What do you think?
Identity
There are situations in which we fail for a moment to recognize the person we are with, in which the identity of the other is erased while we simultaneously doubt our own. This also happens with couples--indeed, above all with couples, because lovers fear more than anything else "losing sight" of that loved one.
With stunning artfulness in expanding and playing variations on the meaningful moment, Milan Kundera has made this situation--and the vague sense of panic it inspires--the very fabric of his novel. Here brevity goes hand in hand with intensity, and a moment of bewilderment marks the start of a labyrinthine journey during which the reader repeatedly crosses the border between the real and the unreal, between what occurs in the world outside, and what the mind creates in its solitude.
Of all contemporary writers, only Kundera can transform such a hidden and disconcerting perception into the material for a novel, one of his finest, most painful, and most enlightening. Which, surprisingly, turns out to be a love story.
With stunning artfulness in expanding and playing variations on the meaningful moment, Milan Kundera has made this situation--and the vague sense of panic it inspires--the very fabric of his novel. Here brevity goes hand in hand with intensity, and a moment of bewilderment marks the start of a labyrinthine journey during which the reader repeatedly crosses the border between the real and the unreal, between what occurs in the world outside, and what the mind creates in its solitude.
Of all contemporary writers, only Kundera can transform such a hidden and disconcerting perception into the material for a novel, one of his finest, most painful, and most enlightening. Which, surprisingly, turns out to be a love story.
176 pages, Paperback
First published October 29, 1997
About the author
Milan Kundera
171 books19.7k followersMilan Kundera (1 April 1929 – 11 July 2023) was a Czech and French novelist. He went into exile in France in 1975, acquiring citizenship in 1981. His Czechoslovak citizenship was revoked in 1979, but he was granted Czech citizenship in 2019.
Kundera wrote in Czech and French. He revises the French translations of all his books; people therefore consider these original works as not translations. He is best known for his novels, including The Joke (1967), The Book of Laughter and Forgetting (1979), and The Unbearable Lightness of Being (1984), all of which exhibit his extreme though often comical skepticism.
Kundera wrote in Czech and French. He revises the French translations of all his books; people therefore consider these original works as not translations. He is best known for his novels, including The Joke (1967), The Book of Laughter and Forgetting (1979), and The Unbearable Lightness of Being (1984), all of which exhibit his extreme though often comical skepticism.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
November 30, 2019
Knyga man labai patiko, bet tikriausiai jos nedrįsčiau rekomenduoti niekam kitam, nes ji taikosi į jausmus ir mintis, kurias dažnas mūsų bet kokia kaina stengiamės nuvyti ir jokiu būdu nenorime sieti su savo tapatybe. Skamba paradoksaliai, bet kaip dažnai mes neleidžiame sau net pagalvoti apie tam tikrus dalykus ir apribojame savo minčių laisvę.
Reikia pripažinti, kad tikrai simpatizuoju lieknoms knygoms, nes jas skaitydama leidžiu sau prabangą netikrinti ir nematuoti, kiek puslapių liko, kokią dalį jau perskaičiau, ir tiesiog lėtai plaukti siužetu. O čia siužetas labai minimalistinis ir tikrasis veiksmas vyksta viduje. Puikus kūrinys melancholiškam vakarui, kai norisi šiek tiek paprovokuoti savo susikurtą vidinį pasaulį. Šiek tiek nejauku, nepatogu, bet visai nieko kartais įmaišyti ir tokių prieskonių į savo būtį.
Reikia pripažinti, kad tikrai simpatizuoju lieknoms knygoms, nes jas skaitydama leidžiu sau prabangą netikrinti ir nematuoti, kiek puslapių liko, kokią dalį jau perskaičiau, ir tiesiog lėtai plaukti siužetu. O čia siužetas labai minimalistinis ir tikrasis veiksmas vyksta viduje. Puikus kūrinys melancholiškam vakarui, kai norisi šiek tiek paprovokuoti savo susikurtą vidinį pasaulį. Šiek tiek nejauku, nepatogu, bet visai nieko kartais įmaišyti ir tokių prieskonių į savo būtį.
December 3, 2019
Nedidelės apimties, tačiau įtampos, intrigos ir pagavos nestokojanti Kunderos knyga. Žanas Marko ir Šantalė, jūra, pasimatymai ir slapto gerbėjo laiškai. Regimybės poetika. Vos šimtas puslapių, kuriuose Kundera pagauliais ir lengvais potėpiais pasakoja apie vienatvę dviese - tai, kas regima ir neregima, realu ir įsivaizduojama, trokštama ir nuo ko bėgama - meilę, ilgesį, apgavystę, aistrą, pavydą, skausmą, liūdesį, neišpildytą motinystę, laisvę ir mirtį. Prancūzų filosofas M. Merleau-Ponty (kaip ir kiti fenomenologai), kadaise rašė, kad regintysis neegzistuoja be regimojo ir atvirkščiai, t. y. mano žvilgsnyje visuomet yra atgalinis ryšis. Jeigu kažką matau, taip pat galiu būti jo pamatytas. Kunderos romane žvilgsnis įgauna dvigubą (Ž. Marko ir Šantalės santykius) griaunančią, o kartu ir atkuriančią aistros ir baimės galią. Nors paradoksaliai atimdamas iš Šantalės reginčiosios, o ne tik slapto gerbėjo laiškuose regimosios, poziciją, jis įskelia naują ugnį, naujus klausimus apie savęs pačios, o vėliau ir savo mylimojo, tapatumą - kas, ką ir kodėl nori suvilioti bei išduoti. Kodėl nori paleisti, bet negali? Kodėl nori įskaudinti, jeigu myli? Kodėl praradus, nori susigrąžinti? Nėra tai nei ypatinga istorija, nei išskirtiniai personažai, bet paprastas ir įtaigus Kunderos rašymo stilius, pagaulus moters vidinio pasaulio ir santykių nuskaidrinimas, nepametant jų gelmės, yra tai, kas įtraukia ir nepaleidžia.
November 23, 2017
"Ir staiga ji ima įsivaizduoti, kaip vieną gražią dieną šitaip praranda Žaną Marką. Gyvena nežinioje, išsekinta minčių. Ji netgi negalėtų nusižudyti, kadangi savižudybė reikštų išdavystę, atsisakymą laukti, kantrybės išsekimą. Ir būtų ji priversta gyventi iki gyvenimo pabaigos apimta nuolatinio siaubo."
"Štai kodėl ji nemėgsta sapnų - jie neišvengiamai ir negailestingai grąžina žmogų į skirtingus to paties gyvenimo tarpsnius, iškeldami visus žmogaus išgyvenimus į besąlygišką dabarties realybę; tačiau sapnai jokiu būdu nemenkina dabarties ir neneigia jos nenuginčijamos pirmenybės."
"Kurį laiką jis tylėjo. Paskui tęsė:"Negalėčiau teigti, kad mano protas buvo visiškai blaivus. Aš suvokiau viską, tačiau toji tikrovė atrodė truputį iškreipta ir priminė sapną. Kartkartėmis sapnas virsdavo košmaru. Tik gyvenime košmaras greitai baigiasi: pradedi rėkti ir iškart prabundi; bet aš juk negalėjau rėkti. Ir tai buvo baisiausia, kad negalėjau rėkti. Aš negalėjau rėkti regėdamas šį košmarą."
"Jie nebuvo tėvai, tik tėtukai, o tai reiškia: tėvai be tėviško autoriteto."
"Kaip tik tuomet jos svainė, kurios balse buvo juntama susižavėjimo ir priešiškumo gaidelė, pavadino ją Tigre: "Tu nesikeiti. Niekad negali žinoti, ką tu galvoji, tik staiga imi ir rėži.""
"Ir šitaip visados: jam nuolat reikia įveikti tą kelio tarpsnį nuo tos akimirkos, kai ją pamato, iki tol, kol atpažįsta ją tokią, kokią myli."
"jo meilės žvilgsnis negalėtų jos paguosti. Juk meilės žvilgsnis - kartu ir vienišumo žvilgsnis."
"Kai jai buvo šešiolika septyniolika metų, be galo mėgo metaforas; ar jas sugalvodavo pati, ar kur nors išgirsdavo, perskaitydavo? Visai nesvarbu: ji norėjo būti rožės kvapu, svaiginančiu kvapu, kuris užvaldo esybę; šitaip ji svajojo perbėgti visus vyrus ir, pasinaudodama jais, išbučiuoti visą žemę. Svaiginantis rožės kvapas - tai nuotykių metafora. Ši metafora pražydo ties jos pilnametystės slenksčiu tarsi romantiškas chaotiško gyvenimo pažadas, tarsi kvietimas keliauti į vyrijos pasaulį. Tačiau iš prigimties ji nebuvo moteris, gimusi tam, kad keistų meilužius, ir ši blanki, lyriška mintis užgeso netrukus po vedybų, žadėjusių jai ramų ir laimingą gyvenimą."
"Galima apgailestauti dėl savo veiksmų ar pasakytų žodžių, bet negalima apgailestauti dėl kilusio jausmo vien dėl to, kad neturi jokios galios."
"ji nusprendė esanti panaši į kiekvieną kitą moterį; ūmai jos liemenukai jai pasirodė vulgarūs ir kvailai moteriški."
"Erotizmas, kalbant komerciniais terminais, yra labai dviprasmis dalykas, nes jeigu visi geidautų erotinio gyvenimo, lygiai taip pat visi imtų jo nekęsti įžvelgdami čia visų savo nelaimių, frustracijos, savo troškimų, kompleksų ir kančių priežastį."
"-Tik įsivaizduok: gemalas, ir tasai jau yra pabudęs seksualiniam gyvenimui! Jis dar visai neturi sąmonės, jokios individualybės, dar nieko nesuvokia, tačiau jau turi seksualinį potraukį, o galbūt patiria ir malonumą. Taigi mūsų seksualumas atsiranda anksčiau už mūsų pačių sąmonę. Mūsų "aš" dar neegzistuoja, bet mūsų geidulingumas jau išryškėjęs. Tik įsivaizduok, ši mintis nustebino visus mano bendradarbius! Žiūrint į besimasturbuojantį gemalą, jų akys sudrėko nuo ašarų."
"štai egzistencijos priešprieša laikui; ir tuomet supratau, jog šis pasipriešinimas vadinamas nuoboduliu."
"Štai kodėl ji nemėgsta sapnų - jie neišvengiamai ir negailestingai grąžina žmogų į skirtingus to paties gyvenimo tarpsnius, iškeldami visus žmogaus išgyvenimus į besąlygišką dabarties realybę; tačiau sapnai jokiu būdu nemenkina dabarties ir neneigia jos nenuginčijamos pirmenybės."
"Kurį laiką jis tylėjo. Paskui tęsė:"Negalėčiau teigti, kad mano protas buvo visiškai blaivus. Aš suvokiau viską, tačiau toji tikrovė atrodė truputį iškreipta ir priminė sapną. Kartkartėmis sapnas virsdavo košmaru. Tik gyvenime košmaras greitai baigiasi: pradedi rėkti ir iškart prabundi; bet aš juk negalėjau rėkti. Ir tai buvo baisiausia, kad negalėjau rėkti. Aš negalėjau rėkti regėdamas šį košmarą."
"Jie nebuvo tėvai, tik tėtukai, o tai reiškia: tėvai be tėviško autoriteto."
"Kaip tik tuomet jos svainė, kurios balse buvo juntama susižavėjimo ir priešiškumo gaidelė, pavadino ją Tigre: "Tu nesikeiti. Niekad negali žinoti, ką tu galvoji, tik staiga imi ir rėži.""
"Ir šitaip visados: jam nuolat reikia įveikti tą kelio tarpsnį nuo tos akimirkos, kai ją pamato, iki tol, kol atpažįsta ją tokią, kokią myli."
"jo meilės žvilgsnis negalėtų jos paguosti. Juk meilės žvilgsnis - kartu ir vienišumo žvilgsnis."
"Kai jai buvo šešiolika septyniolika metų, be galo mėgo metaforas; ar jas sugalvodavo pati, ar kur nors išgirsdavo, perskaitydavo? Visai nesvarbu: ji norėjo būti rožės kvapu, svaiginančiu kvapu, kuris užvaldo esybę; šitaip ji svajojo perbėgti visus vyrus ir, pasinaudodama jais, išbučiuoti visą žemę. Svaiginantis rožės kvapas - tai nuotykių metafora. Ši metafora pražydo ties jos pilnametystės slenksčiu tarsi romantiškas chaotiško gyvenimo pažadas, tarsi kvietimas keliauti į vyrijos pasaulį. Tačiau iš prigimties ji nebuvo moteris, gimusi tam, kad keistų meilužius, ir ši blanki, lyriška mintis užgeso netrukus po vedybų, žadėjusių jai ramų ir laimingą gyvenimą."
"Galima apgailestauti dėl savo veiksmų ar pasakytų žodžių, bet negalima apgailestauti dėl kilusio jausmo vien dėl to, kad neturi jokios galios."
"ji nusprendė esanti panaši į kiekvieną kitą moterį; ūmai jos liemenukai jai pasirodė vulgarūs ir kvailai moteriški."
"Erotizmas, kalbant komerciniais terminais, yra labai dviprasmis dalykas, nes jeigu visi geidautų erotinio gyvenimo, lygiai taip pat visi imtų jo nekęsti įžvelgdami čia visų savo nelaimių, frustracijos, savo troškimų, kompleksų ir kančių priežastį."
"-Tik įsivaizduok: gemalas, ir tasai jau yra pabudęs seksualiniam gyvenimui! Jis dar visai neturi sąmonės, jokios individualybės, dar nieko nesuvokia, tačiau jau turi seksualinį potraukį, o galbūt patiria ir malonumą. Taigi mūsų seksualumas atsiranda anksčiau už mūsų pačių sąmonę. Mūsų "aš" dar neegzistuoja, bet mūsų geidulingumas jau išryškėjęs. Tik įsivaizduok, ši mintis nustebino visus mano bendradarbius! Žiūrint į besimasturbuojantį gemalą, jų akys sudrėko nuo ašarų."
"štai egzistencijos priešprieša laikui; ir tuomet supratau, jog šis pasipriešinimas vadinamas nuoboduliu."
March 3, 2012
Gana ilgokai trukau, skaitydamas šią trumpą ir paprastą, vos šiek tiek daugiau nei 100 puslapių užimančią, knygą. Skaičiau ją, nes tai vienas garsiausių M. Kunderos kūrinių, tačiau, skirtingai, nei visos 3 iki šiol skaitytos Kunderos knygos, Tapatumas nepaliko man didelio įspūdžio. Taip tai buvo kunderiška knyga, tačiau man šioje knygoje trūko kažkokios didesnės įžvalgos ar bent jau to jausmo, kai perskaitęs knygą, tiek pasaulį, tiek save pradedi vertinti šiek tiek geriau. Jis visada mane aplankydavo po perskaityto Kunderos kūrinio. Šį kartą to nebuvo....
Nepaisant to, Tapatumas išlieka smagus ir lengvas skaitinys, puikiai tinkantis užpildyti trumpas pauzes, keliones viešuoju transportu ir pan. bet nieko daugiau....
Jeigu dėl veikėjų ir siužeto vidutiniškumo negaliu skųstis, nes tai niekada nebuvo Kunderos stiprioji vieta, tai filosofinė knygos pusė mane šiek tiek nuvylė, kadangi neperskaičiau praktiškai nieko, kas būtų tikrai įdomu...
Nepaisant to, Tapatumas išlieka smagus ir lengvas skaitinys, puikiai tinkantis užpildyti trumpas pauzes, keliones viešuoju transportu ir pan. bet nieko daugiau....
Jeigu dėl veikėjų ir siužeto vidutiniškumo negaliu skųstis, nes tai niekada nebuvo Kunderos stiprioji vieta, tai filosofinė knygos pusė mane šiek tiek nuvylė, kadangi neperskaičiau praktiškai nieko, kas būtų tikrai įdomu...
Displaying 1 - 4 of 4 reviews