Spring Snow

The Sea of Fertility #1

by Yukio Mishima, Michael Gallagher (Translator)

Alternate cover edition of ISBN 9780099282990

Tokyo, 1912. The closed world of the ancient aristocracy is being breached for the first time by outsiders - rich provincial familes, a new and powerful political and social elite. Kiyoaki has been raised among the elegant Ayakura family - members of the waning aristocracy - but he is not one of them. Coming of age, he is caught up in the tensions between old and new, and his feelings for the exquisite, spirited Satoko, observed from the sidelines by his devoted friend Honda. When Satoko is engaged to a royal prince, Kiyoaki realises the magnitude of his passion.

Genres: Fiction, Japan, Japanese Literature, Classics, Historical Fiction, Literature, Novels

389 pages, Paperback

First published January 1, 1967

About the author

Yukio Mishima (三島 由紀夫) was born in Tokyo in 1925. He graduated from Tokyo Imperial University’s School of Jurisprudence in 1947. His first published book, The Forest in Full Bloom, appeared in 1944 and he established himself as a major author with Confessions of a Mask (1949). From then until his death he continued to publish novels, short stories, and plays each year. His crowning achievement, the Sea of Fertility tetralogy—which contains the novels Spring Snow (1969), Runaway Horses (1969), The Temple of Dawn (1970), and The Decay of the Angel (1971)—is considered one of the definitive works of twentieth-century Japanese fiction. In 1970, at the age of forty-five and the day after completing the last novel in the Fertility series, Mishima committed seppuku (ritual suicide)—a spectacular death that attracted worldwide attention.

Reviews

[Asta Sara · Rating 4 out of 5]

Sakykit kaip norit, tačiau galynėtis su knyga yra keista.

Turiu galvoje, skaityti istoriją herojaus, kuris tau na išvis nepatinka. Nepatrauklus. Nors jis apie save galvoja priešingai – nė akimirkos nepamiršta savo įspūdingo grožio. Tačiau yra lepus, šaltas neapsisprendėlis, nesugebantis veikti, tik graužtis. Dažniausiai neaišku ko. Labiau linkęs pasiduoti, prarasti, negu bijoti prarasti. Toks, kuris praleidžia visas įmanomas progas. Absoliučiai neteisingai interpretuoja veiksmus ir įvykius. Toks, kurį veiksmui paskatinta tik troškimo neįmanomybė. O tada siekia tikslo bet kokiomis priemonėmis.

Kita vertus, turime istoriją apie priežasčių ir pasekmių grandinę. Turime nepaprastai gerą akį ir nokautuojantį neįtikėtiną rašytojo pastabumą gamtos grožiui, detalėms, analogijoms, rytietiškus nutylėjimus ir daugtaškius.

Todėl rinktis mums. Ryžtis ar ne.

XX a. pradžios Tokijas. Senoji Japonijos aristokratija keičiasi – įsileidžia praturtėjusias šeimas, vakarietišką kultūrą. 18-metis Kijoakis – naujai iškeptos markizų šeimos viltis įsitvirtinti aristokratijos pasaulyje. Todėl berniukas atiduodamas auklėti grafų Ajakurų šeimai. Čia jis krinta į širdį grafaitei – gražiajai, išmintingajai Satoko...

O mano grumtynių rezultatas? Romano nenumečiau. Perskaičiau. Nugalėjo. Todėl ir 4/5.

Kita vertus, ar imčiau kitą Mishimos tetralogijos knygą? Nežinau. Ir tikrai ne dabar.

[Gintarė Lialienė · Rating 5 out of 5]

Savitas japoniškas pasakojimas, tarsi subtili ikebanos kompozicija. Apie tradicijas, kuriose daugybę dalykų lemia hierarchija, kraujo linija, nulankumas tekusiam vaidmeniui, bet jau ima ryškėti ir pinigų galia, ambicijos, asmens poreikiai. Kita linija - uždraustos meilės srovė, įtraukianti personažų likimus. Fatališka galia, kuriai atskiram žmogui nelemta pasipriešinti. Labai gražus draugystės punktyras, atrodo, dar labiau plėtojamas kitose teatrologijos istorijose. Ir, aišku, japoniška gamta, savo subtiliais niuansais atspindinti personažų sielos virpesius.

[Gailė Ne · Rating 5 out of 5]

Šakės, kaip aš kartais pasiilgstu geros literatūros. 😳 O kai aptinku, nebegaliu suprast, kodėl šitokiam kiekiui vidutiniškų knygų esu davus visas 5 žvaigždutes? 😂 Kaip tada vertint tokias? 😂 Lieka nebent į favoritų lentyną įsidėt.

[Dalius · Rating 5 out of 5]

Tai tarsi japoniškoji "Puikybės ir prietarų", "Romeo ir Džiuljetos", ar "Vėjo nublokštųjų" versija.

Skaitant kūrinį galime pajusti besikeičiančią Japonijos dvasią - papročių ir vakarietiškųjų veiksnių sandūrą. Epicentre, žinoma, atsiduria žmonės, su jiems būdingomis problemomis ir iššūkiais - meilė, santykiai su tėvais, politika ir statusas, garbė, baimės.

Skaitant ir analizuojant šį kūrinį iš šių dienų perspektyvos, galime pamatyti, kad ir kiek laiko pralėktų, kad ir kokie skirtingi mes būtume, bet žmogaus vidinis pasaulis susiduria su tomis pačiomis dilemomis, su kuriomis mes kovojame ir dabartyje.

Tai pirmoji tetralogijos dalis. Su nekantrumu laukiu kitų dalių, žinodamas, kad jos kažkokiu būdų yra sujungtos per reinkarnacijos prizmę. O norą perskaityti visus kūrinius tik dar labiau sužadina - charizmatiška autoriaus persona ir faktas, kad parašęs keturias dalis, deja, bet autorius savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

[Alfonsas Andriuškevičius · Rating 4 out of 5]

Deja, šį sykį japonų genijus mane truputį nuvylė. Nepaisant to, kad "Pavasario sniegas" - tetralogijos, laikomos jo kūrybos viršūne, pirmoji dalis. Man gerokai labiau prie širdies "Kaukės išpažintis", "Auksinė šventykla". Jos kompaktiškesnės, lakoniškesnės, persmelktos vientisesnės estetinės emocijos...

Nesakau, kad "Pavasario sniege" neradau nieko gero. Kur jau ten! Knygoje pilna įvairių įvairiausių sielos judesių (neretai - stulbinamai metaforizuotų), nepasigesime ir groteskiškų charakterių; daugybė puikių žmogaus kūno bei atskirų jo dalių piešinėlių; apstu žavingų gamtos detalių. Štai dvasinės būsenos: "Kijoakis jautėsi, tarsi jo apnuoginta siela būtų išstatyta ant rasotos žolės"; "Kankinanti [paslaptis], lyg kūnu lakstytų purvinos žiurkės"; "Atleidimas už baisingą nuodėmę ateina nusidėjus dar sykį. /.../ Tamsą sumaišius su kita tamsa reikia laukti išauštant baugios purpurinės aušros." Štai kūnas: "Prieblandoje švytėjo tik tamsiai raudonos lūpos, linguojant karietai veido bruožai virpčiojo lyg gėlės žiedas tarp drebančių pirštų."; "kaip sutartinai ir vienodai linksi, tarsi jų baltuose švelniuose kakluose būtų įtaisytos dailios auksinės sąvaros"; "lėtai užguldamas jos šlaunis, dulsvai švytinčias lyg aušra horizonte." Štai gamta: "atrodė, kad sodas rąžosi pasistiebęs ant pirštų galiukų." "juodos kalnų keteros atrodė tarsi suteptos aliejumi".

Vis dėlto... Kalbėdamas supervaizdingai, M. neretai ima gražbyliauti, griebiasi tokių stiliaus įmantrybių, kad, regis, atsiduria jau prie kičo ribos: "Tuomet senelė pasakė prakalbą, kuri skambėjo tarsi laisvai šuoliuojančių žirgų kanopų aidas"; "Kijoakiui pasidingojo, kad jo širdis - tarsi pametusi plunksnas strėlė." "Visą laiką nesiliovė krėtęs šaltis, tarsi nugarą varpytų sidabro strėlės." Šiek tiek pakyrėjo nesiliaujantys Kijoakio sielos mėšlungiai, tampantys ją (sielą) į visas puses: meilės, neapykantos, abejonių, baimės, viršenybės troškulio, maišto, atgailavimo... Kai kurie epizodai - nuobodoki (tarkim, Siamo princų svarstymai apie reinkarnaciją). Žinoma, japonų kultūros kontekste visa tai gali atrodyti labai kitaip. Bet aš, o varge, priklausau ne jai...

[Daiva Maskoliūnienė · Rating 3 out of 5]

Rašytojas buvo itin veiklus, kovojęs už senąją Japoniją, skaudźiai išgyvenantis šalies vakarėjimą , apie tai parašė net 40 knygų ir ši - keturlogijos pirma Dalis iš dalies irgi apie tai . Beje , jis kelis sykius buvo pristatytas gauti Nobelio premiją, bet negavo, o būdamas 45 m nusizude senoviniu būdu.

ŠIame romane - 2 šeimų istorija: benusigyvenantys aristokratai Ajakuros ir naujieji turtingieji Macugae, norintys patekti arčiau imperatorlaus rato , todėl savo sūnų atiduoda auklet Ajakuroms, kuriems gerai už tai sumoka, todel jie sutinka, nors nuolat jaučia vidinį nepasitenkininą , kad del pinigų tenka “ parsidavinet “ turciams.

Jie turi 2 m vyresnę grazuolę dukterį Satoko , Vaikai nuo vaikystes viens kitą įsimyli, bet Kijokis augdamas viskuo pertekęs , o mokydamasis pas aristokratus užaugo svajotojas , bet be Valios kažką nuveikti , todel nevertina ir Satoko meiles.
Tik kai Satoko pasiperša pats imperatorius, tik tada staiga jis susivokia, kad myli, ir įstumia satoko į klaikų savęs aukojimą, kol ji pastoja ir Tuomet tevai bando spręst , o tiksliau Grafas niekaip nesprendzia, bandymas permest probelmú sprendimà kam nors , ir novajaponas sugalvoja “sprendimą “
Mane Labai erzino Kijokio mažavaikiškumas laukti iki tokio momento ir įstumti Satoko į pražūtį
Taip pat erzino , kad savo geriausià draugá nuolat isnaudojo savo meiles reikalú tvarkymui , net atitrauke nuo stojamuju egzu pasiruosimo ( nes turciui tai kas, kaip besimokytu, jam vietà garantuota )…


Knygoje kelis kartus mini paveiklslá jú proteviu karzygiu, kuriais visi zavisi …. gal todel per daug gerai / lengvai gyvenant nesusiduriant su issukiais ir Tampa tokiais niekam tikusiais , bet sirdy jie nori buti “ karzygiai “ , tai kone specialiai sukuria tokias aplinkybes , kad reiktu kovoti ( kad ir absurdiskai)…

Beje , labai graziai aprasoma gamta , japonų sventes ( viena is jų- sakurų zydejimo ), grazus palyginimai
Keli intarpai apie budizmá, karma ..

Bet kazin ar skaitysiu kitas dalis , kur persikūnija Kijokas ir jo draugas Honda į kitokius gyvenimus ..

[Jurate · Rating 4 out of 5]

Kokio neįtikėtinumo pasaulis ir mąstysena. Tolimoji Japonija - man tik egzotiška šalis, apie kurią labai mažai žinau, ir po šios knygos labai norėtųsi sužinoti, kiek ji atspindi realų japonų būdą, be abejo, turint omenyje, kad Yukio Mishima šioje knygoje rašė apie laiką daugiau nei prieš šimtą metų. Sunku patikėti, kad tikrai jų kasdienybėje buvo tiek gelmės, tiek poezijos - mano spėjimas būtų, kad čia labiau romantiko rašytojo išmonė, bet jis sugeba rašyti taip, kad patikėtum. Visos aistros čia - tuo pačiu ir norimos, ir siekiamos, bet tuo pačiu ir slapstomos tiek nuo kitų, tiek nuo savęs. Ne dėl to, kad jų neleistų kuris nors dievas - kai kurie herojai neužsimerkia prieš ateizmo idėjas, bet kultūriškai ta gėda rodyti jausmus yra tokia įsišaknijusi, kad, regis, niekas neišraus. O turi jų, kaip visi žmonės, bet kuriame pasaulio kampelyje.

Užliūliuojantys sakiniai ir pasakojimas - ne veltui Yukio Mishima ne kartą buvo nominuotas Nobelio premijai. O vertėjai Gabijai Čepulionytei atskiro medalio reik - neslėpsiu, daugybę japoniškų terminų teko guglinti.

Vienintelis liūdesys, kad tik pabaigusi "Pavasario sniegą" susivokiau, kad čia - pirma iš tetralogijos dalių. Taip, ant knygos nugarėlės rašo, bet sugebėjau neužfiksuoti to. Tad dabar teks laukti, kol kitas išleis.

[Mintaute · Rating 4 out of 5]

Džiaugiuosi, kad nemečiau knygos pusiaukelėje, kaip norėjosi, nes antroji jos pusė mane visiškai prikaustė. Atsiribojusi nuo to, kaip labai nepatiko parindinis veikėjas Kijoakis, tik ties pusiauju pradėjau iš tiesų mėgautis. Labai gražiu pasakojimu parašyta knyga. Gal kiek per daug filosofavimo apie nieką, bet all in all, mielai paskaityčiau ir kitas tetralogijos dalis (viliuosi, kad bus išverstos).

[Dovydas Kiauleikis · Rating 4 out of 5]

Rafinuota aukštuomenės melodrama