Inner Work: Using Dreams and Active Imagination for Personal Growth

by Robert A. Johnson

A noted author and Jungian analyst teaches how to use dreams and inner exercises to achieve personal wholeness and a more satisfying life.

Genres: Psychology, Nonfiction, Self Help, Spirituality, Philosophy, Personal Development, Psychoanalysis

221 pages, Paperback

First published January 1, 1986

About the author

Robert A. Johnson was a noted lecturer and Jungian analyst in private practice in San Diego, California. He studied at the Jung Institute in Switzerland and at the Sri Aurobindo Ashram in India.

Reviews

[Ugnė]

Esu šališka C.G. Jungo ir ko pasekėjų vertintoja - (dažniausiai) man ten viskas aišku, įdomu ir atrodo, kad visiems reikalinga. Bet čia tikrai aišku :D ir suprantamai parašyta, kaip analizuoti savo sapnus ir dirbti su savo vaizduote, tik perskaityti ir pritaikyti belieka.

2022-ųjų papildymas - skaičiau, nes prisireikė vienas užsiėmimui. Vėl nustebau, kaip viskas paprastai ir neprimityviai parašyta. Iš kitos pusės, aiškiau matau, kad čia tik pirmieji žingsniai ir norintiems eiti toliau skaityti irgi reikės daugiau.

[Lina]

Prasmingas ir praktiškas sapnų ir aktyviosios vaizduotės aiškinimas. Norėjosi dar daugiau.
Rekomenduoju.

[Zalias]

Perskaičiau įvadą (82psl.) kitu metu norisi pasipraktikuoti toliau ir pajusti ar man tinka ;)

[Aneri]

Toks Jungo teorijų praplėtimas praktiškai ir labiau suprantamai.

[Marius]

Robert A. Johnsono „Vidinis darbas“ yra knyga ne tiek apie sapnų aiškinimą, kiek apie žmogaus santykį su ta savo dalimi, kurios jis tiesiogiai nekontroliuoja. Johnsonas remiasi Jungo psichologija ir teigia, kad sąmoningas „aš“ yra tik maža visos psichikos dalis. Froidas ir Jungas sąmoningą mąstyseną vadino ego, nes būtent ši psichikos dalis sako „aš“, suvokia save kaip atskirą esybę ir dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad valdo visą žmogaus gyvenimą. Tačiau Johnsono knyga nuolat primena, kad už ego ribų veikia daug didesnis vidinis pasaulis: pasąmonė, archetipai, šešėlis, sapnai, vaizduotė, nuotaikos, impulsai ir simboliai.

Pagrindinė knygos mintis yra paprasta, bet nebanali: žmogus tampa pilnesnis ne tada, kai viską racionaliai suvaldo, o tada, kai išmoksta sąmoningai bendrauti su tuo, kas jame veikia nesąmoningai. Johnsonas savianalizę vadina pastanga pasiekti gilesnius sąmoningumo sluoksnius ir judėti asmenybės pilnatvės link. Tai nėra vien teorinis savęs analizavimas. Autoriui svarbu, kad žmogus realiai dirbtų: rašytų sapnus, stebėtų asociacijas, kalbėtųsi su vidiniais vaizdiniais, atliktų simbolinius veiksmus. Jo požiūriu, psichologinė teorija pati savaime beveik nieko nekeičia, jeigu ji nevirsta konkrečiu santykiu su savo vidiniu gyvenimu.

Viena stipriausių knygos idėjų yra tai, kad sapnai nėra atsitiktinis smegenų triukšmas. Johnsonas siūlo į juos žiūrėti kaip į simbolinę pasąmonės kalbą. Išmokus suprasti sapnus, galima pamatyti, kad jų dinamika vienaip ar kitaip atsikartoja praktiniame gyvenime: veiksmuose, santykiuose, sprendimuose, įpročiuose, troškimuose ir jausmuose. Ego mėgsta tikėti, kad jis sąmoningai valdo šiuos gyvenimo elementus, bet knyga šį tikėjimą vadina didele ego viršenybės iliuzija. Daug kas, ką vadiname „mano pasirinkimu“, iš tikrųjų kyla iš gilesnių, dažnai nematomų vidinių jėgų.

Johnsonas išskiria du pagrindinius kanalus, kuriais pasąmonė prasiskverbia į sąmonę: sapnus ir vaizduotę. Sapnai yra naktinė simbolių kalba, o aktyvioji vaizduotė — sąmoningas bandymas tęsti dialogą su tais pačiais pasąmonės vaizdiniais būdraujant. Svarbu tai, kad aktyvioji vaizduotė nėra paprasta vizualizacija, kai žmogus įsivaizduoja norimą rezultatą. Priešingai — jos esmė yra ne manipuliuoti pasąmone, o ateiti pas ją kaip pas lygiavertį partnerį ir paklausti: kas tu esi, ko nori, ką nori man parodyti?

Sapnų analizei Johnsonas siūlo keturių etapų metodą. Pirma, reikia kurti asociacijas: užrašyti sapno vaizdinį ir viską, ką jis spontaniškai sukelia — jausmus, žodžius, prisiminimus, vaizdus. Antra, reikia susieti sapno vaizdinius su vidiniais dinaminiais procesais: klausti, kuri mano dalis taip jaučiasi, taip elgiasi, taip konfliktuoja? Trečia, reikia interpretuoti sapną kaip visumą, ieškant pagrindinės jo žinutės. Ketvirta, reikia atlikti ritualą — nedidelį fizinį ar simbolinį veiksmą, kad sapnas neliktų tik mintyse, o įgautų konkrečią išraišką gyvenime.

Man atrodo, kad būtent ketvirtasis etapas yra viena originaliausių knygos vietų. Johnsonas nenori, kad sapnas būtų tik „suprastas“. Jis nori, kad sapnas būtų įkūnytas. Ritualas čia nėra prietaras ar teatrališkas gestas. Tai būdas per paprastą simbolinį veiksmą užmegzti ryšį tarp sąmonės ir pasąmonės. Kitaip tariant, jeigu sapnas parodė tam tikrą tiesą, žmogus turi padaryti kažką, kas tą tiesą fiziškai įspaustų į sąmonę. Tai gali būti visai mažas veiksmas, bet jis turi būti atliktas rimtai. Johnsonui vidinis darbas turi tapti ne tiesiog pamąstymu, bet ir kūno, elgesio, laiko, dėmesio aktu.

Knygoje svarbi ir šešėlio tema. Šešėlis nėra tiesiog blogoji žmogaus pusė. Tai tos savybės, energijos, norai ir galios, kurių ego nepripažįsta. Kartais tai tikrai primityvūs ar gėdingi impulsai, bet kartais — geriausios žmogaus savybės, kurių jis neišdrįsta turėti. Jei žmogus, pavyzdžiui, neišreiškia jausmingumo, kūrybiškumo ar gyvybingumo, tos savybės nedingsta. Jos ima reikštis iškreiptais būdais: per kompulsijas, nuotaikų svyravimus, depresiją, įsimylėjimus „prieš savo valią“, kūno simptomus ar energijos vagystę iš kasdienio gyvenimo. Šia prasme pasąmonė kartais tarsi „vagia“ iš tvarkingų ego imperijų ir atiduoda energiją tai žmogaus daliai, kuri buvo nuskriausta.

Dar viena įdomi Johnsono mintis — neurozė kaip „menko religingumo“ arba prarasto vidinio gyvenimo išdava. Tai nereikia suprasti siaurai bažnytine prasme. Johnsonui religingumas yra žmogaus gebėjimas turėti santykį su prasme, gelme, simboliais, dvasiniu gyvenimu, tuo, kas pranoksta kasdienį ego racionalumą. Jeigu žmogus visiškai ignoruoja vidinį pasaulį, tas pasaulis vis tiek ateina — tik ne kaip aiški malda, sapnas ar simbolis, o kaip nerimas, depresija, kompulsija, kūno simptomas ar vidinė tuštuma. Jo mintis labai stipri: jeigu mes neiname pas dvasią, dvasia ateina pas mus neurozės pavidalu.

Aktyviosios vaizduotės dalis knygoje yra kiek stipresnė ir radau čia daug naujų minčių. Johnsonas siūlo sąmoningai pasikviesti pasąmonę: panaudoti fantazijas, simbolines vietas, sapnų veikėjus ar personifikuotas būsenas. Pavyzdžiui, galima kreiptis į savo prislėgtą dalį ir paklausti: kur tu esi, kaip atrodai, ko nori, kodėl šiandien esi tokia sunki? Tada prasideda dialogas. Bet tai nėra savęs hipnotizavimas ar pasidavimas bet kam, kas kyla iš vidaus. Johnsonas pabrėžia, kad sąmonė turi išlikti lygiaverčiu partneriu: mokėti klausytis, bet ir atsikirsti; gerbti vidinius balsus, bet neleisti jiems užvaldyti gyvenimo.

Ypač svarbus yra etinis aktyviosios vaizduotės komponentas. Jungas, Johnsono perteikimu, manė, kad sąmoningumas negali plėstis be etinio konflikto. Žmogus tampa sąmoningesnis tada, kai pamato, jog jame veikia skirtingos vertybės, skirtingi norai, skirtingos moralinės nuostatos, ir kad jis turi pasirinkti, kaip su tuo gyventi. Pasąmonės balsai nebūtinai yra „teisingi“ vien todėl, kad gilūs. Jie gali būti išmintingi, bet gali būti ir pavojingai vienpusiški. Todėl žmogaus užduotis — išgirsti jų tiesą, bet ją sužmoginti, integruoti ir prisiimti atsakomybę.

Vidinis darbas nėra pabėgimas į fantaziją. Tai labiau būdas geriau suprasti save ir tuomet grįžti į tikrovę pilnesniam, mažiau suskilusiam, mažiau valdomam aklų impulsų.

Man ši knyga atrodo labai vertinga todėl, kad ji aprašo konkretų būdą, kaip žmogus galėtų kalbėtis su savo pasąmone. Ji primena, kad sapnas, nuotaika, fantazija ar keistas vidinis vaizdinys gali būti ne kliūtis racionaliam gyvenimui, o kvietimas į gilesnį sąmoningumą. Johnsono „vidinis darbas“ galiausiai yra ne apie sapnus kaip pranašystes, o apie žmogaus pilnatvę: apie gebėjimą pamatyti savo vidinius konfliktus, pripažinti šešėlį, išgirsti sielos balsą ir mažais, konkrečiais veiksmais pradėti integruoti tai, kas mumyse ilgai buvo atskirta.

[Kristina Aidietiene]

Labai kitaip apie sapnus ir aktyviąją vaizduotę

[Bronius]

Įdomus sapnų analizės ir aktyviosios vaizduotės metodikos pateikimas.

[Agnė Domarkaitė-Sugintė]

Knyga pakeitusi mano gyvenimą!