NETIKĖTA! Ai pasiimsiu lengvam skaitymui.. romantika..nesudėtinga..praversiu..
O įtraukė, įsiurbė ir nepaleido!
Apie svarbius dalykus paprastai, netikėtai ir su meile!
Apie žmones, ir pačius save, apie gyvenimą, paprastą ir komplikuotą, apie ryšį ir savęs suradimą.
Apie Elizabeth- su nuo vaikystės slegiančia atsakomybės našta, išduota artimiausių žmonių-gyvenime pasimetusios mamos, abejingo, kartėlio persmelkto, tylaus ir kieto tėvo, nukrypstančios nuo bet kokių gyvenimo normų, nesutramdomos-sesers..
Jai nuosavi namai tarsi tvirtovė, saugesnė nei jos širdis, pasikviečianti žmones be jos leidimo.
Elizabeth- savo padėties šeimininkė, griežtai besilaikanti dienotvarkės, saugumo, struktūros, aiškių gyvenimo žingsnių idealios švaros ir tvarkos puoselėtoja.Valgo tik todėl kad reikia, ją supa tyla, šneka, tik tiek, kad pasakytų.
Ir apie netikėtą Ivaną-stebuklą, nemokantį elgtis stebuklingai (pereiti sienas, pasukti rankeną). Bet šalia jo norisi šnekėti, išsipasakoti, girdėti, pykti ir džiaugtis, pajusti laisvę ir elgtis nutrūktgalviškai, nespaudžiant stabdžio.Jis buvo vaikščiojanti viltis.
Ypatingoji jo galia-draugystė, girdėti žmones, ir tai ką sako ir tai ko nepasako. Bet niekada jis nėra buvęs draugu suaugusiam.
Apie Ivaną, kuris viską sujauks..
Kąsnelis smagių nuklydimų ir didelis kąsnis tiesiog dalykų kuriuos mes žinom, tik kažkur esam giliai paslėpę savo "turiu taip padaryti, turiu taip gyventi" kloduose:
🖋..tėvas mobilius telefonus laikė futuristine ne šios žemės gyventojų technologija, kuri išrasta vien žmonių padermei klaidinti..
🖋..jos tėvas nepažintų alyvuogės, nebent ta prietų ir prisistatytų..egzotiškiausia, ką jis valgytų, būtų, na, sakykime, kokie ryžiai, bet ir tai skųstusi, kad per smulkūs..
🖋..yra tik viena arbatos rūšis.Ji vadinasi Arbata.
🖋...žmonės pamiršta, kad gali rinktis..
🖋Yra tiek daug nuostabių dalykų, kuriuos galėtum išvysti, jei žvilgsnis būtų nukreiptas tinkama linkme.Gyvenimas primena tapybą.Keistą abstraktų tapybos darbą. Gali pažvelgti į jį ir matyti tik kažkokią dėmę...Tačiau jei tikrai į jį įsižiūrėtum, jeigu tikrai jį išvystum, jei sutelktum visą savo dėmesį ir vaizduotę, pamatytum, kad gyvenimas yra kur kas daugiau..
🖋Vaikai geriausiai žini, kas vyksta pasaulyje, patikėk.Jie mato daugiau už suaugusius, jie nuoširdžiau tiki, yra sąžiningesni, visada tau pasakys kaip tave vertina.
🖋vaikai mokosi daug greičiau, kur kas greičiau nei suaugusieji..dėl to, kad jų protas yra atviras. Jie nori žinoti, nori išmokti. Suaugusieji..įsitikinę, kad viską žino. Jie užauga ir viską paprasčiausiai užmiršta, užuot atsivėrę savo sąmonę ir tobulinę protą, jie pasirenka kuo jie tikės, kuo netikės...Jie ciniškesni, praradę tikėjimą, jie teikiasi pažinti tik tuos dalykus, kurie padeda jiems stumti dieną po dienos. Tai kas nepaprasta, jų nedomina...Tačiau tai,kas nepaprasta, ir yra svarbiausia gyvenima...kaip tik tai, kas neatrodo svarbiausia, ir yra tikrasis gyvenimas...
🖋Ką dar daugiau tau gali suteikti nei gyvenimą?Ko dar daugiau gali prašyti, jei ne gyvenimo? Juk tai dovana...
🖋Žvaigždės kaip žmonės..vien dėl to, kad atrodo, jog pasipila iš to paties taško, dar nereiškia, kad taip iš tikrųjų yra.Tai perspektyvos iliuzija...Ne visos šeimos išsilaiko sykiu..Visi juda skirtingomis kryptimis.Įsitikinimas, kad visi esame iš to paties lizdo, klaidingas. Keliauti skirtingomis kryptimis yra kiekvienos gyvos būtybės, kiekvienos egzistuojančios esybės prigimtis..
🖋Kai numeti ant grindų stiklinę, ar lėkštę, pasigirsta garsus dužimo garsas..Tačiau kai sudūžta tavo širdis, nesigirdi nė menkiausio garso. Juk atrodytų, tai taip svarbu, turėtų pasigirsti už visus pasaulio garsus garsiausias garsas, o gal net turėtumėme išgirsti kokį ceremoningą garsą..
Jei ir esama tokio garso, jis viduje.Šauki, tačiau niekas tavęs negirdi.
Tavo skausmas rėkia taip garsiai, kad tau aidi ausyse, net įskausta galva. Jis talžosi krūtinėje it didžiulis baltas jūroje pagautas ryklys; riaumoja tarsi meška, iš kurios atėmė mažylį..
🖋Ko tik mes nepadarytumėme, kad galėtume grįžti atgal!
O kiek mes nepadarome, kol dar metas!