What do you think?
La trilogie Fabio Montale #1
Total Chaos
Ugo, Manu, and Fabio grew up together on the mean streets of Marseilles, where friendship means everything. They promised to stay true to one another and swore that nothing would break their bond. But people and circumstances change. Ugo and Manu have been drawn into the criminal underworld of Europe's toughest, most violent and vibrant city. When Manu is murdered and Ugo returns from abroad to avenge his friend's death, only to be killed himself, it is left to the third in this trio, Detective Fabio Montale, to ensure justice is done. Despite warnings from both his colleagues in law enforcement and his acquaintances in the underworld, Montale cannot forget the promise he once made Manu and Ugo. He's going to find their killer even if it means going too far.
In Izzo's novels, Marseilles is explosive, tragic, breathtakingly beautiful and deadly. Asked to explain the astounding success of his now legendary Marseilles triology, Izzo credits his beloved native city: "Essentially, I think I have been rewarded for having depicted the real beauty of Marseilles, its gusto, its passion for life, and the ability of its inhabitants to drink life down to the last drop." Fabio Montale is the perfect protagonist in this city of melancholy beauty. A disenchanted cop with an inimitable talent for living who turns his back on a police force marred by corruption and racism and, in the name of friendship, takes the fight against the mafia into his own hands.
In Izzo's novels, Marseilles is explosive, tragic, breathtakingly beautiful and deadly. Asked to explain the astounding success of his now legendary Marseilles triology, Izzo credits his beloved native city: "Essentially, I think I have been rewarded for having depicted the real beauty of Marseilles, its gusto, its passion for life, and the ability of its inhabitants to drink life down to the last drop." Fabio Montale is the perfect protagonist in this city of melancholy beauty. A disenchanted cop with an inimitable talent for living who turns his back on a police force marred by corruption and racism and, in the name of friendship, takes the fight against the mafia into his own hands.
256 pages, Paperback
First published January 1, 1995
About the author
Jean-Claude Izzo
28 books178 followersJean-Claude Izzo was a French poet, playwright, screenwriter, and novelist who achieved sudden fame in the mid-1990s with the publication of his three noir novels, Total Chaos (Total Khéops), Chourmo, and Solea: widely known as the Marseilles Trilogy. They feature, as protagonist, ex-cop Fabio Montale, and are set in the author's native city of Marseille. All have been translated into English by Howard Curtis.
Jean-Claude Izzo's father was an Italian immigrant and his maternal grandfather was a Spanish immigrant. He excelled in school and spent much of his time at his desk writing stories and poems. But because of his “immigrant” status, he was forced into a technical school where he was taught how to operate a lathe.
In 1963, he began work in a bookstore. He also actively campaigned on behalf of Pax Christi, a Catholic peace movement. Then, in 1964, he was called up for military duty in Toulon and Djibouti. He then worked for the military newspaper as a photograph and journalist.
Jean-Claude Izzo's father was an Italian immigrant and his maternal grandfather was a Spanish immigrant. He excelled in school and spent much of his time at his desk writing stories and poems. But because of his “immigrant” status, he was forced into a technical school where he was taught how to operate a lathe.
In 1963, he began work in a bookstore. He also actively campaigned on behalf of Pax Christi, a Catholic peace movement. Then, in 1964, he was called up for military duty in Toulon and Djibouti. He then worked for the military newspaper as a photograph and journalist.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 3 of 3 reviews
September 22, 2020
Toks pusė velnio noir detektyvas su stipriu pietietišku prieskoniu. Yra visi būtini elementai - niūri ir tamsi atmosmefera, banditų gaujos, korumpuoti policininkai, fatališkos moterys ir vienišas, nuolat kenčiatis pagrindinis veikėjas. Ir kas be ko, jis beveik niekad neišsiblaivo :) Pietietiškas prieskonis tai daug muzikos, virtuvės ir moterų. Nėra to šalčio būdingo skandinaviškiems detektyvams. Smarkiai užkabinama emigrantų ir rasizmo tema.
Siužetas puikiai atitinka knygos pavadinimą - totalus chaosas. Nors pabaigoje viskas maždaug susidėlioja į savo lentynas. Pagrindinis veikėjas yra policininkas bandantis išsiaiškinti dėl ko žuvo du jo vaikystės draugai. Bet toks jausmas, kad jis smarkiai neįtakoja įvykių (nor juose ir dalyvauja) ir galų viskas išsiriša savaime. Chaose susigaudyt nepadeda ir veikėjų gausa, kai kurie su panašiais vardais - Dzuka ir Dzampa, Perolis ir Pirelis, Lola ir Leila. Kadangi Marselyje buvęs nesu, nieko neslako ir gatvių, rajonų, kvartalų, salų (išskyrus gal Ifo pilies) pavadinimai - o jų daug.
Bet apskritai knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Gaila į lietuvių kalbą nėra išverstos kitos triologijos dalys - būtinai perskaityčiau.
Siužetas puikiai atitinka knygos pavadinimą - totalus chaosas. Nors pabaigoje viskas maždaug susidėlioja į savo lentynas. Pagrindinis veikėjas yra policininkas bandantis išsiaiškinti dėl ko žuvo du jo vaikystės draugai. Bet toks jausmas, kad jis smarkiai neįtakoja įvykių (nor juose ir dalyvauja) ir galų viskas išsiriša savaime. Chaose susigaudyt nepadeda ir veikėjų gausa, kai kurie su panašiais vardais - Dzuka ir Dzampa, Perolis ir Pirelis, Lola ir Leila. Kadangi Marselyje buvęs nesu, nieko neslako ir gatvių, rajonų, kvartalų, salų (išskyrus gal Ifo pilies) pavadinimai - o jų daug.
Bet apskritai knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Gaila į lietuvių kalbą nėra išverstos kitos triologijos dalys - būtinai perskaityčiau.
September 23, 2020
Ši knyga pirmiausia patraukė savo viršeliu žadančiu kriminalą ir paslaptį. Solidus aprašymas, ekranizacija, viskas rodė, kad kūrinys neabejotinai bus įdomus. Dabar užvertus paskutinius puslapius, susimąstėme, kad kartais intriguojantys skyrių pavadinimai buvo įdomesni už pačią istoriją. Tačiau, išskirti vieną aiškią priežastį kas čia nesiskaitė – sunkoka. Rodos, visko parašyta tiek daug, o tuo pačiu taip tuščiai.
Tikriausiai pats pirmas į akis kritęs dalykas, kuris neabejotinai trukdė mėgautis knyga, tai nuolatiniai, nieko nesakantys gatvių bei pastatų aprašymai, kurie šiame romane pateikiami kone kiekviename skyriuje. Viso to blogybė ta, kad visa ši informacija nei vienokiu, nei kitokiu būdu nepadeda įsivaizduoti kas tai per miestas, kas tai per rajonas. Autorius nesigilindamas numeta du, kartkartėmis tris skirtingų gatvių pavadinimus ir tiek žinių. Buvo žadėta, kad kūrinys perteiks Marselį taip, kad skaitytojas panorės ten nukeliauti, deja, tokio noro mums nekilo. Taip, pasitaikė neblogų filosofinių momentų, tačiau, jų neužteko sukurti aštrumui, įtampai ar intrigai.
Kuo toliau pasakojimas vystosi, tuo labiau išryškėja kitos, kur kas didesnės techninės bėdos, griaunančios bet kokias viltis, kad šis kriminalinis romanas gali sužibėti. Pagrindinis veikėjas pateikiamas primityviai, vietomis nešantis į eilinius tokio žanro stereotipus – kietas, stiprus, absoliučiai šaltas, tačiau giliai viduje, neva kažką mylintis ir kažko siekiantis. Nuolatiniai herojaus svyravimai ne tik, kad neįtikina, bet priešingai, sudaro itin nepastovaus tipo charakterį, kuris kinta neorganiškai, tačiau taip, kaip norisi pačiam autoriui, kas daro visą pasakojimą mechanišku. Emocinė veikėjo pusė visiškai neišvystyta. Itin dažnai susidaro įspūdis, kad šioji išvis neegzistuoja. O apie kitus, knygoje pasirodžiusius veikėjus, turbūt, neverta pradėti kalbos. Didžiumą dalį laiko jie tebuvo eiliniai istorijos „praeiviai“, kurių atsiradimas nepridėjo pasakojimui jokios didesnės vertės.
Apibendrinant – nuobodus ir ištemptas kriminalinis romanas, kuris visiškai neįtraukė.
Tikriausiai pats pirmas į akis kritęs dalykas, kuris neabejotinai trukdė mėgautis knyga, tai nuolatiniai, nieko nesakantys gatvių bei pastatų aprašymai, kurie šiame romane pateikiami kone kiekviename skyriuje. Viso to blogybė ta, kad visa ši informacija nei vienokiu, nei kitokiu būdu nepadeda įsivaizduoti kas tai per miestas, kas tai per rajonas. Autorius nesigilindamas numeta du, kartkartėmis tris skirtingų gatvių pavadinimus ir tiek žinių. Buvo žadėta, kad kūrinys perteiks Marselį taip, kad skaitytojas panorės ten nukeliauti, deja, tokio noro mums nekilo. Taip, pasitaikė neblogų filosofinių momentų, tačiau, jų neužteko sukurti aštrumui, įtampai ar intrigai.
Kuo toliau pasakojimas vystosi, tuo labiau išryškėja kitos, kur kas didesnės techninės bėdos, griaunančios bet kokias viltis, kad šis kriminalinis romanas gali sužibėti. Pagrindinis veikėjas pateikiamas primityviai, vietomis nešantis į eilinius tokio žanro stereotipus – kietas, stiprus, absoliučiai šaltas, tačiau giliai viduje, neva kažką mylintis ir kažko siekiantis. Nuolatiniai herojaus svyravimai ne tik, kad neįtikina, bet priešingai, sudaro itin nepastovaus tipo charakterį, kuris kinta neorganiškai, tačiau taip, kaip norisi pačiam autoriui, kas daro visą pasakojimą mechanišku. Emocinė veikėjo pusė visiškai neišvystyta. Itin dažnai susidaro įspūdis, kad šioji išvis neegzistuoja. O apie kitus, knygoje pasirodžiusius veikėjus, turbūt, neverta pradėti kalbos. Didžiumą dalį laiko jie tebuvo eiliniai istorijos „praeiviai“, kurių atsiradimas nepridėjo pasakojimui jokios didesnės vertės.
Apibendrinant – nuobodus ir ištemptas kriminalinis romanas, kuris visiškai neįtraukė.
February 4, 2017
Meh.. Jaučiuosi apgautas. Pradėsiu nuo to, kad imdamas skaityti knygą kreipiu dėmesį į leidyklą. Iš "Obuolio" galima laukti netikusių vertimų ir žemiausio lygio popso, "Kitos Knygos" dažniausiai nustebina gurmaniška literatūra, "Alma Littera" man asocijuojasi su vidutinio ir aukštesnio lygio pop knygom ir pan. Iš Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidyklos esu įpratęs gauti tiesiog kokybišką, solidžią, įdomią (visom prasmėm) verstinę (lietuvių autorių stengiuosi neskaityti) literatūrą (jie išleido vieną mano mėgiamiausių knygų apskritai G. Swifto "Vandenų žemę" ar E. Hilsenrath "Nacis kirpėjas).
Tai va, imdamas "Totalų Chaosą", tikėjausi bent jau normalaus trilerio. Mažiausiai. Ir ką gavau? Totalų chaosą. Niekas, absoliučiai niekas šioje knygoje neveikia. Pradėkim nuo to, kad ji yra pilna vieno prancūziško miesto. Dėl tos pilnatvės susilaukė pripažinimo ir šlovės. Tas tiesa ir nieko čia blogo. Tiesiog tokie namisėdos bambekliai kaip aš, niekada nebuvę Marsely anei jokiam kitam Prancūzijos pakrašty, šventvagiškai nevertina autoriaus pastangų perkeliant jam (bet ne man) pažįstamas erdves į knygos puslapius.
Gerai, gana kabinėtis prie to, ko pats nepažįsti. Romane yra kur kas didesnių grumstų. Personažai: absoliučiai neįdomūs. Nei pro kurią vietą. Vidurinio amžiaus krizės apimtas policininkas, kurio vaikystės draugeliai yra nusikaltėliai. Joo, kažkur jau matyta. Gėrimai ir daug daug beprasmio sekso? Žinoma, kaip gi kitaip be to sukursi gerą istoriją. Ir taip, gerai istorijai būtinai reikia verksnio psichuoto pagrindinio veikėjo, kuris nuolat kartoja, kad nieko nebenori, yra vienišas, moterų nedulkina, bet mylisi, nors iš tikro nieko nemyli, nes nėra tobulos moters, kurios gal ir norėtų, bet negalėtų mylėti, nes norėtų tik dulkinti... AAA!
Siužetas? Kas toks? Negirdėjau. Istorija paprasta ir visiškai neįdomi. Kažkas kažką kažkaip nužudo, tada dar yra kekšių ir literatūros studenčių, ai dar arabai kažką veikia ir Nacionalinis Frontas. Mafija, banditai ir korumpuota (bet gal ne) policija. Viskas taip supinta, kad turi vartyti puslapius atgal, nes įvykiai atrodo tiesiog atsiradę iš niekur. Ir dažniausiai visiškai nelogiški. Prisiekiu, per paskutinius pusšimtį puslapių kokius tris ar keturis kartus užverčiau knygą ir ramindamas savo sudirgusias smegenis pirštais turėjau trinti smilkinius, bandydamas įsivaizduoti, kas turi dėtis rašytojo galvoje, taip iš rankovės traukant visiškai netikusius siužeto elementus.
Baigdamas galiu tik svarstyti, kad šita knyga (originalo kalba) turi labai tikslią auditoriją, kuri gali pro pirštus žiūrėti į visas jos kvailystes, grožėdamasi savo miesto ir tapatybės (?) atspindžiu. Atsiprašau, bet man tai tolima, todėl telieka akis išsibadyti į styrančius pusėtino trilerio griaučius. Kodėl LRS leidykla ėmėsi šitos knygos - paslaptis. Ant jos kur kas geriau tiktų raudonas obuolys.
Tai va, imdamas "Totalų Chaosą", tikėjausi bent jau normalaus trilerio. Mažiausiai. Ir ką gavau? Totalų chaosą. Niekas, absoliučiai niekas šioje knygoje neveikia. Pradėkim nuo to, kad ji yra pilna vieno prancūziško miesto. Dėl tos pilnatvės susilaukė pripažinimo ir šlovės. Tas tiesa ir nieko čia blogo. Tiesiog tokie namisėdos bambekliai kaip aš, niekada nebuvę Marsely anei jokiam kitam Prancūzijos pakrašty, šventvagiškai nevertina autoriaus pastangų perkeliant jam (bet ne man) pažįstamas erdves į knygos puslapius.
Gerai, gana kabinėtis prie to, ko pats nepažįsti. Romane yra kur kas didesnių grumstų. Personažai: absoliučiai neįdomūs. Nei pro kurią vietą. Vidurinio amžiaus krizės apimtas policininkas, kurio vaikystės draugeliai yra nusikaltėliai. Joo, kažkur jau matyta. Gėrimai ir daug daug beprasmio sekso? Žinoma, kaip gi kitaip be to sukursi gerą istoriją. Ir taip, gerai istorijai būtinai reikia verksnio psichuoto pagrindinio veikėjo, kuris nuolat kartoja, kad nieko nebenori, yra vienišas, moterų nedulkina, bet mylisi, nors iš tikro nieko nemyli, nes nėra tobulos moters, kurios gal ir norėtų, bet negalėtų mylėti, nes norėtų tik dulkinti... AAA!
Siužetas? Kas toks? Negirdėjau. Istorija paprasta ir visiškai neįdomi. Kažkas kažką kažkaip nužudo, tada dar yra kekšių ir literatūros studenčių, ai dar arabai kažką veikia ir Nacionalinis Frontas. Mafija, banditai ir korumpuota (bet gal ne) policija. Viskas taip supinta, kad turi vartyti puslapius atgal, nes įvykiai atrodo tiesiog atsiradę iš niekur. Ir dažniausiai visiškai nelogiški. Prisiekiu, per paskutinius pusšimtį puslapių kokius tris ar keturis kartus užverčiau knygą ir ramindamas savo sudirgusias smegenis pirštais turėjau trinti smilkinius, bandydamas įsivaizduoti, kas turi dėtis rašytojo galvoje, taip iš rankovės traukant visiškai netikusius siužeto elementus.
Baigdamas galiu tik svarstyti, kad šita knyga (originalo kalba) turi labai tikslią auditoriją, kuri gali pro pirštus žiūrėti į visas jos kvailystes, grožėdamasi savo miesto ir tapatybės (?) atspindžiu. Atsiprašau, bet man tai tolima, todėl telieka akis išsibadyti į styrančius pusėtino trilerio griaučius. Kodėl LRS leidykla ėmėsi šitos knygos - paslaptis. Ant jos kur kas geriau tiktų raudonas obuolys.
Displaying 1 - 3 of 3 reviews