Vahalapsi

by Olga Ravn, Sanna Manninen (Translator)

Ålborg 1620, vihan kaupunki. Christenze Kruckow ja joukko muita naisia on syytettynä noituudesta. Huhun mukaan he ovat liittoutuneet paholaisen kanssa ja kylvävät epäkristillisin keinoin ympärilleen epäonnea, sairautta ja kuolemaa. Huhuilta on vaikea katkaista siivet.

Vahalapsi on todellisiin noitakäräjiin perustuva kauhutarina julmuudesta ja vallasta, luonnosta ja taikuudesta. Se on muotokuva herkistä yhteisöistä sekä huimaava kuvaus modernin maailman rationaalisuuden ihannetta edeltävästä maailmankatsomuksesta.

Genres: Historical Fiction, Fiction, Horror, Historical, Danish, Fantasy, Denmark

176 pages, Hardcover

First published September 20, 2023

About the author

Olga Sofia Ravn is a Danish poet and novelist. Initially she published poetry which was acclaimed by the critics, as was her first novel Celestine. She is also a translator and has worked as a literary critic for Politiken and several other Danish publications.

Reviews

[Alwynne · Rating 4 out of 5]

An arresting act of remembrance, Olga Ravn’s demanding novel builds on a lifelong fascination with witches; and developed out of a collaborative, theatrical work Hex. Ravn’s idiosyncratic piece highlights too her background as a poet. The setting’s Denmark in the early 1600s during the transition to a more austere Lutheran, Protestant society. A place in which the ‘old ways’ of the ‘cunning folk’ centred on folk magic and popular superstition are being systematically eradicated. A process concretised through the legislation and policies of Christian IV then king of Denmark and Norway. Seen from this perspective, the Danish witch hunts of the era were a particularly brutal method of modernisation through social and cultural cleansing. Although her central characters are actual women who were executed for the crime of witchcraft, Ravn jettisons the frameworks of standard historical fiction. Her story-telling is closer to a resurrection, a reclamation of lost traditions: systems of thought that represented particular ways of connecting to the world, to the very earth itself. In keeping with this approach, extracts from spells taken from grimoires and Nordic folklore - tracked down over five years of background research - are scattered throughout.

Ravn’s narrative draws on concepts of image magic, specifically the creation of waxen effigies sometimes known as voodoo dolls – or in England poppets. Her narrator is one of these figures, a child moulded from wax by Danish noblewoman Christenze Krukow. Krukow is now long dead but the wax child has endured, buried in the soil, somehow all-seeing, related to everything around it. The child’s mannered, near-archaic voice reflects its origins; its curious view of events its existence as part object, part organism. This hybrid status has enabled it to commune both with objects and with living things from birds to flowers and trees, its recreation of the past blends the archaeological with the organic. It’s a breathless, driven creature, sometimes restrained, sometimes feverishly spewing out words. All of which are intended to bear witness to Christenze’s fate.

Ravn’s sinuous sentences, her rhythmic prose sometimes border on abstraction, projecting a kind of mythic quality, as if stemming from sacred texts. Yet there are stretches of relative lucidity, in which the wax child recounts the known facts of Christenze’s everyday life. A life which tied her to a community of women in Aalborg, labouring women who wove, baked and sewed. Women who also performed ‘white magic’ rituals as a means of celebration and of control. The women explore their sexuality; they confront their dissatisfactions with their gendered roles. Issues particularly pertinent for Christenze who finds femininity constricting to the point of suffocation. She’s refused to marry, and loves only women. All of which makes her, and her companions, a threat to heteronormative conventions, notions of the centrality of church and the nuclear family.

Ravn’s hypnotic narrative’s grounded in Nordic history – she made extensive use of historical consultants. But she’s also intent on addressing various lacunae. Tellingly, there’s no archive of known witch burnings, details of the women involved are scant and scattered: though there are extensive lists of expenses from the carpenters employed to make the ladders to which women were tied before being dropped into bonfires to the wages paid to the men who fanned the flames. But the historical is intermingled with dense, intensely-lyrical passages featuring visceral images of nature. References to poems from writers like Gillian Clarke and Anne Carson underline Ravn’s interest in divisions being carved out between nature and culture. Admittedly that’s a tried-and-tested binary but Ravn makes effective use of it to comment not just on Christenze’s time but our own. In detailing Christenze’s experiences and the wax child’s entangled embodiment, Ravn goes beyond the history of the witch hunts, the role of Protestantism and the rise of capitalism, to mount a critique of the present. The scapegoating, the damaging cultural expectations that, albeit mutated, have persisted. She’s also clearly invested in highlighting how these divides, certain institutions and ideologies, have contributed to the ecological devastation that’s taken place in the centuries since the wax child was first sculpted. Translated by Martin Aitken.

Thanks to Netgalley and publisher Penguin/Viking for an ARC

[pelekas · Rating 4 out of 5]

Skaičiau antrą kartą, tai nesiplėsiu, bet šį sykį nustebino, kaip knyga gerėja! Paprastai būna stipri pradžia ar du trečdaliai, o paskui autorius išsikvepia, pavargsta ar pasimeta. Čia atvirkščiai – stipriausias paskutinis trečdalis. Žavi autorės vaizduotė, knygos chtoniškumas, optiniai triukai, pavyzdžiui, gintariniame rupūžės vyzdyje atsispindinti mėlyna jūra ir gudobelių žiedai. Kartais trupučiuką pabosdavo vaško lėlės „džiazas“, bet nieko tokio: labai skalsus tekstas. Šaunus Aurelijos vertimas. :)

[emily · Rating 4 out of 5]

‘How do I know this? The dead fly in the window-sill told me, the grass-pollen as it puffed into the air told me, a brass candlestick told me, a speck of grit. Everything remembers and speaks to those who will listen.’

Might have rounded this off to a full five if I had read something else by the writer before this. To put simply, if I was made familiar with Ravn's writing style (before reading this), I feel I would be able to 'like' this even more than I do. Not to say that it was hard to read, but it takes a bit of extra effort and perhaps a bit of 'getting used to'. (For a desperate/dire lack of better descriptions) Rambunctiously poetic, unforgivingly sharp, every line cuts like glass, beautiful. In every way an extremely well-written piece. Might add a bit more thoughts later, maybe.

‘Were I not a wax child, I think I could have been a wound. But preferably I would be a root vegetable in warm soil, a wild carrot or an onion without eyes. Why should a wax child be kept alive—By strength of Aalborg's colours and smells. I might almost become a daisy of blood—dissolved into a fabric of woven moiré—hen soaked with blood, headless. Someone's saying the same prayer over and over. I am a dull knife.’

‘It is in the depths of her vessels, in that which we call horn and hair. In the smallest sequences it resides there still. I don't need to tell so much, I am merely a reminder, a down that settles upon your brow, and I am with you.’

The play with 'fire' (analogies, imagery, etc.) strangely reminds me of Dicken's Hard Times — that bit with Louisa gazing into the fire and then more (if you know, you know). And the witchy context/historical references (and/or inspiration) in Ravn's work reminds me of the essays (and thoughts) of Ugrešić's A Muzzle for Witches. In any case, reading this makes me very curious and keen to read her other work, in particular My Work and The Employees .

‘The reason is behind us. All reasons are behind us. The fire has its own reason. The future is already visible. It is over there by the exits. I want you to look directly into the fire—You will hear me in the night under the breath—You will hear me when spring turns to summer, and there in the light an opening occurs, Elisabeth, will you come with us to the Lucia fest, Elisabeth? Magic is possible. Laughter is possible. There is a way out, Elisabeth, there is a way out…’

[Viktorija| Laisvalaikis su knyga · Rating 3 out of 5]

"Jei būčiau turėjusi akis, galinčias verkti, būčiau verkusi. Bet esu tik lėlė, vaško vaikelis. Nepajudinu rankų. Mano vaško burna neprasižioja. Bet aš vis tiek kalbu. Kaip tai įmanoma? Puikiai moku giedoti, lyg paukštis beržo viršūnėje. Aš visai nerūpiu mirusiesiems. Beveik nerūpėjau ir jiems gyviems esant. Savo poniai tebuvau įrankis. Sukurtas stiprinti, sukurtas kenkti. Aš tokia kvaila. Kiekvieną vakarą pasakoju žemei tą pačią istoriją."

Dar nebuvo tekę sutikti tokio pasakotojo, kuris knygoje prabiltų lėlės lūpomis. Ji viską pasakojo ką matė, ką jautė, kaip jai atrodė. Veiksmas vyko gūdžiais 1620 metais Danijoje, kai taip buvo lengva apkaltinti žmones nebūtais dalykais. Rašymo stilius neįprastas, kurį po truputį pavyko prisijaukinti. Autorė atliko didelį darbą - nemažai laiko rinko informaciją apie tuos laikus, skaitė tautosaką, o tai buvo panaudota kūrinyje. Man pritrūko tik šiek tiek iki gerumo.

Vertinu: 3,5⭐️/ iš 5⭐️

[Sara Brygger · Rating 5 out of 5]

Olga Ravns sprog rammer altid ude i randområderne af, hvad jeg egentlig tror er muligt at sanse. Det er en virkelig svær historie at fortælle, for den findes allerede og vi kender den alle sammen. Men vi kender ikke til disse sanser og dette sprog i denne dukke og på den måde skaber hun sine egne universer.

[Giedrė Ir Viskas · Rating 5 out of 5]

Štai antroji į pačių geriausių 2025-ais skaitytų knygų gretas. Nuostabus stilius, vertėja pasidarbavo meistriškai. Skaitydama jaučiau skausmą, nepamenu, kad kūrinys būtų sukėlęs tiek emocijų- liūdesį dėl beprasmiškai nutrauktų moterų gyvenimų, šlykščioje praėjusių amžių tamsumoje.

[Marcus (Lit_Laugh_Luv) · Rating 3 out of 5]

A very solid read! This was more abstract than I anticipated, but well written. I never quite acclimated to Ravn's prose, and some imagery was beyond me, but this makes sense as several passages incorporate historic spells and theological texts from centuries ago.

The Wax Child is told by an omniscient wax child created by Christenze Kruckow, who was accused of witchcraft and later killed. The story is based on real events (with some creative liberties taken) and follows Christenze and her 'coven' in the years leading up to her execution. I wasn't familiar with the historical context for the book, but it was accessible and interesting! Ravn recounts the circumstances that led to the accusation that these women were witches, notably their independence and refusal to submit to men in the ways expected of them.

I found it interesting how Ravn deliberately obfuscates reality and time, and leaves the reader at a loss as to what these women were truly up to. Their accusations are, of course, rooted in control and power, but explored with more nuance and complexity than just that. Ravn touches upon religion, class, and sexuality that don't justify their accusations by any means, but help rationalize the historical context the book takes place. The final chapters where the women are sentenced to death are powerful and haunting.

Ravn clearly did a lot of research in writing this book, and it shows. The abstraction and prose get away from itself a bit too much for my tastes as a reader, but when the mist clears and we are privy to the facts, it makes for a compelling read.

Thank you to Book*Hug Press for the advanced reader copy - one of my favourite independent presses!
---
trying desperately to salvage this dreadful month of reading :)

[Sofie Bech · Rating 4 out of 5]

Et værk til alle med en iboende edgelord tumblr-girl som ikke vil dø. Arthur Miller eat your heart out

[Mel || mel.the.mood.reader · Rating 4 out of 5]

Equal parts a haunting testament to bearing witness and a defiant act of remembrance. Ravn is playing with form and convention here in a way I greatly admired even when I wasn’t entirely sure what was happening.

The term “novel” feels like an inadequate and very loose approximation of what The Wax Child is. It is a diary, a grimoire, a scathing condemnation of history’s cycle of powerful men who punish and destroy, all told through the otherworldly lens of Danish folklore. I feel spellbound and devastated, mourning the loss of women so violently taken over 400 years ago.

Christenze and her child of wax will be sure to linger with me for some time.

Many thanks to book*hug press for providing me with an advanced copy in exchange for an honest review.

[Eglė Frank · Rating 3 out of 5]

Ką daryti, kai esi poetė, bet nori rašyti ir prozą?

Ką daryti, kai surinkai medžiagą romanui, bet tingi rašyti romaną ar jis tiesiog „nesirašo“?

Ką daryti, kai iki romano tau trūksta mažiausiai spaudos lanko?

Išleisti tokį kūrinį kaip „Vaško lėlė“.

Nei romaną, nei poeziją, fragmentišką, veikėjus ištraukiant, išdaiginant iš nieko, po to, lygiai taip pat be sąžinės graužaties pradanginant, nesistengiant jungti fragmentų istorine gija, žaidžiant prietarais, užkalbėjimais. Iš esmės – žavingas kūrinys, bet perskaičius pusę ir suvokus, kad  viskas ir toliau taip banguos,
linguos, fragmentuosis, o vaško lėlė „nežinos“ to, kuo galbūt nenorėjo ar nematė reikalo pasidomėti kūrinio autorė, kūrinį ramiai grąžini į
biblioteką.

Stipriausia Ravn gebėjimas – kalba išreikšti menkiausius pusniuansius, kurpti sudėtingiausius poetinius mezginius. Autorė tiesiog skonisi kalba, tik kažkuriuo momentu skonėtis lieka viena.

Mąstau, kad su tokia istorine medžiaga mūsų Rasa Aškinytė būtų parašiusi gerą romaną.

P. S. labai gražus lietuviškas viršelis ir maketas.

[Paul Fulcher · Rating 4 out of 5]

And I, I am a wax child, secreted from the scaly glands of the honeybee's abdomen, of rose hip, propolis, pollen, dread, quince, longing, yeast dough, age, and ever young, with infinity's secret in my folds.

The Wax Child (2025) is Martin Aitken's translation of Voksbarnet (2023) by Olga Ravn, itself building on the theatre production Hex for which she wrote the script.

The novel is based on the real-life figure of Christenze Kruckow who was executed in 1621, having been twice accused of witchcraft, first in Nakkebølle in the late 16th century and later at Aalborg around 1620. As a nobelwoman, Kruckow's sentence was for decapitation by sword, but the other women involved in the two incidents - Olga Ravn records at least 8 in her afterword - were burned to death. Ravn, as she explains, condenses the events into a short period in the novel.

Kruckow and the other women were caught up more in inter-family rivalries and witchcraft hysteria created by the new King Christian IV of Denmark than anything else, although Ravn has Christenze engaging in practices that offend the local priest, the text including spells that Ravn has found from the archives dating from 1400 to 1900. Although the gathering together of independent women (Kruckow does not marry) causes as much consternation.

And the novel is rather less conventional than my description might imply, as it is navigated by the wax child, a figurine created by Christenze, which accompanies her and the women, but is also able to tell the story through its ability to perceive its wider surroundings and communicate with animals as well as other inanimate objects:

Occasionally, a girl would come too and lift the lid of the chest to peep inside when no one was looking. Are you a real live child? she whispered then. But I could not answer, could not even blink, and the chest would then be closed again, and because I could see nothing but the lid, I decided to perceive my surroundings with my back, and with my back I heard and saw the Limfjord, the quaysides and the market place. I saw the mound with its gallows dripping with rain. I saw a servant girl drown her newborn in secret. I saw the sand of the execution place absorb the blood from the beheading. I saw a breastbone at the bottom of a tub of ale. I saw a goldsmith melt down stolen goods. I saw two children freeze to death on the street. I saw the ships come in with oranges, marzipan and blue raisins. I saw resentments old and new, saw pearls as on a string be spilled upon the cobbles.

This is a sensous and vivid text filled with spells, sounds, sights and scents.

Ravn worked with perfumier Lisbeth Jacobsen to create a scent for the book ("I’m interested in exploring how my own artistic practice can liberate itself from specific genres such as literature or visual art. For example, at the moment I’m developing a scent for my forthcoming book with perfumer Lisbeth Jacobsen, and we’ve spoken a lot about chalk, beeswax and apples") - the resulting perfume, made in solid wax, was a finalist for the Premio Aromata.

A sample of the text:

The forest reached from Aalborg, northwards towards Ugilt, its fringes no more than scrub, a thickening denseness of lingonberry and juniper. The low-slung oakwoods ran east as far as to the sea, clambering across the moor and shaping shelters underneath its crowns, where a comb of horn was pushed up from the ground with an inscription concerning head lice; where apeared a jug, as round as a cabbage, pearls enough to fill a hand, of Roman glass, and further south-east not far from Gjerrild, in the dolmen there, numerous precious metals, small parts, coins and fragments of jewellery, silver and bronze. Jutland - the land itself a wax child, filled with horn and hair, with human remains, human tools, flutes and whistles carved in bone, and the wind became audible unto itself as it passed through them. In the dungeon Dorte whistled too. They took turns to sit by the door, where outside air might waft the face and be breathed, and Dorte whistled in reply to the howl of the wind. She thought about a marzipan mouth that had lain among others on a dish at the grocer's store, and smacked her lips to recall it, then turned to the others and said, I will get out of here, I have a plan, my son-in-law will come to my rescue, I cannot imagine otherwise.

Alwynne's brilliant review captures the novel far better than I've been able to do. A 2026 International Booker contender.

Thanks to the publisher via Netgalley for the ARC.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 3 out of 5]

Gal labai jau dideli lūkesčiai buvo... Raganos dabar trendas, tai faktas. Labai labai patiko stilius: minimalistinis, bet jusliškas, vizualus, toks kruopštus. Patiko, kad akcentuojami skoniai, vaizdai, mikro detalės, visokios žolelės, šviesos blyksniai, plieninės bangos ir taip toliau. Priminė Vermejerio paveikslus, gal ir ne atsitiktinai, juk tas pats amžius. Tas švytėjimas, bet ir kažkoks atšiaurumas, skurdas. Žinoma, patiko pasakotojos perspektyva: istoriją pasakoja vaškinė lėlė, kuri net iš po žemių ilgisi savo šeimininkės, savo mamos, kuriai tebuvo įrankis. Taip pat autentiški užkalbėjimai. Buvo baisių fragmentų: voras iš kūdikio burnos. Bet pati istorija tarsi neužbaigta ar neišbaigta. Labai norėjau sužinoti daugiau apie tas moteris, apie jų santykius, galų gale apie tai, kodėl jos tapo tuo, kuo tapo. Tačiau vis neapleido jausmas, kad autorė ir pati to nežino, kad jos santykis su veikėjomis, jų išgyvenimais yra tarsi žmogaus, kuris bibliotekoje skaito archyvinę medžiagą, metraščius, bet tarsi ir nelabai supranta, kas ir kodėl ten vyksta. Per didelis atstumas, laiko, mentaliteto distancija.

[Aurelija · Rating 5 out of 5]

Iš vaškinės lėlės (šiauriečių voodoo lėlės atitikmuo) (o kartais ir kitų daiktų ar gyvūnų) perspektyvos papasakota Danijos raganų persekiojimo istorija, paremta tikrais faktais ir tikrais burtais, bet išliekanti smarkia doku-fikcija. Poetiška, bet kartu brutali, šiurpinanti knyga.

Žinoma, kad 85% raganų medžioklių aukų Danijoje buvo moterys, pagrinde netekėjusios, arba susenusios, bevaikės, "funkcijos" gyvenime nebeatliekančios.


O čia tokia nekalta laisvai greituku paversta ištraukėlė:

"Jau tuoj birželis, iš jų vienutės girdėti šūksniai ir kirvio pokšėjimas. Tai stalius, bebaigiantis Maren kopėčias. Jau dvi savaitęs kaip jos nematė. Tada užuodžia dūmus ir pamato Oto Skeelį, skaitantį Maren prisipažinimą. Tada riksmai. Ne. Nenoriu to girdėti. Žmogienos tvaikas. Priešais laužą stovi Karen, laiko mane rankose. Maren pririšta prie kopėčių, o kopėčios įverčiamos į laužą. Bekrisdamos pasisuka taip, kad Maren nukrenta ant nugaros. Karen ant pečių uždėta tėvo ranka. Vasarą jai sueis dešimt. Jos mama kosti. Tada kūnas suglemba, nors ji ir lieka atsimerkusi. Karen stebi, kaip mamos akis tampa keistai oranžinė. O tada nuo karščio susprogsta. Tėvas aikteli. Karen glaudžia mane prie savęs, žiūrėdama į laužą. Ji sako: šūdai myžalai šikna šėtonas šūdai myžalai šikna šėtonas velniava pragaras pragaras pragaras."

[Adelė · Rating 5 out of 5]

tikėjausi, kad bus gera, bet vis tiek savo gerumu nustebino. šiurpi brutali istorija ir įstabiai graži kalba. dėkui vertėjai ir leidyklai!

[Asta Sara · Rating 4 out of 5]

Striuka, tačiau labai jau talpi.

16-ojo – raganų, kirvių, liepsnų amžiaus – Danija. Užkariaujamos naujos žemės, mezgami nauji prekybos keliai, kyla kultūros, švietimo pastatai, tačiau kartu – užkariaujamos ir plėšiamos žemės. Toks pat tamsus, priešų ir kaltųjų (ypač dėl savo bėdų) ieškantis, tamsus žmogus. Kaip visada linkęs pyktį nukreipti į silpnesnius, erzinančius kitokius. Išsiskiriančius iš nuolankios, galvas nuleidusios minios. Šiuo atveju – „raganas". Laisvesnės dvasios, tam tikrose situacijose labiau išmanačias moteris. Kurių kaltės įrodymas – vien jau tai, kad susirenka grupėmis (ir visai nesvarbu, kad tiesiog dirbti).

Nes, anot „išmintingosios" demonologijos, moteris – tik piktas gyvūnas, nesugebantis atsispirti velniui ir nuodėmei, likusi viena narstanti tik blogas mintis, o suėjusios į grupę gali tik krėsti blogį – raganauti.

Dar viena skaudi, nusikalstamai žiauri raganų istorija, papasakota nebylios dilbio dydžio vaško lėlės akimis. Panaudojant rečitatyvą, senuosius tikėjimus ir mitologiją. Kraujuojant dėl to, kas vis dar skauda.

Nevalingai lygini su „Slanimo raganomis", nors ir gretinti nėra ko – čia istorija papasakota puikiai – visiškai panardinant į sudėtingą laikmetį ir nesukeliant jokių abejonių nei charakteriais, nei literatūrine, menine verte.

Dar vienas įrodymas, kad gerai knygai nebūtinas nei sudėtingas skaitymas, nei tūkstantis puslapių.

[Guro · Rating 5 out of 5]

Nokre bøker veit du berre frå fyrste side at er bra greier, dei held deg fast som ei skrustikke, som var du sjølv ei heks – presumptivt – i avhøyr i ein dansk kjellar på 1600-talet.

Voksbarnet heldt meg fast frå fyrste svartebokinstruks. Gamal folketru møter kristne, pietistiske ideal og maktkåte embetsmenn, krydra med godt, gamalt kvinnehat. Maren Uthaug møter Tore Renberg møter gamal overtru og trolldom.

Det er rart, det er okkult, det er feministisk og slagkraftig. Det er som om Jon Magne Moi skulle ha fortald historia om Anna Voigt – det hadde sett ut omlag som dette (berre med fleire fotnoter).

Og så språket – SPRÅKET! Ei nynorsk omsetjing som sparkar ifrå seg, som ein smakar på, let rulle på tunga, som ein ordentleg god, mørk kvalitetssjokolade, med eit hint av lakris eller havsalt. Olga Ravn er kan hende eit geni, men det er forsyne meg omsetjar Inger Bråtveit òg.

[Mina Widding · Rating 4 out of 5]

En bok att läsa i blåkulletider. Det här är så påtagligt här, där häxprocesserna tog så många kvinnors liv (jag bor i Prästmon, Torsåker, finns ett Häxmuseum på Hola folkhögskola om man är intresserad, och en avrättningsplats - Bålberget - att besöka). Jag kan fortfarande inte riktigt greppa det, galenskapen.

Vaxbarnet är berättat genom denna talismans perspektiv. Här skulle det väl ha varit en bjära. Det ger en poetisk, lite surrealistisk ton till det hela, och möjliggör skapandet av en speciell stämning som inte skulle ha varit densamma om det var ett "vanligt" narrativ. Det är berättat som i brottstycken, lite hackvis, kan man säga.
David nämnde Strega i sin recension, och stämningen påminner verkligen om varandra, även om storyn är en annan. Det jag minns av Strega så var det "häxliga" bara en mindre del, men jag kan ju ha läst den med ett annat fokus. Har liksom inte sorterat in den som en "häxbok", kanske för att den också utspelas i mer modern tid (väl?).

[Monika Baltrušaitytė · Rating 3 out of 5]

Jei patiko Lauren Groff "Matrix", tai patiks ir "Vaško lėlė". Seserija, moteriškasis ryšys, atšiaurus išorinis pasaulis ir aplinkinių žmonių tamsybė - bendri abiejų knygų vardikliai. Panaši ir kūrinių atmosfera bei pasakojimo laikas.
Šis tekstas poetiškas, juslingas ir tirštas. Įdomu, jog istoriją pasakoja vaško lėlė, labai patiko tie trumpi intarpai, kuriuose lėlė atskleidžia, iš kur sužinojo tam tikrą informaciją - tai voratinkliai pakuždėjo, tai kokia nors bluselė ar sugedęs karaliaus dantis.
Knygos veikėjos, raganavimu apkaltintos moterys, irgi priminė lėles, scenos dekoracijas. Netgi pagrindinės veikėjos nepavyko pažinti, ji plaukė poetiško teksto srovėje kaip šapaliukas ir nuplaukė nesukėlusi jokių emocijų.

[SJ · Rating 4 out of 5]

A strange, unsettling and beautifully evoked imagining of the witch trials early 17th Century in Denmark, predating the more famous Salem witch trials by almost a century.

Told from the perspective of the titular wax child, a small, omniscient doll made of wax, we learn the misfortunes and fates of the infamous Christenze Krukow against the backdrop of a period of religious upheaval under King Christian IV. This period of change, coupled with plague, and social and economic hardship, fuelled the scapegoating and persecution of women that Ravn so deftly deals with.

Told in her inimitable style, the book casts a spell over its reader, revealing the narrative in poetic vignettes that render the story into a half-remembered dream.

Ravn wrote the script for a 2023 play called Hex which this book is an expansion of, and takes inspiration and information from ledgers, court documents and ‘black books’, sometimes called Cyprianus, which documented the many spells that are littered throughout the text.

Ravn has given voice to those forgotten women four centuries later. Witchy, weird fiction fans rejoice! 🔥

[Readerwhy]

"Minä olen mehiläisvahasta tehty lapsi. Olen kuin ihmisen kyynärvarren pituinen nukke. Minussa on hiuksia ja kynsiä siitä ihmisestä, jonka halutaan kärsivän."

Näin alkaa Olga Ravnin romaani Vahalapsi (Kosmos 2025). Kiinnostukseni Olga Ravnin kirjoja kohtaan lisääntyi huimasti, kun sain tietää hänen tulevan Helsinki Lit - tapahtumaan vieraaksi. Suht lyhyessä ajassa olenkin nyt lukenut kolme Ravnin romaania. Vahalapsen lisäksi Alaiset ja Minun työni.

Alaiset on suomentanut Sanna Manninen ja Minun työni Outi Menna. En niitä lukiessani kiinnittänyt erityisesti huomiota suomennokseen, mutta Vahalapsen kohdalla ihastelin Sanna Mannisen suomennosta useaan kertaan. Teksti virtaa suorastaan hypnoottisesti.

Ravnin romaani kertoo noitavainoista 1600-luvulla ja niitä tarkastellaan viiden eri naisen kautta.

Vaikka Vahalapsi on fiktiota se perustuu todellisiin ihmisiin ja tapahtumiin. Kirjassa kuvattujen naisten todelliset henkilöllisyydet on mainittu teoksen lopussa ja sieltä löytyy myös huomautus, että "romaani pohjautuu pohjoismaiseen kansanperinteeseen" ja erinäisiin historiallisiin lähteisiin, kuten kirjeihin ja oikeudenkäyntiasiakirjoihin.



Teoksen kertoja on vahalapsi, jota kukin naisista vuorotellen kanniskelee. Erityisen ajankohtaisen Vahalapsesta tekee se, että naisviha on jälleen nousemassa. Nainen on Ravnin romaanissa miesten näkökulmasta jo lähtökohtaisesti paha ja siksi altis noituudelle.

"Nainen lankeaa helpommin saatanan kiusauksiin"

"Nainen on paha ja epätäydellinen eläin"

"Nainen on toinen sana lihan himolle"

"Kun nainen itkee, hän haluaa petkuttaa miestä"

"Naissukupuoli on hauraampi kuin miessukupuoli"



Nainen uhkaa miesten luomaa järjestystä, hän on viettelys ja kaaos.

Vahalapsi kertoo vallanhalusta ja vallan sokaisevasta voimasta, ihmisen kyvystä julmuuteen sekä taikuudesta ja loitsujen mahdista.



"Otetaan nestettä sellaisen oriin silmästä, joka ei ole käynyt tamman luona, ja voidellaan sillä omat silmät, silloin näkee sen, mikä on muuten näkymätöntä, ja näin tapahtuu kolmena aamuna peräkkäin."



Ravnin tarinassa ja siitä nousevassa feminismissä on sukulaisuutta Olga Tokarczukin teoksiin. Tämä toki voi johtua siitä, että Tokarczuk hyödyntää teoksissaan usein myyttejä, joiden kautta hän nostaa esiin feministisiä näkökulmia.

Vahalapsi koostuu enimmäkseen lyhyehköistä kappaleita ja muistuttaa siinä mielessä Alaisia. Hengitystilaa tämän romaanin seurassa tarvitaankin.

Teoksen rytmi soi kuin noitarumpu, joka vie tapahtumia eteenpäin.

[Laura · Rating 3 out of 5]

Voimakas, taitava ja tarkka kuvaus todellisten noitaoikeudenkäyntien takaa 1600-luvun Tanskasta. Pidin paljolti, koska olin kuullut Helsinki Litissä Ravnin ajatuksia ja motiiveja kirjan takaa, en tiedä olisiko tämä auennot/viehättänyt ilman niitä näin paljoa. Romaanina vahva, joka tapauksessa.

[Dovilė · Rating 5 out of 5]

Raganų tema - nieko naujo? Bet kitaip. Liūdna, gražu, neteisinga.

[Laurynas Mikalauskas · Rating 2 out of 5]

Sudėtinga, gurmaniška ir visiškai ne mano knyga

[Gabrielė || book.duo · Rating 3 out of 5]

Tema pasirodė labai įdomi, istorinė medžiaga, kuria ji paremta, irgi, bet išpildymas iki galo neįtikino. Man buvo per daug fragmentiška, per daug nutolę nuo veikėjų, palikta per daug skylių ir klausimų, į kuriuos norėjosi bent minimalių atsakymų. Aprašytos moterys atrodė tokios įdomios, komplikuotos ir įvairialypės, turėjusios tiek daug potencialo giliai istorijai, kad mielai apie jas būčiau skaičiusi ir daugiau, sužinojusi apie jų praeitį, kuri ir atvedė prie tokios baigties, šiek tiek geriau supratusi jų tarpusavio santykius, kurie pasakojimui būtų pridėję spalvų. Dabar viskas pasirodė perbraukta paviršiumi – įdomiu, suintriguojančiu, bet visgi tik paviršiumi.

Labai patiko vertimas, nes, neabejoju, knyga ir jos stilius kėlė daug įvairiausių iššūkių, todėl atskiri ir dideli komplimentai skrieja Aurelijai Bivainytei. Kalba atrodo kaip šios gana minimalistinės istorijos vinis, į ją remiasi daug emocinio užtaiso, todėl labai džiaugiuosi, kad visa tai pavyko perteikti ir lietuviškai.

Nesijaučiu labai nusivylusi, nes tikriausiai nebuvau užsikėlusi didžiulių lūkesčių, bet nežinau, ar duočiau autorei dar vieną šansą – knyga stoja į tą gana greitai užmirštamų lentyną, o tai kartais nuliūdina net labiau nei tie atvejai, kai kūrinys kažkuo stipriai sunervina – tada jis bent sukelia ryškią reakciją.

[Søren Uggerhøj · Rating 5 out of 5]

virkelig interresant wow, føler ikke så tit man hører om den overtroiske historie i danmark så vildt fed bog. og craaaazy at det er foregået i virkeligheden

[Sanni · Rating 4 out of 5]

3,5/5

[plukereads · Rating 5 out of 5]

4.5/5 ⭐

Vaško lėlė - viena tų knygų, kurios su laiku auga ir nugula būtent ten, kur joms ir priklauso.

Skaitydama turėjau labai įdomią patirtį, nes pirma knygos pusė man skaitėsi sunkokai, atstumas nuo veikėjų trikdė, o ir senesnė kalba kūrė kažkokį barjerą. Bet, priėjus knygos vidurį, viskas visiškai persilaužė ir pradėjo dėliotis į vietas.

Labiausiai mane sumėtęs atstumas nuo veikėjų man ilgainiui tapo vienu įdomiausiu knygos aspektų. Vaško lėliukas, stebintis ir pasakojantis apie moterų draugystę, mums, skaitytojams pasiūlo permąstyti asmeninį atstumą nuo raganų medžioklės aukų. Lengva prisiminti faktą, kad tai buvo, sunkiau "raganų" vardus skaityti ir leisti sau išjausti, kad ant laužų degė moterys, kurios dažnais atvejais buvo baudžiamos už bendro ryšio, draugystės paieškas.

Man vaško lėliukas veikė kaip fizinis barjeras, kaip mūsų pačių atsitraukimas nuo tikrų, bet sausais faktais tapusių asmeninių istorijų. Vis pagavau save galvojant apie Primo Levi ir jo teiginį, kad liudytojų literatūroje kalba tik tie, kuriems pasisekė, o tikrasis liudytojas savo patirties papasakoti negali, nes neišgyveno.

Šioje knygoje nėra tiesioginių, pačių moterų pasakojimų, bet vaško lėlė stebi ir klausia, ar galime rasti empatijos toms, kurių tikrųjų istorijų, tikrųjų emocijų ir tiesų taip ir nesužinosime. Olga Ravn viename interviu sakė, kad daugiau tyrimų padaryta apie silkes nei Šiaurės regione vykusią raganų medžioklę, tad skaityti aprašomų moterų vardus yra svarbu, o dar svarbiau - susitikus tarti juos garsiai (o smagiausia aptarti knygų klube!! Kalbėti tokiame merginų būryje apie istoriją, kurioje pagrindinis "nusikaltimas" - moteriško ryšio paieškos, buvo kažkaip itin poetiška).

Olgos Ravn rašymo stilius - banguojantis, sapniškas, man kažkuo palendantis po oda. Gal dėl to ir sakau, kad knyga dar ilgai bus su manimi, manyje augs ir išplauks į paviršių tuomet, kai reikės.

[pelekas · Rating 4 out of 5]

sužavėjo vaizdiniai, palyginimai (nafta trykšta iš žemės lyg paparčiai), poetinės prozos intarpai, nors kartais autorė gal užsižaidžia su kalba. nuostabus pats sumanymas - kad olborgo raganų istoriją pasakoja burtams naudota vaškinė lėlė, momentais tikrai šiurpu skaityti, atrodo, lyg kokiu magišku būdu olga ravn būtų nusikėlusi laiko mašina pas tuos realius žmones ir pajutusi pasaulį jų oda. iš aprašymo knyga gali klaidinti - maniau, kad bus toks istorinis romanas su poezijos pliūpsniais, bet knyga kitokia, veikėjai stebimi iš toli arba prie jų priartėjama tik tada, kai atrodo etiška tą daryti. pavyzdys - tarp dviejų raganavimu kaltinamų moterų yra romanas, bet tai paminima tik fragmentiškai, visoje knygoje išlaikomas pagarbus atstumas su veikėjais. žodžiu, fabula nepopsiška, daug daugiau dėmesio skiriama patiems ritualams, tardymams ir kankinimams, o ypač - bausmės laukimui. skaičiau ilgai, nes tekstas sudėtingas ir reikalauja įdėmaus žvilgsnio, vaizduotės, stabtelėjimo pagalvoti, plius ištisai tikrinau žodyne žodžius ir gūglinau augalus, kad ryškiau viską matyčiau. lauksiu lietuviško vertimo!

[casey neko · Rating 5 out of 5]

god forbid a girl has interests

[Indre · Rating 4 out of 5]

3.75