Mano kartelė trileriams užkelta tikrai labai aukštai. Ir taip visai netikėtai, serija apie Milą Vaskez šoko į mano mylimiausių, laukiamiausių ir iš galvos neiškrentančių serijų gretas. “Blogio teorija” jau yra antroji, tačiau ji man daug labiau patiko, nei pirmoji, bet jos tikrai abi vertos dėmesio!!
Limbų skyrius. Patalpa, kurioje nuo sienos žvelgia daug.. DAUG akių. Tos akys laimingos, veidai šypsosi, o gal yra netikėtai prigauti, tačiau juos visus sieja tai, kad tai dingę be žinios vyrai, moterys, vaikai. Metus, penkis, ar net dvidešimt. Šiame skyriuje dirbanti Mila kiekvieną dieną skiria juos surasti. Kol netikėtai jie ima grįžti. Tam, kad žudytų..
Aš mėgavausi absoliučiai kiekvienu šio trilerio puslapiu. Tikrai. Pirmiausia, man labai patiko istorijos idėja, kuri pagaliau buvo kažkas kitokio, nei įprasta skaityti. Tačiau ji turi tiek sluoksnių, paslapčių, tamsybės ir staigmenų, kad visą laiką skaitant šią knygą aš jaučiau įtampą. Ir kaip man tai patiko!! Patiko ir pagrindiniai veikėjai, jų psichologija, demonai ir visi kiti siaubai, kurie išlenda kai to labiausiai nesitiki.
Tai buvo pakankamai greitas ir įtemptas trileris. Daug veiksmo, mažai nereikalingų detalių, o ir autoriui puikiai pavyko išlaikyti susidomėjimą ir kelti šiurpą, net tada, kai to visai nesitiki! Ne kartą skaitant šią knygą, rankos ėjo pagaugais, dėl ko tik dar daugiau simpatijų ir plojimų nuo manęs šiai knygai.
Visi D. Carrisi psichologiniai žaidimai su skaitytoju, kabliukai ir tamsa, man priminė mano mylimą C. Carter ir jo Robertą Hanterį, tik “Blogio teorijoje” nėra tiek daug žudymo, kraujų ir šlykštaus vaizdo. Bet to čia visai ir nereikėjo! Labai labai rekomenduoju šią seriją!