Tai romanas ne apie Saliamoną, karaliavusį beveik prieš tris tūkstančius metų; nieko bendro nėra ir su kito autoriaus gan įdomiu romanu „ Karaliaus Saliamono kasyklos‘, kurį skaičiau jaunystėje. Perskaičius knygą, suvoki, kad ji visai ne apie Saliamoną, o jauną, paieškų kupiną žmogų. Jis – pasakotojas (romanas parašytas pirmu asmeniu), tačiau senukas Saliamonas, beveik pagrindinis romano herojus (o jų knygoje ne mažai, ir visi įdomūs), užima deramą vietą, o jo veikla, įsitikinimai, gyvenimo būdas verčia susimąstyti. Veiksmas vyksta 1978 metais, bet grįžtama ir į tolimą praeitį.
Gerai knygai nebūtinos pagyros, o ši knyga būtent tokia. Tad pateiksiu tik keletą citatų.
„Kai ateidavau aplankyti kokios nors visų pamirštos senos damos, paklausti, kaip ji laikosi, ir kai paduodavau jai pono Saliamono siunčiamas dovanas, ji susijaudindavo, kartais net išsigąsdavo, lyg būtų įvykę kas nors antgamtiško. Turėdavau būti atsargus ir nesukelti pernelyg didelio džiaugsmo, nes taip netekome pono Ipolito, kuriam Saliamonas įteikė rentos iki gyvos galvos sertifikatą, ir tas iš susijaudinimo pasimirė“ – pasakotojas apie savo savanoriavimą.
„Ponas Saliamonas laikinai pavadavo Dievą, kad Jį pamokytų ir sugėdintų. Dievas, matydamas, kad kitas senas ponas apipila žmones geradarystėmis vietoj Jo, labai susijaudins, liausis būti abejingas ir parodys, kad gali kur kas daugiau nei Saliamonas. Taip Čakas aiškino pono Saliamono dosnumą ir kilnumą: tas senas pakvaišėlis nori, kad jį mylėtų. O aš mačiau tik labai seną žmogų, kuris galvoja apie kitus, nes supranta, kad jo ir jų gyvenimo dienos suskaičiuotos. Bet gal Čakas ir teisus, kai sako, kad taip ponas Saliamonas mandagiai kritikuoja dangų ir nori sukelti jam sąžinės graužatį.“ . (Čakas – pasakotojo draugas).
„Nemanau, kad panelė Kora melavo tikindama, jog turi ryšių scenos pasaulyje, manau, kad laikas prabėgo daug greičiau, nei jai atrodė, o tokiu atveju telefono numeris, kuriuo skambini, nebeatsako“. (Pasakotojui panelė Kora, kuriai 65 metai, bandė padėti padaryti artisto karjerą, nes „dabar tikrų vyrų jau nebeliko, net ir banditai tapo panašūs į verslininkus“ ).
„Kaip gaila, kad mes leidžiame išnykti tam, kas buvo, nepamėginę sulaikyti to nors trumpam...“ (Senos dainos žodžiai, vis primenami romane).
„Laiptinėje atsisėdau ir iš tolo klausiausi dainos pabaigos, o kai ji baigėsi, klausiausi tylos, ji visad dainuoja paskutinė“.
„Kai jautiesi laimingas, gyvenimas įgauna vertę, ir tada dar labiau bijai numirti“.
„Jei neturi kvailos širdies, vadinasi, išvis jos neturi“.
„Mirtingumo požiūriu nelaimingieji laimingesni už laiminguosius: iš jų gali atimti tik nelaimę“.
Klaidas daro net saliamonai. Bet tikrieji Saliamonai moka jas ištaisyti, net jei užtrunka 35-erius metus.
Romanas – ne šedevras, yra nelabai įtikinančių, net naivokų vietų, bet tai atleistina, nes lengvas humoras, kartais net graudokas, kurio kupinas romano veiksmas ir veikėjų poelgiai, autoriaus meilė netobuliems žmonėms – trūkumėlius nustelbia. Svarbiausia – nors autorius paliečia daugybę temų – jis ne per ilgas ir nenuobodus, lengvai skaitomas. Gražus jaunystės ir senatvės ryšys. Ne kiekvienoje knygoje jį randame, o ir gyvenime.
Geras rašytojas parašė gerą knygą. Nieko nuostabaus. Tad 9 balai. Bravo Romain Gary kurį laiką pabuvusiam Emiliu Ajaru.