1.5/5
Su visa pagarba tiek autorei, tiek romane aprašomoms svarbioms temoms, suprantu, kad neradau nieko naujo ar negirdėto, ką galėčiau iš Beveidžių pasiimti. Susidomėjau labiau kaip fenomenu, nei kad tikėdama, kad pakeis mano gyvenimą, tačiau atrodo, kad gal suklysta, pozicionuojant kaip romaną suaugusiems, ne paaugliams? Arba suklysta vadinant tai romanu, ne savigalbos knyga? Temos čia reikalingos, nei norėčiau, nei galėčiau prie jų kibti – savęs priėmimas, būtinieji pokyčiai, toksiški santykiai, slut-shameinimas ir kiti reikalai. Bet viskas taip paviršiumi, taip akivaizdžiai, on the nose, taip iš socialinio plakato paaugliams, kad jei skaitai kaip literatūrą, ne kaip kokią mokomąją ar įkvepiančią medžiagą, sunku laikyti tai kūriniu, tvirtai stovinčiu ant savų kojų. O jei autorė būtų nežinoma, atrodo, kad gal „Beveidžiai“ praslystų nepastebėti, o gal susilauktų ir dar rimtesnės kritikos. Dabar sunku atriboti Beatą aktyvistę, daug pokyčių iniciavusią, nuo Beatos „Beveidžių“ autorės. Nei vienos tų Beatų nesinori įžeisti, bet atrodo, kad pastaroji pataikauja masinei auditorijai, o ne bando išlipti iš komforto zonos.
Veikėjai neišskirtiniai, stereotipiški – ne be priežasties, žinoma. Tikriausiai siekiama, kad kuo didesnė žmonių grupė rastų, su kuo susitapatinti, todėl jie kenčia nuo visų problemų, kurios pasitaiko dažniausiai, o ir taip melodramatiškai, net ne metaforiškai, kad niekas tarp eilučių nepasislėptų. Visi veikėjai nesiskiria savo balsais, todėl keičiasi tik skyrių pavadinimai ir aplinkybės, bet ne tonas ar stilius – net dialoguose. Kad įkvėptų, dar ir visų problemos sprendžiasi (ir skaitosi) žaibo greičiu, o vietomis, mano akimis, dar ir tiesiog (per) patogiai, todėl problematiškai, nors būtent problemų sprendimą ir siekiama pasiūlyti. Kodėl moteris, norinti nebebūti vyrų žaisliuku, nepadaro absoliučiai jokios pertraukos pereidama iš toksiškų santykių į kitus? Kodėl jos „ilgai ir laimingai“ vis tiek yra būtinai su ką tik atrastu vyru, nors rodoma, kad ji bando atgauti savarankiškumą, išmokti gyventi su savimi? Suprantu metaforą, bet kodėl tik aklas vyras gali pamilti merginą be veido? Atrodo, kad autorė rašo taip, kaip žmonėms patiktų, todėl ant nugarėlės esantis sulyginimas su Rooney apskritai padaro meškos paslaugą. Kur kas labiau sudomintų nepatogus, tikrai Rooney‘iškas kūrinys, toks, kuriame veikėjams nebegėda, kurie ieško savęs žmogiškai, ne stereotipiškai. Idėja graži – deja, šį kartą tik tiek.