5/5
Simone de Beauvoir, J.P. Sartre, Andre Glucksmann. Intelektualai, prancūzų elitas ir literatūrinė, filosofinė, meninė creme de la creme. Ai, dar tie, kurie pasirašė 1977-aisiais Le Monde laikraštyje publikuotą atvirą laišką, pavadintą „Apie teismo procesą“ ir skatinantį dekriminalizuoti nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinius santykius. Kas laiške? Ai, nieko ypatingo, tik tokia istorija apie tris šaunuolius, įkalintus už seksualinius santykius su nepilnamečiais (13-14 m.). Santykius truputį dar pafotkinę, bet gi ei, šiaip prieš juos nesmurtavę, trijulė laukė teismo, kol Prancūzijos elitas grūmojo kumščiais ir sakė, kad nu kaip čia mes bandom nubausti nieko blogo nepadariusius???
Kai kalba pasisuka apie nepilnamečių ir, nepabijokim dalykus vadinti tikrais vardais, pedofilų santykius, pirmas impulsas rėkti: kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai? Bet ką pasakyti mamai, kuriai jos keturiolikmetės senyvas meilužis – tarsi šiltas kompresas ant jos pačios nepilnavertiškumo žaizdų? Tų, kurias paliko skausmingos skyrybos ir emocinius bei fizinius randus palikęs santykis su vyru? Kuri beveik džiaugiasi ryšiu, kuris gali užpildyti vyriško dėmesio, meilės ir šilumos paliktas spragas keturiolikmetės gyvenime, dėl kurių mama kaltina pati save? Mama tiki – tėviškos figūros reikia kiekvienos mergaitės gyvenime. Tai jeigu jai šilumos trūksta, tegu jos ieško pas visokius senyvus intelektualus, kodėl ne? Jei jau atėmei tėvą, nesugebėdama vyro tinkamo susirasti, tai negi dar atimsi tą, kurį dukra vadina gyvenimo meile? Tik tos keturiolikmetės kaltinimui čia nėra ir neturi būti vietos. Ji visai neįpareigota nei žinoti, ko jai reikia, nei pasirinkti tinkamų figūrų, nei būti protinga ir sąmoninga. Nes vaiką pedofilas rašytojas, snobas, pseudo-intelektualas manipuliatorius, į tariamai sau lygiavertę poziciją pastato akimirksniu. Jo puolimas – apgalvotas. Nieko baisesnio nepamatytum net per Discovery kanalą, liūtui tykant gazelės ir tada plėšiant mėsą nuo kaulų. Ne, ne. Ten – viskas natūralu. Čia – sociopatiškai tikslu. „Abipusiu susitarimu“ piešiamas intelektualinės galios santykis, kuomet paauglė negailestingai iš mokyklos suolo yra nutempiama į seno, erekcijos neišlaikančio, pavydaus, snobiško pedofilo lovą, verčia skrandį suktis, o kumščius – gniaužtis. Ir vietos literatūrinei analizei čia nelieka. Nes mes – ne apie tai. Ir nusišikt ant metaforų ar pačios knygos meninio lygio, kai tai – realybė ir kasdienybė. Neapsiimu to vertinti kaip knygos. Ir dedu aukštą įvertinimą tik tam, kad galbūt tiems, kuriems žvaigždutės rūpi, knyga pasirodytų verta dėmesio. Nes ji verta. Pasikartojimui. Kokie buvome, kokie esame. Ką leidome ir ką tebeleidžiame. Keliomis šio žodžio reikšmėmis.
Ir koks milžiniškas skausmas, kokia dviguba neteisybė, kai kalba sukasi apie pedofilą, kuris tuo pat metu yra ir kūrėjas. Nes gyjančiai aukai tenka susidurti su tiesa, liūdnesne nei aplinkos, leidyklų, meno žmonių ir gerbiamų elito atstovų palaikymas. Baisesne nei tai, kad negali pasitikėti vyrais, kaltini motiną ir save, nekenti savęs ir savo kūno. Ne, baisiausia tai, kad menininkų sukurti pasauliai gali egzistuoti amžinai. Knygose. Filmuose. Muzikoje. Todėl pabėgti – dar sunkiau, kai egzistuoji ne tik savo pačios prisiminimuose ir kaltėje, bet ir kitų bendroje sąmonėje ir atmintyje. Lentynose. Scenose. Ekranuose. Raidėse, kuriose jis suteikia tau vardą ir veidą, jausmus ir emocijas, pasimėgavimą ir atsidavimą, meilę ir aistrą. Kuriose jis diktuoja kiekvieną žingsnį. JIS piešia tiesą. O gyventi su kažkieno kito sukurta tiesa apie tave yra dar sunkiau, nei gyventi su tikrąja, kurią kasdien nešiojiesi lyg demoną viduje. Nes supranti, kad niekada nesi tik akis į akį su pačia savimi ir savo tiesa, kurią tik mokaisi formuoti ir suvokti. Ir tik tikiuosi, kad ši knyga autorei suveikia kaip egzorcizmas. Nes karšto dušo nepakaktų, tiek metų praleidus pragare. Ir kaip būtų gerai, jei jo vartų nesaugotų tie, kurie iš tiesų turėtų saugoti tave.