Ir labai patiko, ir nervavo, ir mąsčiau, kad tai turėtų būti required reading. Taigi žvaigždutės ir pridėtos, ir nuimtos per kančias.
Knyga - transakcinės (santykių) psichoanalizės / psichologijos vadovėlis; ji pirmiausia parašyta specialistams/ėms, ir tai justi: daug kas visai neaiškinama, tik probėgšmiais mestelima, o tau jau galva džiūna nuo info ir nebesupranti, ar čia buvo esminė pastaba, ar ne. Ir priešingai: daug dėmesio skiriama tam, kaip aprašyti atvejį, kokia galima jo raida ir sprendimo būdai. Taip pat: skaičiau seną leidimą ("Vagos" psichologijos knygų serijos); nežinau, ar naujas geresnis, bet seno vertimo klaidos buvo net su tušinuku vietomis pataisytos ankstesnių skaitytojų. Gal ir tas galėjo prisidėt prie įspūdžio, kad daug kas nukąsta, užmesta, išvardyta kaip konspektuose.
Bet labai patiko du dalykai.
Vienas - tai, dėl ko skaičiau; žaidimo kaip soc. ir psichologinės sąveikos samprata ir įvairių žaidimų aprašymas, pastabos, kokie vaidmenys dalyvauja vienam ar kitam žaidime - santykyje tarp žmonių. Pvz, net išsižiojus skaičiau apie žaidimą "Alkoholikas" - kodėl, kokiu tikslu jis žaidžiamas, kiek žaidėjų turi dalyvauti, ką čia veikia "gelbėtojas" (kuri/s būtinai privalo būti ir t. t.). Tas aprašytas labai išsamiai; daugeliui kitų žaidimų vietos skiriama mažiau arba jie tiesiog paminimi: štai šitą žaidžia moterys tada ir tada.
Labai gera dalis: kiekvieno žaidimo aprašymo gale trumpi škicai, kokiai baimei ar apskritai psichologiniam turiniui paslėpti / realizuoti ar pan. yra žaidžiamas tas žaidimas. Pvz, vieni susiję su kalte ir jos atsikratymu, kiti - su artumo baime, treti - su noru kontroliuoti.
Visi tie dalykai skirtingi, ir tą pravartu prisimint, nes buitiniam psichologizavime (kai kairėn dešinėn diagnozuoji sau ar kitiems A, B ir C) viskas dažniausiai subendrinama į kažkokius labai abstrakčius teiginius: žmonės siekia galios, žmonės ginasi. Žodžiu, jei skaitai šitą knygą su tikslu geriau suprasti pasaulį, bet pirmiau - save, bus daug naudos. O juk tas ir yra psichologinės literatūros malonumas+dalia.
Antras dalykas - visai nesitikėjau, gal banalu, bet kažkaip nebuvau apie tai pagalvojus. Tai pati pamatinė knygos prielaida - kam žmonės žaidžia tuos žaidimus. O žaidžia tam, kad sustruktūruotų laiką - kad jis įgytų prasmę, nes be to tai - arba beprasmis laukimas, kas bus nuo gimimo iki mirties, arba kažkoks mistinis (gąsdinantis) sąlytis su pasauliu, buvimas "čia ir dabar". Šito posūkio nesitikėjau, atrodė keista, gal perdėm njueidžiška. Bet bandymas struktūruoti laiką, tai, kad iš esmės mes daugeliu santykių ir bendravimų tik norim kažkuo susiįdominti gyvenimą - apie tą nebuvau pagalvojus. Apie soc. interakcijas ir manipuliacijas visada galvodavau labiau kaip apie išlikimo dalyką - kad griebiesi to iš bėdos. Bet gal ir ne.
Galiausiai numušiau žvaigždučių už tai, kokia tai vis dėlto beviltiškai pasenusi knyga - diskurso atžvilgiu. Moteris Berne'as aprašinėja vos ne kaip Freudas - visos manipuliatorės, visos nesaugios; kai kur specifikuoja: vienus žaidimus žaidžia "pagyvenusios moterys airės", kitus paauglės, trečius dar kitokios. Tas pats ir tautiniu pagrindu: va 4-ojo dešimtmečio pabėgėliai iš Vokietijos turi daug baimių ir dažnai iškrenta iš terapijos. Labadiena? Kai tokį dalyką perskaitai, vis pagalvoji - o gal ir ta žaidimų analizė yra nubraižyta va taip, ant 5 stereotipų ir su 0 dėmesio žmogaus backgroundui. Tokia struktūralistinė, teorinė. Įdomi, kaip ir teisinga, bet - gal tik dar viena schema, kurios gražiai atrodo, bet išmąstytos logiškai, ne išdirbtos per įvairiapusį bendravimą su žmonėm.