugliškoje istorijoje, įsižiebia greitai, bet tai distopiniam romanui tik suteikia žavesio ir tą menkutį šviesos spindulį, prasibraunantį pro ūkanotą dangų.
„Projektas Naujoji Žemė“ - distopinė knyga, paskatinsianti susimąstyti ne tik apie Žemės ateitį, bet ir apie mūsų pačių santykį su kitais žmonėmis, paanalizuoti savo laikyseną kritinėse situacijose. Istorija, kalbanti apie ateities pasaulį ir jo santvarką, nepaliks nuošalyje net tų temų, kurios aktualios nūdienoje. Šeima, draugystė, tiesos gynimas, humanizmas - kertinės šios istorijos vertybės ir temos, be kurių pasaulis prarastų tikrąjį savo sąvokos žavesį. Distopinis, fantastikos elementų nestokojantis ir truputį šiurpinantis pasaulis, vaizduojamas romane, nūdienos situacijoje neturėtų jūsų gąsdinti, priešingai - jo paskirtis yra priversti susimąstyti, gal net paskatinti pamažu keisti vartotojiškai visuomenei būdingus įpročius. Tam, kad tai, kas aprašyta fantazijos vaisiaus dėka, nevirstų grynų gryniausia tiesa...
Rekomenduoju mėgstantiems distopines istorijas, kuriose viskas aišku kaip ant delno, siužetas vystomas greitai, o atomazgos laukti nereikia ilgai. Jeigu ieškote trumpos, konkrečios istorijos, kurios tempas neleis nuobodžiauti ar ilgai „medituoti“, skaitant detalius aprašymus, siūlau. Rekomenduoju smalsiems skaitytojams, kuriuos domina miglotos ir neretai šiurpios ateities pasaulio vizijos, kurios dalinai siejasi su dabartimi, kurios leidžia suprasti, kad viskas yra sutelkta mūsų pačių rankose. Kūrinys patiks visiems, mėgstantiems nuotykius, žmogiškumo apraiškas ir tikintiems, kad pasaulyje nutinka gerų dalykų, o vertybiniai aspektai yra svarbesni už savaime suprantamus įsipareigojimus tiems, kurie elgiasi dehumaniškai. Rekomenduoju ieškantiems nuotykių, veiksmo, lengvos įtampos ir nedidelio kiekio cukraus pabarstukų, kad visa tai, ką išvardijau aukščiau, neapkarstų.
4/5⭐