Hour of the Wolf

Steam and Stone Saga #1

by Andrius B. Tapinas

History has been changed

It is the year 1905 and Europe is not as we know it. Alchemists pilot steampunk airships over great cities, hardworking mechanics create automatons and deep in the dungeons secret societies of macabre wizards strive to create artificial intellect.

Powerful bankers created The Alliance of Free Cities – beacons of progress, art, science and freedom.

Blood has been spilled

Former US Marine Antanas Sidabras is exceptional at his job – enforcing public order in the ancient Free City of Vilnius. But a gruesome murder at an abandoned cemetery leaves him at a loss. No clues, no motive, no suspect.

And...

A shadow has been awoken

With the biggest social event of the year – The Summit – looming just a few days ahead frantic investigation turns out to be a complex web of political intrigue and Sidabras has everybody against him – mad doctors, corrupt officials, Russian agents and monsters from his personal nightmares. And then, the bells will toll the Hour of the Wolf.

Will you live to see another day?

If you like alternate history fiction stories, unrelenting storytelling and steampunk adventure – Hour of the Wolf will not disappoint.

This powerful steampunk adventure is biggest SF/F bestseller in Lithuania for the last decade. Animation series is already in the works and Hour of the Wolf became a major inspiration for a groundbreaking computer game – The Howler.

Genres: Fantasy, Steampunk, Fiction, Science Fiction, Audiobook, Novels, Mystery

487 pages, Kindle Edition

First published September 3, 2013

About the author

I was born and still live in the ancient city of Vilnius though I no longer walk in the abandoned cemeteries after dark. I am happily married for 12 years with two kids and it easy to see where my inspiration comes when you translate names of my wife and kids from Lithuanian - Morning Dew, Summer and Westerly Wind. We also own the dog named Eagle who leads his life in belief that one day he will be able to soar and reach those pesky squirrels in the trees.

Having my own TV show on national television for more than ten years I suppose made me a minor celebrity locally which actually means that I get disapproving glances whenever I buy beer at a supermarket. No swooning ladies under the feet, unfortunately.

I love travelling, playing online poker and sports (have completely lost my head about both kinds of football - American and European), yet books have been and still are my biggest passion.

I have translated The Lord of the Rings into Lithuanian as well several books by Terry Pratchett (boy, that was THE hardest work I have ever done) and this year debuted as an author with my very own Hour of the Wolf.

Currently I am working on the second book of my Steam and Stone Saga "Day of the Plague" and writing Steam and Stone comic series.

Some of my favorite things:

Authors - J.R.R. Tolkien, George R.R. Martin, Terry Pratchett, Mikhail Bulgakov

Movies - "The Lord of the Rings", "Star Wars", "Pulp Fiction", "The Matrix"

TV series - "Game of Thrones", "West Wing", "Lost", "Person of interest", "Californication"

Reviews

[Björn · Rating 1 out of 5]

Have only read this book, because my Lithuanian girlfriend has recommended it. Unfortunately I can't share her enthusiasm about the book. Perhaps being from a small country, not often mentioned in English literature, it is fun to see familiar names and surnames in the story, but that's about it.
The storyline seems like novelization of an American B-grade movie, you will most definitely guess what will happen when. Lots of infantile national stereotypes - OK, Lithuanians have some bad memories about being occupied by Russians, but where in the hell is authors imagination? Couldn't he put it into a bit more creative way?
Then attempts of writing "steam-punk" style seems pretty lame. One doesn't need to have a degree in engineering, but hey, what about a visit to a technical museum? But then again, maybe they just don't have such museum in Vilnius...

[Linas Krisiukėnas · Rating 4 out of 5]

Pati knyga tikrai nėra įspūdinga, o kad jos autorius nėra profesionalus rašytojas, irgi jaučiasi. Šiaip šį lengvą ir greitą steampunk nuotykį vertinčiau trejetu, bet A. Tapinas padarė daugiau nei tiesiog parašė knygą. Naujo žanro pasiūlymas Lietuvos skaitytojams ir didžiulis darbas nudirbtas po knygos, vertas geresnio įvertinimo. Belieka tikėtis, kad išsišokėlio naujoko darbo metodai taps motyvuojančiu spyriu ir kitiems rašytojams.

[Milda · Rating 5 out of 5]

Negaliu nutylėt :) Tokios šaunios knygos seniai neskaičiau. Iškart sakau, kad knygą ir pradėjau skaityt jau nusiteikusi, kad bus žiauriai smagu. Taip nutiko todėl, kad išsiaiškinau (o mano kolegės jau seniai žinojo), jog Tapinas, būdamas penkiolikos metų, pradėjo versti "Žiedų valdovo" trilogiją. Ir išvertė, profesionaliai išvertė, ir išleido, pati skaičiau, labai gerai išverstą knygą. Taip pat esu mačiusi jo "Pinigų kartos" laidas, kurios man irgi pasirodė intelektualios :) Toks mano buvo nusiteikimas. Apie pačią knygą galiu pasakyti svarbiausia, jog tai yra fantastinė, nuotykinė knyga apie Vilnių, alchemiką Joną Basanavičių, Mechanikų gildijos vadą Petrą Vileišį, geležinį vilką ir daug kitų. Veiksmas vyksta 1905 m. Veikia čia ir užsienio šalių vyriausybės atstovai. O vienas smagiausių knygos herojų legatas Antanas Sidabras vertas įsimylėti, vyras gebantis išdaužt dantis blogiečiams :)Galiu pasakyti, kad teksto stilius nėra lengvas, knygos praryt nepavyko, tačiau pasakojimas nuoseklus, įtraukiantis, tekstas tikrai kokybiškas. Personažų daug, bet jie taip aprašyti, jog visus gali atskirti be menkiausių pastangų. Negaliu tik nieko pasakyti apie knygoje dominuojantį technologinį aspektą, nes nieko apie tai neišmanau, tačiau viskas aprašoma labai detaliai ir įtikinamai. Pabaigai tik tiek pasakysiu, jog Sabaliauskaitei su savo Vilnium tik po lapais slėptis, po šios knygos Kristinos aprašytasis atrodo beveidis. O čia, nors ir danguje skraido dirižabliai, žmonės važiuoja garo mašinų varomomis karietomis, aš labai gyvai matau tenykštį Tapino pavaizduotą Vilnių, su visais skersgatviais, rotušės ir Katedros aikštėmis, senamiesčio kavinėmis, baisiuoju Naujininkų rajonu (tikiuosi teisingai pataikiau) ir rasų kapinėmis. Taigi, nors ir nuotykinė knyga, neatskleidžia tragiškų gyvenimo neteisybių, bet tikrai smagu buvo skaityti ir noriu skaityti dar.

[Mairita (Marii grāmatplaukts) · Rating 3 out of 5]

Nu labi, 3,5 zvaigznes par pārdomāto, interesanto pasauli ar daudzām detaļām. Pasaule patika, laba kriminālintriga, bet varoņu daudz un visi pilnīgi vienaldzīgi. Viļņas legāts varētu būt lielisks galvenais varonis, ja vien autors būtu pacenties viņu uztaisīt par personību, nevis sižeta marioneti. Līdz lieliskām romānam pietrūka vien tik daudz. Tomēr, ja jāizvēlas starp LV un LT stīmpanku, viennozīmīgi izvēlieties LT.
Pilnā atsauksme https://gramatas.wordpress.com/2016/1...

[Caro the Helmet Lady · Rating 4 out of 5]

Ką gi, nors buvau nusistačiusi gan skeptiškai knygos atžvilgiu, nes hype'as buvo tiesiog nesvietiškas, bet turiu pripažinti, kad ji man labai - LABAI! - patiko. Bravo A.B.T., tikrai puikus debiutas!

Nors, tiesą sakant, ne viskas buvo idealu... Fantastikos elementai labai geri, apgalvoti ir pakankamai įtikinantys (gal ir ne visi, bet dauguma tai tikrai), nors kartais atrodydavo, kad aprašymai ir paaiškinimai niekad nesibaigs, o jau norėjosi, kad kas nors TOKIO įvyktų pagaliau. Vienas lavonas per 150 puslapių, ir vienos muštynės per kitą 100-ą dar "kvapą gniaužiančių nuotykių" nepadaro, kaip buvo žadėta viršelyje. Tiesa, paskui lavonų žymiai padaugėja, o ir nuotykiai pagaliau įsisuka. Ir visą tą laiką autorius pina gana įdomią intrigą ir labai gražiai pačiam gale ją išmanevruoja ir nuleidžia ant žemės be avarijų, kaip kokį dirižablį. O tai yra svarbu.

Vilniaus vaizdai mano vilnietiškai sielai buvo grynas opijatas, tiesiog mačiau šitą suodžiais išjuodintą Garmiestį, Bėdas, Choleros kapines ir visą kitą, ir kaifavau. O kur dar "miesto legendos", tiesiog fantastiškai autoriaus įpintos. Už jas gigantiškas pliusas! Bet bijau, kad visa tai nepaliks įspūdžio tiems, kam nerūpi Vilnius, ir kas jame niekada nebuvo ir nebus. O gaila.

Daug įvairių veikėjų tikrai nėra lengva suvaldyti, bet autoriui ir tai pavyko. Nors kai kurie atrodė šiek tiek "kartoniniai". Ypač apmaudu dėl Antano Sidabro, juolab kad grynai antraplaniniai veikėjai gavo daugiau žmogiškų bruožų, o jis praktiškai taip ir liko tokiu holivudiniu supervyruku iš B lygio "bojeviko" scenarijaus. Laukiau, kada gi jis atsiskleis, bet taip ir nesulaukiau. Net pikta!
Moterys irgi pasirodė gana šabloninės, stereotipinės ir blankios, jau nekalbu apie sceną prie Rotušės, kai "motinos" kaip avelės kunigėlio buvo sutvarkytos. Tai net juokinga nebuvo. Minusas. O vardai? Viena Emilija, kita Mila. Laukiau dar Amalijos ir Milenos, kad komplektas būtų. Kodėl kitų veikėjų vardai yra ir juokingi, ir su fantazija, ir net elegantiški?

Užtat labai pavyko visokie niekšeliai ir įtartini elementai, net nežinau dabar, ką apie patį Andrių galvoti... ;)

Kažkas labai gyrė stilių, bet man pasirodė, kad žanro stiliaus prasme kūrinys tikrai nebuvo tolygus. Kartais atrodė, kad skaitau scenarijų, kartais, kad knygą vaikams, kartais dar ką kitą. Nes frazė "saulės spinduliai smalsiai žvilgčiojo pro langą" viename skyriuje niekaip man nesiriša su kito skyriaus fraze "Emilija daugiau nekalbėjo, nes žavinga jos burnytė užsiėmė kitais reikalais" (kas skaitė, tas žino kokiais). Čia jau grynas kabinėjimasis, žinau.

Bet prisikabinsiu dar - gaivintojai kažkaip irgi nepaliko gilesnio įspūdžio, bet gal čia mano asmeninio skonio reikalas, nes frankenšteinų nuotykiai man visada kėlė tik juoką. Tai ką tie gaivintojai daro? Paklaidina legionerius, pabaugina kartą kitą, kažką nukneckina, padaro šnypšt ir dingsta. Nu kaip tai jau labai neįspūdingai tokiai galingai organizacijai... Sunku patikėti, kad tie diedai oranžiniais kostiumais (kaip Olandijos nacionalinės futbolo komandos, nu atsiprašau, visą laiką kikenau, kai minėjo oranžinius apsiaustus, kažin, ar jų kojinės irgi oranžinės buvo?) apskritai kažkokį frankešteiną sugebėtų sukurti.

O dar taip sutapo, kad šiom dienom peržiūrėjau Penny Dreadful 1-ą sezoną ir ten kaip tik tie frankenšteinai labai ekrane lakstė, o žiūriu ir knygoje tas pats, tai OMG, eyeroll ir tiek.

Aš kabinėjuos dėl to, kad romanas man tiek patiko, kad norėčiau kad jis būtų tobulas. Bet visus minusus lengvai galiu ir atleisti, nes knyga tikrai vykusi ir smagi. Šis alternatyvus Vilnius ir pasaulis aplink jį yra be galo įdomus, norisi dar! Didžiulis pliusas už kosmopolitizmą, už fantaziją, už įdomių naujakurių žodžių panaudojimą. Apskritai Andrius rašo labai gyva kalba, labai vaizdžiai ir su humoru. Steam'o romane buvo daug, o ir pankui liko vietos. :)
Steampunk Lietuvoje yra nišinis produktas, nekalbant apie fantastiką apskritai, kurios dažnas net nelaiko rimtu dalyku, ir labai džiugina faktas, kad autorius paėmė ir parašė va tokią knygą. Ir dar ir kaip parašė!

Belieka skaityti tęsinį.

[Efka · Rating 4 out of 5]

Pirmasis įspūdis - laukiu tęsinio. Iš tikro, turint omeny, kad tai yra, kaip suprantu, pirma savarankiška Andriaus knyga, tai debiutas daugiau nei pavykęs. Stilius malonus, skaitosi lengvai ir greitai, karts nuo karto išlendantis koks senesnis ar tarmiškesnis žodis suteikia autentiškumo aprašomam periodui.

Labai pralinksmino subtilūs knygoje aprašomų įvykių realūs atitikimai - sienų tepliotojas Solomonas, rėksmingos ir klaidinančios antraštės, angliškai nekalbantys valdininkai, mitinguotojai, ieškantys teisibės, ir t.t. Simutis ir Koks-ten-jo-draugelis tai išvis nerealūs. :)

Kadangi kritikuoti visada lengviau, nei girti, tai dabar papasakosiu, ko man pritrūko ir kodėl įvertinau knygą "tik" keturiomis žvaigždėmis. Labiausiai užkliuvo neišplėtoti personažai: tarkim, Antanas Sidabras - pagrindinis veikėjas. Bet ką apie jį sužinai perskaitęs knygą? Tik tiek, kad jis buvo JAV jūrų pėstininkas - net pačioj pradžioj epizodinį vaidmenį atlikęs Vanečka Skorochodovas buvo "pilnesnis" personažas. Norėtųsi skaitant knygą apie pagrindinį herojų žinoti daugiau. Štai, kad ir tas epizodas kai Vileišis kalbasi su Sidabru, tik ką išlydėjęs Japonų ambasadą, ir Sidabras kažką pasako japoniškai, o Vileišis nustemba "Tu ką, ir ten buvai?" - mano galva, tai praleista proga papasakoti apie Antano praeitį, kas jį padarė tokiu žmogum, koks jis yra dabar.

Dar truputį pritrūko pačios atmosferos - dažnai yra minimos Bėdos, Juodėsiai, kiti rajonai, bet gal šiek tiek mažokai pasakojama apie juos ir juose gyvenančius žmones, jų papročius, kuo jie gyvena. Aišku, aš "Vilko valandą" skaičiau iškart po to, kai pabaigiau "Metro 2033", kuri yra neabejotinai viena "atmosferiškiausių" kada nors mano skaitytų knygų, todėl gali būti, kad tiesiog bandau abi knygas lyginti.

Paskutinis momentas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra tas, kad nors knygoje yra labai daug veikiančių personažų, visi jie yra daugiau mažiau susiskirstę į "gerus" ir "blogus". Man gi labai imponuoja chaotiški, antiherojiški, savanaudiški veikėjai, tokie kaip, pvz., kapitonas Sparrow iš Karibų Piratų, manau, bent pora tokių personažų būtų labai praturtinę knygą, ypač dėl to, kad veiksmas vyksta laisvąjame mieste - turint omeny istorinį kontekstą ir laisvojo miesto privalumus, tokių vertelgų Vilniuje turėtų knibždėte knibždėti.

Bendrai paėmus knyga tikrai patiko, labai džiaugiuosi, kad ji atsirado Lietuvos literatūrinėje padangėje.

[Kurkulis (Lililasa) · Rating 4 out of 5]

Lieliska alternatīvā Viļņa 20.gadsimta sākumā. Lielisks piedzīvojumu romāns, gadījumiem, kad vajag aizbēgt no realitātes. Un sev es atklāju stīmpanku.
Nedaudz vairāk šeit: https://lililasa.wordpress.com/2020/1...

[Raganų kraujo · Rating 4 out of 5]

Pradžia atrodė lėtoka, buvau pasiklydusi tarp veikėjų, buvo kiek sunku sekti, kas kur ir kaip. Bet galiausiai įsivažiavus, labai maloniai susiklausė. Žemai lenkiiuosi Andriui ir visai komandai, dirbusiai su audio knyga. Pats siužetas įtraukė ir pasakojimas spalvingas, detalės ryškios. Manau, ir ekranizacija pavyktų puiki!

[Notme · Rating 3 out of 5]

I so much wanted to love this book. I like steampunk, I am from a Slavic country, what's not to love? Well, the thing is, I do not know Lithuanian. So I had to read this book in English translation. And here is a problem - translation is a work of art. Or at last a craft. Google is not your friend even if you're trying to translate a manual. Google is your enemy when trying to translate a work of fiction.

I am not sure who translated this book - my Amazon-purchased copy did not have a translator's name anywhere prominent (and I will admit - I did not spend a lot of time looking), but I have this lurking suspicion that the author decided to do it himself. And while whoever did it has a knowledge of English, he (or she) most definitely has no FEEL of English. Idioms are not translatable, period. Not even a little bit. So while I could somehow figure most of it out, knowing one or two Slavic languages, I do not think English-only speaking reader would be as lucky.

Fluidity is important to me while reading a work of fiction. I hate being jerked out of the flow by "WHA...?" sensation. I want to be immersed in the action, not constantly flailing around trying to get a meaning, or just simply shaking my head. Here are some examples of this:

Fabric "greatly resembling a grey mouse" Huh??
"Broceours" what is that?? I guessed brokers or guides?

"Gouvernantes" - my guess was governesses.

"... in a wink of an eye." Really??? Not a blink?

"saw Lady Luck flying into his arms" - what the Hell??!!

"Wake him AFTER two hours." Seriously?

"We will look for the bridge when we get to the river" - which in real English is "we will cross that bridge when we come to it."

"...racking their about brains"?? No comment.

Sweetie instead of candy or sweets. "...Once you gave them a sweetie."?? OMG

One though guy calling another "my dear". While this sounds OK in several slavic languages, it does not in English. The context is just such that "my dear" throws you out and there you go again - your concentration is broken and the flow interrupted.

OK, here's a great one - "...he was polishing his knuckles against the background of Mila's sweet chirping." What would be your guess?

"Why don't you strain your Jewish peepers?" I actually thought this meant "why don't you stain your Jewish papers", and then upon a short reflection realized it means "why don't you look what you're doing, Jew?" And that short reflection is what made me make a note of it, instead of read on. That defies the purpose of reading, it really does. At least of reading for fun. This is more like grading the English works of Lithuanian junior high students. This is hard! I don't want a hard work while reading for entertainment.

This list could go on, unfortunately. I just refused to constantly take notes while reading for pleasure.

Why three stars? I still think this book has a great potential, and if translated correctly (or given a once-or-twice-over by an English editor) could be a modest hit. As it is, however, not so much.

[Sad Sunday (Books? Me?!? NEVER!!!) · Rating 5 out of 5]

Thank you! Thank you! Thank you!

As an avid reader, from my early school years I found Lithuanian literature very, ummmm, sad. Everyone (especially woman) dies here (terrible death, please). Nobody gets a second chance, everyone's life is miserable (even the man's who manages to write jokes about concentration camp - yay for you!), it's very dark and without hope.

Even modern day Lithuanian writers seems to drink from the same well - psychedelic topics, copies (changed names and places) of 50 Shades Of Gray, utterly nostalgic reminiscences of past (the sadder - the merrier), or something so weird you can simply make yourself a paper hat. Or a ship. Or both. I am not saying Lithuanians are bad writers, but they struggled (like, for a few centuries) to write a book that would be loved and liked by very different people - kids, students, adults, page-turner lovers, or somebody who really digs deep.

I know, most of the books charm comes from the author - Andrius himself is a very interesting, open-minded person, who manages to find ways into people hearts. But I really believe that he makes people who DON'T read - take this books and READ.

The book itself - very graphic, interesting, intriguing. History figures comes to life, but they are not dull, boring and blah blah blah, but kicking asses, using steam devices, making vicious plots, using magic (?), and having fun. And, oh, there is even some romance in there! (I keep my fingers crossed for the wedding in the end!). It's very easy to read and like, and you definitely want more. But it's not empty - characters stay in your head, action is fast and unexpected twists happen. It's vivid, moving, changing. Writing style (that many had comments about, boo-hoo!) was great, I had no nags.

I have 0 regrets reading this and I hope it will have like 10000 sequels.

[Līga Sproģe · Rating 3 out of 5]

Solītos "elpu aizraujošos notikumus" tā arī nesagaidīju. Jā,beigu 50lpp jau bija pavisam cita lieta, un to dēļ, neoficiālas 3.5 zvaigznes. Vāka un nosaukuma saskaņošana ar fināla notikumiem bija izcila. Citādi - meehhhh.
Sākums šķiet par izstieptu, nekas īsti nenotiek ĻOTI ilgu laiku, tikai neskaitāmi skatpunkti, līderu sazvērestības un mērīšanās, kurai valstij samontēts lielākais dirižablis. Rezultātā ļoti sadrumstalots iespaids par sižetu. Es nudien nespētu atstāstīt, kas notika lielākajā daļā teksta.
No tēliem mani paķēra vienīgi Viļņas legāts Antans Sudrabs, viņa daļas bija kaut cik interesantas, un ietvēra tās vienīgās divas ainas, kur nudien smējos.
Šo gabalu vairāk iesaku Lietuvas un stīmpanka faniem kā arī lēna+pamatīga detektīva faniem. Tādai auditorijai gan jau patiks, bet lasītājam "no malas" te liela ieguvuma nav. Nebija tik garlaicīgi, lai es atmestu lasīšanas centienus, bet tos turpināt man noteikti negribējas. Šis veiksmīgi trāpījās brīvā logā manam rudens lasīšanas grafikam.

[Justė · Rating 4 out of 5]

o kas jeigu

Neretai vaikštinėjant mylimomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir žvelgiant į kartais užsislėpusius ir užgožtus gražius Vilniaus pastatus, puošiamus nuostabaus dekoro, kurio dažnai net ir šimtąjį kartą einant galima nepastebėti, mintyse sukirbėdavo mintis ‘o kas jeigu’. O kas jeigu koks nors istorijos sraigtelis būtų pasisukęs kitaip ar kokia nors istorinė asmenybė būtų priėmusi kitokį sprendimą ir Lietuva būtų tapusi klestinčia, gerbiama valstybe, kokia kadaise buvo. Andrius Tapinas ‘Vilko valandoje’ pateikia savąją ‘o kas jeigu’ versiją.

Jis pasakoja apie Vilnių, išsilaisvinusį iš caro imperijos, apie Vilnių, kuriame viskas įmanoma, apie Vilnių, pagardintą geru žiupsniu mokslinės fantastikos ir trupinėliu mistikos, apie Vilnių, virš kurio skraido kartais apsišaudantys dirižabliai, apie Vilnių, klestintį, pasauliui svarbų ir jo dėmesio centre esantį, apie Vilnių, kuris kovoja su klastingais priešais, apie Vilnių, koks jis galėjo būti.

O Aljanso Vilnius – nuostabus, klestintis, pasikeitęs, bet drauge tas pats mylimas Vilnius. Paskendęs gare, naujovėse, judėjime, bet tas judėjimas vyksta dažnai pažįstamose klaidžiose senamiesčio gatvėse ar tūkstantį kartų aplankytose vietose. Aljanso Vilniuje puikiai dera realus, istorinis, legendinis ir fantastinis miestas, kuriame Gedimino bokštas tampa skrydžių valdymo centru, kažkur Naujininkų pusėje įsikuria prasčiausią reputaciją turintis rajonas, o Pilies gatvėje blaškosi geležinis vilkas.

Kas man knygoje labiausiai patiko? Tai, kad ‘Anglies ir Akmens’ alternatyvus pasaulis keistai atkartoja senąjį su visais jo paklydimais ir laimėjimais. Pasaulis įdomesnis ir fantastiškesnis, bet ne utopinis, o lygiai toks pat sugedęs kaip ir tikrasis. Lyg sakytų: kad ir ką darytum, nei žmonių, nei vadovų mentaliteto nepakeisi. Kvapą gniaužiantys nuotykiai ir nervų ląsteles žudančios intrigos čia kyla iš vieno labai realaus šaltinio. Taip knyga atvirai ir vaizdžiai papasakojo mūsų draugės iš rytų politiką, kuri, jei knygą skaitai grėsmingų šiandienos įvykių fone, vis skaudžiai bado smegenis ir širdį.

Bet čia drauge slypi ir labai džiugus dalykas. Vilnius kovojo, o nervus tampė saikingai. Intrigos buvo šlykščios, bet neužsitęsdavo, vis išsispręsdavo kartais netikėčiausiais būdais. Vilniečiai, tarp kurių buvo ne viena naujomis spalvomis sužibusi istorinė asmenybė, buvo apsukrūs, protingai reaguodavo į provokacijas ir driokstelėdavo šachu ir matu. Kartais net atrodė, kad pats Vilnius neketina pasiduoti ir netgi tikėjausi, kad miestui degti sutrukdys liūtis, nors ir pasiūlytas sprendimas buvo malonus.

Džiugino ir kelios švelnaus humoro kertelės, vis tinkamose vietose nosį iškišantis Efraimo pasakojimas, kai kur labai įdomiai įaustas miesto aprašymas, apskritai gan įdomiai valdomas pasakojimas trečiuoju asmeniu, bet visgi iki tobulumo man kažko pritrūko. Galbūt keliais veikėjais buvo per daug ir svarbiausieji neatsiskleidė taip gerai kaip galėjo, galbūt pradžioje man įsibėgėjimas buvo kiek per lėtas, galbūt ne iki galo pavyko sulieti viską į gražią menišką kūrinio srovę.

Visgi Andriaus Tapino ir naujojo stimpanko žanro lietuvių literatūroje debiutas man pasirodė sėkmingas ir originalus. Lauksiu kitų ciklo dalių, tikėdamasi kad ir Vilnius, ir rašytojas, ir žanras suspindės dar ryškiau, juolab, kad romano pabaiga uždavė daug įdomių klausimų. Man patiko šis ’o kas jeigu variantas’ su Vilniumi, kokiu jis galėjo būti, išdidžiu ir branginamu.

[Kirkirvarpa · Rating 4 out of 5]

Knygos pristatinėti nereikia. Andriaus Tapino nepažįsta nebent pastaruosius 10 metų komoje praleidęs žmogus, o jo Vilko valanda - skaitėte ją ar ne - 2014 metais laimėjo metų knygos apdovanojimą.
Knyga lentynoje pragulėjo labai ilgai, bet pagaliau atėjo eilė ją perskaityti. Ir ką? Labai netgi neblogai. Vilnius beveik toks, kokį pažįstame, tik stimpanko aplinkoje, su visais tam būdingais elementais: garo varikliais, keistais mechanizmais, alchemikais ir kitokio plauko burtininkais. Veikėjų tiek daug, o scenos keičiasi taip dažnai, kad pradžioje galvoji, oho, kuriama kažkas neįtikėtinai didelio! Blogis lenda iš pakampių, telkiasi į didesnius darinius ir kėsinasi priskaldyti didžiulę krūvą malkų. Įpusėjęs knygą galvojau, kad šioje dalyje istorija tikrai neišsispręs. O kas yra tikrasis blogis, ir kokios jo galios, tai iš vis sunku įsivaizduoti. Bet… Šioje vietoje jau galima pakalbėti apie minusus.
Blogio daug, jis skirtingas, grėsmės mastas neaprėpiamas. Kėsinamasi lyg į Vilnių, lyg į visą Aljansą. Žodžiu, artėja pasaulio pabaiga. O išsisprendžia viskas greitai ir kukliai. Patrankos neiššauna, baisieji nusikaltėliai nieko neiškrečia, nenugalimas vilkas ima ir pralaimi pirmą susirėmimą. Žodžiu, tipiniai kaimo šokiai. Pažadų daug, bet pokštelėjo viena dvi petardos, ir viskas. Kelios nouneiminės aukos jokių emocijų nesukelia.
Kitas minusiukas. Bent jau pirmus 100-150 psl. turbūt nesuprasite, ar knyga turi pagrindinį veikėją. Bėgiojam iš vienos vietos į kitą, veikėjai vis keičiasi, bet ties kažkuriuo konkrečiu ilgiau neapsistojama. Tikras Kūčių stalas, prie kurio, nori to ar ne, turi paragauti visus patiekalus. Kol galų gale vis ryškiau sceną užima Antanas Sidabras. Bala nematė, bent jau paskui jis pakankamai patrauklus, kaip vedantis personažas.
Visgi nepaisant šių niuansų skaityti knygą įdomu. Kelis vakarus noriai ėmiau knygą į rankas, nes norėjosi sužinoti, kas gi tame garo Vilniuje nutiks toliau. Už gyvą ir įtrauklų nuotykį - 4*

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Čia turėjo būti toks lengvas skaitalas, skirtas "Sostų karų" intrigų nuvargintai galvai pailsinti. Aha, pailsinau, vadinasi.

[Ints · Rating 4 out of 5]

Sākšu ar stāstu par to, kā ieguvu šo grāmatu. Par tās iznākšanu es zināju vismaz pāris nedēļas iepriekš. Kaut kur internetos biju dabūjis informāciju. Vēl jo vairāk, es biju atspēries apmeklēt grāmatas prezentāciju, tikšanos ar autoru un izmantot iespēju grāmatu iegādāties par puscenu. Jā, atlaide strādā arī uz mani. Ierados uz pasākumu ar nokavēšanos, un uzrādot “Lord of the rings” grāmatu atklājās, ka man vajadzēja nest Jumavas izdoto. Taču tūlīt pat tiku iepriecināts, ka ir pieejami vēl brīvie eksemplāri, un tā tiku pie grāmatas par baltu velti un bonusā vēl novēlējumu no autora.

Rit 1905. gads Viļņas brīvpilsētā. Šajā pilsētā debesīs lido milzīgi dirižabļi, uz ielas sauli aizklāj rūpnīcu radītais piesārņojums, šaubīgos krogos spiegi tirgojas par slepeniem rasējumiem, pilsētas bijušie īpašnieki vēlas atgūt varu pār zaudēto, taču pilsētas piedzīvotāji pie šī visa jau ir pieraduši un īpaši nesatraucas, gan jau viss nokārtosies. Viļņas legāts Sudrabs ir tas, kuram ir jānodrošina tas, lai viss nokārtotos. Iesākumā ir jāatrod kāda rūpnīcas strādnieka slepkava, nebūs lāgā, ja Alianses galvu sanāksmes laikā pa ielām mētāsies sakropļoti līķi un slepkava staigās uz brīvām kājām. Mila savukārt vēlas aizbēgt no saviem vajātājiem Atdzīvinātājiem – tie nez kādēļ ir iedomājušies, ka tieši viņai ir izdevies radīt mākslīgas būtnes ar saprātu.

Jāatzīst, ka leišiem vismaz stīmpanka ziņā ir izdevies latviešu autorus pārspļaut, viņam ir izdevies izveidot pasauli, kas atbilst visiem žanra parametriem. Pie tam autors ir papūlējies, lai šī alternatīvā vieta būtu lasītājam tuva un saprotama. Ja Parīzi, Ņujorku vai Londonu pārvērst par Viktorijas laikmeta tehnoloģisko revolūciju citadeli ir pavisam viegli, jo tās savulaik bija tehnoloģisko izgudrojumu citadeles, tad ar Viļņu nav tik vienkārši. Taču, ja pacenšas, tad var, tādēļ autors ir izgudrojis Aliansi, Rotšildu korporācijas biznesa un investīciju projektu, kur bagātie baņķieri ir ieguvuši pārvaldīšanas tiesības daudzās Eiropas pilsētās. Šīs pilsētas ir izgudrojumu centri un industrializācijas dzinējspēks. Kā jau alternatīvajai pasaulei pienākas, te maģija iet kopsolī ar mehānismiem.

Ja es gribētu piesieties pie tehnoloģiju attīstības vēstures, lāgā nebūtu kur. Autoram ir zināma nojausmas, kā viena tehnoloģija rodas no nākamās, viņš arī lielākoties ieskicē galvenos virzienus, ļaujot lasītājam nonākt pie detaļām pašiem. Līdz ar to nevietā nav piesaukts kāds no kopējā fona ārā lecošs sakausējums vai metāls. Tie paši autonomie robotiņi, kas šiverē stāstā, autors necenšas aprakstīt visos sīkumos viņu darbības principus, pietiek, ka viņi ir. Papildus pluss ir tas, ka autoram nudien ir sapratne par piektā gada politisko situāciju, nav nekādu anahronismu, pat ne no alternatīvās vēstures viedokļa, kurā “var notikt jebkas”. Ar jebko var attaisnot tikai slinkumu un sasteigtību, te nekas tāds nav novērojams. Par pasauli vien es būtu gatavs likt 10 no 10 ballēm.

Sižets vairāk atsit jauniešu literatūras standartu, piedzīvojumiem pilns detektīvs ar daudzām sazvērestībām, kas notiek gandrīz tepat kaimiņos. Ir politiskās intrigas, anarhisti, revolucionāri, reliģiskie fanātiķi. Ir vairākas sižeta līnijas, kur vienā legāts Sudrabs nodarbojas ar kriminālizmeklēšanu, pie reizes parādot Viļņu kā gandrīz dzīvu organismu. Pilsēta nav idealizēta, te ir pilns ar nabagiem, ar no realitātes atrautiem pilsētas tēviem un apziņu, ka šādas brīvpilsētas ir tikai eksperiments, kas notiek tikai pateicoties Krievijas Imperijas bēdīgajam stāvoklim. Taču tēvzeme savas zaudētās pilsētas nav aizmirsusi, un te sākas politiskās sabotāžas līnija, kurā Krievijas aģenti ar provokāciju palīdzību cenšas atgūt kontroli pār atdoto teritoriju. Ir arī Milas līniju par jaunkundzi, kas no Prāgas atgriežas savā bērnības pilsētā. Atgriešanās vairāk ir bēgšana, un aizbēgt no sevis arī nemaz nav tik viegli, šī nosacīti būtu romantiskā grāmatas sastāvdaļa.

Grāmatas varoņus nevar saukt par ļoti noslīpētiem, taču pārmest viņiem klišejisku uzvedību arī būtu grūti. Viņi ir labi izveidoti un atmiņās paliekoši, ja lasītājs ir cītīgs, viņam izdosies daudz ko par viņiem atklāt. Beigas bija nedaudz atrautas, un lielais noslēpums vismaz man tik noslēpumains nemaz nelikās. Reizēm pat šķita, ka autors proponē vispasaules žīdmasonu sazvērestības idejas, iespējams, pozitīvi, bet tai pat laikā nedaudz dīvaini.

Grāmatai lieku 9 no 10 ballēm. Fantāzijas cienītājiem noteikti iesaku izlasīt, darbs nudien ir aizraujošs, autors spēj gan pieturēties pie pasaules aprakstīšanas, gan virzīt uz priekšu sižetu. Diezgan labs stīmpanka piemērs, un cerams, ka arī nākamās autora grāmatas iznāks latviski.

[Martynas · Rating 5 out of 5]

Ši knyga tikrai verta visko kas apie ją buvo pasakyta. Pradžioje, tik paėmus knygą, sužavėjo jos grafinis apipavidalinimas - žemėlapis, komiksai (na, išskyrus skyrių užsklandas, kurios tikrai buvo nereikalingos), o vėliau jau ir pats tekstas. Pirmoji pusė knygos buvo gan lėtoka, nors ši knyga veikia aiškiu greitėjančio veiksmo principu. Sulyg kiekvienu skyriumi veiksmo vis daugėja ir į storyline'ą įsisuka nauji veikėjai, kurių buvo tikrai nemažai. Tokie veikėjai kaip Jonas Basanavičius, parodytas visai kitokioje šviesoje (kaip alchemikas skraidantis savo sukonstruotu "laumžirgiu"), ar Vilniaus nusikaltėlių karalius Motiejus Kairys, kuris parodė kitokią nusikalstamų grupuočių pusę, sukūrė tikrai ypatingą knygos atmosferą. Aišku, pagrindinis veikėjas - Vilniaus legiono vadas - Antanas Sidabras padarė didžiausią įspūdį. Visada maniau, kad Lietuvių literatūrai trūksta tikro herojaus ir apsidžiaugiau tokį pagaliau radęs.
Likau labai patenkintas Steampunk žanro įgyvendinimu. Automatonai (tokie robotukai, kurie gali galvoti kaip žmonės), dirižabliai, diližanai, traukiniai ir kitos garo mašinos 1905 metų Vilnių paverčia fantastų rojumi ir tobulu šio fantastinio stiliaus pavyzdžiu.
Kaip ir sakiau, knyga pradžioje atrodė lėtoka. Bet įpusėjus ją skaityti pagaliau pasiekiamas taškas, nuo kurio nebeįmanoma sustoti skaičius, tampi taip įtrauktas į veiksmų sukūrį, kad praėjus nežinia kiek valandų padedi baigtą knygą ir žengi prie lango pažiūrėti į jau kylančią saulę.
Pats veiksmas susideda maždaug iš (atrodo) ketverių, pradžioje atskirų, plotmių, kurios galiausiai susilieja, persipina ir nebepaleidžia viena kitos. Visos knygos problemos išsprendžiamos netikėtai ir labai maloniai nustebinant skaitytoją. O pabaiga mane išvis pribloškė. Skaitant net nekilo minčių apie tokį posukį, bet reikia paskaityti, kad suprastumėt apie ką kalbu. Nemanau, kad knygos atmosfera liktu tokia pati, jei būčiau žinojęs kaip ji bus užbaigta.
Oro mūšiai ir neapsakomai stiprus artėjančio karo jausmas (1905m., artėja I pasaulinis) padeda suvokti laiką, kuriame vyksta veiksmas ir tiesiog priverčia susidomėti tų metų Lietuvos istorija (nors kaip ir pats A. Tapinas minėjo, knyga tik iš dalies paremta istoriniais faktais, bet jie labai aiškūs ir stipriai jaučiami, nes juk taip ir turi būti.. Čia - Steampunk'as - Alternatyvioji istorija).
Romane sunku nepamatyti ir šių dienų problemų bei asmenybių, kurios išryškina tai, kad problemos visada lieka tos pačios nesvarbu kokiame amžiuje gyventum, o istorija - kartojasi. Žinant XXIa. Vilnių galima aiškiai matyti reiškinius, kurie yra garsūs ir šiandien, tokie kaip Vilniaus Rožė ar žymieji nacionalistai su savo šūkiais "Lietuva lietuviams" ir pan..
Pradžioje knygą vertinau labai skeptiškai, mat žinant tai, kad rašytojas dar tik debiutantas, o jau griebėsi tokio, lietuviams iki šiol dar neįkąsto stiliaus, buvo matoma labai didelė jo neįgyvendinimo tikimybė. Bet jau vien pradėjus skaityti ištraukas, duotas dar prieš knygos išleidimą, nuomonė greitai pakito. Aišku, knygą nebuvo visiškai tobula (ir šiaip - tobulumas neįmanomas), bet galime kelti skrybėlę prieš žmogų, kuris ryžosi pralaužti ledus šitoje ilgą ledynmetį išgyvenusioje lietuviškoje sferoje - literatūroje, ir jai įnešus gaivaus ir šilto vėjo gūsį, kuris priverčia su nekantrumu laukti ateinančios antrosios knygos dalies, o iki tol - skaityti, skaityti, skaityti...

5/5 Taip ir toliau, Andriau, viltis sugražinti žmones prie lietuviškos literatūros - vėl gyva. :)

[Alma · Rating 4 out of 5]

Pakenčiamas viršelis, nepernelyg banalus pavadinimas - gera pradžia bet kokiai fantastikos knygai. Dar pridedam faktą, kad autorius - "Žiedų valdovo" vertėjas ir šiaip fainas žmogus, ir jau galima eit į knygyną.
Knyga prasideda niekam nereikalingu veikėjų sąrašu, o pirmas skyrius - pliurpalais caro rūmuose. Bet toliau darosi geriau. Veiksmas pamažu įsisiūbuoja, į sceną atsivelka golemai, o samdomi žudikai, kad ir ne visai įtikinamai pavaizduoti, krenta kaip lapai. Kitaip sakant, viskas žanro rėmuose.
Dalis veikėjų, kaip kad A. Basanavičius, yra pagerintos realių istorinių asmenybių versijos. Kiti gi turi originalius vardus ir visai neprastai suregztas gyvenimo istorijas. Tiesa, pagrindinis herojus Antanas Sidabras šiek tiek stokoja charakterio. Bet tas jam visai netrukdo turėt didžiai mįslingą praeitį ir būt labai veiksmingu kovinėse scenose.
Autorius akivaizdžiai turi visų žalių rašytojų silpnybę - taip myli savo sukurtus personažus ir visą alternatyvųjį Vilnių, kad niekaip neprisiverčia jiems ką nors blogo padaryt. Iš visų pagrindinių protagonistų žūsta viso labo vienas. Net bombos krenta ne ant Vilniaus, o ant carinio Novovileisko.
Kita vertus, šita yda turi ir savo privalumų - laisvasis Vilnius pavaizduotas smulkmeniškai detaliai, kiekvienas rajonas turi savo dvasią, o pavadinimus turi ne tik smuklės, bet ir jose pilstomas alus. Įtakos sferomis mieste dalinasi Vilniaus taryba su samdytais legionieriais, Universiteto alchemikai, Katedros riteriai, Gaivintojų ložė ir kitos legalios ir visai nelegalios frakcijos. Gatvėmis važinėja garinės karietos, ore skraido dirižabliai, o puspročiai mokslininkai kuria automatonus ir bionikus.
Ir visas tas steampunk'iškas balaganas įsuktas į sudėtingą ir absoliučiai nenuspėjamą siužetinę liniją, nusidriekiančią nuo Peterburgo iki Prahos. Kulminacija ateina su fejerverkais ir kraujo klanais, legionieriai narsiai kaunasi, blogiečių sąmokslai žlunga, o atomazga užklumpa netikėtai ir, kaip ir dera pirmai serijos knygai, atskleidžia tik dalį paslapčių.
Turiu didelę ir šviesią viltį, kad kitos "Akmens ir garo" ciklo knygos bus dar geresnės. Bent jau antrą tomą tikrai pirksiu.

[Kitty Writer · Rating 3 out of 5]

Jaučiausi siaubingai laiminga, kai sužinojau, kad bus nauja LIETUVIO autoriaus knyga, kuri bus NE APIE LONDONUS, ELGETAS ir veiksmas vyks FANTASTINĖJE TERPĖJE.  Jau žinojau, kokią knygą ateityje turėsiu savo rankose.

Steampunk žanras? Žaidimas su garsiais visuomenės veikėjais? Na, nesu steampunk mėgėja, bet...

Na ką, knygos kaina truputi neįkandama. Ypatingai yra didžiulė baimė rizikuoti, bent jau man, perkant lietuvių autorių knygas. Jie arba rašo apie liūdnus dalykus (o dievaži, man to gyvenime tikrai nereikia), arba jie paprasčiausiai nežino, kaip parašyti knygą.

Kai tik biblioteka gavo knygą, užsirašiau į laukiančių sąrašą. Na, nuo Liepos laukiau...laukiau... kol gruodi priėjo mano eilė. Super.

Na ką, pradėjau skaityti. Ir kas, kad knygą sudaro daugiau nei 500 puslapių. Ėmiau ir skaičiau. Tik staiga atsirado problema.

Ji manęs nei trupučio neįtraukė ir net kėlė žiovulį. Bet stengiausi save drąsinti ir sakyti, kad tai tik knygos pradžia. Dar viskas gali pasikeisti. O ir juk daug kas rašo, kad knyga tikrai įdomi. Tai skaičiau toliau...

Galiausiai susiraukiusi varčiau puslapius, kad tapčiau žodžių medžiotoja.

Bet nesinorėjo numesti knygos, o viltis, kad  knyga tuos man mestelės jauko ir aš užkibsiu, vis teruseno manyje... kol paskutinis puslapi atsirado prieš mane ir galėjau tik pasigirti, kad ją perskaičiau.

Bet po šios knygos jaučiausi... sutrikusi, pavargusi ir norėjau miego.

Liūdna pasaka. O dabar pamėginsiu paaiškinti, kodėl šioji knyga paveikė mane taip. 

Suprantama, kad steampunk žanras yra naujas Lietuvoje ir  tie, kurie neskaito angliškai, nežiūri muzikos video, kuriuose yra naudojami steampunk elementai, neturi net žalio supratimo, kas tai per daiktas ir, su kuo jį reikėtų valgyti. Dėl šios priežasties autorius skiria didelį dėmesį knygoje pateikto žaidimo aiškinimui. Šis dėmesys detalėms, miesto dalių istorijoms nupasakoti, visoms veikėjų biografijos pristatymams.. net bijau sumeluoti, bet tikrai užima nemažą dalies knygos. O dėl to nėra išsaugoma pusiausvyra tarp veiksmo ir pasakojimo.

Kodėl tai blogai?

AŠ esu greita skaitytoja. Knygą, nesvarbu kokio ji storio, mėgstu perskaityti per naktį. Plius minus dvi naktis. Šią skaičiau tris su puse dienos. DIENOS. Kodėl? Todėl, kad knygos neįmanoma greitai skaityti, jeigu nori bent truputi susigaudyti kas vyksta šiame pasaulyje, kuriame autorius  perteikė per daug informacijos.

Tas, kas nemoka nulaikyti dėmesio, gali greitai pasimesti knygos pasaulyje ir būti priverstas grįžti atgal ir prisiminti, kas vyksta. Apačioje matote piešinuką. Taškeliai yra veikėjai, o linija yra siužetas. Taškeliai lėkioja aplink liniją.  Jie vos vos ją paliečią tik tam, kad sudarytų iliuziją, kad šiuos visus veikėjus riša kažkas bendro. 

Kas rišo veikėjus, man buvo sunku suprasti ir jaučiau, kad knygą mėginsiu vėl skaityti po kelerių metų. Šįkart visą arbatinuką stiprios arbatos pasidarysiu.

Pateikimo struktūrą, kurią vartoja šioji knyga, tikrai nėra nauja ir esu skaičiusi kitas knygas (ar mėginusi perskaityti), kuriose taip būtų pasakojama istorija. Bet jas buvo žymiai lengviau sekti, kadangi nebuvo suteikiama per daug informacijos. 

Autoriaus vietoje būčiau išleidusi ar specialiai gal knygos gale pridėjusi specialius skyrius tiems, kas nori susikurti mintyse to VILNIAUS paveikslą ir tą, papildomą informaciją, sukišusi ten. Nes tos informacijos gausumas tikrai gali būti vienas iš minusų tiems, kam labiau rūpi veiksmas, o ne pačios istorijos apie tam tikras miesto dalis, kurios menkai figūruoja vėliau istorijoje.

Taip pat maniau, kad porą skyrių buvo galima lengvai išmesti iš knygos ir tas detales, kurios buvo minimos tose skyriuose, pristatyti keliais sakiniais kitose. Žinau tą taisyklę: Show, don't tell, kuri reikalauja  skaitytojams rodyti tai, kas vyksta, o ne trumpai nupasakoti įvykį... vis tiek... dėl poros skyrių lengvai būčiau sulaužusi tą taisyklę.

Kitas dalykas susijęs su informacijos gausa yra tai, kad tu esi ją priverstas skaityti kone kiekvieną sakinį. Tu negali išmesti poros pastraipų/puslapių skaitydamas šią knygą(kaip galima dažniausiai kitose knygose) ir vis tiek suprasti, apie ką yra kalbama. 

Dėl to, kad atmerktomis akimis sapnavau, kai skaičiau šią knygą, turėjau susirasti kokį nors būdą save prabudinti ir pradėjau medžioti žodžius. Dėbtelėjo - man kliuvo labiausiai. Kur tik pažvelgdavau, šis žodis mane pasitikdavo. Netgi įdomu būtų sužinoti, kiek kartų šis žodis buvo panaudotas visoje knygoje.

Toliau - spalvos. Jas pradėjau medžioti perskaičius pusę knygos ir norėjau į mintis įsileisti daugiau spalvų, kadangi regėjau tik juodą ir pilką atspalvius. Na, autorius tikrai nemėgo rašyti apie spalvas (jų paminėjimų tikrai nėra siaubingai daug) ir palikdavo daiktavardžiams arba veiksmažodžiams šiuos dalykus pristatyti. 

Veikėjai: man kažkodėl patiko Bėdų Rožė ir Mila.  Tos vietos, kuriose jos buvo, man bent įstrigo galvoje ir jos skaitėsi ganėtinai lengvai.

Rašymo stilius - jis geras. Tikrai neerzina akies ir smegenų :)

Istorijos pasaulis - man tikrai patiko kitoks žvilgsnis į istoriją ir Lietuvos sostinę, tačiau tą naujo pasaulio atradimo džiaugsmą man vis temdė tai, kad aš negalėjau mėgautis mieste kylančia problema. Taip pat buvau priversta viena knyga aprėpti labai labai daug dalykų.

Kas daug, tas nesveika.

Romantika? Aš jos net nesitikėjau, kai pamačiau ant viršelio, kad tai autorius yra vyras. Tik keli autoriai nusprendžia įbristi į jausmų pasaulį. Visi kiti pasilieka loginiame lygmenyje ir pateikia faktus.

Ar patarti skaityti šią knygą?  bent iš lietuvių autorių, kurie rašytų fantastinėje terpėje, tai šioji knyga kol kas yra viena iš geriausių, tačiau ji tikrai ne tiks kiekvienam. Manyčiau, kad knyga tikrai būtų įdomi tiems, kam patinka Game of thrones, Hobitas, Žiedų valdovas ir t.t. 

[Wiedźma · Rating 4 out of 5]

"Wilcza godzina" urzeka plastycznością krajobrazu, szczegółowością i ogólnym rozmachem, ale z tempem jest już nieco gorzej. Wprowadzenie dużej liczby wątków i bohaterów spowalnia akcję, skupiając się na przybliżeniu ich czytelnikowi. Dopiero mniej więcej od połowy książki sytuacja się zmienia i w miejscu lekkiego znużenia pojawia się zaciekawienie, które nie ustępuje aż do intrygującego cliffhangera.

Całość na: http://wiedzma-czyta.blogspot.com/201...

[Judita Eicher-Lorka · Rating 3 out of 5]

Kadangi domiuosi fantastika, Tapimo knyga jau kurį laiką buvo mano akiratyje, tačiau, atvirai pasakius, iš lietuvių autoriaus stebuklų nesitikėjau ir vis delsiau. Kadangi autorius yra žinoma televizijos persona ir yra išvertęs ne vieną knygą (tarp jų „Žiedų valdovą“), leidyklos jau seniai jį kalbino išleisti kažką savo. Populiarus veidas visgi atneša didesnius pardavimus. Tačiau šūsnyje beverčių žinomų žmonių knygų Tapinas nenorėjo atsidurti, bet jau taip nutiko, kad 2012 metų Knygų mugės metu pasižadėjo, kad kitais metais čia pristatinės savo knygą. Ir prisiėjo jam per metus laiko sumąstyti, perskaityti reikiamus šaltinius, parašyti ir priduoti redagavimui bei leidybai. Taigi, knyga gimė greitai. Ir, sakyčiau, ji labai tinka skaitytojui nesusipažinusiam su fantastika, kaip naujoviškas ir lengvas nuotykis per žinomas vietas. O dar ir turint omeny, kad Vilnius švenčia savo 700 metų jubiliejų, labai tinkamas laikas knygai, kurioje pagrindinis veiksmas vyksta sostinėje.

- Apie ką

Manau, „Vilko valanda“ gimė iš meilės Vilniui ir buvo labai smagu skaityti apie pažįstamas vietas, kurios anuomet (1905 metais) vadinosi kitaip. Dar daugiau džiaugsmo teikė tai, kad autorius įpynė dabar egzistuojančius ar egzistavusius veikėjus į praeitį: panelė Rožė ir Salomonas. O tuo metu veikę veikėjai surado sau vietą knygos pasaulyje ir turime tokius čiūdus, kaip Basanavičius, kuris su skraidančia mašina, primenančia da Vinčio išradimus, malasi po Vilnių, nes kodėl gi ne.

Tapinas nukelia į alternatyvią praeitį, kurioje Vilnius yra Rusijai nebepriklausantis laisvas miestas, Rotšildų aljanso dalis. Čia mokslas stiprus, esame technologijų ir išradimų lyderiai, daugelis mechanizmų yra varomi garu (steampunk), dirižabliai aktyviai kursuoja per dangų, o alchemija yra ne skiedalai, bet reali veikianti praktika. Rusijai nepatinka, kad jų teritorijoje esantis Vilnius ekonomiškai gerai gyvena ir jie rezga planus, kaip pralenkti aljansą ir atgauti miestą. Pačio aljanso viduje netrūksta skirtingų fakcijų su savo paslaptimis ir siekiais. Uch, ir aktyvaus veiksmo čia daug. Jei matėte filmą „Laukiniai laukiniai vakarai“, galite tikėtis kažko panašaus.

- Įspūdžiai

Čia nerimta literatūra smagiam laiko praleidimui, kupina azarto ir kitoniško Vilniaus. Tapinas nepatingėjo pamąstyti, kad jeigu būtent mūsų mieste bus išrasti tam tikri dalykai, jie turės ne mums žinomus pavadinimus, o kokį nors tiems laikams tinkantį lietuvišką žodį. Taigi, kurį laiką užtruko, kol suvokiau, kad vėjogaudžiai čia yra parašiutai. Malonūs tokie maži dalykėliai.

Knyga nebuvo iš tų, kurias paėmus, sunku atsiplėšti, bet ją labai pakylėjo meilė Vilniuj, spalvingas pasaulis, nutrūktgalviški nuotykiai ir kitaip pavaizduoti žinomi veikėjai.

3,5 iš 5

Citata

„...tik apskaičiavimais (jam tai atrodė savižudybė) ar nešokti, paskui čiupo vėjagaudžio, kurį buvo užsimetęs ant nugaros, virvę, riebiai nusikeikė ir puolė prie borto. Garsiai surikęs: „Duokit aukso, suskiai!“, jis persivertė per bortą ir nėrė į nežinią. Jam iš paskos, gniauždami vėjagaudžių virves, iššoko dar aštuoni plėšikai.“

[Rima · Rating 4 out of 5]

Pagaliau perskaityta Andriaus Tapino "Vilko valanda". O skaityti buvo tikrai smagu.

Daug veiksmo ir atpažįstami nacionaliniai, lietuviški, vilnietiški motyvai, istorinių ir dabartinių realijų atsipindžiai. Ubagų balius, Vilniaus Rožė, Lietuvos nacionalsocialistų vadas, Vilniaus baziliskas, tepliotojas Solomonas ir kiti romane įgyja savo veidą, bet netampa neatpažįstami. Ir atpažinus juos darosi miela.

"- Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, - atšovė Basanavičius ir šyptelėjęs paglostė vešlią barzdą."

Kas buvo smagiausia - A. Tapinas nutolo nuo lietuviškos literatūros tradicijos. Nėra jokių smūtkelių aprašymų, lyrinių nukrypimų, taip būdingų daugeliui lietuvių rašytojų, kurie, rodos, specialiai praeina nuobodaus rašymo kursus. Atvirkščiai - "Vilko valandoje" daug intensyvaus veiksmo ir nuotykių.

"- Yra! Yra, utėle dervuota! - iš visų plaučių suriko Rickus. - Čečka, varyk! Vyrai, ruoškitės šuoliui!
Vairininkas pasuko vairalazdę, kreipdamas dirižablį šonu. Užpuolimui vadovaujantis Gastonas Tiškus, dešionioji Rickaus ranka, vieną akimirką dvejojo - aklai šokti į audros debedį, pasiklaujant tik apskaičiavimais (jam tai atrodė savižudybė) ar nešokti, paskui čiupo vėjagaudžio, kurį buvo užsimetęs ant nugaros, virvę, riebiai nusikeikė ir puolė prie borto. Garsiai surikęs: "Duokit aukso, suskiai!", jis persivertė per bortą ir nėrė į nežinią. Jam iš paskos, gniauždami vėjagaudžių virves, iššoko dar aštuoni plėšikai."

Geras apipavidalimas. Nors reikėtų daugiau iliustracijų - tokių, kaip Basanavičiaus skrydis virš Vilniaus. Tada būtų reikėję ir mažiau aprašymų, kurių dabar gausu, nes nenusimanantį šitame žanre Lietuvos skaitytoją reikėjo supažindinti su stimpanku.

O štai komiksų nereikėjo - kam kartoti tą patį, kas ką tik buvo aprašyta. Bet aš ne prieš komiksus - A. Tapinas vietoj angliškos "Vilko valandos" versijos (apie kurią anglakalbiai skaitytojai atsiliepia labai nekaip) geriau būtų paleidęs į prekybą komiksų seriją apie stimpankinį Vilnių. Nes dabar versti anglakalbius skaityti apie Vilnių su visais jo reiškiniais, kad ir iš fantastikos srities, tiesiog nepadoru, kaip primygtinis pasiūlymas suprasti šeimyninį humorą.

Čia patriotinis skaitinys, net bukam aišku - patrioto rašytojo patriotams skaitytojams. Ir užsienio skaitytojams brukti šitą knygą buvo netoliaregiška. Nes atėmus iš šios knygos Vilnių su visais jo reiškiniais, nieko ten ir nebelieka.

Pasitelkęs savo PR dievo suteiktą dovaną į pagalbą, A. Tapinas tikrai būtų komiksus išreklamavęs ir paskatinęs pirkimus. Dar, žiūrėk, ne tik stimpanko, bet ir komiksų kultūrą Lietuvoje būtų atgavinęs. Ką ten atgaivinęs - sukūręs beveik nuo nulio. Aš tikrai būčiau pirkusi ir skaičiusi.

Knygos apžvalgą galima rasti čia: http://knygoholike.blogspot.lt/2015/1...

[Lina · Rating 4 out of 5]

Šią knygą “vartojau” audio pavidalu. Ir užtrukau neįtikėtinai ilgai. Nors įgarsinimas tikrai kokybiškas, skaito pats autorius, yra įsivaizduoti padedantys, bet netrukdantys garsai.
Pradžioje nervino tie visi vardai, kurių niekaip nepajėgiau įsiminti, suvesti, o ir šiaip visi tie pavadinimai... Apie vidurį įsikirtau, kad čia tokia tarsi alternatyvi realybė. A, ok then. Tas fantastikos elementas tikrai suėjo, o ir vilku kažkaip patikėjau.
Nuobettačiau, pabaigoje negaliu pasakyti, kad čia buvo kažkas vau. Kaip buvo, kas man sakė, jog pavydi, kad dar tik skaitau, kad visas malonumas dar priešaky... nežinau... bandysiu kitas dalis, gal susigyvensiu, bet kol kas silpnas 4...

[Milda · Rating 5 out of 5]

Nu wow! Vis atidėliojau aš šitos knygos skaitymą ir labai džiaugiuosi, nes aš turiu gerą nuojautą, kuri ir šį kartą nepavedė. Anksčiau vis neskaičiau aš jos, nes atrodė, kad laikas tiesiog netinkamas ir manau, kad jeigu būčiau skaičius, tai vertinimas nebūtų toks, koks yra dabar. Labai patiko Tapino sukurtas Vilnius ir veikėjai, legatas Antanas Sidabras dabar jau puikuojasi mano mėgstamiausių veikėjų sąraše :) puikūs veikėjai, įdomi tema ir šiaip visa ta knyga man tokia tapiniška, nu grynai Tapinui tinkantis pasaulis :)

[Agnė · Rating 3 out of 5]

Vilko valanda - tai fantastinio stimpanko romanas vykstantis alternatyviame dvidešimtojo amžiaus pradžios Vilniuje.

Pasakojimo stilius nuotaikingas, šmaikštus ir vaizdingas, o audioknyga, labai gražiai skaitoma pačio autoriaus, dar ir praturtinta audio efektais, kurie padeda įsijausti į fantastinę atmosferą ir siužetą.

Andriaus Tapino kuriamas alternatyvus pasaulis išradingas ir ganėtinai įdomus, o veikėjai intriguojantys, tik jų gal kiek per daug, nes kartais sunku susigaudyti tarp tų visų vardų ir titulų. Nors iš kitų atsiliepimų supratau, kad popierinė knyga turi žemėlapį ir veikėjų sąrašą. Tikrai būtų labai pravertę ir man ;) Taip pat dauguma veikėjų galėjo būti labiau išplėtoti, nes neretai norėjosi sužinoti apie juos išsamiau, bet kai jų tiek daug, suprantama, kad tai padaryti sunku.

Nors Vilko valandos veiksmas pilnas netikėtumų, man asmeniškai knyga truputį prailgo, o pabaiga pasirodė skubota ir neišbaigta.

Autoriaus Goodreads profilyje skaičiau, kad jo vienas mėgstamiausių autorių - Mikhail Bulgakov. Haha, tikrai matosi! :) Kadangi dar šiais metais skaičiau Meistras ir Margarita, pastebėjau porą panašumų: žaismingą toną (pliusas) ir vos ne kiekvienoje pastraipoje pristatomą naują veikėją (minusas) :D

[Raminta Budriūnė · Rating 4 out of 5]

Labai patiko!
Daug veiksmo, daug intrigos, labai įtraukianti.
Man kaip vilnietei, turbūt tas Vilniaus elementas prideda dar savų pliusų ir žavumų 🤍

[Roberta · Rating 1 out of 5]

Šią knygą dovanų gavau dar prieš dvejus metus, todėl pagalvojau, jog pats laikas ją perskaityti, o be to, dar ir buvo smalsu, kuo gi ji tokia ypatinga (na niekam ne paslaptis, jog ši knyga susilaukė labai daug liaupsių).

Knyga itin paprastai parašyta, lengvai skaitoma (bent jau pirmoji šios knygos dalis), tačiau istorija... visiškai neįtraukianti. Perskaičiau penkis, dešimt, penkiasdešimt, šimtą puslapių - ir nieko. Jokio susidomėjimo.

Tiesa, buvo vienas epizodas, kuris man pasirodė kiek įdomesnis - tai Rožės ir Bernardo meilės istorija. Tačiau jų istorija taip greitai išsivysto, kad galiausiai ir vėl pradingsta bet koks susidomėjimas šia knyga. Gerai, aš suprantu, jog tai pašaliniai veikėjai, kurie nėra istorijos centras, bet parašyti viename sakinyje, jog jiedu susižavi vienas kitu, o kitame sakinyje, kad jie jau susituokę? Na nežinau, man asmeniškai veiksmas bent jau šioje vietoje rutuliojasi per greitai.

Pačiam autoriui trūksta vaizduotės ir originalumo. Itin erzino nuolatinės aliuzijos į nūdienas (ta pati minėtoji Rožė, Rusijos ir Lietuvos priešprieša ir pan.). Norėtųsi, jog A. Tapinas būtų labiau įsigilinęs į aprašomą laikotarpį ir sugalvojęs unikalesnį siužetą. Žinoma, įvairūs references nėra kažkoks savaiminis blogis, jeigu jie sumanūs. Deja, bet šioje knygoje to sumanumo pasigedau.

Kai minėjau, jog pati pirmoji knygos dalis buvo gan lengvai skaitoma, tai maždaug nuo antrosios pusės skaityti šią knygą darėsi siaubingai nuobodu. Iš to galiausiai netgi išaugo kažkoks pyktis, jau buvau pasiruošti mesti skaityti šią knygą, bet kažkaip vis vien pasiryžau ją pabaigti.

Na ir antrasis susidomėjimą sukėlęs epizodas - Milos ir Vilko susitikimas. Tai tiek. Daugiau kažkaip nieko įdomaus nesuradau šiame fantastiniame romane. Ir ne veltui paminiu, kad tai fantastinis romanas, o tiksliau įvardijant, steampunk. Atrodo, jog tokio žanro knygos turėtų būti kažkas nepaprastai įdomaus, netgi, sakyčiau, magiško!, tačiau net ir tokio esminio dalyko autorius neišpildo.

Gal tai ir ne prasta knyga, nežinau, bet visiškai ne mano skoniui. Antros dalies neieškosiu, nes jau pirmoji dalis jokio gero įspūdžio nepaliko. Ant knygos nugarinės pusės parašyta, jog ši knyga laimėjo metų knygos rinkimų premiją suaugusiųjų kategorijoje, tai tik belieka paklausti, ką tie skaitantys suaugusieji čia tokio neįtikėtino sugebėjo įžvelgti?

[Iluta Jakubovska Solovjova · Rating 5 out of 5]

Tas tik bija ceļojums pagātnē - 1905. gadā. Sākumā grāmata lasījās grūti, jo katrā nodaļā bija jauni personāži un vietas. Tad pamazām sāku saprast, kā visi ir saistīti. Grāmata sevī nemanāmi ierāva. Pirmo reizi mūžā lasīju stīmpanka (zinātniskās fantastikas) romānu. "Tas ir fantastikas žanrs, kurā darbība risinās Viktorijas laikmetā vai alternatīvā vēsturē, tajā tiek akcentētas radītas lietas, kas izmanto tvaiku un mehāniskās tehnoloģijas".
Grāmata parāda alternatīvu Viļņu, kāda varbūt varēja būt 1905. gadā. Tur darbojas lunkaiņi, leģioni, golemi, atdzīvinātāji, autonomi, alķīmiķi, bionomi utt. Legāts Antans Sudrabs sāk izmeklēt nežēlīgu slepkavību, risinot to, atklājas dažādi pilsētas noslēpumi. Tikmēr Mila rūpējas par saviem mazajiem autonomiem un nemaz nenojauš, ka viņai draud briesmas no feča, kurš ir pārņēmis brita adjutanta Čārlza izskatu. Tad ir mazais puisēns Solomons, kurš pazemē redzēja visbriesmīgāko briesmoni savā dzīvē, kurš drīzumā būs drauds visai pilsētai. Viļņa ir brīva pilsēta, iestājusies Aliansē. Tas ļoti nepatīk krieviem, kuri, kā jau vienmēr, jaucas pa vidu. Krievu spiegi iefiltrējas pilsētā un cenšas panākt strādnieku streiku laikā, kad notiek Galotņu tikšanās. Viņi panāk strīdu ar Vācijas kara ministru. Virs Viļņas gandrīz izceļas divkauja starp diviem milzīgajiem dirižabļiem, kuri pieder Vācijai un Krievijai. Nabadzība, izmisums mijas kopā ar bagātību un pilsētas varenajiem.
Rakstnieks ir uzbūris ļoti krāšņu pilsētas aprakstu, tur valdošo noskaņu un auru. Es biju pilnībā iegājusi šajā stāstā.
Man pastāstīja, ka šī esot pirmā grāmata no triloģijas, bet, diemžēl, to var lasīt lietuviski. Labprāt lasītu turpinājumu.

Kas man ļoti patika. Grāmatā ir burvīgas ilustrācijas un komiksi. Gribējās tikai vairāk šo burvīgo mākslas darbu, kuru autore ir Egle Zioma.

[Vilūnė · Rating 1 out of 5]

Kaip fantastikos gerbėja, sužinojusi, kad išleista steam punk žanro lietuviška knyga, buvau labai susidomėjusi ir išgirdusi ne vieną teigiamą atsiliepimą apie šį kūrinį, tikėjausi kažko "tokio". Deja, vos prisiverčiau knygą pabaigti, o apie tęsinio pirkimą nebėra ko nė galvoti. Viskas primena banalaus ir eilinio holivudinio filmo scenarijų, literatūrinės vertės nerasta. Labai nusivyliau, nors ir kaip stengiausi skaitydama įžvelgti kažką vertingesnio.

[Domantė · Rating 2 out of 5]

PAGALIAU baigiau. Knygoje pilna įvairiausių nuotykių, viskas pačiame gale gražiai susiriša, ir visgi buvo siaubingai neįdomu skaityti.

[Dagnija Lace-Ate · Rating 3 out of 5]

Labs, industriāls stīmpanka detektīvs. Patīk nobeigums, kas atstāj iespēju turpinājumam, kurus, ja būs labas atlaides, var arī pamēģināt. lasās labi :)
zvaigznes atņemu pirmkārt par redaktora un tulkotāja darbu - ik pa brīdim pēc 5x lasīšanas var konstatēt, ka ir lietots ar kontekstu nesaistīts vārds un teikuma saturu ir jāizdomā pašam. otrkārt - nu... autors nav itin nemaz papūlējies gar galveno tēlu raksturiem, emocijām vai motivāciju, tā vietā vienkārši tiek aprakstīta to rīcība. nē, nu skaidrs - detektīvs, ass sižets, daudz notikumu un tēlu - bet nu tomēr, pārāk bieži neatstāj sajūta, ka lasu avīžu rakstu.