Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams

by Agnė Matulaitė

Pasak A. Matulaitės, daugelis mūsų šiais laikais galėtų vadintis sveikais neurotikais. Mes pernelyg daug nerimaujame, tačiau kuo puikiausiai funkcionuojame. Nerimas tapo nuolatiniu palydovu, kuris tik kartais padeda, o kur kas dažniau bereikalingai stabdo, verčia bijoti ir nepasitikėti savimi, jaustis vienišiems. Ne kartą knygoje A. Matulaitė pabrėžia lėtumo svarbą ir tą privilegiją gyventi lėtai, kurią turi vis mažiau žmonių. Nepaisant trumpų knygos tekstų, joje taip pat juntamas lėtumas.

Knygoje „Žali sausainiai“ A. Matulaitė aprėpia daugybę gyvenimiškų temų – nuo santykių su tėvais ir vaikais iki politikos ar buvimo moterimi reikšmės. Ji kelia klausimus ir drauge ieško atsakymų – kur slypi meilė? Kodėl svarbu kalbėtis? Drąsiai ir atvirai kalba apie kūniškumą, seksualumą, požiūrį į psichologus, santykius darbinėje aplinkoje, išvaizdą ir senėjimą, mokslą ir žaidimus.

Genres: Psychology, Nonfiction, Self Help

300 pages, Hardcover

First published January 1, 2017

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Keliskart pradėjau rašyti piktą apžvalgą apie šią knygą, putotis, "demaskuoti" ją ir jos autorę... galiausiai supratau, kad nei pikta man, nei ką. Tai viena iš "feel-good" knygų, kurias daugelis žmonių skaito ir pasijaučia geriau. Who am i to judge? Galbūt ką nors ji paskatins nueiti į terapiją arba tiesiog užduoti sau daugiau klausimų negu anksčiau. Bet kokia knyga, galinti tai padaryti, yra gera knyga.

Mane tik nuvilia knygos, kurios bando atrodyti tokios geros, tokios fainos ir visiems draugiškos, bet iš tiesų nėra - toli gražu. Matulaitės knyga šiuo atveju - ne tik ne išimtis, bet tobulas pavyzdys. Jei neturi vaikų, didelę dalį knygos abejingai praversi - o gal mažiau abejingai, jei, pvz, nori vaikų, bet negali turėti (esi nevaisinga? neturi išvis šeimos, vyro? bet ką tu veiki, jei neturi šeimos ir skaitai šią knygą? nedaug ką čia rasi sau, sugrįžk kai labiau pasiseks....). Jei nekenti a) savęs, b) savo padėties gyvenime, c) savo darbo.. tai ši knyga neatneš feel-good. Nes tai sėkmės istorija, parašyta faino žmogeliuko kitiems fainiems žmogeliukams, pilna pozityvo, gerųjų patirčių: kaip sekasi, kai tave nuo mažens augino išsilavinę, patriotiški žmonės, kurie tave skatino siekti kuo daugiau, kaip tu sieki ir pasieki, studijuoji Angl..tai yra Oksforde!, dirbi su garsiausiais savo srities specialistais. Šioje knygoje privilegijuojami vyrai feministai, toleruojama homoseksualinė orientacija ir kalbama apie nepatogias temas (= pvz apie KITŲ žmonių alkoholizmą).

Ar čia yra kas nors apie really nepatogias temas? Stambulo konvencija? Smurtas prieš moteris ir defaktinis jo nebaudžiamumas? Smurtas ir prievarta prieš vaikus? Paprasta, vulgaris vulgarissima agresija, užvaldanti žmogų įvairiausiose situacijose? Galiausiai galbūt elementariausios iš nepatogių temų - nesąžiningumas, melas, sukčiavimas, neištikimybė? Ne, nėra.

Knyga surinkta iš Matulaitės tam tikro laiko (kokio? apie tai ir apie atranką vertėjo parašyti įvade, o ne apie tai, kad iki šiol jau du kartus atsisakė leidyklų pasiūlymų rašyti knygą) feisbuko postų. Juos surinkti ir sugalvoti jiems temas, o tada dar suskirstyti - turėjo būti titaniškas darbas. Ar verta?.. Aš nežinau. Žmonės skaito. Žmonės feel good. Vadinasi, verta. Ir visgi skaitydama vis galvojau apie Tereškino paskutinius tekstus, ypač naujausią, kur jis kalba apie terapiją kaip kone patį giliausią atsitolinimą, žingsnį į save, susisukimą į pūkinį patalą taip, kad nesigirdėtų jokių garsų iš išorės - girdėtum tik savo AŠ, savo misiją, viziją, nerealizuotus tikslus, vidinius vaikus, kritikus, vidines motinas, tėvus.... liūdnas vaizdas. Aišku, tai anarchistinis vaizdas, kuris privilegijuoja kolektyvinį nepasitenkinimą, protestą, politinį veiksmą. Aišku, tokiam požiūriui bet kas, kas skatina tave užsidaryti į saugumo kiautą, atrodo error. Skaitydama tokius tekstus kaip Matulaitės, labai stipriai tą jaučiu: čia neskatinama ieškoti ko nors anapus sistemos, neskatinama net pagalvoti apie sistemą (taip pat ir mąstymo) kaip apie tokią. Skatinama tik mėgdžioti gerąsias patirtis, mėgdžioti autorės "pagalvojimus", "nustebimus" apie tai, kaip gyvenime būna, atsiliepti į autorės raginimus suklusti, o paprastai sakant - išklausyti jos kiekvieną postą užbaigiančio moralo.

Bet who am i to judge? Tas klausimas persekioja ir skaitant Beatą Tiškevič, ir skaitant Agnę Matulaitę, ir skaitant Rupi Kaur, ir skaitant dar daugybę knygų, kuriose žinomas žmogus nori išdėstyti savo tiesą apie pasaulį. Gal tos knygos iš tiesų pakeičia jas skaitančias ir skaitančius? Gal jos iš tiesų gali tapti gelbėjimo ratu tai ar tam, kam iš tiesų self-help - kaip šiaudas skęstančiam? Aš nežinau. Norėčiau, kad taip būtų. Bet sykiu vis galvoju, kad gal jos tegali pakeisti tą, kas jau pasiruošęs pasikeisti ir laukia tik šiaudo, kitaip tariant - bet ko. Dėl to jos visos gali būti tarpusavyje pamainomos, reikalingos žanriniu atžvilgiu, bet ne kaip kas nors individualaus, išskirtinio. Kaip moteriški žurnalai, kainuojantys (pagaminti) daug, kainuojantys (nusipirkti) daug, bet iš tiesų tik iš naujo ir iš naujo pasakojantys tas pačias tris istorijas: Pelenės, karalaitės ant žirnio ir Auksaplaukės.

Pagirti jaunesnius už save? Ir... ne savo šeimoje augintus vaikus? Neįprasta? Kodėl gi? (p. 149)

Ir tikrai - kodėl? Kodėl tai tampa įrašo tema?..

O ką darote Jūs, kai prieš Jus atsiveria daugiau nei įprastai laisvo laiko? Medituojate, sėdite ar puolate nardintis į kokią nors alternatyvią realybę - pasitelkę knygą, alkoholį, internetą, alkoholį ar televiziją? Nes kas gi bus, jei leisime sau likti su pačiu savimi? Ar tik nesusidursime su chaotišku vakuumu? Nereikšmingumu? Skausmu? Gėda? Ar galime tai sau leisti? (p. 168)

Oh i don't know, jei žmogus iš tiesų jaučiasi taip šūdinai "likęs su savimi", tai gal tegu griebiasi tos knygos ar filmų, no?

Priešingai, gerai profesinei karjerai, džiuginančiai karjerai visų svarbiausia yra gera dvasinė pusiausvyra. Kai jaučiamės laimingi šeimoje, laimingi su antrąja puse, vaikais, per daug trumpesnį laiką galim padaryti kur kas daugiau, smagiau, geriau. (p. 183)

Aš visiškai sutinku su šita mintim, bet tai, kaip ji išsakyta, man primena du dalykus:
1. Kaip kažkelintam kurse dėstytoja pasakė, kad gera filologė turi būti gera žmona, gera mama ir dar kažkas gera (nepamenu, bet galima manau prigalvoti...)
2. Orlando:
- The intellect is a solitary place, and therefore quite unsuitable a terrain for females, who must discover their natures through the guidance of a father, or husband.
- And if she has neither?
- Then, however charming she may be, dear lady, she is lost.

Pakanka tiek, kiek mūsų mumyse yra

Kai šįryt važiavau dėstyti būsimiems psichoterapeutams, rudeninis šaltukas, rūkas ir sutikti buliukai man tarsi priminė, kad viskas bus gerai. Yra gerai. Kad galiausiai esam pakankami tiek, kiek mūsų (mumyse) yra. Daugiau, nei nereikia. (p. 300)

Nea, gal tikrai nereikia, nereikia tų Bruno Ferrero stiliaus suvenyrinių knygelių su moralais, tai jau tokie 2000-tieji. Vietoj to visai paskaityčiau ilgesnių populiarių Matulaitės tekstų, visai norėčiau apie tą fenomenologinę psichoterapiją, kuri šitoj knygoj tiek kartų paminėta kaip dekoras, bet kas tai - taip ir liko neaišku. Juk šitie fragmentėliai, kurių patį paskutinį čia nurašiau, nėra fenomenologinė psichoterapija? A facebook post does not a fenomenologinė esė make.

[Dar vieną puslapį · Rating 4 out of 5]

Agnė Matulaitė kažkam žinoma arba bandoma pristatyti kaip tik kažkieno žmona, bet man labiausiai žinoma kaip puikus mąstantis žmogus, psichologijos mokslo profesionalė, kuri savo išminties perliukais dalinasi Facebook. Ši knyga - tų perlų vėrinys. Jei aktyviai domitės jos įrašais, knyga gali sukelti de javu jausmą. Iš kitos pusės - dar kartą paskaityti paprasta išmintim dvelkiančius tekstukus dar niekam nepakenkė.

Knyga parašyta draugišku, paprastu ir švelniu tonu. Didaktikos ir smerkimo joje nerasite. Šie tekstai kaip šilta močiutės ranka ir bet kokius spekuliavimus, kad knyga be gylio aš vertinu su šypsena. Ar tikrai prasmingi, gilūs ir tikri dalykai turi būti skepiami po sudėtingomis sąvokomis ir rašomi taip, kad toli gražu ne kiekvienas jas suprastų? Agnės talentas rašyti paprastai, suprantamai, bet nepersaldinti. Čia puikiai tinka mintis, kad išmintis tyli (kirtis ant i), ji nerėkia.

Temų knygoje daugybė: apie santykį su savim, vaikais, partneriu, darbu, seksualumu, kūnu. Rodos, pasirūpinta bent trumpai prisiliesti prie bet ko, kas gali jus neraminti. Taip pat kvestionuojami visuomenėje norma tapę reiškiniai, į kuriuos autorė pažvelgia nauju kampu. Randame ir feminizmo. Tik vėl - ne pikto, o palaikančio arba drąsinančio.

Fragmentiškumo nemažai. Nors bandyta viską sujungti pagal temas, bet vientisos visumos jausmo nėra. Tas gali trikdyti, bet gali ir patikti. Jei į knygą žiūrėsite kaip smagų skaitinuką prie kavos puodelio, tai tas fragmentiškumas tikrai patiks. Tekstai trumpi, tad perskaičius vieną ar kelis, knygą drąsiai galite palikti iki kito skaitymo.

Kam skaityti? Siūlau tiems, kuriuos pagavo rudeninis slogutis, kurie yra šiek tiek sutrikę dabartinėse gyvenimo situacijose, tiems, kuriems trūksta draugiško peties arba tiems, kurie nori įkvėpimo. Gero skaitymo.

[Rimantė :) · Rating 4 out of 5]

APŽVALGA

Agnė Matulaitė "Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams". Šviesūs, šilti praktikuojančios psichologės - psichoterapeutės Agnės Matulaitės pasakojimai, kurių dažną galima rasti autorės Facebook paskyroje. Kadangi aš prieš perskaitydama nebuvau girdėjusi apie Agnę Matulaitę, man šie pasakojimai buvo maloni naujiena.

Pažįstamos situacijos, o jose iškylantys klausimai labai artimi, kartais net skaudūs savo atvirumu. Suprantu, kaip sunku būti atvirai pasauliui "nusimesti šarvus" ir būti, nors trumpam, pažeidžiama būtybe. Akimirksniu susižavėjau šių tekstų skleidžiamu nuoširdumu, atvirumu ir šiluma. Taip pat ši knyga buvo baigta skaityti po ganėtinai tamsaus, sudėtingo mano gyvenime laikotarpio, tad tas "Žalių sausainių" skleidžiamas gerumas labai padėjo. Pravertė ir tai, kad taip suprantamai ir paprastai kalbama apie psichoterapiją. Nėra nenormalu kreiptis pagalbos į psichologus ir psichiatrus, kaip tik reikia dėl asmeninės gerovės atstatymo. Labai svarbu savyje jaustis gerai.

Labai įvairias temas ir problemas paliečianti knyga Agnės Matulaitės "Žali sausainiai", vargu ar ką paliks abejingą. Dažnai skaitydama nusišypsodavau. Labai patiko ir lengvai skaitėsi. Visiems draugams ir jums labai rekomenduoju perskaityt, jei dar neskaitėte. Taip pat turėti lentynoje. Aš kaip tik užsisakiau ją savajai bibliotekėlei, nes "Žali sausainiai" turbūt geriausia šiais metais mano perskaityta tokia psichologinio pobūdžio knyga.

5/5

[Veronika Can · Rating 2 out of 5]

Visa knyga - tai vienos moters pamąstymai ir nuomonė apie įvairius dalykus. Dažnai tos nuomonės gali ir nesutapti 🤷 Kai kur kaip dienoraščio forma, prisiminimai. Kaip ir apie viską, bet ir apie nieką. Gal būtų užtekę kelių straipsnių žurnaluose..? Man knyga pasirodė neturinti išliekamosios vertės.
Patiko tik skyrelis apie bendravimą su vaikais, nes rašyta kaip iš psichologės pozicijos.

🖋️ Rinkimės vertinimus tik iš tų ir siekime būti išgirsti būtent tų, kuriuos vertiname mes patys.
🖋️ Neklausk savęs, ar yra gyvenimas po mirties. Klausk, ar gyvenai iki jos.
🖋️..tarsi sau vertingi būtume tik tiek, kiek šiandien (matomo) padarėme..
🖋️ ..kartais reikia daugiau drąsos gyventi, nei nusižudyti..; niekad neverta žengti ten, iš kur kelio atgal tiesiog nėra, deja.
🖋️ ..neverta iš žmogaus tikėtis to, ko jis pats neturi..

[Dovilė · Rating 2 out of 5]

Kadangi A. Matulaitę seku facebook'e, bene visi tekstai jau buvo skaityti. Tai nėra blogai, kadangi kai kurie gali būti skaitomi daugiau nei po kartą, o kai ką verta spausdinti vien dėl savo skleidžiamos naudingos informacijos (pavyzdžiui, skyrius apie kylančius klausimus, susijusius su psichoterapija). Visgi norėjosi didesnės atrankos, o ir supratau beskaitydama, kad skleidžiamas šviesumas, mielumas, pernelyg gerietiškas požiūris į aplinką, gyvenimą ima bėgti per kraštus, o tai - jau nebe man.

[Ieva Visockienė · Rating 2 out of 5]

Pirmas įspūdis pradėjus skaityti šią knygą buvo nuoširdus nustebimas – ką aš čia skaitau. Ar aš kažką pramiegojau ir atsirado naujas šiuolaikines aktualijas atliepiantis literatūros žanras? Psichologijos mokslų daktarę ir praktikuojančių sp k8ecialistę Agnę Matulaitę dėl jos įdomių minčių sekiau Facebook tinkle, todėl buvo smalsu, kaip atrodys jos parašyta knyga. Nesitikėjau, kad iš esmės Žali sausainiai ir bus tie patys Facebook įrašai, tiesiog šiek tiek sugrupuoti į atskiras temas. Visgi tikiuosi, kad tai daugiau eksperimentas nei tendencija, nes netrukus dienos šviesą išvystų ir kitų Lietuvos socialinių tinklų influencerių “knygos”.

Formatas

Knygą sudaro apie 10 skyrių, kuriuose Agnės Matulaitės pamąstymai šeimos, motinystės, darbo santykių, žmogiškumo, psichologijos, seksualumo ir kitomis temomis. Visgi aiškių ribų išlaikyti nepavyko ir tos pačios temos buvo liečiamos skirtinguose skyriuose. Bet čia labai kritikuoti negali, nes gyvenimas toks, kad kai kurių temų viena nuo kitos tiesiog negali atskirti.

Minėti pamąstymai yra labai įvairaus ilgio, bet dažnai labai trumpučiai, vos pusės puslapio ar kelių eilučių ilgio. Šie fragmentai vienas su kitu nesusiję ir veda skaitytoją autorės minčių šuoliais. Kaip jau minėjau įžangoje – didžioji dalis jų jau buvo publikuoti socialiniame tinkle Facebook. Dėl šios priežasties skaitydama jaučiau nuolatinį lengvą deja vu ir nebuvau labai patenkinta tą pačią informaciją skaitydama antrą kartą.

Geriau mažomis dozėmis

Iš esmės dėl to, kad Žali sausainiai manęs nesužavėjo kaltinu tik pati save. Prieš įsigydama šią knygą atidžiau nepasidomėjau jos formatu. Žali sausainiai tokios galimybės net neturėjo, nes aš paprasčiausiai nemėgstu tokio tipo knygų. Žinau, kad jos egzistuoja ir net yra jas mėgstančių. Tai yra knygos, kurias žmonės skaito po puslapį prie kavos ar prieš miegą. Perskaito pastraipa, pasisemia pozityvo ir turi apie ką pagalvoti dienos bėgyje ar prieš miegą.

Aš Žalius sausainiusperskaičiau per porą prisėdimų ir tai nebuvo gera mintis. Skaitant nuosekliai nepamokslaujantys pamokslai ima erzinti, temos kartotis, minčių šuoliai varginti. Ta pati informacija, tikiu, mažomis dozėmis veiktų visaip kitaip. Tai pagrindinė priežastis, kodėl manau, kad šios mintys turėjo likti ten kur ir užgimė – ant Agnės Matulaitės Facebook sienos.

Knyga, man atrodo, turėtų būti ta susitelkimo sala, nuolat besikeičiančios ir fragmentiškos informacijos fone. Ir taip kasdien esame užtvindyti trumpais tekstais ir greitais skaitiniais, tad būtų liūdna, jei ir knygos neleistų nuo to pabėgti.

Geri dalykai apie turinį

Atsiribojus nuo formato (kad ir kaip man būtų sunku tą padaryti), turinys didžiąją dalimi yra geras. Tai pamąstymai apie mūsų visuomenę, dažnai automatiškus mūsų poelgius ir kvietimas į savo kasdienybę pažvelgti kitaip. Agnė Matulaitė tarsi nori apglėbti visus skaitančius savo šiluma ir perduoti žinutę, kad būti kitokiu yra gerai, elgtis kaip liepia širdis yra tikrasis kelias, o santykių su kitais žmonėmis pagrindas turėtų būti besąlygiškas priėmimas. O visa tai darant svarbiausia išlikti savimi.

Temų ir situacijų šioje knygoje tiek daug, kad kiekvienas turėtų rasti artimų minčių ir galimybių susitapanti su autore. Man asmeniškai labai patiko Agnės žodžiai apie motinystę, bendravimą šeimoje ir “buitinius eksperimentus”, fizinį buvimą ir emocinį atsitraukimą, dvigubą atramą šeimoje, bei linksmi dialogų su dukra fragmentai.

Blogi dalykai apie turinį

Bet vėlgi, vietomis aš radau labai buitinių ir kasdieniškų pasakojimų. Tokių, kurie neteikia per daug pridėtinės vertės ir net nėra labai įdomūs. Tokie, “kaip aš ėjau į parduotuvę”, “kaip važiavau autobusu”, “ką aš manau apie dainos Juoda orchidėja tekstą” pobūdžio. Tai pasakojimai, kuriais kiekvienas dienos gale dalinamės su namiškiais, na arba Facebook tinkle.

Iš esmės ši knyga yra vieno žmogaus patirtys ir požiūris į gyvenimą. Skaitant vietomis pagaudavau save galvojant “na ir kas”. Kai kurios knygoje dėstomos tiesos man pasirodė tokios paprastos ir akivaizdžios, kad net atrodo keista apie jas skaityti kaip apie naujus atradimus ir kasdienybės “nušvitimus”. Kai kur žinutės man pasirodė prieštaringos ir ginčijančios viena kitą.

Man pačiai iškilo klausimas, kodėl man pavyzdžiui patiko Vyvenimas, bet nepatiko Žali Sausainiai. Juk iš tam tikro požiūrio kampo atrodo panašu – juk abu kūriniai yra asmeninės moterų patirtys. Greičiausiai taip nutiko, nes Agnės Matulaitės knygai pritrūko vientisumo, pagrindinės minties ir atvirumo. Galiausiai ir nuoširdumo, kad ir kaip jis šioje knygoje būtų deklaruojamas. Rodos patirtys asmeninės, bet apnuogintos taip švelniai, abstrakčiai ir tik ten kur gražu. Ten, kur autorė nori papasakoti ką gyvenime padarė teisingai, gerai ir kur norėtų, kad skaitytojai sektų jos pavyzdžiu. Galbūt rezultatas tapo per daug pagražintas ir saldus.

Kodėl skaityti? Jei mėgstate knygas, sudarytas iš daug trumpučių, mažai susijusių istorijų. Skaitykite, jei norite knygos, kurią reikėtų skaityti pamažu ir po truputį. Imkite į rankas jei norite įkvėpimo į pasaulį pažvelgti pozityviau ir patvirtinimo, kad būti kitokiu ir visokiu yra gerai. Patiks, jei žavitės Agnės Matulaitės asmenybe ir mintimis.

Kodėl neskaityti? Jei sekate Agnę Facebook. Kad ir kokie kartais būtų įdomūs jos pasisakymai, skaityti juos antrą kartą nėra taip jau ir smagu. Neskaitykite, jei turėdami omenyje Agnės Matulaitės specialybę tikitės rimtesnės ir struktūruotos populiariosios psichologijos/savipagalbos pobūdžio knygos. Nesirinkite, jei pritariate požiūriui, kad Facebook postai turėtų likti Facebook postais, o ne tapti knygomis. Dar atkreipčiau demesi, kad pati autorė įžangoje knygos elementus vadina nesąmonemis ir tai šį tą pasako.

[Dovilė Filmanavičiūtė · Rating 5 out of 5]

Keista, kad aš kažkaip nesąmoningai vengdavau psichologų literatūros. Nesuprantu, nei kada, nei kaip nutiko taip, kad ji visa man siejosi su savipagalbos vadovėliais, katruos dabar rašo visokie keisti žmonės, buvę transporto logistikos vadybininkai, mistiškai atradę pašaukimą gydyti žmones.
Gal tai koks ženklas iš aukščiau, bet pirmiausiai atradau Eugenijų Laurinaitį, tada apsvaigau nuo Aušros Kurienės ir šast...Agnė Matulaitė.
Gal tai psichologų kokia profesinė liga, aš nežinau, bet tiek švelnumo ir šviesos, kiek atradau Agnėje - sunku pakelt. Angelas kažkoks.
Jaučiuosi kaip po psichoterapijos, jaučiuosi tiesiog geresniu žmogum.
Agnė yra praktikuojanti psichologė-psichoterapeutė, suprantu, dirbanti ir su vaikais, tad knygos brangakmeniai apie juos mane tiesiog nubloškė savo paprastu įžvalgumu.
Aš užlanksčiau puslapius apie žindymą, apie tai kaip apsiginti nuo patarėjų.
Užlanksčiau ir tuos kaip nebijoti nedaryti nieko, kaip išmokti atleisti ir kaip mus žaloja slapta svetingumo pusė. Kažkaip jau pati buvau prisikapsčiusi prie suvokimo, kad tas mano 15 patiekalų gaminimas draugams ir nebuvimas su jais yra kažkokia blogoji tarnavimo kitiems programa. Man pagerėjo nėštumo metu, nes fiziškai prie puodo nebepastovėdavau, o ir nieks neleisdavo...Auč, kaip skausminga susiprasti, o tada dar ir perskaityti.
Agnės prisiminimai apie senelį, jos pačios santykis su vaikais, šeima, pacientais, kolegomis. Jos požiūris į kūną, atvirumą, įvairiabriaunes emocijas ir kasdienybę su jomis.
Ačiūdie, šita knyga papuolė man į rankas.
Vartysiu, kai taps niūru ir pilka.
Nes tiek meilės į 300 puslapių sudėt...
Čia gi brangiausia dovana sau!
P.S. Nusipirkau knygą iš antro karto. Įbėgau į knygyną, rėkiu “gal turit Matulaitę?” ir varau staigiai lauk, kad vaiko Pilies gatvėj nieks nepavogtų.

[Ugnė Andriulaitytė · Rating 5 out of 5]

Turbūt daugelį nusprendusių skaityti šią knygą iš pradžių nuvylė faktas, kad ši knyga tai Agnės Matulaitės facebooko post'ų rinkinys. Aš taip pat nusipirkusi šią knygą tikėjausi, kad tai bus vientisa knyga. Na bet tai ir tebuvo vienintelis neatitikimas su mano per daug standartiniais lūkesčiais. Toks knygos formatas kaip tik priverčia išmokti sulėtinti tempą ir mėgautis nuostabiu turiniu po mažą gabalėlį. O taip norėjosi viską suryti nekramtant, nepajaučiant skonio.

Ši knyga taip gražiai ir paprastai perteikia mūsų kasdienybę ir priverčia susimąstyti ir permąstyti mums savaime suprantamus dalykus. Ji netgi tampa gydančiu ir nuraminančiu psichoterapijos seansu. O kur dar įkvepiantis autorės gebėjimas atsiverti ir priimti savo netobulumą!

[Arūnė · Rating 5 out of 5]

Galvojau, kad ši psichoterapeutės knyga bus pilna analizių, kodėl žmonės elgiasi ar jaučiasi vienaip ar kitaip su patarimais kaip tai pakeisti, išlaikyti ar sustiprinti. Norėjau ją perskaityt, nes labai sudomino autorės mintys per vieną nugirstą interviu, bet tiksliai nežinojau knygos turinio. 'Bet juk psichoterapeutės, tai ir taip aišku, ane?' - pagalvojau. Bet tai visai kas kita. Jokių tiesmukų analizių, patarimų, pamokymų. Tik mintys. Užteko vieno trumpo teksto knygos pradžioje, kuris taip giliai giliai palietė. Iki ašarų. Liūdesio, bet kartu ir dėl atsiradusio tokios didelės šilumos ir ramybės viduje jausmo. Ir tas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio. Ir užvertus knygą niekur nedingo.

[Agnė · Rating 5 out of 5]

Šiltas ir ramus požiūris į gyvenimą bei santykius - juk tai taip gera ir ramu. Teisinga. Norisi vystyti pačiai tokį požiūrį toliau kasdieniame gyvenime su artimaisiais. Su dar negimusiomis atžalomis. Nestudijuočiau psichologijos, turbūt įstočiau jos mokytis perskaičiusi knygą. Be to, pačią Matulaitę teko sutikti Knygų mugėje - atrodė, kad visa salė nušvito. Gailiuosi, kad nepadėkojau iš anksto.

[Ringa Sruogienė · Rating 4 out of 5]

Visai man neįprasto žanro knyga. Neredaguota (bent jau nenurodyta redaktoriaus pavardė). O reikėtų visas knygas perskaityti prieš leidžiant.
Atvira, nuoširdi, be dirbtinio patoso, jokio moralizavimo. Pajutau artumą autorės vidui.

[Asta · Rating 2 out of 5]

Pasiskolinau šią knygą, nes buvo smalsu, ką Agnė Matulaitė parašė - retkarčiais paskaitau ją Facebooke.
Deja, teko nusivilti, kai supratau, kad ši knyga iš esmės yra jos FB tekstų rinkinys. Nors kaip ir bandyta grupuoti pagal temas, bet rezultatas gan dirbtinis.
Tekstai apie viską, įvairūs, dauguma gan trumpi. Yra įdomių minčių.
Vienu prisėdimu skaičiau po kokius 3 tekstus, kitaip per daug to šokinėjimo būtų buvę. Knygos pavadinimas tinkamas - juk jei sausainiai žali, tai daug jų vienu kartu prisivalgius pradėtų pilvą skaudėti.
Labiau rekomenduočiau paskaitinėti Agnės Matulaitės tekstus Facebooke, nei imtis šios knygos.

[Almantė (Ravenclaw_of_Shire)]

Penkios riebiausios žvaigždės. Turbūt tai paskutinė šiemet pabaigta knyga, ir dėl to džiaugiuosi, nes ji kaip tik tai, ko man reikėjo.
Skaityti mintis, tiek panašias ir artimas man, kad beveik panorau, jog autorė būtų mano draugė, kuri suprastų mano nuoskaudas dėl tų dalykų, apie kuriuos rašo.
Nujaučiu, kad reiks įsigyt savo knygą ir ją dar kartą perskaityti pasižymint visas citatas, kurių dabar per daug patikusių, kad atrinkčiau.

[Ingrida · Rating 4 out of 5]

In general I don't read many books written by Lithuanian authors so it feels a bit weird writing a review of a Lithuanian book in English, but, you know, consistency or whatever. Or I'm just overthinking as a healthy neurotic (hah) because of the headspace that this book has put me in - and that is a positively sensitive headspace with extra attention to details and intentions.
I'm going to go ahead and say that I think it's a great book which I'm definitely going to recommend to others and come back to time and time again myself. It's broad in the topics it covers, being a book about our relationships with life and death, relationships with ourselves and others and much more.
But having said that, I must also note that I did have several peeves with this book. I've been actively following and enjoying Agnė Matulaitė's public Facebook profile for a while and that's why even though I adored the author's thoughts, a big part of the book I have already read on Facebook and I kept catching myself wondering whether I am accidentally reading the same page of the book again or are the same thoughts repeating throughout the book or have I just read that on Facebook already. So, naturally I expected the book to contain some more new, extra content, that I would have gotten investing in the book. And some more editing with additional context to some parts would have made the reading process smoother. Matulaitė's speech is natural and warm, but once again, while it feels great reading the post written like this on Facebook, at times that same speech lacked editing, because it felt too raw for a book. I know that the book itself is called "Žali sausainiai" which in English would stand for "raw cookies", but at times it felt a teeny tiny bit too much.
I particularly adored the parts about psychotherapeutic experiences and relationship with the body, because I really respect her stance as a psychologist, but I also loved how it felt that she's first just a person and then only second - a psychologist. And that's what's great about this book;. In conclusion, a strong 9, but only 4 stars for now.

[Reda · Rating 4 out of 5]

Šios knygos nesirinkau, man ją padovanojo. Neatrodė, kad tai bus sudėtingas skaitinys, tad pagalvojau: „kaip tik bus tarpušvenčiui“.

Atsivertusi knygą kiek suglumau, juk čia tiesiog atrinkti ir surūšiuoti Facebook'o post'ai! Tada dar pasiskaičiau labai kritiškų atsiliepimų Goodreads'uose ir nusiteikiau blogiausiam.

Visgi, net mane pačią nustebino - skaityti buvo įdomu. Nors ir fragmentuota, dauguma temų tarsi pirštų galiukais paliečiamos, o ne gvildenamos, bet šiame skaitinyje radau daug empatijos. Empatijos žmonėms, aplinkai, you name it. Tai mano naivią širdį palietė, nes slapčia tikiu, kad empatija išgelbės pasaulį!

Ko tikėtis iš šio skaitinio? Jautrių įžvalgų apie mus supantį pasaulį, supratimo ir atjautos. Tikiuosi, kad autorė dar ateityje parašys knygą (šį post'ų rinkinį leidžiu sau vadinti skaitiniu, o ne knyga), bet skaitinys tai neblogas!

[Karolina Šilingienė · Rating 5 out of 5]

Trumpi ir tyri gryno oro gurkšneliai! Kartais skaitėsi kaip lengvi FB postai, o kartais kaip stiprios ir įkvepiančios gyvenimo pamokos. Puikiai! Norisi dar ir dar.

[Severija · Rating 4 out of 5]

“Tikra tiesa ir gili išmintis atrodo labai paprastai. Jausmais dalinamasi, jie priimami. O kai pajunti, kad bendrauji su pasitikinčiu savimi žmogumi, nuo to, regis, nukrinta ir Tavo šarvai.”

“Jei tikrai reikia emociškai atsitraukti, būtina atsitraukti ir fiziškai - į kitą kambarį, į lauką, bet kur. Nes jei iš tiesų nežadu siūlyti visiško kontakto, juo ir nereiktų gundyti.”

“Nėra žmonių, neturinčių jausmų <…>. Kai išoriškai żmogus atrodo labai ramus, jo emocijos greičiausiai glūdi labai labai giliai / ir po labai sunkiu akmeniu paslėgtos.”

“Pykime sąmoningai. Bei iš karto, vos tik mažytį erzulį pajutę.”

[Rosita Stalgienė · Rating 5 out of 5]

Lengvutė, pozityvi, raminanti ir saugumą suteikianti knyga nes tikrai padeda įsisamoninti, kad pasaulyje nesi vienas toks su savo mintimis., O ir kartais visai paprastus dalykus pamatai vėl iš kitos pusės ir aišku esi priverstas mastyti!!

[Dominyka · Rating 5 out of 5]

Aš labiau mėgstu gylį. Man visą laiką norėjosi plėtoti tokią svarbią ir tinkamai užkabintą temą, o trumpuose pamąstymuose buvo tik praplaukta per paviršių. Kiekvieną fragmentą norėjosi plėsti, detalizuoti, analizuoti skirtingus aspektus... turiu problemą, jog nemoku rašyti trumpai ir nelįsti gilyn. Man viskas atrodo reikšminga, o ir nemėgstu straipsnių, kuriuose visai niekas deramai neišnagrinėta. Tad, mano skoniui, sausainiai buvo kiek per ploni. Nors gal todėl ir sausainiai, o ne pyragas, kurį reiktų raikyti.

Skaitosi labai lengvai, sukelia daug minčių, kurios tikrai svarbios ir noriu pati jas plėtoti.
Man labai artimas autorės požiūris, pasaulėvaizdis, todėl buvo labai malonu suvokti, kad ne viena gyvenu su tokiomis mintimis ar dalykais, kurių nesuprantu, rodos, vienintelė.

Tokia knygą, kurią dar ne kartą norėsiu atsiversti bei duoti artimiesiems paskaityti. O ir parašyta tokiais trumpučiais skyreliais - net ir mažiau mėgstantiems skaitymą nebus sunku ar nuobodu.
Man patiko ir ši knyga praturtino mane ir mano knygų lentyną, todėl labai džiaugiuosi, kad ji buvo išleista ir pateko į mano rankas.

[Vaiva · Rating 4 out of 5]

Viena nuoširdžiausių knygų, kurią teko skaityti. Ir ne tik šiais metais. Ir tai neišgalvota. Paprasti dalykai pasakomi taip ramiai, tiesiai ir paprastai, kad nejučia kyla klausimas, o kaip pats iki to “nedasigalvojai”, kaip pats to nepamatei. Tačiau žymiai dažniau aplankanti mintis - “nejau ir kiti taip jaučiasi, nejau ir kitiems taip būna”? Nes visuomet galvojai, kad tik tu čia toks vienas nenormalus, per daug galvojantis, per daug besigilinantis, dėl visko nerimaujantis. Sveikas atvykęs į klubą. Sveikų neurastenikų klubą, kur dalinamasi patirtimi, kaip būti. Savimi.
“Remontuojame automobilius. Gerai, greitai, pigiai. Rinktis galite tik du variantus iš trijų”:)))

[Rasa Druseikaitė · Rating 2 out of 5]

Turbūt lūkesčiai buvo per dideli, nes kaip asmenybė Agnė man patinka. Jos sveikas požiūris ir pozityvas jautėsi ir knygoje. Tačiau pati knyga nuvylė... Tiesiog atsitiktinių minčių kratinys. Šokinėjamas nuo vieno pamąstymo prie kito, nieko konkretaus ar įstrigusio atmintin. Nemėgstu tokių knygų, tad teko prisiversti ją užbaigti.

[Agne · Rating 3 out of 5]

"O kaip pasakė vienas mano kaimo filosofas <..>: Neklausk savęs, ar yra gyvenimas po mirties. Klausk, ar gyvenai iki jos."

[Živilė Bilotaitė · Rating 2 out of 5]

Agnės rašymas man patinka, bet knyga - nuvylė. Kaip kad ji pati anonsuoja - na, žali tie sausainiai, žali, neiškepę.

[Roberta Kovalevskaja · Rating 5 out of 5]

Be galo patiko. Skaičiau lėtai prie Vilnelės su žalios arbatos puodeliu rankose, su rūkstančia cigarete ir sveiku “chia” pudingu. Patiko paprastumu ir jo gilumu. Labai pozityvi ir jauki knyga, kasdienybės mintys, kurios sukasi dažnai ir pačiai galvoje. Mąstau ir mąstau. Susitapatinau kiekvienu tekstu, kiekviena idėja. Labai dėkinga už geras emocijas ir ramybę. Keliavau su knyga tėvynėje ir už jos ribų, o ir apie tai teko paskaityti. Rekomenduosiu visiems man brangiausiems, sveikiems neurotikams 🙏🏼💚

[Eitvilė · Rating 3 out of 5]

Įdomios autorės mintys ir įžvalgos, sudėtos vienoje jautrioje ir šiltoje knygoje. 🌻 Kiek blaškė trumpi pasakojimai ir šokinėjančios mintys, bet buvo vertinga susipažinti su kitokiu knygų formatu.

[Rusnė Kuliešiūtė · Rating 2 out of 5]

Feisbuko įrašai knygoje vis tiek yra feisbuko įrašai. Jų paskirtis nesunki, temos gvildenamos paviršutiniškai. Paskaitai, palinksi galva, mintys gal ir gražios, stilius lengvai skaitomas, bet įpusėjus jau ėmė stipriai atsibosti. Su autore tapatintis sudėtinga, ji rašo apie tai, kokia yra laiminga, koks dėkingas jai gyvenimas, o apie neigiamas patirtis šnekėti, atrodo, vengia arba ir vėl renkasi perspektyvą, primenančią eilinius „šypsokis ir žiūrėk į šviesiąją pusę“. Kai kurie įrašai - paprasčiausi moralai, ne kitaip. Jeigu būčiau skaičiusi depresijos epizodo metu ar šiaip po sunkių gyvenimo įvykių, greičiausiai būčiau parodžiusi trečią pirštą ir užvertusi.
Buvo ir įdomių įžvalgų, visgi autorė - psichoterapeutė, tikiu, išmananti savo sritį. Tačiau perskaičiau... ir pamiršau.

[Inga Narijauskienė]

Atradimų šioje knygoje neįvyko, bet buvo daug ramių-jaukių pamąstymų apie įvairius dalykus. Tiesa, buvo ir minčių, su kurioms nesutinku, pvz., "Žmogus gali kalnus nuversti, tik jei jis yra laimingas". Buvo daug žinomų dalykų, kurie buvo lyg ir "savaime suprantami", bet gražiai surašyti ir apibendrinti. Susiskaitė smagiai :)

* Laimę lemia gebėjimas išlikti savimi, išsaugant ryšį su kitu žmogumi.

* Netobuliems žmonėms bendrauti kur kas lengviau... Nes kol tobulieji purena plunksnas savo bokšte be trūkumų, mes, klystantys ir nepataikantys, spėjame vienas kitą prajuokinti net kelis kartus.

* Jei norime ne tik išvengti nusivylimo, bet ir sukurti iš tiesų emociškai ir dvasiškai praturtinančius santykius, svarbu galėti dalintis viskuo, kas šauna į galvą. Nes... seksas prasideda smegenyse. Geras seksas dažnai ten ir baigiasi.

* Miego ir poilsio trūkumą išgyvenantis žmogus mano akyse yra beveik nepakaltinamas. Nesvarbu, vaikas jis ar suaugusysis, manau, jis nebegali visiškai atsakyti už savo veiksmus dieną. Tad jis potencialiai gali tapti ir daugiau ar mažiau sau ar aplinkai pavojingu ir dėl to vengtinu žmogumi.

* Kūnas lengvai supainioja miego alkį su maisto alkiu...

* Norint pamilti savo kūną visų pirma reikėtų pabandyti suvokti, jog tai, ką matau veidrodyje, - ne kokia bjauri mano prielipa. O čia ir esu AŠ. Kai pasidaro sunku, verta paklausti savęs: "Kuo mane džiugina mano kūnas? Ko nė už ką niekam neatiduočiau?" Svarbu suvokti, kad mūsų kūnas nėra tik vienmatis atspindys veidrodyje. Jis yra unikalus. Jokie išoriniai vertintojai niekada negalės iki galo suprasti, ką mums reiškia būti savame kūne. Tad išmokime švęsti savo kūniškumą. Ir įsikurkime jaukiai jame.

* Pradinės klasės yra skirtos tam, kad vaikas pamėgtų mokytis. Būtent pamėgtų. Pamiltų. Kad pirmosios kryptingo mokymosi asociacijos jam būtų teigiamos. Kad jis pajustų, jog mokymasis yra kažkas ramaus, saugaus, įdomaus, žaismingo, praturtinančio ir pamaitinančio jo smalsumą.

* Prancūzų matematikas, filosofas Blaise'as Pascalis yra pasakęs: "Visos žmonijos problemos kyla iš to, kad žmogus nesugeba būti ramiai vienas" (su savim)

*"Būk savimi, visos kitos galimybės užimtos" (Oskaras Wilde'as)

* "Neklausk savęs, ar yra gyvenimas po mirties. Klausk, ar gyvenai iki jos."

* Tik laimingi žmonės gali leisti kitiems su jais būti laimingiems.

* Čia [vienatvėje] nereikia modifikuoti savo pradinių idėjų. Čia gali pasiekti tokio gerumo rezultatą, kurio lubos - tik Tu pats ir Tavo galimybės. O ne aplinkinių baimės ir įsivaizdavimai. Čia nereikia gaišti laiko neišvengiamoms deryboms

* Kartais man reikia sienos už nugaros, kad galėčiau dirbti. Būtent dirbti. O ne imituoti darbą. Dažniausiai pageidautinos ir sienos iš šonų, tiesą sakant. Ne todėl, kad būčiau nedraugiška. Ar kad ma nebūtų smagu su draugais susibėgti. Bet todėl, kad noriu, būtent noriu, skausmingai, o kartais pergalingai, bet VIENA būti atsakinga už tai, ką darau. Nesislapstydama už "mes", už "straipsnio autoriai", už "taip įprasta", už "tokia jau tvarka" ir taip toliau.
Esu perskaičiusi, kad "susirinkimai yra nuodai" - jie eikvoja svarbų darbui laiką, emocinę energiją. Jie gimdo vieni kitus. Kuo daugiau žmonių dalyvauja, tuo jų efektyvumas mažesnis, o nuovargis didesnis. Tad verta tik tartis konkrečiai. Kiekvienai iškilusiai problemai spręsti paskiriant atsakingą asmenį. Dažniausiai vieną.
Kodėl kartais bijome dirbti vieni? Na, jei jau nekalbėtume apie šiuolaikinę madą ir egzistencinę vienatvės baimę, kurią apdainavo daugelis psichologijos klasikų, dar reiktų paminėti, kad daugelisesam perfekcionistai ir likę vieni laiku greičiausiai nepadarytume visiškai nieko. Dar... mirtinai bijome kritikos ir nepataisomų klaidų. Dar... stokojame energijos, nes darome ne visai sau įdomius ar tikrai gerai mokamus dalykus...

* Supratimas, kad neverta iš žmogaus tikėtis to, ko jis pats neturi, man padeda jaustis lengviau. Juk nesitikim, kad dujininkai suteiks elektros, o psichologai - kotletų. Tai kodėl kartais tikimės emocinės šilumos iš atšiauriomis sąlygomis gyvenančio ir šilumos nepažįstančio? Drąsos iš bailio? Išminties iš to, kuriam neduota? Sąžiningumo - iš įpratusio gyventi suktai?

* Mes negalime būti nešališki, kaip ir negalime nebūti nei moterys, nei vyrai. Nei susituokę, nei nesusituokę. Nei turintys vaikų, nei neturintys jų tuo pat metu. Tad didžiausias objektyvumas, mano manymu, ir yra savo subjektyvumo pripažinimas.

* Gyvenimas visada įvairus. Tačiau kai kurie žmonės bet kuriame gerame sprendime sugeba rasti problemą. Kiti - problemą paverčia sprendimu.

* Be galo griežtai auklėjami vaikai nebūna geresni, jie tiesiog išmoksta viską daryti slapta.

* "Bendrumas būna ten, kur nori būti Tu ir kur Jie tavęs nori. Prisitaikymas yra tem, kur Tu iš tikrųjų nori būti, tačiau Jiems tai netūpi." (Brene Brown)

* Ar yra koks išskirtinis bruožas, kuo darbo veikloje sėkmės lydimi žmonės (partneriai, šeima, komanda) skiriasi nuo tų, kuriems nuolat nesiseka? (...) Pirmieji nuolat ragina, palaiko, pasitiki, drąsina vienas kitą ir juokiasi kartu. O antrieji - kritikuoja, įžvelgia reikšmingas problemas, ciniškai nepasitiki partnerių jėgomis ir gebėjimais, juokiasi viens iš kito.

* Didelis ir reikšmingas gyvenimas susideda iš mažyčių (kone nereikšmingų) smulkmenų. O svarbiausia - iš gebėjimo būtent tai pastebėti.

* Yra tik dviejų tipų žmonės - tie, kurie bijo kalbėti viešai, ir tie, kas apsimeta, kad nebijo.

* Kartais tenka ir patiems sau pabūti mamomis ir tėčiais. Tad tegyvuoja raminantys arbatos pagėrimai, pietų pamiegojimai, pagulėjimai klausantis muzikos, švelnūs apsikabinimai, ramūs vienas kito pastebėjimai, šokis sau ir kitokie galvos pravėdinimai.

[Inga Lungė · Rating 2 out of 5]

Pradžia buvo daug žadanti, po to viskas "nusiburbulavo". Įdomios įžvalgos apie įvairias gyvenimiškas situacijas iš psichologo-psichoterapeuto perspektyvos. Man labiausiai tikriausiai įsiminė viena pirmųjų istorijų apie tai, kad per retai vieni kitiems pasakome apie savo jausmus, dažniausiai juos išsakome tiesiai per aplinkui. Kaip antai, autorės senelis vis klausdavo jos: na, kaip jūs ten? ar nešąlat? Taip lyg norėdamas iš tikrųjų pasakyti: "aš jus myliu, jūs man rūpite". Ši istorija palietė labiausiai, kitas buvo tiesiog visai malonu paskaityti, tačiau jos didelio įspūdžio nebepadarė.

[Fleeting Bird · Rating 5 out of 5]

Pirmus 78 puslapių pasigailėjau, kad nusipirkau. Padėjau į šalį, pusmečiui. Tikriausiai atėjo tinkamas laikas šiai knygai ir ji man tapo šilta kompanija, kaip besirūpinanti mama. Įsidėjau į favoritus. Pamilau autorę. Ir džiaugiuosi, kad visa tai yra knygos formatu. Nemėgstu facebook'o, jis man kelia stresą. O bet kokie išmintingi postai tampa nupiginti ir nebeskamba rimtai. Su facebook'u šalta, su knyga - šilta. Patiko klaidelės. Jos davė tikrumo. Subrendusi Vyvenimo versija.

[Sólo Renata · Rating 2 out of 5]

Mano skoniui per daug fragmentuota, nors toks yra pačios knygos užmanymas. Trumpos
Istorijos, kurios kupinos asmeninių įžvalgų, patyrimų - mini dienoraščio forma. Nors pavydžiai labai šviesūs, įkvepiantys, man pritrūko galbūt geresnio filtravimo/susiejimo. Priminė ankščiau populiarias citatų knygas, tinkamas prieš miegą :)