Prisiminimai tų vaikų ir jaunuolių, kurie pajėgę iškęsti tremtį, išliko gyvi lageriuose. Įvairūs pasakojimai, atsiminimai, su skausmingomis, šiurpinančiomis ir skaudinančiomis žmonių išgyventomis akimirkomis už poliarinio rato.
Mokykloje atseit reikėjo skaityti, bet kadangi tik atseit - buvo viena iš tų knygų, kurios įtraukiamos į sąrašus, bet per mokslo metus taip ir neaptariamos - taip ir neprisiruošiau. Nežinau, kodėl - karo, pokario trėmimų temos visada kabino. Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad dabar, ne tada, nes kažin, ar būčiau supratusi.
Kuo realūs pasakojimai apie Sibiro trėmimus skiriasi nuo romanų apie pilkus debesis? Labiausiai tuo, kad centrine pasakojimo ašimi tampa išlikimo klausimas. Kaip išsilaikyt ant kojų dar vieną dieną, kaip nemirti badu, kaip susižvejoti tą papildomą duonos kąsnį, kai aplink tik tuščia taiga ir tundra. Ištinę veidai ir sąnariai, jokio grožio ir jokios romantikos.
Keista, kuomet supratau, kiek mažai težinau apie tremtinių istorijas, lyginant su nacių vykdytu holokaustu. Knyga tikrai verta visų lietuvių dėmesio. Skaudu, priverčia pasijusti beviltiškai, tačiau kartu - suteikia vilties mūsų tautos darbštumu, sąžiningumu bei dora. Jaudinančios istorijos nepaleidžia ir norisi iš visos širdies padėkoti šiems žmonėms, kurie išdrįso papasakoti savo likimus!
Tikriausiai viena iš sunkiausiai skaitomų lietuviškų knygų šia tematika. Sunkiai skaitoma ne dėl sunkaus parašymo ar įdėjų trūkumo, bet dėl įvykių ir pasakojimų realumo. Tikri žmonės su tikrais išgyvenimais, kurie kartais yra labai sunkiai suvokiami dabartiniama pasaulyje. Tikrai rekomenduočiau pabandyti perskaityti, nes verta dėmesio knyga.
Ankščiau perskaityta įvairi grožinė literatūra apie IIp.k. žmonių išgyvenimus kiek nublanksta prieš "Amžino įšalo žemėje" pateiktus realių žmonių memuarus, kurie šiurpina lageriška ir tremtiška savo realybe. Vertinga būtų įtraukti į privalomos literatūros sąrašą, mokiniams ir ne tik.
"Išsivarė aukštą, liesą moterį juoda suknele, be daiktų, Kažkas keikėsi, kad zaraza nepasako, kur sūnus. Moteris buvo lietuviškai santūri, tylėjo ir neverkė." - paskutinis sakinys sukėlė daug apmąstymų, net diskusiją. Ar praėjusio laikmečio lietuviškoje literatūroje "santūraus" lietuvio/-ės vaizdinys vis dar būtų būdingas Z kartos lietuviams? O kiek to santūrumo turime mes, 90-ųjų vaikai?
Būtina perskaityti. Kam norėsis paskaityti dar daugiau prisiminimų, tai rekomenduoju Leiskit į tėvynę, kur bus kitų žmonių, buvusių ištremtų kartu su šioje knygoje aprašytais žmonėmis, todėl abi knygos papildo viena kitą. Dar ne iš tos pačios temos, bet apie panašius siaubus yra Dievų miškas.