1/5
Metus laiko studijavusi kriminologiją drąsiai galiu sakyti – gal profesija ir neperspektyvi, gal kiekvienam ir reikia aiškinti, kad tai niekaip nesusiję su CSI Majamis/Niujorkas/Filadelfija/Telšiai, bet po velnių, bent jau esu profesionali trilerių skaitovė. O tai ir džiaugsmas ir didžiausias skausmas vienu metu. Džiaugsmas tuomet, kai būna akivaizdu, kad rašytojas atliko namų darbus – kaip tai padarė Gillian Flynn, Stefanas Ahnhemas, A.J.Finn ir kiti mažiau žinomi, tačiau tingumo neprispausti autoriai. Didelis liūdesys tuomet, kai pasijauti šviesmečiais protingesnis už tą, kuris knygą parašė. Ir kad ir kaip pagal prigimtį žmogiška yra norėti jaustis pranašesniu už esantį galios pozicijoje, skaitant knygą jausti, kad autorius dėl tavęs nepasistengė net pagūglinti, yra tiesiog liūdna. Taip liūdna buvo skaitant „Labanakt, mama“. Taip liūdna rašyti šią apžvalgą ir žinoti, kad negaliu pagirti absoliučiai nieko, prie ko prisilietė ne leidėjai, o autorė Seo Mi Ae.
Nors knyga žavi gilinimosi į vaiko, kriminalinės psichologijos specialistės ir mirties bausmės laukiančio serijinio žudiko psichologiją pažadu, visi šie aspektai romane pateikti skubotai, neapgalvotai ir galiausiai tiesiog tingiai. Manęs neįtikino niekas – nei kriminalinės psichologės elgesys su mažu, tačiau problematišku vaiku (raskit specialistą, kuris iš šokiruoto, mamos ir senelių netekusio vaiko atimtų meškiuką, maldauju), nei serijinio žudiko pasąmonės srautas, kuris po pirmojo skyriaus ima tiesiog kartotis ir palieka įspūdį, kad autorė apart kelių kertinių „šokiruojančių“ detalių daugiau nieko nepajėgė sugalvoti, nei bylas tiriantys policininkai, kurie pažeidžia visus įmanomus elgesio su nukentėjusiais ir jų artimaisiais kodeksus, taisykles ir reikalavimus, nei pati mažoji Hajongė, kuri tikriausiai turėtų gąsdinti ir kelti šiurpą, tačiau tiesiog palieka mane abejingą. O būtent tai skaitant knygas ir baisiausia – žinoti, kad bet kuris veikėjas bet kurią akimirką gali palysti po autobuso ratais ir tu tik gūžtelėjęs perverstum puslapį.
„Labanakt, mama“ labiau priminė ne romaną, o klišių rinkinį – gausu užuominų į Hanibalą Lekterį ir „Avinėlių tylėjimą“, gausu stereotipinių veiklų (kriminalinės psichologijos ekspertė studentams per paskaitą rodo nuotraukas iš baisiausių nusikaltimų – aha, aha), su realybe prasilenkiančių pamąstymų apie serijinio žudiko „kilmę“ ir prigimtį, tačiau iš tiesų nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip knygos pamatas – jokio autorės įdirbio, jokių, bent minimalių, bent pradinuko lygio nusikaltėlio psichologijos aiškinimo žinių, kurias šiais laikais turi bene kas penktas akylesnis nuolatinis trilerių gerbėjas. Romanas tingus, nuspėjamas, ištęstas, nekeliantis jokių emocijų, atrodantis itin varganai žmogui, kuris jau skaitė didžiąją daugumą to, ką kokybiško gali pasiūlyti leidyklos šiuolaikinių trilerių kontekste. O blogiausia tai, kad ir parašytas jis gana apgailėtinai – vietoje sakinių dažnai autorė naudoja tiesiog... klaustukus. Ir šauktukus. Ir daugtaškius. Arba tokius išminties perlus kaip „Jis chi chi chi nusijuokė“. Na, o aš cha cha cha sakau, kad nerekomenduočiau net priešui.