Romanas, kuris buvo sudominęs jau prieš kelerius metus, pradėtas skaityti, bet tada numestas dėl laiko stokos. Anuomet pasirodė, kad bus gan intelektualus religinių motyvų ir space opera žanro derinys. Na, bet dabar paėmiau vėl, suskaičiau nuo pradžios iki galo ir ne viskas čia jau taip gerai beatrodo.
Tolima ateitis, tarpgalaktinės kelionės jau tapusios kasdienybe. Vieno žemiečių erdvėlaivio kapitonas nušvilpia tolimos kosminės rasės tenoltų dievą ir deda į kojas. Tenoltai, aišku, supyksta ir pradeda žemiečius gaudyti. Romanas daugmaž apie tai - vieni bėga, kiti gaudo. Kol žemiečiai bėga, sužinom visokių dalykų: pasirodo tas tenoltų dievas, vadinamas glyfu, pats suviliojo žemiečių kapitoną Ramstaną jį nukniaukti, pažadėdamas (ką gi daugiau?) nemirtingumą. Taip pat paaiškėja, kad visatai gresia didis pavojus, nes aplink skraido toks ale death staras , niokojantis planetas viena po kitos, na, o tada išgirstam pranašystę, pagal kurią reikia skubiai lėkti į kažkokią tolimą planetą, kur auga didelis medis. Po tuo mežiu gyvena trys master yodos ar kažkas panašaus. Na, ir nepamirškim bombos vaginoje, kaip be šito.
Kas patiko? Romanas prifaršituotas tikrai įdomių idėjų. Dabar jau dalis jų nebeatrodo labai originalios, bet įsivaizduoju, kad kaip 1981 m., čia visai neblogai prifantazuota. Matom ateitį, kurioje lyg ir nebėra tautų, o žemiečiai tarpusavyje susikalba bendrine Žemės kalba, tačiau niekur nedingo religijos. Tas savaime įdomi prielaida. Taip pat buvo įdomūs bandymai paaiškinti kaip įmanomos tarpgalaktinės kelionės, įdomi multivisatos kaip sąmoningo augančio organizmo samprata, buvo puikus pasažas, kur aprašoma kaip žmogaus veikla gali būti desktruktyvi visatos atžvilgiu, tuo pačiu nurodant kad įmanomas ir darnus santykis, buvo tikrai įdomių konceptų, pvz. "slysti Dievo mintimis".
Kas nepatiko? Visų pirma, pasakojimas - surašyta tarsi skubant, jokio dėmesio detalėms, su veikėjais visai nesusipažįstam, nauja pastraipa dažnai pradedama kaip nors taip: "Po septynių dienų...". Nieko neįvyko per tas septynias dienas, ką būtų galima paminėti? Ne? Ok.
Galvoju, ar buvo romane bent vienas realistiškai skambantis dialogas, turbūt ne. Pvz., ta vieta, kur pasakoja apie tarpgalaktines keliones ir kaip veikia jas įgalinantis alarafo variklis pateikiama kaip Ramstano žiauriai ilgos motyvacinės kalbos savo įgulai dalis. Jiems tikrai reikia pasakoti tokius dalykus, jie nedirba su tuo motoru kiekvieną dieną?
Dar buvo ir tokių tiesiog absurdiškų dalykų: kapitonas Ramstanas, žinia, yra žiauriai mačo bičas ir jokia moteris jam gi negali atsispirti, o kai viena pasako ne, tai ne todėl, kad nenorėtų, o todėl, kad turi bombą vaginoje ir bijo, kad ji sprogs sueities metu. Tiesiog LOL.
Bendrai, stilius - visiškas čyzas, primena aštuoniasdešimtųjų fantasy animaciją, kur raktiniai žodžiai - prophecy ir the chosen one.
Galvojau, su kuo palyginti, tai gal visai patiktų „Penktojo elemento“ gerbėjams.