What do you think?
Rate this book
Die Söhne der Großen Bärin #6
Über den Missouri
Es ist das Jahr 1877, ein Jahr nach der Schlacht am Little Bighorn. Der große Freiheitskampf der Dakota ist zu Ende. Einst tapfere Krieger und freie Jäger, fristen die Dakota jetzt ein jämmerliches Dasein in der Reservation. Der Bärenbande wurde ein unfruchtbarer Landstrich zugewiesen. Doch Tokei-ihto, wie durch ein Wunder dem Gefängnis lebend entkommen, will nicht zulassen, dass Hunger und Alkohol, Betrug und Verrat seinen Stamm weiter dezimieren. In einer waghalsigen Aktion führt er die Bärenbande nordwärts, in Richtung der kanadischen Grenze. Doch Red Fox und seine Männer sind den Indianern auf den Fersen und entschlossen, Tokei-ihto zu töten.
Das Buch enthält im Anhang das "Schlusswort" und die ausführlichen "Geschichtlichen Bemerkungen" der Autorin aus der Erstausgabe von 1951 sowie ein Nachwort des Biographen der Autorin, Erik Lorenz.
Das Buch enthält im Anhang das "Schlusswort" und die ausführlichen "Geschichtlichen Bemerkungen" der Autorin aus der Erstausgabe von 1951 sowie ein Nachwort des Biographen der Autorin, Erik Lorenz.
318 pages, Paperback
First published January 1, 1951
1 person is currently reading
44 people want to read
About the author
Liselotte Welskopf-Henrich
24 books21 followersLiselotte Welskopf-Henrich (1901 - 1979) was a German historian and author.
Her main fields of interest were ancient Greece and the Native Americans. She wrote a series of novels called Die Söhne der großen Bärin ("The Sons of the Great She-Bear").
Her main fields of interest were ancient Greece and the Native Americans. She wrote a series of novels called Die Söhne der großen Bärin ("The Sons of the Great She-Bear").
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
October 28, 2021
Bendra viso ciklo apžvalga
Iki šiol kiek prisimindavau savo vaikystę, knygos apie indėnus visada asocijavosi su Vinetu ir su Harka. Dar kažkoks miglotas prisiminimas sukasi apie Cooper'io personažus - Odinę Kojinę ir/ar pėdsekį, bet ši knyga tiek neužsiliko atmintyje. Dabar gi, su visais savo 37-iais, per paskutinius metus dar kartą perskaičiau tiek pagrindinę Vinetu trilogiją, tiek ir Didžiosios lokės sūnų šešetą. Įspūdis dvejopas. Viena vertus - Vinetu yra toks, koks visąlaik ir buvo mano atmintyje - lengvas, nerūpestingas, momentais ties komiškumu balansuojantis nuotykis. Kita vertus, Didžiosios Lokės sūnūs - radikaliai kitoks skaitinys, nei kad jį prisiminiau. Tada irgi buvo toks gan lengvas, gan nerūpestingas nuotykis, nors ir lėtesnis, nors ir mažiau nuotykių turintis nuotykis. Dabar gi matau sunkią mirštančios kultūros, genocido ir nesugebėjimo prisitaikyti, eiti koja į koją su pokyčiais, istoriją. Ir nieko lengvo.
Jei lyginčiau su filmais - Vinetu tobulai atitinka tų gan legendinių ekranizacijų ciklas, kurias suštampavo Jugoslavija(?), kur Vinetu įkūnijo Gojko Mitic ir viskas buvo būtent fun, light ir righteous. Harkos ciklą įkūnija vėlyvieji Clinto Eastowoodo vesternai, pvz. toks, kaip Unforgiven - purvinas, smirdintis ir nešantis ne itin daug šviesos bei pozityvo.
Vertinant nihilistiškai arba ciniškai - su native americans neatsitiko nieko išskirtinio. Eilinė kultūra, kuri, susidūrusi su stipresne ar labiau išsivysčiusia kultūra, buvo sunaikinta ar bent jau visiškai asimiliuota. Tiek pasaulinėje žmogiškojoje istorijoje, tiek ir gamtoje tokių pavyzdžių - nors vežimu vežk, tad čia - nei kažkas nauja, nei negirdėta, nei neįprasta, nei dėmesio verta.
Vertinant gi iš moralinės pusės, visąlaik lieka ir dar ilgai liks neatsakytas klausimas: kas būtų buvę, jei, pirma, native amerikiečiai būtų susitelkę ir koncentravęsi į naują grėsmę bei naują jų pasaulio tvarką - ką ne kartą Harkos/Tokei-Ito balsu kvestionavo ir pati Welskopf-Henrich, rašydama monologus apie betikslę ir beprasmę agresiją ir kraujo liejimą tarp genčių, kai tuo tarpu tikrasis priešas buvo baltieji. Antra, kaip istorija būtų susiklosčiusi, jei ekspansija būtų vykusi planuotai ir kontroliuojamai, o ne taip, kaip vyko - agresyvi kolonizacija, plitusi kaip miško gaisras. O juk puikiai žinome, o kas nežinome, galim nesunkiai nuspėti, kad į naująjį pasaulį, kur pilna "niekieno žemės" ir "niekieno turtų" pirmose gretose veržėsi tikrai nei patys šviesiausi, nei patys geriausi, nei patys dorybingiausi žmonės. Ir ši, alkanų vilkų, o gal tiksliau netgi, skėrių invazija paskui save sunaikino viską, ką tik galėjo.
Aš visiškai neturiu nieko prieš moderniąją amerikietiškąją kultūrą. Man patinka amerikietiška gigantomanija, man patinka tas jų bendras way of life, net jei tas way of life kaltinamas netikrumu ir dirbtinėmis šypsenomis, man patinka netgi jų žaviai ironiškos nesąmonės. Na, tarkim, amerikietiškas futbolas, kurio pavadinimas sudarytas iš žodžių foot - koja, ir ball - kamuolys, bet žaidžiamas beveik išimtinai tik rankomis ir su kiaušinio formos elipsoidu.
Tad, pasikartosiu, man american (pop) culture tikrai patinka. Bet kiekvieną kartą girdėdamas dainuojant "land of the free, and home of the brave" prisimenu, kad tai jie pasiekė darydami visiškai atvirkščiai tam, kuo taip stipriai giriasi. Ne per mentorystę, švietimą ar bent jau kultūrinę indoktrinaciją, bet per genocidą, invazinę ekspansiją ir banditizmą. Gaila, bet tikriausiai tai ir yra stipriausias native amerikiečių kultūrinis palikimas šiai dienai.
Gal šiai serijai kiek ir trūksta iki to, kad galėčiau ją įvardinti kaip šedevrą, nes smulkių minusų yra tikrai sočiai, bet visumoje - labai stiprus ir solidus ciklas, kuriam nė kiek negaila duoti ryškaus ir pelnyto 4* įvertinimo.
Iki šiol kiek prisimindavau savo vaikystę, knygos apie indėnus visada asocijavosi su Vinetu ir su Harka. Dar kažkoks miglotas prisiminimas sukasi apie Cooper'io personažus - Odinę Kojinę ir/ar pėdsekį, bet ši knyga tiek neužsiliko atmintyje. Dabar gi, su visais savo 37-iais, per paskutinius metus dar kartą perskaičiau tiek pagrindinę Vinetu trilogiją, tiek ir Didžiosios lokės sūnų šešetą. Įspūdis dvejopas. Viena vertus - Vinetu yra toks, koks visąlaik ir buvo mano atmintyje - lengvas, nerūpestingas, momentais ties komiškumu balansuojantis nuotykis. Kita vertus, Didžiosios Lokės sūnūs - radikaliai kitoks skaitinys, nei kad jį prisiminiau. Tada irgi buvo toks gan lengvas, gan nerūpestingas nuotykis, nors ir lėtesnis, nors ir mažiau nuotykių turintis nuotykis. Dabar gi matau sunkią mirštančios kultūros, genocido ir nesugebėjimo prisitaikyti, eiti koja į koją su pokyčiais, istoriją. Ir nieko lengvo.
Jei lyginčiau su filmais - Vinetu tobulai atitinka tų gan legendinių ekranizacijų ciklas, kurias suštampavo Jugoslavija(?), kur Vinetu įkūnijo Gojko Mitic ir viskas buvo būtent fun, light ir righteous. Harkos ciklą įkūnija vėlyvieji Clinto Eastowoodo vesternai, pvz. toks, kaip Unforgiven - purvinas, smirdintis ir nešantis ne itin daug šviesos bei pozityvo.
Vertinant nihilistiškai arba ciniškai - su native americans neatsitiko nieko išskirtinio. Eilinė kultūra, kuri, susidūrusi su stipresne ar labiau išsivysčiusia kultūra, buvo sunaikinta ar bent jau visiškai asimiliuota. Tiek pasaulinėje žmogiškojoje istorijoje, tiek ir gamtoje tokių pavyzdžių - nors vežimu vežk, tad čia - nei kažkas nauja, nei negirdėta, nei neįprasta, nei dėmesio verta.
Vertinant gi iš moralinės pusės, visąlaik lieka ir dar ilgai liks neatsakytas klausimas: kas būtų buvę, jei, pirma, native amerikiečiai būtų susitelkę ir koncentravęsi į naują grėsmę bei naują jų pasaulio tvarką - ką ne kartą Harkos/Tokei-Ito balsu kvestionavo ir pati Welskopf-Henrich, rašydama monologus apie betikslę ir beprasmę agresiją ir kraujo liejimą tarp genčių, kai tuo tarpu tikrasis priešas buvo baltieji. Antra, kaip istorija būtų susiklosčiusi, jei ekspansija būtų vykusi planuotai ir kontroliuojamai, o ne taip, kaip vyko - agresyvi kolonizacija, plitusi kaip miško gaisras. O juk puikiai žinome, o kas nežinome, galim nesunkiai nuspėti, kad į naująjį pasaulį, kur pilna "niekieno žemės" ir "niekieno turtų" pirmose gretose veržėsi tikrai nei patys šviesiausi, nei patys geriausi, nei patys dorybingiausi žmonės. Ir ši, alkanų vilkų, o gal tiksliau netgi, skėrių invazija paskui save sunaikino viską, ką tik galėjo.
Aš visiškai neturiu nieko prieš moderniąją amerikietiškąją kultūrą. Man patinka amerikietiška gigantomanija, man patinka tas jų bendras way of life, net jei tas way of life kaltinamas netikrumu ir dirbtinėmis šypsenomis, man patinka netgi jų žaviai ironiškos nesąmonės. Na, tarkim, amerikietiškas futbolas, kurio pavadinimas sudarytas iš žodžių foot - koja, ir ball - kamuolys, bet žaidžiamas beveik išimtinai tik rankomis ir su kiaušinio formos elipsoidu.
Tad, pasikartosiu, man american (pop) culture tikrai patinka. Bet kiekvieną kartą girdėdamas dainuojant "land of the free, and home of the brave" prisimenu, kad tai jie pasiekė darydami visiškai atvirkščiai tam, kuo taip stipriai giriasi. Ne per mentorystę, švietimą ar bent jau kultūrinę indoktrinaciją, bet per genocidą, invazinę ekspansiją ir banditizmą. Gaila, bet tikriausiai tai ir yra stipriausias native amerikiečių kultūrinis palikimas šiai dienai.
Gal šiai serijai kiek ir trūksta iki to, kad galėčiau ją įvardinti kaip šedevrą, nes smulkių minusų yra tikrai sočiai, bet visumoje - labai stiprus ir solidus ciklas, kuriam nė kiek negaila duoti ryškaus ir pelnyto 4* įvertinimo.
December 30, 2023
The sixth and final book, 'Beyond the Missouri,' follows Tokei-ihto's escape from white captivity. Facing the displacement of his people to reservations, Tokei-ihto leads them beyond the Missouri to start anew despite challenges, refusing to surrender to the fate shared by some of his kin who align with the whites.
November 5, 2018
It is over, and oh, the feelings! I've spent weeks and months with my Dakota hero Harka-Tokei-ihto, who is now facing his final combat.
In the dead of night and in the snow, he leads his people from the reservation (meaning: humiliation and starvation) to a bright future and a new life in Canada - no more wanderings, no more hunting of buffaloes, but settling down and learning from white friends how to breed "speckled buffaloes" = cattle and how to farm the land. With the last of their gold, they are to buy good land and live there with their white friends and some other Indians, former enemies: some Blackfeet, one Delaware.
But first he has to face and kill his nemesis and archenemy, his father's murderer Fred Clarke, the "Red Fox".
Gripping to the very last page, this was a rollercoaster of feelings, of dangers, of noble hearts and black ones. I will miss it.
In the dead of night and in the snow, he leads his people from the reservation (meaning: humiliation and starvation) to a bright future and a new life in Canada - no more wanderings, no more hunting of buffaloes, but settling down and learning from white friends how to breed "speckled buffaloes" = cattle and how to farm the land. With the last of their gold, they are to buy good land and live there with their white friends and some other Indians, former enemies: some Blackfeet, one Delaware.
But first he has to face and kill his nemesis and archenemy, his father's murderer Fred Clarke, the "Red Fox".
Gripping to the very last page, this was a rollercoaster of feelings, of dangers, of noble hearts and black ones. I will miss it.
June 28, 2021
Zuerst wollte ich ★★★☆☆ geben:
Eine anständige Wild West Abenteuergeschichte. Die Nummer mit den war schon nett gemacht. war auch interessant. Aber wie die anderen fünf Bände ist das hier wieder ahistorisch und irgendwie paternalistisch. Man merkt irgendwie dass die Autorin denkt, dass es den christlichen Gott nicht gibt, aber die Geister an die die Lakȟota glauben gibt es noch viel weniger! Ist doch Logisch!!!
Dass der »«-Plan als das einzig Ware beschrieben wird ist schon kurios. Als pragmatische, einzig gangbare Lösung meinetwegen, aber bitte mit mehr »«
Wie oberflächlich die ganze Serie gemacht ist sieht man beispielhaft daran, wie selten hie genaue Stammesnamen vorkommen. Die Bärenbande sind Lakota (Lakȟota). Das Wort »Lakota« kommt in den sechs Bänden (mit Ausnahme des »Über die Autorin«-Textes und der Werbung) exakt gar nicht vor. »Teton« immerhin ungefähr 24 mal (und etwa 10 mal in Anhängen). Oglala, der Unterstamm der Bärenbande: 30 mal. Zum Vergleich: Bärenbande: 344 mal, und »Söhne der Großen Bärin« im Text ca. 20 mal
Die anderen sechs Unterstämme der Lakȟota:
Hunkpapa : 1 mal, aber das ist im Nachwort, also nicht von Welskopf-Henrich
Brulé, Sans Arc, Miniconjou, Sihasapa, Two Kettles: jeweils exakt gar nicht.
All die anderen sechs der sieben werden im Text mit keiner Silbe erwähnt, nicht mal, dass es sie gibt.³ (Es werden ein paar mal die Sieben Ratsfeuer erwähnt oder die Sieben Stämme der Dakota. Aber da zählen die Lakȟota als ein Stamm/Ratsfeuer, nicht sieben.)
Arapaho auch gar nicht. Freie Cheyenne, Teile von denen sich mit den Lakȟota gut verstehen, ungefähr drei mal. Nur »Langspeer«, ein Agenturindianer, der die Reservation verlassen hat, ist öfters »der Cheyenne«.
Wieso nur ★★☆☆☆? Dieses hier: »« Das war nicht nur so dahingesagt, 🤬😩🙄🤦♂️🤬
¹Geschrieben Watschitschun, das scheint ein »t« zu viel zu sein, »Waschitschun« wäre präziser.
²Indianerland, nicht wirklich Oglala-Land.
³Es ist impliziert, dass es noch andere Unterstämme geben muss, wenn erwähnt wird, dass Oglala ⊂ »Teton Dakota«
Eine anständige Wild West Abenteuergeschichte. Die Nummer mit den war schon nett gemacht. war auch interessant. Aber wie die anderen fünf Bände ist das hier wieder ahistorisch und irgendwie paternalistisch. Man merkt irgendwie dass die Autorin denkt, dass es den christlichen Gott nicht gibt, aber die Geister an die die Lakȟota glauben gibt es noch viel weniger! Ist doch Logisch!!!
Dass der »«-Plan als das einzig Ware beschrieben wird ist schon kurios. Als pragmatische, einzig gangbare Lösung meinetwegen, aber bitte mit mehr »«
Wie oberflächlich die ganze Serie gemacht ist sieht man beispielhaft daran, wie selten hie genaue Stammesnamen vorkommen. Die Bärenbande sind Lakota (Lakȟota). Das Wort »Lakota« kommt in den sechs Bänden (mit Ausnahme des »Über die Autorin«-Textes und der Werbung) exakt gar nicht vor. »Teton« immerhin ungefähr 24 mal (und etwa 10 mal in Anhängen). Oglala, der Unterstamm der Bärenbande: 30 mal. Zum Vergleich: Bärenbande: 344 mal, und »Söhne der Großen Bärin« im Text ca. 20 mal
Die anderen sechs Unterstämme der Lakȟota:
Hunkpapa : 1 mal, aber das ist im Nachwort, also nicht von Welskopf-Henrich
Brulé, Sans Arc, Miniconjou, Sihasapa, Two Kettles: jeweils exakt gar nicht.
All die anderen sechs der sieben werden im Text mit keiner Silbe erwähnt, nicht mal, dass es sie gibt.³ (Es werden ein paar mal die Sieben Ratsfeuer erwähnt oder die Sieben Stämme der Dakota. Aber da zählen die Lakȟota als ein Stamm/Ratsfeuer, nicht sieben.)
Arapaho auch gar nicht. Freie Cheyenne, Teile von denen sich mit den Lakȟota gut verstehen, ungefähr drei mal. Nur »Langspeer«, ein Agenturindianer, der die Reservation verlassen hat, ist öfters »der Cheyenne«.
Wieso nur ★★☆☆☆? Dieses hier: »« Das war nicht nur so dahingesagt, 🤬😩🙄🤦♂️🤬
¹Geschrieben Watschitschun, das scheint ein »t« zu viel zu sein, »Waschitschun« wäre präziser.
²Indianerland, nicht wirklich Oglala-Land.
³Es ist impliziert, dass es noch andere Unterstämme geben muss, wenn erwähnt wird, dass Oglala ⊂ »Teton Dakota«
December 11, 2025
What a rollercoaster. I have read (and reviewed) Über den Missouri, of which this is the equivalent, at least 3 times. I can't believe how much I had forgotten! So this is where Tokei-ihto leads his group from the horrid reservation into freedom in Canada.
Thrilling to the last page.
And I'm more than a little proud of myself, having finished this great book in Hungarian in under 2 weeks. :)
Thrilling to the last page.
And I'm more than a little proud of myself, having finished this great book in Hungarian in under 2 weeks. :)
March 15, 2026
Vado reikšmė, išdavystės ir draugystės tema, indėnų papročiai aprašomi toliau. Kartu rezervatuose jų gyvenimas, artėjimas link “civilizacijos “, aukojant laisvę
Read
January 8, 2019erster Satz - Weihnachten und die Sonnenwende waren längst vorüber.
letzter - Fest und tapfer erklang das Lied Untschidas, die mit den Häuptlingen den Heimweg zu den Zelten antrat.
Displaying 1 - 7 of 7 reviews