What do you think?
Kitchen
Banana Yoshimoto's novels have made her a sensation in Japan and all over the world, and Kitchen, the dazzling English-language debut that is still her best-loved book, is an enchantingly original and deeply affecting book about mothers, love, tragedy, and the power of the kitchen and home in the lives of a pair of free-spirited young women in contemporary Japan. Mikage, the heroine of Kitchen, is an orphan raised by her grandmother, who has passed away. Grieving, she is taken in by her friend Yoichi and his mother (who was once his father), Eriko. As the three of them form an improvised family that soon weathers its own tragic losses, Yoshimoto spins a lovely, evocative tale that recalls early Marguerite Duras. Kitchen and its companion story, "Moonlight Shadow," are elegant tales whose seeming simplicity is the ruse of a writer whose voice echoes in the mind and the soul.
160 pages, Paperback
First published January 30, 1988
About the author
Banana Yoshimoto
240 books9,685 followersBanana Yoshimoto (よしもと ばなな or 吉本 ばなな) is the pen name of Mahoko Yoshimoto (吉本 真秀子), a Japanese contemporary writer. She writes her name in hiragana. (See also 吉本芭娜娜 (Chinese).)
Along with having a famous father, poet Takaaki Yoshimoto, Banana's sister, Haruno Yoiko, is a well-known cartoonist in Japan. Growing up in a liberal family, she learned the value of independence from a young age.
She graduated from Nihon University's Art College, majoring in Literature. During that time, she took the pseudonym "Banana" after her love of banana flowers, a name she recognizes as both "cute" and "purposefully androgynous."
Despite her success, Yoshimoto remains a down-to-earth and obscure figure. Whenever she appears in public she eschews make-up and dresses simply. She keeps her personal life guarded, and reveals little about her certified Rolfing practitioner, Hiroyoshi Tahata and son (born in 2003). Instead, she talks about her writing. Each day she takes half an hour to write at her computer, and she says, "I tend to feel guilty because I write these stories almost for fun."
Along with having a famous father, poet Takaaki Yoshimoto, Banana's sister, Haruno Yoiko, is a well-known cartoonist in Japan. Growing up in a liberal family, she learned the value of independence from a young age.
She graduated from Nihon University's Art College, majoring in Literature. During that time, she took the pseudonym "Banana" after her love of banana flowers, a name she recognizes as both "cute" and "purposefully androgynous."
Despite her success, Yoshimoto remains a down-to-earth and obscure figure. Whenever she appears in public she eschews make-up and dresses simply. She keeps her personal life guarded, and reveals little about her certified Rolfing practitioner, Hiroyoshi Tahata and son (born in 2003). Instead, she talks about her writing. Each day she takes half an hour to write at her computer, and she says, "I tend to feel guilty because I write these stories almost for fun."
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 21 of 21 reviews
November 13, 2018
Kokio jaukumo knyga! Trūksta ir žodžių išreikšti jausmui, lydėjusiam pirmą kartą skaitomą Bananos Yoshimoto kūrybą - tarsi purus debesėlis, kurį nešiojies įsidėjęs užantin ir dėl kurio kvailai šypsais nustebusiems aplinkiniams, nes debesėlio buvimo užantyje faktą žinai tik tu :) Kuo keistesnė istorija, tuo labiau pametu galvą dėl jos. Maloniai nustebino Yoshimoto rašymo stilius - lengvas ir skaidrus, apie liūdnus dalykus rašyti jaukiai retam pavyksta. Kad ir kokį personažą autorė beįvestų istorijon, jis kaip mat prigyja, yra įdomus ir greitai tampa savu, nei vieno nereikalingo. 5+++
"Jeigu nori tapti tvirta, patariu ką nors užauginti. Vaiką, augalą, dar ką nors. Tada supranti savo galimybių ribas."
"Jeigu nori tapti tvirta, patariu ką nors užauginti. Vaiką, augalą, dar ką nors. Tada supranti savo galimybių ribas."
July 26, 2022
Lengvai skaitėsi, o taip jau retai atsitinka - perskaičiau per dieną. Labai šiltas ir jaukus kūrinys, bet pačiai skaitant širdis nevirpėjo, o kartu tikiu, kad su laiku pasimirš perskaityta ši istorija.
February 7, 2019
Pirmąkart į rankas papuolė tokia keista knyga, ištisai prabalansavusi tarp visiško šlamšto ir rimtų dalykų, sakomų kažkaip neišmintingai (lyg paauglio lūpomis, kai jau nemažai išmąstoma, bet dar patirties - ne pyragai). Stilius toks, lyg, mokėdamas anglų kalbą A2 (Elementary) lygiu, angliškai knygą rašytų išmintingas x tautybės žmogus, turintis daug ką pasakyti, bet apribotas žiauriai siauro žodyno ir gramatinių struktūrų. Žodžiu, komiksas be paveikslėlių.
"Ateis diena, kai visi išnyks pasiklydę laiko tamsybėse".
"Ateis diena, kai visi išnyks pasiklydę laiko tamsybėse".
June 30, 2024
Jautrus pasakojimas apie vienatvę, gedėjimą, verčiantis susimąstyti, kad tik patys esame atsakingi už savo gyvenimo kryptį.
October 31, 2022
Knygą atradau geriausiai pasaulyje parduodamų knygų sąraše. Atrodo tokia nedidelė knygelė, o savyje slepia tokį keistą reiškinį - skaitai apie labai skaudžius ir slegiančius dalykus, bet jautiesi jaukiai kaip žvarbią dieną šiltoje jaukioje virtuvėje. Tikrai pritariu, kad tai akimirkos knyga, bet ta akimirka labai maloni.
February 7, 2018
Akimirkos knyga. Labai japoniška, įsivaizduoju, kaip koks Tolimųjų rytų scenaristas pagal ją parašo lengvą filmą, kurio kadruose - garuojantis maistas, gražūs žmonės juodais tiesiais plaukais ir vaizdai, miestas, gamta.
Po paskutiniu metu skaitytų “sunkesnio kalibro” knygų ši buvo trumpas ir gaivus pasakojimas, perskaitytas per pusantros valandos (sudėjus visas skaitymo akimirkas).
Patiko.
Po paskutiniu metu skaitytų “sunkesnio kalibro” knygų ši buvo trumpas ir gaivus pasakojimas, perskaitytas per pusantros valandos (sudėjus visas skaitymo akimirkas).
Patiko.
February 4, 2024
Vienos akimirkos knygą, atsivertei, perskaitei, ir pabaiga. Knyga kaip ir apie nieko reikšmingo, du jaunuoliai, kurie like visiškai vieni, palaidoje savo mylimus žmones. Apie jų vienišumą, abejones, ir neapsisprendimus, kurie taip ir niekur nenuvedė, prie jokios kulminacijos.
July 15, 2021
Kitty Writer
Tinklaraštis: https://kittywriterpsl.wordpress.com/
Instagram: https://www.instagram.com/kittywriterlt/
Facebook: https://www.facebook.com/KnyguPasauli...
Virtuvė - tai mentee padovanota knyga, kuri nukėlė į Tokiją ir suteikė man progą "paragauti" kitokio rašymo stiliaus ir siužeto kūrimo subtilybių. Knygą sudaro vos 136 puslapiai, bet juose slypi nors ir paprasta, bet įdomi istorija, kuri verčia susimąstyti.
Pagrindinė veikėja Mikagei netekus senelės sulaukia Juičiu pasiūlymo apsigyventi su juo. Šis vaikinas dirba merginos senolės mėgiamoje gėlių parduotuvėje. Mergina sutinka ir taip tampa Juičio ir jo motinos drauge. Atrodytų, kad nieko čia kerinčii, ar ne? Tačiau šioje istorijoje ypatingą reikšmę turi virtuvė ir šeima. Šie du dalykai yra istorijos centras, o autorės lengvas ir minimalus rašymo stilius sukuria kerintį miksą.
Banana Yoshimota yra Japonijos literatūros fenomenas, o Virtuvė pelnė ne vieną apdovanojimą. Perskaičiusi šią knygą suprantu, kodėl ji sudomino skaitytojus. Tikrai nuostabi knyga.
Tinklaraštis: https://kittywriterpsl.wordpress.com/
Instagram: https://www.instagram.com/kittywriterlt/
Facebook: https://www.facebook.com/KnyguPasauli...
Virtuvė - tai mentee padovanota knyga, kuri nukėlė į Tokiją ir suteikė man progą "paragauti" kitokio rašymo stiliaus ir siužeto kūrimo subtilybių. Knygą sudaro vos 136 puslapiai, bet juose slypi nors ir paprasta, bet įdomi istorija, kuri verčia susimąstyti.
Pagrindinė veikėja Mikagei netekus senelės sulaukia Juičiu pasiūlymo apsigyventi su juo. Šis vaikinas dirba merginos senolės mėgiamoje gėlių parduotuvėje. Mergina sutinka ir taip tampa Juičio ir jo motinos drauge. Atrodytų, kad nieko čia kerinčii, ar ne? Tačiau šioje istorijoje ypatingą reikšmę turi virtuvė ir šeima. Šie du dalykai yra istorijos centras, o autorės lengvas ir minimalus rašymo stilius sukuria kerintį miksą.
Banana Yoshimota yra Japonijos literatūros fenomenas, o Virtuvė pelnė ne vieną apdovanojimą. Perskaičiusi šią knygą suprantu, kodėl ji sudomino skaitytojus. Tikrai nuostabi knyga.
July 16, 2024
,,Žodžiai visada per daug šiurkštūs, jie galiausiai užtemdo brangią ir silpną šviesą kaip ši.”
,,Jeigu nori tvirtai atsistoti ant kojų, pirmiausia turi išmokti rūpintis tuo, kas auga. Vaiku, augalu ar dar kuo nors. Tuomet pamatai savo ribotumą. Nuo to viskas ir prasideda.”
,,Žinoma, ir mylėdamas anksčiau ar vėliau turėsi mirti. Bet kol kas esi gyvas.”
,,Būti laimingam - tai nepastebėti, kad iš esmės esi vienas.”
,,Jeigu nori tvirtai atsistoti ant kojų, pirmiausia turi išmokti rūpintis tuo, kas auga. Vaiku, augalu ar dar kuo nors. Tuomet pamatai savo ribotumą. Nuo to viskas ir prasideda.”
,,Žinoma, ir mylėdamas anksčiau ar vėliau turėsi mirti. Bet kol kas esi gyvas.”
,,Būti laimingam - tai nepastebėti, kad iš esmės esi vienas.”
October 17, 2019
Iš aprašymo tikėjausi kažko įspūdingesnio. Lengvas ir greitas skaitinys.
July 4, 2026
Sentimentalus, truputį keistas, kai kurių dalykų vaizdavime senstelėjęs, bet bendrai visai mielas novelės ir apsakymo durtinis.
June 2, 2021
Labai švelniai apie netekties skausmą. Kita vertus tas lakoniškas knygos tekstas gadina įspūdį. Toks lengvas, romantiškas skaitinys, paskaitai, pailsi ir po truputį pamiršti :)
October 26, 2021
Banana Yoshimoto “VIRTUVĖ” 4/5
Alma littera
2014 m.
135 psl.
Tai pirmasis japonų rašytojos Banana Yoshimoto (tikrasis vardas Mahoko Yoshimoto) romanas, išleistas 1988 m., kai autorei buvo vos 24 m. Akimirksniu tiek Japonija, tiek vėliau ir likęs pasaulis tapo bananamanijos užvaldyti. “Virtuvė” populiari iki šių dienų, knyga išversta į 60 kalbų. Banana Yoshimoto žinomumu ir produktyvumu, kaip teigiama, lygiuojasi ir su Haruki Murakami. Šis debiutinis romanas išpopuliarėjo, nes buvo it šviežio oro gūsis tradicinėje japonų literatūroje, gebantis suderinti tiek ir archajiškesnius japonijos literatūrinius elementus su naujovėmis (pvz. komiksais).
Knyga lengvai skaitoma, tonas ramus. Ji - daugiasluoksnė. Poetiška. Lyg prozos haiku. Taupi žodžiu. Klaidinantis pirmasis įspūdis, jog romanas paprastas, gal šiek tiek ir banalokas, “kodėl tai pasaulinis bestseleris?” kvestionavimas vėliau perauga į suvokimą, kad kaip talentingai sugeba autorė ramiu tonu, lengva nata nupasakoti ne tokius jau ir paprastus dalykus, svarbius Japonijai, jos augimui, evoliucijai, ypač apie moterų padėtį, priimtinus/nepriimtinus jų elgesio modelius 1988 m., jaunimo gyvenimą, jų pasimetimą ir savęs atradimą, apie atsitiesimą po netekties. Tokie klausimai aktualūs ir visam pasauliui.
“Žodžiais dažnai pasakoma per daug. Jie gali užgesinti tokius šviesius prisiminimus kaip šis.” P. 95
“Žmones gniuždo ne aplinkybės ar išorinės jėgos. Pralaimėjimo jausmas ateina iš vidaus, mąsčiau. Šios situacijos bejėgiškumas buvo nepakenčiamas. Man prieš akis baigėsi tai, kas nenorėjau, kad baigtųsi, o aš neturėjau energijos nei kentėti, nei kovoti. Tik tamsa akyse.” P. 116.
Knygoje nuvilnija vienišumo, laikinumo ir netekties skausmo temos. Protagonistė ir istorijos pasakotoja Mikagė Sakurai yra našlaitė, anksti netekusi abiejų tėvų, augusi su senele, kuri prieš dvi dienas (prasidėjus istorijos pasakojimui) mirė. Jai pati “mėgstamiausia vieta šiame pasaulyje — virtuvė” (P. 5). Stiprus simbolis to, kas jauku, saugu, kas su šiluma. Vėliau Mikagė persikelia gyventi pas Juičį ir Eriko Tanabes, kurie pakvietė našlaitę pas save. Virtuvė ir valgymas, arbatos gėrimas kartu išlieka svarbiu štrichu Mikagės egzistenciniame paveiksle. Kaip mergina išgyvena netektį, savo liūdesį, vienatvę, kas labiausiai jai padeda atlaikyti ir kitus gyvenimo išbandymus? Kas nutinka Eriko? Ką ji jaučia Juičiui ir ar meilė yra visa gydantis eliksyras? Romanas pamažu ir atskleidžia visas detales, kviesdamas pažinti ir charakteringus jo personažus. Tuo pačiu pamatyti, kaip autorė, novatoriškai kurdama istoriją kviečia pačią Japoniją ir pasaulį kvestionuoti nusistovėjusią tvarką (pvz.: protagonistė Mikagė iš pradžių vaizduojama naivoka, paprasta mergina, bet štai kitose scenose ji imasi dominuoti, priima pati sprendimus, rodo iniciatyvą, kur šiaip japonų moterims, neva, nėra būdinga. Parodomas naujas naujų kartų elgesio kodas, laisvumas, išsilaisvinimas, moters noras turėti darbą ir karjerą, parodyti dėmesį mylimam žmogui).
Kai kurie dalykai kinta, kiti išlieka esminiai, kaip kad šeima, valgymas kartu. Romane parodoma, kad gali būti ir kitokios šeimos, praradus tą, kurioje Mikagė augo. Kaip stipriai ir jaukiai pasakojama apie “naują” šeimą pas Tanabes, jų pokalbiai, vienas kito palaikymas, rūpestis ir meilė.
“Čika man padėjo suprasti, kokia brangi yra žmogaus siela.” P. 108.
“Kaip keista — mes abu po tuo pačiu nakties dangumi tuščiais pilvais, — nusijuokė Juičis.
Nuskambės kvailai, tačiau pati nesuprantu, kodėl negalėjau jam pasigirti: “O aš tuoj valgysiu kacudoną.” Man atrodė, kad tai būtų didelė išdavystė. Norėjau, kad Juičis manytų, jog mes abu vienodai alkani.” P. 115
“Kodėl, kai valgau su tavimi, visada būna taip skanu?”
“Gal todėl, kad kartu patenkini ir alkį, ir aistrą?” — juokaudama atsakiau.
“Ne, ne, ne todėl!” — kvatodamas tarė Juičis.
“Tai tikriausiai todėl, kad esame šeima.”
P. 127-128
Kad ir trumpa istorija, bet daugiabriaunė ir su skirtingais potepiais, kuo daugiau apie ją mąstai, tuo labiau atsiveria ir paslėptosios mintys bei nematyti iš pirmo žvilgsnio klodai. Knygos pabaigoje Aušra Lapinskienė aprašo apie autorę ir šią knygą, kas leidžia ir dar kitaip, iš kitos perspektyvos pamatyti visą šią istoriją.
Alma littera
2014 m.
135 psl.
Tai pirmasis japonų rašytojos Banana Yoshimoto (tikrasis vardas Mahoko Yoshimoto) romanas, išleistas 1988 m., kai autorei buvo vos 24 m. Akimirksniu tiek Japonija, tiek vėliau ir likęs pasaulis tapo bananamanijos užvaldyti. “Virtuvė” populiari iki šių dienų, knyga išversta į 60 kalbų. Banana Yoshimoto žinomumu ir produktyvumu, kaip teigiama, lygiuojasi ir su Haruki Murakami. Šis debiutinis romanas išpopuliarėjo, nes buvo it šviežio oro gūsis tradicinėje japonų literatūroje, gebantis suderinti tiek ir archajiškesnius japonijos literatūrinius elementus su naujovėmis (pvz. komiksais).
Knyga lengvai skaitoma, tonas ramus. Ji - daugiasluoksnė. Poetiška. Lyg prozos haiku. Taupi žodžiu. Klaidinantis pirmasis įspūdis, jog romanas paprastas, gal šiek tiek ir banalokas, “kodėl tai pasaulinis bestseleris?” kvestionavimas vėliau perauga į suvokimą, kad kaip talentingai sugeba autorė ramiu tonu, lengva nata nupasakoti ne tokius jau ir paprastus dalykus, svarbius Japonijai, jos augimui, evoliucijai, ypač apie moterų padėtį, priimtinus/nepriimtinus jų elgesio modelius 1988 m., jaunimo gyvenimą, jų pasimetimą ir savęs atradimą, apie atsitiesimą po netekties. Tokie klausimai aktualūs ir visam pasauliui.
“Žodžiais dažnai pasakoma per daug. Jie gali užgesinti tokius šviesius prisiminimus kaip šis.” P. 95
“Žmones gniuždo ne aplinkybės ar išorinės jėgos. Pralaimėjimo jausmas ateina iš vidaus, mąsčiau. Šios situacijos bejėgiškumas buvo nepakenčiamas. Man prieš akis baigėsi tai, kas nenorėjau, kad baigtųsi, o aš neturėjau energijos nei kentėti, nei kovoti. Tik tamsa akyse.” P. 116.
Knygoje nuvilnija vienišumo, laikinumo ir netekties skausmo temos. Protagonistė ir istorijos pasakotoja Mikagė Sakurai yra našlaitė, anksti netekusi abiejų tėvų, augusi su senele, kuri prieš dvi dienas (prasidėjus istorijos pasakojimui) mirė. Jai pati “mėgstamiausia vieta šiame pasaulyje — virtuvė” (P. 5). Stiprus simbolis to, kas jauku, saugu, kas su šiluma. Vėliau Mikagė persikelia gyventi pas Juičį ir Eriko Tanabes, kurie pakvietė našlaitę pas save. Virtuvė ir valgymas, arbatos gėrimas kartu išlieka svarbiu štrichu Mikagės egzistenciniame paveiksle. Kaip mergina išgyvena netektį, savo liūdesį, vienatvę, kas labiausiai jai padeda atlaikyti ir kitus gyvenimo išbandymus? Kas nutinka Eriko? Ką ji jaučia Juičiui ir ar meilė yra visa gydantis eliksyras? Romanas pamažu ir atskleidžia visas detales, kviesdamas pažinti ir charakteringus jo personažus. Tuo pačiu pamatyti, kaip autorė, novatoriškai kurdama istoriją kviečia pačią Japoniją ir pasaulį kvestionuoti nusistovėjusią tvarką (pvz.: protagonistė Mikagė iš pradžių vaizduojama naivoka, paprasta mergina, bet štai kitose scenose ji imasi dominuoti, priima pati sprendimus, rodo iniciatyvą, kur šiaip japonų moterims, neva, nėra būdinga. Parodomas naujas naujų kartų elgesio kodas, laisvumas, išsilaisvinimas, moters noras turėti darbą ir karjerą, parodyti dėmesį mylimam žmogui).
Kai kurie dalykai kinta, kiti išlieka esminiai, kaip kad šeima, valgymas kartu. Romane parodoma, kad gali būti ir kitokios šeimos, praradus tą, kurioje Mikagė augo. Kaip stipriai ir jaukiai pasakojama apie “naują” šeimą pas Tanabes, jų pokalbiai, vienas kito palaikymas, rūpestis ir meilė.
“Čika man padėjo suprasti, kokia brangi yra žmogaus siela.” P. 108.
“Kaip keista — mes abu po tuo pačiu nakties dangumi tuščiais pilvais, — nusijuokė Juičis.
Nuskambės kvailai, tačiau pati nesuprantu, kodėl negalėjau jam pasigirti: “O aš tuoj valgysiu kacudoną.” Man atrodė, kad tai būtų didelė išdavystė. Norėjau, kad Juičis manytų, jog mes abu vienodai alkani.” P. 115
“Kodėl, kai valgau su tavimi, visada būna taip skanu?”
“Gal todėl, kad kartu patenkini ir alkį, ir aistrą?” — juokaudama atsakiau.
“Ne, ne, ne todėl!” — kvatodamas tarė Juičis.
“Tai tikriausiai todėl, kad esame šeima.”
P. 127-128
Kad ir trumpa istorija, bet daugiabriaunė ir su skirtingais potepiais, kuo daugiau apie ją mąstai, tuo labiau atsiveria ir paslėptosios mintys bei nematyti iš pirmo žvilgsnio klodai. Knygos pabaigoje Aušra Lapinskienė aprašo apie autorę ir šią knygą, kas leidžia ir dar kitaip, iš kitos perspektyvos pamatyti visą šią istoriją.
December 29, 2019
Azijos rašytojai užima ypatinga vietą literatūroje ir kaip žinia tinka toli gražu ne visiems skoniams. Čia kaip su Azijos virtuve patinka,arba ne.🍚🍣 Man atrodo,kad japonų literatūrai būdingas,užslėptas jausmingumas,būtent tai ir yra jų stilistikos viršūnė.
Rašoma, kad "Banana Yoshimoto ir Haruki Murakami knygos tapo ilgai lauktu permainos gūsiu japonų literatūroje", bet šiame romane nerasite Murakami būdingų pergyvenimų,ši knyga visai kitokia.
Romanas tiesiog teka kaip upė,neskubant, kaip arbatos ceremonija ar meditacija, tai istorija apie paprastus žmones irjų nepaprastus jausmus su pikantišku japonų padažu.
Apie merginą kuri,labiausiai pasaulyje mėgsta virtuves (ir apie žmones spręndžia užėjus į jų virtuvę), paprasčiausiai po artimųjų mirties ji ten jaučiasi geriausiai,arba istorija apie merginą, kuri gydo rankomis,ar vyrą nenorintį grįžti pas savo žmoną,kažkas iš veikėjų ilgisi mirusiųjų artimųjų,o kažkas visam laikui išvažjuoja iš namų, painūs lytiniai santykiai ir ištikimybė vienam vieninteliam vyrui iki gyvenimo pabaigos. Visi veikėjai skirtingi,visai nepanašūs,vienoje pastraipoje jie liūdi, o kitoje jau džiaugiasi gyvenimo smulkmenomis. Veiksmas čia visai nesvarbus ir keliauja į antrą planą.
Savo neilgu pasakojimu Banana Yoshimoto pirmiausia nori pavaizduoti žmogiškų jausmų virtuvę.
Buvo be galo malonu susipažinti su NAUJA kūryba, nepasakysiu, kad geriausia mano skaityta knyga,bet būtinai pratęsiu pažintį (o tai manau tikrai reikšmingas noras).
Puiki knyga ilgam rudens vakarui.
Rašoma, kad "Banana Yoshimoto ir Haruki Murakami knygos tapo ilgai lauktu permainos gūsiu japonų literatūroje", bet šiame romane nerasite Murakami būdingų pergyvenimų,ši knyga visai kitokia.
Romanas tiesiog teka kaip upė,neskubant, kaip arbatos ceremonija ar meditacija, tai istorija apie paprastus žmones irjų nepaprastus jausmus su pikantišku japonų padažu.
Apie merginą kuri,labiausiai pasaulyje mėgsta virtuves (ir apie žmones spręndžia užėjus į jų virtuvę), paprasčiausiai po artimųjų mirties ji ten jaučiasi geriausiai,arba istorija apie merginą, kuri gydo rankomis,ar vyrą nenorintį grįžti pas savo žmoną,kažkas iš veikėjų ilgisi mirusiųjų artimųjų,o kažkas visam laikui išvažjuoja iš namų, painūs lytiniai santykiai ir ištikimybė vienam vieninteliam vyrui iki gyvenimo pabaigos. Visi veikėjai skirtingi,visai nepanašūs,vienoje pastraipoje jie liūdi, o kitoje jau džiaugiasi gyvenimo smulkmenomis. Veiksmas čia visai nesvarbus ir keliauja į antrą planą.
Savo neilgu pasakojimu Banana Yoshimoto pirmiausia nori pavaizduoti žmogiškų jausmų virtuvę.
Buvo be galo malonu susipažinti su NAUJA kūryba, nepasakysiu, kad geriausia mano skaityta knyga,bet būtinai pratęsiu pažintį (o tai manau tikrai reikšmingas noras).
Puiki knyga ilgam rudens vakarui.
December 27, 2018
Keista bet įdomi knyga apie du vienišus žmones, išgyvenančius pokyčius po artimųjų mirties ir vienatvę, bet surandantys vienas kitą ir savo hobi. Žmonės vienodai sunkiai pakelia vienatvę net tolimoje Japonijoje
December 26, 2025
kadangi visa kita knygoje jaučiasi tiap šiuolaikiška, mane labai erzino nusidevėjusi kalba, kuria apibūdinami trans veikėjai. tada pamačiau, kad knyga išleista 1988 metais??, tai gal ir suprantama.
nežinau, cute knyga, minimalistiška. jaukus vakaro skaitalas, nieko daugiau.
nežinau, cute knyga, minimalistiška. jaukus vakaro skaitalas, nieko daugiau.
April 26, 2021
Lengvai skaitėsi, gal net per lengvai, nors vietomis ir giliau užkabindavo knygos veikėju išgyvenimu aprašymai. Norintiems šiaip nerimto skaitalo pats tas.
December 15, 2021
,,Pati mėgstamiausia vieta šiame pasaulyje - virtuvė. Nesvarbu, kur ji ir kokia, jeigu tai virtuvė - vieta, kur gaminamas valgis,- aš ten jaučiuosi gerai.”
December 27, 2024
Jauki, šilta, kvapni vienos šeimos istorija.
“…šį tamsų ir vienišą kelią, kurio visi einame, tik mes patys galime apšviesti?”
“…šį tamsų ir vienišą kelią, kurio visi einame, tik mes patys galime apšviesti?”
November 27, 2018
Na... Knyga patiko, bet tik tiek. Kažkokio didelio jausmo ji man nesukėlė. Vargu ar ilgam išliks atmintyje.
August 30, 2020
Labai lengva, bet nepavirsutiniska knyga su ryskiu Japonijos kulturos prieskoniu.
Displaying 1 - 21 of 21 reviews