O kartais viršeliai neapgauna. Nežinau kas būtent, bet šis viršelis man šiek tiek sufleravo apie (kaip kolegė pasakytų) bobšišką romaną. Na a la suprask: nerimtą, bet intriguojantį, paviršutinišką pasakojimą, kurį vertinti literatūriškai turbūt kad neapsimoka, nes paprasčiausiai neverta gaišti laiko. Tai su didžiu liūdesiu pranešu, kad istorija apie visai ne "bobšišką" Marija Kiuri yra būtent tokia, kaip keliomis eilutėmis viršuj aš aprašiau. Visgi, nemaniau, kad toks vardas pasitarnaus kažkam lėkšto.
Na blogai čia buvo, blogai: tokia stipri ir išskirtinė asmenybė buvo patupdyta į tokį paprastą vaidmenį, į tokią netikrą moterėlę, kuri savo vyrą šaukia meškinu ir kitais saldžiais žodeliais, tokio kritinio mąstymo žmogus tapo kvailokai naiviu personažu. Tiek daug pasauliui padarytų darbų buvo apkaišyti kažkokiais plepalais ir banaloka beletristika. Literatūriškas statinys buvo silpnas ne tik dialoguose, kai kurie autorės sprendimai buvo net labai neįtikinami, romano sumanymas ir istorijos perteikimas stokojo logikos ir nuoseklumo.
Bet, o bet - aš gi esu ta, kuri visada kažką pasiima gero! Aš googlinau, goolinau apie Kiuri, jos dukteris, aš googlinau apie radį, polonį, aš buvau priversta atsiminti, kas yra chemijos mokslas ir su kuo jis ten valgomas. Dar pagalvojau, kad toks paprastas, lengvai skaitomas, nesudėtingas romanas galbūt galėtų būti neblogas įrankis jaunąjai auditorijai sudominti, ypač norint praplėsti žinias apie svarbias visam pasauliui asmenybes, mokslo, ir ypač, žinoma, chemijos reikšmę, galėtų tapti nebloga įžanga, kalbant apie cheminius ginklus, taip gąsdinančius mus šiandien.
Negaliu sakyti, kad gailiuos perskaičiusi - visgi sužinojau naujų dalykų, tačiau literatūrine prasme, dėl manęs - tokių romanėlių galėtų ir nebūti.