Žiema, šalta. Lordo Westfieldo globojama aktorių trupė sėdi be darbo. Savo teatro neturi – vaidindavo smuklės kieme, o per šalčius ne kažką pavaidinsi. Pavaidint tai dar gal pavaidintum, bet kur rasi tokių teatro gerbėjų, kad šaldytų savo subines ir dar už tai susimokėtų? Ir čia kaip dovanėlė iš dangaus nukrenta pasiūlymas – suvaidinti šešias pjeses Esekse, dvarininko namuose. Šilumoj ir už gerus pinigus. Bet visada yra koks nors „bet“. Trupei iškeliamos dvi sąlygos – priimti mokiniu pirklio sūnų ir suvaidinti vieną naują, dar niekur nestatytą pjesę. Bracewellas atranda pjesę, tiesa, ją reikia kiek pakoreguoti, tačiau autorius neprieštarauja. O su mokiniu – dar paprasčiau: viens, ir priimtas. Deja, nuo tos akimirkos, kai jaunasis Dave‘as prisijungia prie trupės, prasideda kažkokia velniava. Pagrindinį aktorių ištinka visos bėdos, kurios ištinka ir jo vaidinamą naujosios pjesės herojų. O ir mokinukas kelia daugiau rūpesčių, nei užima vietos. Tarsi to negana, Esekse kai kas aktorių labai nelaukia. Taip labai, kad pasiryžęs daug kam, kad tik jie neatvyktų, o jei atvyks, neapsidžiaugtų.
Kaip visoje Bracewell‘o serijoje, taip ir čia, viskas vyksta Elžbietos (anos, pirmosios) valdymo laikais. Detektyvinių linijų galima suskaičiuoti net tris. Tiesa, viena kelia daug klausimų, bet aiškintis netenka, atėjus laikui herojams viskas tiesiog papasakojama. Antroji – irgi šiaip sau. Nusikaltėlius žinome iš anksto, ne baisi paslaptis jie ir herojams, gal kiek liūdniau su įrodymais, bet jie irgi beveik savaime krenta į rankas. Trečioji – ir išvis labiau mistinė, nei detektyvinė. Bet parašyta viskas gana smagiai.
Keturi iš penkių. Gal skystoki, bet keturi.