What do you think?
The Fall
Jean-Baptiste Clamence is a soul in turmoil. Over several drunken nights in an Amsterdam bar, he regales a chance acquaintance with his story. From this successful former lawyer and seemingly model citizen a compelling, self-loathing catalogue of guilt, hypocrisy and alienation pours forth.
The Fall (French: La Chute) is a philosophical novel by Albert Camus. First published in 1956, it is his last complete work of fiction. The Fall explores themes of innocence, imprisonment, non-existence, and truth. In a eulogy to Albert Camus, existentialist philosopher Jean-Paul Sartre described the novel as "perhaps the most beautiful and the least understood" of Camus' books.
The Fall (French: La Chute) is a philosophical novel by Albert Camus. First published in 1956, it is his last complete work of fiction. The Fall explores themes of innocence, imprisonment, non-existence, and truth. In a eulogy to Albert Camus, existentialist philosopher Jean-Paul Sartre described the novel as "perhaps the most beautiful and the least understood" of Camus' books.
147 pages, Paperback
First published May 16, 1956
About the author
Albert Camus
984 books40.4k followersWorks, such as the novels
The Stranger
(1942) and
The Plague
(1947), of Algerian-born French writer and philosopher Albert Camus concern the absurdity of the human condition; he won the Nobel Prize of 1957 for literature.
Origin and his experiences of this representative of non-metropolitan literature in the 1930s dominated influences in his thought and work.
He also adapted plays of Pedro Calderón de la Barca, Lope de Vega, Dino Buzzati, and Requiem for a Nun of William Faulkner. One may trace his enjoyment of the theater back to his membership in l'Equipe, an Algerian group, whose "collective creation" Révolte dans les Asturies (1934) was banned for political reasons.
Of semi-proletarian parents, early attached to intellectual circles of strongly revolutionary tendencies, with a deep interest, he came at the age of 25 years in 1938; only chance prevented him from pursuing a university career in that field. The man and the times met: Camus joined the resistance movement during the occupation and after the liberation served as a columnist for the newspaper Combat.
The essay Le Mythe de Sisyphe (The Myth of Sisyphus), 1942, expounds notion of acceptance of the absurd of Camus with "the total absence of hope, which has nothing to do with despair, a continual refusal, which must not be confused with renouncement - and a conscious dissatisfaction."
Meursault, central character of L'Étranger (The Stranger), 1942, illustrates much of this essay: man as the nauseated victim of the absurd orthodoxy of habit, later - when the young killer faces execution - tempted by despair, hope, and salvation.
Besides his fiction and essays, Camus very actively produced plays in the theater (e.g., Caligula, 1944).
The time demanded his response, chiefly in his activities, but in 1947, Camus retired from political journalism.
Doctor Rieux of La Peste (The Plague), 1947, who tirelessly attends the plague-stricken citizens of Oran, enacts the revolt against a world of the absurd and of injustice, and confirms words: "We refuse to despair of mankind. Without having the unreasonable ambition to save men, we still want to serve them."
People also well know La Chute (The Fall), work of Camus in 1956.
Camus authored L'Exil et le royaume (Exile and the Kingdom) in 1957. His austere search for moral order found its aesthetic correlative in the classicism of his art. He styled of great purity, intense concentration, and rationality.
Camus died at the age of 46 years in a car accident near Sens in le Grand Fossard in the small town of Villeblevin.
Chinese 阿尔贝·加缪
Origin and his experiences of this representative of non-metropolitan literature in the 1930s dominated influences in his thought and work.
He also adapted plays of Pedro Calderón de la Barca, Lope de Vega, Dino Buzzati, and Requiem for a Nun of William Faulkner. One may trace his enjoyment of the theater back to his membership in l'Equipe, an Algerian group, whose "collective creation" Révolte dans les Asturies (1934) was banned for political reasons.
Of semi-proletarian parents, early attached to intellectual circles of strongly revolutionary tendencies, with a deep interest, he came at the age of 25 years in 1938; only chance prevented him from pursuing a university career in that field. The man and the times met: Camus joined the resistance movement during the occupation and after the liberation served as a columnist for the newspaper Combat.
The essay Le Mythe de Sisyphe (The Myth of Sisyphus), 1942, expounds notion of acceptance of the absurd of Camus with "the total absence of hope, which has nothing to do with despair, a continual refusal, which must not be confused with renouncement - and a conscious dissatisfaction."
Meursault, central character of L'Étranger (The Stranger), 1942, illustrates much of this essay: man as the nauseated victim of the absurd orthodoxy of habit, later - when the young killer faces execution - tempted by despair, hope, and salvation.
Besides his fiction and essays, Camus very actively produced plays in the theater (e.g., Caligula, 1944).
The time demanded his response, chiefly in his activities, but in 1947, Camus retired from political journalism.
Doctor Rieux of La Peste (The Plague), 1947, who tirelessly attends the plague-stricken citizens of Oran, enacts the revolt against a world of the absurd and of injustice, and confirms words: "We refuse to despair of mankind. Without having the unreasonable ambition to save men, we still want to serve them."
People also well know La Chute (The Fall), work of Camus in 1956.
Camus authored L'Exil et le royaume (Exile and the Kingdom) in 1957. His austere search for moral order found its aesthetic correlative in the classicism of his art. He styled of great purity, intense concentration, and rationality.
Camus died at the age of 46 years in a car accident near Sens in le Grand Fossard in the small town of Villeblevin.
Chinese 阿尔贝·加缪
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 19 of 19 reviews
November 3, 2018
Nuostabi knyga apie kiekvieno iš mūsų nuopolius, skirta skaityti lėtai, mėgaujantis apmąstymais apie knygoje minimas tiesas. Gili prasmė persipina su lengvais meniškais intarpais, taip knygai suteikiamos ne vien niūrios spalvos. Kamiu šedevras. Privaloma perskaityti kiekvienam.
"Šiomis naktimis, veikiau rytais, nes krentama auštant, aš išeinu ir greitai žingsniuoju palei kanalus. Blyškiam danguj plunksnų pluoštai darosi plonesni, balandžiai pakyla kiek aukščiau, virš stogų įsižiebia rausva pašvaistė, pranešdama, kad aušta nauja manojo kūrimo diena. Virš Damrako drėgnam ore suskamba pirmojo tramvajaus varpelis, skelbdamas, kad tolimiausiam pakraštyje bunda gyvenimas, gyvenimas tos Europos, kur tą pačią valandą šimtai milijonų žmonių, mano pavaldinių, sunkiai keliasi iš lovos ir eina į neteikiantį džiaugsmo darbą."
"Buvo laikas, kai kiek vieną minutę man rodėsi, kad neišgyvensiu iki kitos minutės. Taip galima šiam pasauly kariauti, imituoti meilę, kankinti savo artimą, išsidirbinėti laikraščiuose ar paprastų paprasčiausiai mezgant apkalbinėti kaimyną. Bet esti atvejų, kai gyventi toliau, vien tik gyventi toliau yra antžmogiška."
"Šiomis naktimis, veikiau rytais, nes krentama auštant, aš išeinu ir greitai žingsniuoju palei kanalus. Blyškiam danguj plunksnų pluoštai darosi plonesni, balandžiai pakyla kiek aukščiau, virš stogų įsižiebia rausva pašvaistė, pranešdama, kad aušta nauja manojo kūrimo diena. Virš Damrako drėgnam ore suskamba pirmojo tramvajaus varpelis, skelbdamas, kad tolimiausiam pakraštyje bunda gyvenimas, gyvenimas tos Europos, kur tą pačią valandą šimtai milijonų žmonių, mano pavaldinių, sunkiai keliasi iš lovos ir eina į neteikiantį džiaugsmo darbą."
"Buvo laikas, kai kiek vieną minutę man rodėsi, kad neišgyvensiu iki kitos minutės. Taip galima šiam pasauly kariauti, imituoti meilę, kankinti savo artimą, išsidirbinėti laikraščiuose ar paprastų paprasčiausiai mezgant apkalbinėti kaimyną. Bet esti atvejų, kai gyventi toliau, vien tik gyventi toliau yra antžmogiška."
February 22, 2021
“Ką daryti, kad taptum kitu? Tai neįmanoma. Tektų atsisakyti savojo aš”.
Kūrinys parašytas lyg dviejų žmonių pasikalbėjimas, tačiau kalba tik vienas ir galiausiai susidaro įspūdis, jog tai išpažintis. Pradedama iš dabarties taško, tad įvykiai pateikiami retrospektyviai ir palaipsniui daroma poelgių, norų, troškimų ir pačios sielos analizė. Pagrindinis aspektas - neįsisąmoninta kaltė, todėl skaitytojas nenoromis ima analizuoti ir save. Man patiko.
Kūrinys parašytas lyg dviejų žmonių pasikalbėjimas, tačiau kalba tik vienas ir galiausiai susidaro įspūdis, jog tai išpažintis. Pradedama iš dabarties taško, tad įvykiai pateikiami retrospektyviai ir palaipsniui daroma poelgių, norų, troškimų ir pačios sielos analizė. Pagrindinis aspektas - neįsisąmoninta kaltė, todėl skaitytojas nenoromis ima analizuoti ir save. Man patiko.
June 10, 2024
Teisingu laiku pradėjau pažintį su Albero Kamiu kūryba, nes tik dabar jo įžvalgos mane intriguoja, tik dabar sakiniuose galiu ieškoti man aktualių spalvų.
Skaitydamas šią novelę įsitikinau autoriaus talentu kurti netikėtus, išbaigtus, įtaigius žmonių portretus, savitą jų būdą ir mąstymą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje kuo puikiausiai ir net labai tiksliai sutelpa į įvairių psichologinių sutrikimų aprašą. Jei “Svetimas” negalėjau nepažinti autizmo sprektro, tai “Krytyje” atradau ribinį asmenybės sutrikimą, narcisizmą, gal net bipolinio sutrikimo užuominų.
O tuo pačiu, įvairiose situacijose, autorius skaitytoją pastato prieš veidrodį, kuriame pamatai ir savo paties ego, tuštybės, fariziejiškumo, nenuoširdumo atspindžius, ypač šiuolaikinės kartos kontekste, kuri socialinių tinklų platformose drąsiai imasi teisėjų ir visą žinančių vaidmens. Oi kaip nepatogu!
Na ir ta neįprasta dialogo forma, kurioje kalbėtojas tik vienas, o skaitytojas tampa kantriu klausytoju, praradusiu viltį įsiterpti.
Sužavėtas!
“Už laimę ir sėkmę žmonės atleidžia tik tada, kai jomis kilniaširdiškai daliniesi su jais. Bet jei nori būti laimingas, nereikia pernelyg rūpintis kitais. Padėtis be išeities.”
Skaitydamas šią novelę įsitikinau autoriaus talentu kurti netikėtus, išbaigtus, įtaigius žmonių portretus, savitą jų būdą ir mąstymą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje kuo puikiausiai ir net labai tiksliai sutelpa į įvairių psichologinių sutrikimų aprašą. Jei “Svetimas” negalėjau nepažinti autizmo sprektro, tai “Krytyje” atradau ribinį asmenybės sutrikimą, narcisizmą, gal net bipolinio sutrikimo užuominų.
O tuo pačiu, įvairiose situacijose, autorius skaitytoją pastato prieš veidrodį, kuriame pamatai ir savo paties ego, tuštybės, fariziejiškumo, nenuoširdumo atspindžius, ypač šiuolaikinės kartos kontekste, kuri socialinių tinklų platformose drąsiai imasi teisėjų ir visą žinančių vaidmens. Oi kaip nepatogu!
Na ir ta neįprasta dialogo forma, kurioje kalbėtojas tik vienas, o skaitytojas tampa kantriu klausytoju, praradusiu viltį įsiterpti.
Sužavėtas!
“Už laimę ir sėkmę žmonės atleidžia tik tada, kai jomis kilniaširdiškai daliniesi su jais. Bet jei nori būti laimingas, nereikia pernelyg rūpintis kitais. Padėtis be išeities.”
December 21, 2020
www.facebook.com/miciausknygos
Labai įdomu tai, kad visa knyga vyksta monologu. Pagrindinis veikėjas nupasakojamas kaip geros širdies žmogus, visiems padedantis ir tt. Kol vieną kartą jis netyčia pamato moters žmogžudystę, tačiau jos nesustabdo, po kurio laiko jam pradeda vaidentis balsas ir jam atrodo, kad jis blogai pasielgė, tai nusprendžia tapti blogu, eiti klystkeliais.
Antroje knygos pusėje pasakojama kaip jis lėbauja žydų kvartale. Knyga turėtų pagal viską būti įdomi, tačiau nėra, bent jau man nepatiko, visiškai netipinė Camiu knyga. Tikėjausi kažko daugiau, labiau panašaus į kitas jo knygas.
Labai įdomu tai, kad visa knyga vyksta monologu. Pagrindinis veikėjas nupasakojamas kaip geros širdies žmogus, visiems padedantis ir tt. Kol vieną kartą jis netyčia pamato moters žmogžudystę, tačiau jos nesustabdo, po kurio laiko jam pradeda vaidentis balsas ir jam atrodo, kad jis blogai pasielgė, tai nusprendžia tapti blogu, eiti klystkeliais.
Antroje knygos pusėje pasakojama kaip jis lėbauja žydų kvartale. Knyga turėtų pagal viską būti įdomi, tačiau nėra, bent jau man nepatiko, visiškai netipinė Camiu knyga. Tikėjausi kažko daugiau, labiau panašaus į kitas jo knygas.
January 2, 2021
"Kadaise mano namai buvo pilni pusiau perskaitytų knygų. Šlykštus įprotis, primenantis tuos žmones, kurie nusignybia gabaliuką žąsies kepenėlių pašteto, o likusį išmeta lauk."
April 29, 2023
Labai įdomiai pristatomas pasakojimas, kartais primenantis “Svetimą”, bet daug linksmesnis ir ironiškesnis
January 24, 2024
tobulu metu perskaityta. epic
July 19, 2021
Draugystė - ne toks paprastas jausmas. Jos sieki ilgai ir sunkiai, bet kai pasieki, nebeatsikratysi, tenka kentėti.
Būk laimingas ir teisiamas arba išteisintas, bet vargeta.
Būk laimingas ir teisiamas arba išteisintas, bet vargeta.
April 26, 2014
"Argi jums neatrodo, kad viskas tarsi išsitrynę, o akį rėžia nebūtis? Svarbiausia nė vieno žmogaus, nė gyvos dvasios! Tik mes vienudu ištuštėjusioje planetoje."
"Galima matyti sielos akimis, <...> jei jinai turi akis!"
"Įrodyti jiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai, gali tik savo mirtimi."
"Kad liautųsi tavimi abejoję, turi liautis egzistavęs."
"Aš myliu gyvenimą - štai mano tikroji silpnybė."
"Bausmė be teismo pakeliama. Beje, ji turi pavadinimą, garantuojantį mūsų nekaltumą. Jos vardas nelaimė."
"Už laimę ir sėkmę žmonės atleidžia tau tik tada, kai jomis kilniaširdiškai daliniesi su kitais. Bet jei nori būti laimingas, nereikia per daug rūpintis kitais. Padėtis be išeities. Būk laimingas ir teisiamas, arba išteisintas, bet vargeta."
"Mes visi - ypatingi atvejai. Mes visi norime dėl ko nors skųstis! Kiekvienas reikalauja, kad jį pripažintų nekaltu bet kokia kaina, net jei dėl to reiktų apkaltinti visą žmonių padermę, ir dangų."
"Banaliomis tiesomis vadinamos tokios tiesos, kurias žmogus atranda po visų kitų."
"Aš gyvenau po dvilypumo ženklu, ir patys rimčiausi mano veiksmai dažniausiai būdavo tie, į kuriuos mažiausiai gilindavausi."
"Mes negalime nustatyti greičio. Mes plaukiame, o niekas nesikeičia. Tai ne kelionė, o kažkoks sapnas."
"Kadangi jaučiau poreikį mylėti ir būti mylimas, maniau esąs įsimylėjęs. Kitaip tariant, vaidinau idiotą."
"Be žaidimo, be teatro lieka nuoga tiesa. O tiesa <...> - varginanti nuobodybė."
"Mes negalime nė apie vieną žmogų pasakyti, kad jis nekaltas, užtat neabejodami galime tvirtinti, kad visi mes kalti."
"Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą. Leiskite man pagarbiai nusijuokti. Aš laukiu jo be baimės, nes patyriau baisesnių dalykų: žmonių teismą. Šis nepripažįsta švelninančių aplinkybių, čia net geri norai tampa įkalčiu."
"Aš dabar jums pasakysiu didelę paslaptį, brangusis. Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kiekvieną dieną."
"Vienatvėje, nuovargio apimtas, lengvai pasijungti pranašu."
"Kartais geriau perpranti žmogų kuris meluoja, negu tą, kuris sako tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, apakina. Melas, priešingai - švelni prieblanda, išryškinanti kiekvieną daiktą."
"Labiausiai trukto išsisukti nuo teismo tai, kad mes pirmieji patys save teisiame."
"Galima matyti sielos akimis, <...> jei jinai turi akis!"
"Įrodyti jiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai, gali tik savo mirtimi."
"Kad liautųsi tavimi abejoję, turi liautis egzistavęs."
"Aš myliu gyvenimą - štai mano tikroji silpnybė."
"Bausmė be teismo pakeliama. Beje, ji turi pavadinimą, garantuojantį mūsų nekaltumą. Jos vardas nelaimė."
"Už laimę ir sėkmę žmonės atleidžia tau tik tada, kai jomis kilniaširdiškai daliniesi su kitais. Bet jei nori būti laimingas, nereikia per daug rūpintis kitais. Padėtis be išeities. Būk laimingas ir teisiamas, arba išteisintas, bet vargeta."
"Mes visi - ypatingi atvejai. Mes visi norime dėl ko nors skųstis! Kiekvienas reikalauja, kad jį pripažintų nekaltu bet kokia kaina, net jei dėl to reiktų apkaltinti visą žmonių padermę, ir dangų."
"Banaliomis tiesomis vadinamos tokios tiesos, kurias žmogus atranda po visų kitų."
"Aš gyvenau po dvilypumo ženklu, ir patys rimčiausi mano veiksmai dažniausiai būdavo tie, į kuriuos mažiausiai gilindavausi."
"Mes negalime nustatyti greičio. Mes plaukiame, o niekas nesikeičia. Tai ne kelionė, o kažkoks sapnas."
"Kadangi jaučiau poreikį mylėti ir būti mylimas, maniau esąs įsimylėjęs. Kitaip tariant, vaidinau idiotą."
"Be žaidimo, be teatro lieka nuoga tiesa. O tiesa <...> - varginanti nuobodybė."
"Mes negalime nė apie vieną žmogų pasakyti, kad jis nekaltas, užtat neabejodami galime tvirtinti, kad visi mes kalti."
"Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą. Leiskite man pagarbiai nusijuokti. Aš laukiu jo be baimės, nes patyriau baisesnių dalykų: žmonių teismą. Šis nepripažįsta švelninančių aplinkybių, čia net geri norai tampa įkalčiu."
"Aš dabar jums pasakysiu didelę paslaptį, brangusis. Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kiekvieną dieną."
"Vienatvėje, nuovargio apimtas, lengvai pasijungti pranašu."
"Kartais geriau perpranti žmogų kuris meluoja, negu tą, kuris sako tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, apakina. Melas, priešingai - švelni prieblanda, išryškinanti kiekvieną daiktą."
"Labiausiai trukto išsisukti nuo teismo tai, kad mes pirmieji patys save teisiame."
December 3, 2023
Šitą knygą pasiėmiau su savim į Paryžių nes po 15 metų nuo pirkimo datos ji vis dar liko neperskaityta.
Iš tikrųjų sunku ar gal nedrąsu vertinti klasikine laikomą literatūrą ir tikrai sunkiai sekėsi skaityti. O ir mano review rašomas tik po kelių mėnesių nuo perskaitymo.
Viena mintis kuri manęs vis nepaliko, tai double standards. Daug skaitau literatūros kur moterys perima pasaulį į savo rankas, bet dažnai ne pačiais geriausiais tikslais. Ir pastaruoju metu dažnai girdžiu "girlboss gaslight gatekeep" kaip empowering šūkį. Taip beskaitydama vis galvojau, kad jei pagrindinis veikėjas būtų moteris, o dar ir autorė moteris, aš pagalvočiau, kad čia yra "stick it to the patriarchy" knyga.
O čia pagrindinis veikėjas, kuris visą knygą tau, mielas skaitytojau, kabina makaronus, - vyras. Tu vis nesupranti, kodėl jis tavęs nepalieka ramybėj ir toliau sapalioja savo humble brag istorijas apie savo visiškai nesavanaudiškas geradarystes. Vis pyksti ant autoriaus, ant veikėjo dėl mizoginijos, rasistinių juokelių ir nesugebi pabaigti 100 psl knygos. Kas antram puslapyje radusi dar vieną scandalous ištrauką perskaitai kartu keliaujančioms sesėms, nes negali kentėti to viena.
Galiausiai pribaigi knygą, o gal ji tave, ir supranti, kad ši apgaulės ir narcicizmo studija, taip tave emociškai paveikusi, gal ir turi susilaukti šiokio tokio pagyrimo ir sunkia sirdimi duodi knygai 4 žvaigždutes.
Iš tikrųjų sunku ar gal nedrąsu vertinti klasikine laikomą literatūrą ir tikrai sunkiai sekėsi skaityti. O ir mano review rašomas tik po kelių mėnesių nuo perskaitymo.
Viena mintis kuri manęs vis nepaliko, tai double standards. Daug skaitau literatūros kur moterys perima pasaulį į savo rankas, bet dažnai ne pačiais geriausiais tikslais. Ir pastaruoju metu dažnai girdžiu "girlboss gaslight gatekeep" kaip empowering šūkį. Taip beskaitydama vis galvojau, kad jei pagrindinis veikėjas būtų moteris, o dar ir autorė moteris, aš pagalvočiau, kad čia yra "stick it to the patriarchy" knyga.
O čia pagrindinis veikėjas, kuris visą knygą tau, mielas skaitytojau, kabina makaronus, - vyras. Tu vis nesupranti, kodėl jis tavęs nepalieka ramybėj ir toliau sapalioja savo humble brag istorijas apie savo visiškai nesavanaudiškas geradarystes. Vis pyksti ant autoriaus, ant veikėjo dėl mizoginijos, rasistinių juokelių ir nesugebi pabaigti 100 psl knygos. Kas antram puslapyje radusi dar vieną scandalous ištrauką perskaitai kartu keliaujančioms sesėms, nes negali kentėti to viena.
Galiausiai pribaigi knygą, o gal ji tave, ir supranti, kad ši apgaulės ir narcicizmo studija, taip tave emociškai paveikusi, gal ir turi susilaukti šiokio tokio pagyrimo ir sunkia sirdimi duodi knygai 4 žvaigždutes.
July 11, 2015
"Bet kokios laisvės gale mūsų laukia nuosprendis; štai kodėl laisvė - sunki našta, ypač kai tave krečia šaltis, arba kai tau sunku, arba kai nieko nemyli."
November 23, 2020
Peržengus tam tikrą amžiaus ribą kiekvienas žmogus ima atrodyti taip, kaip nusipelnė;
Būk laimingas ir teisiamas, arba išteisintas, bet vargena;
Turtai, mielas drauge, dar nėra išteisinimas, tik bylos atidėjimas, o tau jau neblogai...;
Be žaidimo, be teatro lieka nuoga tiesa. O tiesa, mielas drauge, - varginanti nuobodybė;
Mes negalime nė apie vieną žmogų pasakyti, kad jis nekaltas, užtat neabejodami galime tvirtinti, kad visi mes kalti. Kiekvienas žmogus liudija apie visų žmonių nusikaltimus;
IRENA GAIDAMAVIČIENĖ
Žmogaus dvasinė energija išsiveržia iš paradigmų kiauto tik kūryboje. Mene nėra vietos dirbtinumui ir racionalumui. Menas padeda išvysti save tokį, koks žmogus yra Pasaulyje, Visatoje. Žmogus yra kūrėjas. Kūryba - tai jo Dievas ir kelias į jį;
Jis tiki, kad kūrybinio entuziazmo metu asmenybė neišvengiamai susiliečianti su aukščiausiomis jėgomis. A.Kamiu nuomone, kūrėjas - tai laisvasis šaulys, dieelio darbo ir energijos dėka patiriantis ir išgyvenantis būties pilnatvę. Tačiau buitiniai rūpesčiai ir aplinkinių abejingumas nuolat jam trukdo pasiekti išsvajotą laimę;
Menas, suteikiantis pasauliui pusiausvyrą, yra vienintelė reali forma, atmetanti loginę interpretaciją ir paraleliškumą išoriniam vaizdui. Menas - unikali jausmo ir dvasios vienovė, kuriai išreikšti žmonija dar nesukūrė kitokio būdo. Menas suteikia formą ir prasmę tam, ko mes dar neįvardinome, nesumodeliavome. Asmenybės dėka menas, anot A.Kamiu, papildo mūsų kasdienybę amžinumo prošvvaistėmis, padėdamas šimtmečiais vystančiam asmenybės maištui prieš alinančia kasdienybę. Menas transcenduoja, peržengia kasdieniško juslumo relaybę. Tai toks superrealumas, kuris suartina mus su būties begalybe;
A. Kamiu mene primuoju tokios transcendencijos impulsu buvo susidūrimas su mirtimi arba netektimi; šių būsenų nusakymas kaip likimo varpas priverčia atsipeikėti žmogų, apdujusį nuo kasdieninio gyvenimo smulkmenų. Tobulame pasaulyje, pasak A.Kamiu, menas būtų nereikalingas: sąmonė, atsisakiusi absurdiško netikrumo, sąčlytyje su amžina Tiesos šviesa būtų tuo, kas šiandien tik retsykias žybteli kūrybiniame procese arba transcendencijai galynėjantis su kasdienybe. Tai kūrybinis susitelkimas ieškantdvasinio tikrumo esmės;
Atsisakęs tradicinio linijinio laiko, filosofas meną paskelbė už konkretaus socilinio istoriškumo ribų. Menas negali nei pagreitinti, nei pristabdyti konkrečių istorinių įvykių eigos, jis tik suteikia visuomenei tai, ko ji dar neturi, ko dar nesuvokė, bet be ko visas jos gyvenimas ( visa jos evoliucija ) yra riedėjimas nuokalnėn. Meninko kūryba - tai apeliacija į antžmogišką sąmonę, į galutinį arba absoliutų būties tikslą, kuris pasiekiamas išsivadavus nuo žemiškojo gyvenimo;
Būk laimingas ir teisiamas, arba išteisintas, bet vargena;
Turtai, mielas drauge, dar nėra išteisinimas, tik bylos atidėjimas, o tau jau neblogai...;
Be žaidimo, be teatro lieka nuoga tiesa. O tiesa, mielas drauge, - varginanti nuobodybė;
Mes negalime nė apie vieną žmogų pasakyti, kad jis nekaltas, užtat neabejodami galime tvirtinti, kad visi mes kalti. Kiekvienas žmogus liudija apie visų žmonių nusikaltimus;
IRENA GAIDAMAVIČIENĖ
Žmogaus dvasinė energija išsiveržia iš paradigmų kiauto tik kūryboje. Mene nėra vietos dirbtinumui ir racionalumui. Menas padeda išvysti save tokį, koks žmogus yra Pasaulyje, Visatoje. Žmogus yra kūrėjas. Kūryba - tai jo Dievas ir kelias į jį;
Jis tiki, kad kūrybinio entuziazmo metu asmenybė neišvengiamai susiliečianti su aukščiausiomis jėgomis. A.Kamiu nuomone, kūrėjas - tai laisvasis šaulys, dieelio darbo ir energijos dėka patiriantis ir išgyvenantis būties pilnatvę. Tačiau buitiniai rūpesčiai ir aplinkinių abejingumas nuolat jam trukdo pasiekti išsvajotą laimę;
Menas, suteikiantis pasauliui pusiausvyrą, yra vienintelė reali forma, atmetanti loginę interpretaciją ir paraleliškumą išoriniam vaizdui. Menas - unikali jausmo ir dvasios vienovė, kuriai išreikšti žmonija dar nesukūrė kitokio būdo. Menas suteikia formą ir prasmę tam, ko mes dar neįvardinome, nesumodeliavome. Asmenybės dėka menas, anot A.Kamiu, papildo mūsų kasdienybę amžinumo prošvvaistėmis, padėdamas šimtmečiais vystančiam asmenybės maištui prieš alinančia kasdienybę. Menas transcenduoja, peržengia kasdieniško juslumo relaybę. Tai toks superrealumas, kuris suartina mus su būties begalybe;
A. Kamiu mene primuoju tokios transcendencijos impulsu buvo susidūrimas su mirtimi arba netektimi; šių būsenų nusakymas kaip likimo varpas priverčia atsipeikėti žmogų, apdujusį nuo kasdieninio gyvenimo smulkmenų. Tobulame pasaulyje, pasak A.Kamiu, menas būtų nereikalingas: sąmonė, atsisakiusi absurdiško netikrumo, sąčlytyje su amžina Tiesos šviesa būtų tuo, kas šiandien tik retsykias žybteli kūrybiniame procese arba transcendencijai galynėjantis su kasdienybe. Tai kūrybinis susitelkimas ieškantdvasinio tikrumo esmės;
Atsisakęs tradicinio linijinio laiko, filosofas meną paskelbė už konkretaus socilinio istoriškumo ribų. Menas negali nei pagreitinti, nei pristabdyti konkrečių istorinių įvykių eigos, jis tik suteikia visuomenei tai, ko ji dar neturi, ko dar nesuvokė, bet be ko visas jos gyvenimas ( visa jos evoliucija ) yra riedėjimas nuokalnėn. Meninko kūryba - tai apeliacija į antžmogišką sąmonę, į galutinį arba absoliutų būties tikslą, kuris pasiekiamas išsivadavus nuo žemiškojo gyvenimo;
January 5, 2021
“...kiek nusikaltimų padaryta vien todėl, kad žmogus negalėjo pakelti kaltės jausmo”
“Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kiekvieną dieną”
(!) “Kadangi mes negalime nuteisti kitų, iškart nenuteisdami savęs, turime apkaltinti save, kad igytume teisę teisti kitus”
(!) “Kartais yra didesnis nusikaltimas ne žudyti, o pačiam išvengti mirties”
“Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kiekvieną dieną”
(!) “Kadangi mes negalime nuteisti kitų, iškart nenuteisdami savęs, turime apkaltinti save, kad igytume teisę teisti kitus”
(!) “Kartais yra didesnis nusikaltimas ne žudyti, o pačiam išvengti mirties”
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 8, 2024
Šią knygą skaičiau n kartų. Visada randi kažką naujo sau. Tas monologas įsiskverbia į smegenis ir priverčia susimąstyti apie savo nuopolį.
“Mes privalome pradėti samprotauti iš kitos pusės, ir tada triumfuosime.”
“Mes privalome pradėti samprotauti iš kitos pusės, ir tada triumfuosime.”
April 13, 2021
Apie šią knygą skaitykite mano apžvalgoje "Svetimas. Krytis".
January 2, 2026
Kamiu galėčiau skaityt be sustojimo, nes jis suteikia tiek peno apmąstymams ir aiškiam gyvenimo pamatymui!
January 19, 2026
Nu fuck... AAAAAAA.a.a..a.a..a. kazkaip juokingai panasias knygas pasiemu pastariuoju metu. Antrininkas, netekes teises buti zmogumi ir dar sitas sutrius. Alberai.... O mano mielasis Alberai. Kaip as tave myliu ir nekenciu. Kodel esi teisiamas. Siaip kazkodel galvojau, kad Alberas biski goofy ir kad ji megsta tik zmones, kurie skaite "Svetimas" ir likina reelsus instagrame pamate jo nuotrauka. As vienas is ju (pagavot, pagavot). Siaip nesu gyvenime taip greitai issisaukes mini fast egzistencines krizes, jo cia nebuvo labai sveika knyga. Biski jauciausi nugaletas beverciant paskutini skyriu. Kaip nuliudes ir pazemintas karys verciau paskutini skyriu, begalvodamas, kad tai ka sitas obnoxious corn ballas sako yra tiesa (tai ir yra tiesa). Dziaugiuosi, kad pabaiga ironiska, bet tai taip zmogiska ir tai ir yra viltis. Tiek vilties pabaigoje nesitikejau (tai gan juokinga, like what, bet man nesvarbu, nes zinau, kad Alberas zino, kad taip pagalvosim, jis seka mane, man rodos jis mano kambaryje, as bijau, padekit aaaaaaaaa). Alberas apsaugojo zmoniu rusi viena knyga, jis musu dievas, musu isganytojas, mes paklusim tau. Siaip jeigu be nesamoniu. labai faina, knyga, nera labai maloni, bet tai atsiperka pabaigoje. Pats skaiciau is antro karto ir manau gerai, kad taip padariau. Duodu tikrai liuksa, nes this shit is real. "Samoningumas neturi galo ir, jeigu galvoji, kad matai gala, vadinasi pasimetei IR mes turime nustoti gaminti suniukiams kojines"
September 26, 2010
2023 spali perskaiciau trecia karta si kurini. Ilga laika laikiau ji vienu megstamiausiu kuriniu. Sikart ispudis bus silpnesnis. Nors temos ir mintys ir toliau islieka idomios, jos nebedaro tokio didelio ispudzio ir nebeatrodo tiek gilios, kiek atrode 17 meciui vaikinui 2010-aisiais. Gera “coming-of-age” laikotarpio knyga, taciau visgi ne pacios auksciausios kategorijos literatura.
February 28, 2020
Jėzus Kristus jautėsi kaltas dėl to, kad per jį buvo nužudyta šitiek berniukų kūdikių. Dėl to nubaudė save ir leidosi nukryžiuojamas. O šiaip, žemai kritęs į viršų nebepakilsi ir ėsi žemės dulkes.
Displaying 1 - 19 of 19 reviews