Fresh from a brief stay at a psych hospital, reporter Camille Preaker faces a troubling assignment: she must return to her tiny hometown to cover the unsolved murder of a preteen girl and the disappearance of another. For years, Camille has hardly spoken to her neurotic, hypochondriac mother or to the half-sister she barely knows: a beautiful thirteen-year-old with an eerie grip on the town. Now, installed in her old bedroom in her family's Victorian mansion, Camille finds herself identifying with the young victims—a bit too strongly. Dogged by her own demons, she must unravel the psychological puzzle of her own past if she wants to get the story—and survive this homecoming.
Librarian's Note: this is an alternate cover edition - ISBN 10: 0307341550 (ISBN 13: 9780307341556)
Gillian Flynn is an American author and television critic for Entertainment Weekly. She has so far written three novels, Sharp Objects, for which she won the 2007 Ian Fleming Steel Dagger for the best thriller; Dark Places; and her best-selling third novel Gone Girl.
Her book has received wide praise, including from authors such as Stephen King. The dark plot revolves around a serial killer in a Missouri town, and the reporter who has returned from Chicago to cover the event. Themes include dysfunctional families,violence and self-harm.
In 2007 the novel was shortlisted for the Mystery Writers of America Edgar for Best First Novel by an American Writer, Crime Writers' Association Duncan Lawrie, CWA New Blood and Ian Fleming Steel Daggers, winning in the last two categories.
Flynn, who lives in Chicago, grew up in Kansas City, Missouri. She graduated at the University of Kansas, and qualified for a Master's degree from Northwestern University.
Review Quotes: "Gillian Flynn is the real deal, a sharp, acerbic, and compelling storyteller with a knack for the macabre." –Stephen King
Tamsokas, niūrokas detektyvas, tiktų vėlyvam rudeniui. Greitojo skaitymo, vienu prisėdimu galima praryti, įtraukė. Man patiko siužetas, netrūko šeimyninių dramų, psichologinių problemų, žiaurių nusikaltimų. Vienas iš geresnių paskutiniu metu skaitytų šito žanro kūrinių.
Nemylinti motina ir psichologiškai sužalotos jos dukterys. Pjaustymasis, skausmo sukėlimas kitiems, alkoholis, savigarbos nebuvimas, neadekvatus elgesys.. Miestelis iš kurio norisi bėgti. Knyga labai slogi. Perskaičius paliko nemalonų jausmą.
🖋 ..pervėrė skausmas, aštrus ir trumpas kaip taškas sakinio pabaigoje. 🖋 ..kol nesusilauksi vaikų, tavo širdis neturės tiek atjautos, kiek turi motinos širdis. Ji bus tarytum neprieinama jausmams. 🖋 Kiekvienam ateina valanda, kai gyvenimo traukinys nušoka nuo bėgių.
Eina sau, koks geras trileris. Mažas miestelis, bet - personažai nevienaplaniai (kaip kokioj "Sausroj"), pagrindinė išvis simpatiška, ir jos, hm, ypatumas iš tiesų nejaukiai skaitosi. Nespoilinu.
Žudiką atspėjau klaidingai; neseniai skaičiau apie panašią bylą LT, buvo šiurpu ir nesuprantama. Nespoilinu. Po Flynn knygos šiek tiek labiau suprantama (bet ne mažiau šiurpu). Pabaiga įspūdinga - ne tik siužeto, bet ir tempo pasikeitimo prasme, jau skaitai su tokia "cannottakethisanymore" nuotaika, ir apskritai - tas visko išsiaiškinimas jau ateina nebe kaip "wow" momentas, o tik kaip dar vienas akmuo į nuotaikos pelkę. Nes slegia.
Kol kas iš Flynn knygų skaičiau tik šitą ir "Gone Girl", ir man gražu, kaip ji sugeba ne šiaip papasakot kokią nors neaiškią istoriją, bet ir palaužyti socialines šventenybes / tabu. Nespoilinu. Nes, logiška, iš to ir yra detektyvų ir crime fiction trauka - kad sulaužoma tvarka, kuri turi būt atstatyta. Flynn, man atrodo, labiau kalba apie tai, kad kaip tik ta tvarka - outward appearances, socialiniai vaidmenys - ir tampa žudančiu dalyku. Gal ne pasaulio atradimas, bet kažkaip - atrodo, kad čia ir yra visa ko esmė, apie ką ji kalba, o ne visokie crime-porn, kur px, kas ką žudo grobia prievartauja, svarbu skaitytojus pathrillinti.
Gailiuosi, kad mačiau serialą pirmiau nei perskaičiau knygą, nes jau žinojau, kas manęs laukia beskaitant. Tačiau žinojau, kad manęs lauks tikrai geras skaitinys, nes serialas man labai patiko. Galiu teigti, kad tai tas retas atvejis, kai ekranizacija niekuo nenusileidžia knygai, o dar ir labai puikiai ją papildo.
Nuo pat pradžių knyga įtraukė savo slogumu, tamsumu ir kitoniškumu. Po paprasto romantiško romano, ši knyga buvo kaip gaivus oro gūsis, su nuostabiai išplėtotais veikėjais, puikiai išlaikyta įtampa ir, jei nebūčiau mačiusi serialo, tikrai neįtikėtinu ir sukrečiančiu siužetu. Žavėjausi ir rašymo stiliumi, sudėtingų žodžių parinkimu, kurie, skaitant originalo kalba erzina, tačiau labai tinka ir atspindi visą knygos atmosferą.
Šią autorę jau seniai žinojau, mačiau šį serialą, „Gone Girl“, bet kažkodėl vis prisibijodavau skaityti. Po šios knygos nebeturiu jokių abejonių, kad imsiu ir kitus jos kūrinius į rankas.
Oi mėgsta Gillian Flynn tamsius siužetus, rimtus psichologinius nukrypimus, šlykščias ir žiaurias istorijas, slegiančias atmosferas. Štai jau trečia mano skaitoma jos knyga ‘Aštrūs pjūviai’ (pasirodo tai pirmoji jos parašyta bei daugiausia rimto pripažinimo susilaukusi) vėl panardino į tamsos, slogumo ir žiaurumo liūną, šį kartą nublokšdama į mažą pietų miestelį, kur sekso ir narkotikų tarp dvylikamečių nors vežimu vežk, kiekvienam gyventojui kažkiek stogas pavažiavęs ir kažkas žudo mažas mergaites bei joms dantis išrauna.
O viską sekame iš Čikagos į tą gimtąjį miestelį grįžusios žurnalistės akimis, kuri labai pamažu atsiskleidžia kaip sudėtingas ir taip pat rimtų problemų turintis personažas. Apskritai tai tie damaged personažai yra stiprioji Flynn pusė - ji taip sugeba juos sukurti, kad jie būna itin ryškūs, bet ir neperspausti, natūralūs, bet kartu dažnai verčia jų stipriai neapkęst. O tokius personažus sumetus į ribines situacijas groteskiškoje aplinkoje gaunasi puikus psichologinis detektyvas. Tiesą sakant, Gillian Flynn knygos šitoje psichologinių trilerių kategorijoje man groja pirmuoju smuiku ir su jokiom mergom traukiniuose ir languose nepalyginama.
Kamilė Priker jauna korespondentė, katik paleista iš ligoninės bando grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau ją pasitinka iššūkis. Redaktorius nori, kad mergina grįžtų į savo gimtąjį miestelį rengti reportažą apie ten vykstančias žmogžudystes. Vind Gapas bei ten likusi jos šeime ir prisiminimai tokie pat skaudūs kaip ir merginos randai. Kamilė įsitikinusi, kad žudikas vietinis, nors aplinkiniai mano, kad atvykelis. Niekas nenori patikėti, kad ramus jaukus miestelis galėjo užauginti žudiką. Kuo ilgiau apklausinėja pažįstamus ir atvykelius tuo labiau prisimena savo nelaimingą vaikystę šioje vietoje. Viskas persipina į vieną didelę nelaimingą dramą. O vat čia autorė puikiai sužaidė, per visą tą dramą ir atrodytų nereikšmingumą atskleidė labai daug. Nesitikėjau šioje knygoje atrasti Miunhauzeno sindromą, šis aspektas labai daug pridavė knygai, gal net pačią esmę. Per visą nedarnios šeimos prizmę skaitytojui pateikiamas puikus ir nenuspėjamas kūrinys.
Pagrindinė veikėja gerokai erzina. Vis neaišku, ko ji ten trinasi tame vaikystės miestelyje, kurio nekenčia, namuose, kuriuose jai blogai, su mama, kuri jos tiesiai atsižada, su gerokai atstumiančia paaugle seserimi ir jos fyfiška kompanija. Tas žmogžudysčių aiškinimasis labai greit tampa savęs aiškinimusi, ir tai nuolat nervina. Tapatintis niekaip neišeina, šita schema neveikia. Jau nuo pusės knygos tik tą ir tegalvojau, kad ne, aš tai jau seniausiai būčiau iš ten išvažiavusi, ir amžinai.
Bet tuo pačiu aišku, kad taip lengvai neišvažiuosi iš visų tų nuo vaikystės iš paskos besitempiančių nesąmonių. Vargina, bet palaipsniui tas veidrodis skaidrėja ir pasirodo bjauriausi paveldėti, išmokti, perimti (koks skirtumas) savo gyvenimo bruožai. Tai, žodžiu, knyga ne tik apie žudiko manjako paieškas. Nėra, galiausiai, jokio išprotėjusio psicho, kuris nežinia kokio azarto pagautas žudo ir kankina vaikus, yra tik skaudžiai atpažįstami žmonių bendravimo sutrikimai. Liūdna po to.
Nežinau… kažkaip keistai jaučiuosi pabaigusi šią knygą. Visų pirma jei tikitės žiauriai gero detektyvo, ar trilerio, kaip kad anotacija ir atsiliepimai žada, nebesitikėkit, nes nusivilsit. Čia labiau sužalotos šeimos paveikslas, iškrypę vienos šeimos moterų santykiai. Aš labai nejaukiai jaučiausi skaitydama šią knygą, nes veikėjai ant tiek šlykštūs ir nerelatable, kad juokas ima. Narkomanė pagrindinė veikėja, bjaurybė ir melagė jos pusiau sesuo ir ligota motina.
⛔️TOLIAU SPOILERIAI⛔️ Hmm atsiprašau, jau pirmoje knygos dalyje buvo aišku, kad motina specialiai nuodija savo dukras, o Ama jei ne žudikė tai kažkokia psichinių ligų turinti mergaitė, skriaudžianti kitus, ar čia tik man taip atrodo?? Kam čia ta visa tolimesnė istorija??
Bendrai knygai duodu stiprų dvejetą nes kai kurios vietos tikrai labai įtraukė ir patiko. 🤷🏼♀️ Einu žiūrėti ir įvertinti pagal šią knygą pastatyto serialo, gal jis bus geresnis. UPDATE: serialas 100 kartų geresnis, džiaugiuosi, kad jį pažiūrėjau ❤️🔥
This entire review has been hidden because of spoilers.
Aš dievinu psichologinius trilerius. Tai yra mano pats mylimiausias žanras. Jeigu jų būtų prirašyta tiek daug puikių, kaip šis, tai skaityčiau tik juos ir tuo mėgaučiuosi. Taigi, grįžtant prie šios knygos.. Įsitraukiau nuo pat pradžių, ir vis ieškojau kaltų. Turėjau du įtariamuosius, iš kurių vienas ir buvo kaltas. Labai mėgavausi personažais ir jų charakteristikomis, rutuliojama šeimos drama. Tačiau užkliuvo vertimas "suvestinė sesuo, pajodžarga, nepasėda" ir t. t. Nesu girdėjus, kad kas taip šnekėtų, ir tai trikdė. Kad ir kaip bebūtų, Gillian jau dabar yra mano viena iš mylimiausių rašytojų, tad su nekantrumu laukiu, į kokią dramą ji mane įsuks dabar.
Gillian Flynn yra nuostabi. Ir taip, aš jau susidariau tokią nuomonę, nors tai pirmasis jos romanas, kurį perskaičiau. Ir pirmasis apskritai jos publikuotas romanas. Iš pradžių pažiūrėjau serialą “Sharp Objects” ir supratau, kad labai noriu paskaityti knygą.
Tai istorija apie psichologinių problemų kamuojamą žurnalistę, grįžtančią į savo gimtąjį miestelį parašyti straipsnio apie iš pradžių vienos, vėliau dviejų mergaičių žmogžudystes. Moteris vis dar gedi savo prieš daugybę metų mirusios sesers, visiškai nesutaria su motina, o sesuo, nuo kurios ją skiria didelis amžiaus tarpa, pasirodo esanti pabaisa. Net labai.
Gal ir ne viskas šiame romane man labai patiko, kai kur atmosfera buvo tikrai labai slegianti, bet kaip detektyvas ar mistinis trileris istorija tikrai stipri. Autorė tiksliai pavaizdavo save žalojančio žmogaus mintis ir skausmingai priminė, kaip atrodo kenkanti bei nuodijanti šeimos narių dinamika. Galų gale, nė vienas šios šeimos narys nebuvo nei fiziškai, nei psichologiškai sveikas. Gaila, kad ir realybėje taip neretai nutinka.
Vietomis rašymo stilius mane kiek trikdė. Kai kur dalykai buvo pasakyti pernelyg tiesiogiai, prisiminimai įterpiami kažkur visai per vidurį, o po to apie juos daugiau neužimenama - šiuo atveju manau, kad serialas geriau susidorojo su šia užduotimi. Bet iš esmės „Aštrūs pjūviai” maloniai nustebino.
Be mažiausios dvejonės - viena žvaigždutė. Nors autorė puikiai valdo žodį ir kiekviename puslapyje sugeba pasakyti originalių pastebėjimų, gražių frazių, knyga “Sharp objects” yra atvirai anti-humanistinė. Skaityti ją panašu, manau, kaip eiti pažiopsoti į viešą egzekuciją. Iki XIX amžiaus pabaigos susirinkdavo minios. Dabar, tikriausiai, irgi ateitų nemažai.
Knygoje motina žudo savo vaikus (nes trokšta dėmesio) , paauglės žudo kitus vaikus (nes pavydi dėmesio), ir lupa nužudytiems vaikams dantis, o pasakotoja pati save žaloja - pjausto visą kūną. Taip, būna tokių psichikos sutrikimų. Būna ir tokių psichikos sutrikimų, kai žmonės valgo savo išmatas. Reikia tam tikro polinkio, kad būtų malonu į tai žiūrėti.
Jeigu knygoje slėptųsi kokia neišvengiama dilema kažkokia išorinė prievarta, kažkokia masinė psichozė, karas, badas, maras, žūtbūtinė kova dėl išlikimo… gal ir galėčiau suprasti ir pateisinti (kaip pavyzdys ateina į galvą “Musių valdovas”). Bet čia to nėra, čia tiesiog šiaip sau dar viena serijinio žudiko tropo variacija.
Neteikiu rekomendacijų nei “už”, nei “prieš”. Pasirinkite pagal savo polinkius.
,,Sometimes if you let people do things to you, you're really doing it to them."
Kažkada seniai mačiau pagal šitą knygą sukurtą serialą, kuris labai man patiko. Dabar perskaičiau ir knygą, nežinau, kodėl taip ilgai ją marinavau. Puikiai sukaltas slowburneris iki paskutinių puslapių slegiantis savo sunkumu.
Serialo detales buvau primiršusi, atsiminiau tik pagrindinius niuansus ir vaidinusius aktorius. Vis daugiau skaitant sugrįžo atmintis (dėl to ir vengiu žiūrėti pagal knygas sukurtus filmus ir serialus, truputį gadina malonumą, kartais prarandi netikėtumo faktorių), bet sunkumas dūšioj liko.
Visi veikėjai labai puikiai sukalti. Labai patiko pagrindinė Camille, norėjau ją apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai.
Veiksmas lėtas, bent jau didžiojoje knygos dalyje, bet į galą gali primiršti, kad reikia kvėpuoti. Sunki ir tamsi atmosfera visiškai įtraukė, o pabaiga galutinai pribaigė. Rašymo stilius irgi puikus. Jei mėgstat gerus trilerius, nepraleiskit.
Įtraukiantis detektyvas, persipinantis žmogžudystės ir į gimtąjį miestelį grįžusios žurnalistės vaikystės psichologinės traumos. Miestelis, kuriame vyksta veiksmas, aprašytas kaip keistas užkampis, kuriame atrodo gyvenimas teka visai kitokia tėkme, kur vis dar yra namų šeimininkių įvairūs pletkų būreliai, vaikų slaptas gyvenimas, įvairūs apsimetinėjimai ir išorinio įspūdžio iškėlimas aukščiau vidinio pasaulio. Todėl keistai žiūrisi mergina, kuri pjaustėsi, bjaurojo save, o ir pletkinti ar gyventi namų šeimininkės gyvenimo ji netrokšta.
Keista pasirodė tai, kad nebandyta nuslėpti žmonių, kurie yra žudikai ir tai, kad labai daug kasdieniškumo, pagrindinės veikėjos išgyvenimų ir praeities pasakojimų (esu pripratusi prie aghatos kristi, kurios knygose beveik viskas aprašoma tik apie nusikaltimą). Labai nejauku buvo skaityt sekso scenas, kurių buvo daugiau nei tikėtasi.
Knygos gale yra surašyti klausimai apie knygą ,,for discussion". Pirmą kartą kada tokį dalyką matau, bet labai cool.
Puikus romanas. Įtraukiantis, baugus pietietiškos gotikinės literatūros kūrinys: veiksmas vyksta Amerikos pietuose, yra ir vaiduokliškas namas, ir vaiduoklis, ir niūrus miestelis, šeimos paslaptys, nusikaltimai. Moterys, motinos, dukros, kurioms meilė neatsiejama nuo smurto. Tik lietuviškasis vertimas, deja, prastas. Rekomenduoju nesivarginti ir skaityti originalo kalba, suteiks tikrai daugiau skaitymo malonumo.
Kitoks požiūrio taškas detektyvų mėgėjams. Nors ši knyga klaisifikuojama kaip trileris, o ne detektyvas, bet nusikaltimas čia taip pat yra ir į jo veiksmų epicentrą patenka gerokai gyvenime ir savyje pasimetusi jauna žurnalistė, sugrįžusi į gimtąjį miestelį. Skaityti buvo visai įdomu ir lengva, bet jaunosios žurnalistės galvos turinys trikdė. Suprantu, kad taip būna, bet į tuos batus įsiauti nebuvo lengva, o galiausiai ir visai nepavyko.
Pirmiausia, tai labai įtraukiantis ir kvapą gniaužiantis trileris, kuris šiek tiek priminė ir detektyvą. Bet nors romane visą laiką buvo stengiamasi surasti paslaptingą jaunų mergaičių žudiką, labai daug dėmesio skiriama ir į jaunos neeilinės reporterės Kamilės gyvenimą. Dėl naujo reportažo sugrįžusi į savo gimtąjį miestelį Kamilė pradeda pasakoti savo istoriją, kuri keista, stulbinanti ir šokiruojanti. Tai garsiosios Gillian Flynn romanas. Jau turiu ir jos daug dėmesio sulaukusią „Dingusią“, kurią po šios nuostabios knygos tiesiog nekantrauju perskaityti. *** Perskaityta: 2017-06-16
just wow..Nuo pirmu puslapiu labai itraukianti istorija. Knygos nuotaika tokia creepy, dark and twisted kaip ir pats pasakojimas. Bent as maniau kad nuspejau pabaiga, nusivyliau net, bet tikrasis plot twist tik paciuose paskutiniuose puslapiuose pasirodo ir tai isskiria sia knyga. Viskas labai detaliai aprasyta, net ziaurus dalykai, kuriu cia tikrai nemazai, aprasyti smulkmeniskai ir niekas nepagrazinta.
Makabriškai skani knyga. Skaičiau ir vis savęs klausdavau: wtf? kas čia darosi? kas per nesamonės? Bet, nu Dieve, kokia ji gera, bet kartu ir fucked up. Rekomenduočiau stipresniu nervu skaitytojams. Aaah, einu griebti kitas Gillian Flynn knygas.