What do you think?
Rate this book
Mirę irgi šoka
Knyga apie moterį su daugybe veidų: tvarkinga žmona ir motina, kitos moters meilužė, beprotė už sienos, keistuolė, vaikštanti į svetimų žmonių laidotuves...
Civilizacija ją prijaukina, bet lanko keisti sapnai ir vizijos. Atsidavusi erosui ir per neįprastus poelgius ji priartėja prie pavojingos ribos. Mirtis visada šalia. Gyvenimas – kita mirties pusė.
Civilizacija ją prijaukina, bet lanko keisti sapnai ir vizijos. Atsidavusi erosui ir per neįprastus poelgius ji priartėja prie pavojingos ribos. Mirtis visada šalia. Gyvenimas – kita mirties pusė.
- GenresShort StoriesFiction
144 pages, Paperback
First published January 1, 2022
3 people are currently reading
94 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 35 reviews
December 31, 2023
Turbūt nepasakysiu nieko netikėto – apsakymų rinkinys, kalba labai graži ir švari, vaizdiniai įtikinantys ir kaip reikiant "pašlykštinantys". Atrodo, kad kiekviename apsakyme autorė itin tikroviškai aprašo kokią situaciją (kempingas, butas rajone, slidinėjimas kurorte...), o tada sugalvoja, ką labiausiai tabuizuoto joje sulaužyti.
Skaitydama vis variau galvoje diskusijas apie mūsų lūkesčius lietuvių literatūrai:
Taip, daug tamsios erotikos su gana atgrasiais vaizdiniais, bet o ką – Vakaro nejauka daro tą patį ir visiems patiko, o kodėl ši knyga sukėlė daugiau pasipiktinimo? Nes lietuvėms nedera?
Pokalbiuose apie mūsų literatūrą vis pasigirsta poreikis išsivaduoti iš kaimo – bet štai apsakymas "Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės" man taip surezonavo, tie kaimo prūdai, čiobreliai, atžagariai draugiškos kaimynės, lango tamsoje atsispindintis tavo veidas... Tame kontekste miesto aprašymas bent jau man iškrito kaip kažkoks nenatūralus:
Galvojau – koks čia miestas? Negi Vilnius? Tada galvojau – o gal aš pati turiu išankstinių nusistatymų miesto ir kaimo vaizdiniams?
Kas išsiskyrė ir tikrai patiko, tai nuostabiai aprašyta kasdienybės irimo atmosfera, prieblanda, kuri tik išryškina, kaip viskas trupa, genda, mirinėja, o herojės praranda viltį kovoti su nesibaigiančia entropija, taigi užuot plovisios indus ir skambinusios santechnikui, pasirenka prie tos entropijos prisidėti, ardydamos ir gadindamos save ir kitus.
Skaitydama vis variau galvoje diskusijas apie mūsų lūkesčius lietuvių literatūrai:
Taip, daug tamsios erotikos su gana atgrasiais vaizdiniais, bet o ką – Vakaro nejauka daro tą patį ir visiems patiko, o kodėl ši knyga sukėlė daugiau pasipiktinimo? Nes lietuvėms nedera?
Pokalbiuose apie mūsų literatūrą vis pasigirsta poreikis išsivaduoti iš kaimo – bet štai apsakymas "Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės" man taip surezonavo, tie kaimo prūdai, čiobreliai, atžagariai draugiškos kaimynės, lango tamsoje atsispindintis tavo veidas... Tame kontekste miesto aprašymas bent jau man iškrito kaip kažkoks nenatūralus:
Miestas su pasimėgavimu rijo auką savo nakties mišioms – vypsodamas seno ištvirkėlio grimasom; jam tai kas, sprokit skysčius, šniaukškit miltelius, kopuliuokitės patvinusios kanalizacijos dvoke – lietūs pylė ištisas savaites, požeminiai vandenys pakilo, skleisdami nuotakų smarsą.
Galvojau – koks čia miestas? Negi Vilnius? Tada galvojau – o gal aš pati turiu išankstinių nusistatymų miesto ir kaimo vaizdiniams?
Kas išsiskyrė ir tikrai patiko, tai nuostabiai aprašyta kasdienybės irimo atmosfera, prieblanda, kuri tik išryškina, kaip viskas trupa, genda, mirinėja, o herojės praranda viltį kovoti su nesibaigiančia entropija, taigi užuot plovisios indus ir skambinusios santechnikui, pasirenka prie tos entropijos prisidėti, ardydamos ir gadindamos save ir kitus.
August 6, 2022
Kaip čia pasakius. Rašo gerai ir įdomiai, bet šita jos tamsa ne man, ačiū, savos užtenka. Be to kai kas pasirodė pritempta vardan elementaraus šokiravomo/epatavimo and that's just nope.
March 19, 2025
Apsakymams savo širdy turiu altorėlį. Jį myliu ir stengiuosi dažnai lankyti. Labai norėjau, kad ir šis rinkinys tame altorėlyje atsirastų. Bet jau pirmas apsakymas ("Berniukas spintoje") mano planus sujaukė. Beje, link pabaigos jie ėjo geryn, bet kažkaip ėjo ir praėjo. Nepričiupo manęs Eglės istorijos. Nors ta tamsa - mano ir man.
Ir dar. Man patinka frangmentiškumas, bet (ir vėl) daugumoje apsakymų man jis pasirodė per daug pabiras. Tik pasijusdavau kabinama ir čia pat likdavau apleista. Man rods, įsivariau kažkokį nepasitikėjimą autore "/ O ir ta erotika vietom man taip pritemta/nereikalinga atrodė.
Patiko kalba, čiut čiut matomi/jaučiami tarpapsakyminiai ryšiai ir, žinoma, tamsa. Atsiprašau už pasikartojimą.
Aut. Esther Sarto
Ir dar. Man patinka frangmentiškumas, bet (ir vėl) daugumoje apsakymų man jis pasirodė per daug pabiras. Tik pasijusdavau kabinama ir čia pat likdavau apleista. Man rods, įsivariau kažkokį nepasitikėjimą autore "/ O ir ta erotika vietom man taip pritemta/nereikalinga atrodė.
Patiko kalba, čiut čiut matomi/jaučiami tarpapsakyminiai ryšiai ir, žinoma, tamsa. Atsiprašau už pasikartojimą.
Aut. Esther Sarto
May 23, 2022
Šią knygą norėjau perskaityti vien dėl labai prieštaringų atsiliepimų. Ir ją perskaičiusi, tikrai suprantu, kodėl taip yra. Knyga vos pusantro šimto puslapių ir joje net trylika novelių. O jose tiek daug nepatogių temų, nuo motinystės plačiąja prasme iki tarpusavio santykių. Sakytumėt, kas čia nepatogaus, kaip ir viskas aišku. Tad neriam giliau.
MOTINYSTĖ
Kodėl sakau plačiąja prasme? Nes motinystės tema reiškia ne tik vaikų ne/turėjimą, o taipogi ir svarstymą, ar jų reikia, norisi, o galbūt net reiktų nėštumą nutraukti? Ilgesys ankstesnio gyvenimo, dar prieš vaikus, nenoras paleisti esamos dabarties be vaikų, todėl vienintelė išeitis – išvalymas. O kur dar vaikystės traumos ir paveiktas pats šeimos supratimas arba toks vaiko ir būtent mergaitės norėjimo apsėdimas, kad tai net virsta į maniją ir vyras reikalingas tik funkcijai atlikti. Visa tai ir dar daugiau kai kur tiesiogiai, o kai kur tik užuobėgomis pamini Eglė Frank.
SANTYKIAI
O čia jų būta kuo įvairiausių. Dažniausiai moteris tiesiog būdavo nepatenkinta esama padėtimi ir jai vis kildavo kone egzistenciniai apsvarstymas kas kaip ir kodėl. Atskirai galėčiau paminėti ir homoseksualumą, nes net keliose novelėse buvo merginų pora. Bet vėlgi, jis toks natūralus ir neakcentuotas, kad tai labiau faktas, o ne pagrindinis akcentas. Tai man ir patiko, nes tas nenoras įsipareigoti, ieškojimas trumpalaikių santykių ar ilgesys ankstesnio partnerio būdingas visiems.
Šios novelės man pasirodė tokios trumpos, kad kartais net nesuspėdavau įsitraukti, o žiūrėk, jau ir baigėsi. Kai kurios būtų galėjusios tapti atskiromis knygomis ir tikrai aš jas skaityčiau. Vienos man patiko mažiau, kitos daugiau, vienos privertė nuobodžiauti, kitos aikčioti iš nuostabos ir neatsitraukti nei sekundei. Nors knyga vadinasi „Mirę irgi šoka“, nepasakyčiau, kad mirties tema čia pagrindinė, nors jos tikrai būta. Gal man ji tiesiog nepasirodė aktuali ar artima, tad už jos pati ir nesikabinau. O grįžtant prie atsiliepimų, aš būčiau ta, kuriai knyga tikrai patiko ir rekomenduos ją kitiems.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
MOTINYSTĖ
Kodėl sakau plačiąja prasme? Nes motinystės tema reiškia ne tik vaikų ne/turėjimą, o taipogi ir svarstymą, ar jų reikia, norisi, o galbūt net reiktų nėštumą nutraukti? Ilgesys ankstesnio gyvenimo, dar prieš vaikus, nenoras paleisti esamos dabarties be vaikų, todėl vienintelė išeitis – išvalymas. O kur dar vaikystės traumos ir paveiktas pats šeimos supratimas arba toks vaiko ir būtent mergaitės norėjimo apsėdimas, kad tai net virsta į maniją ir vyras reikalingas tik funkcijai atlikti. Visa tai ir dar daugiau kai kur tiesiogiai, o kai kur tik užuobėgomis pamini Eglė Frank.
SANTYKIAI
O čia jų būta kuo įvairiausių. Dažniausiai moteris tiesiog būdavo nepatenkinta esama padėtimi ir jai vis kildavo kone egzistenciniai apsvarstymas kas kaip ir kodėl. Atskirai galėčiau paminėti ir homoseksualumą, nes net keliose novelėse buvo merginų pora. Bet vėlgi, jis toks natūralus ir neakcentuotas, kad tai labiau faktas, o ne pagrindinis akcentas. Tai man ir patiko, nes tas nenoras įsipareigoti, ieškojimas trumpalaikių santykių ar ilgesys ankstesnio partnerio būdingas visiems.
Šios novelės man pasirodė tokios trumpos, kad kartais net nesuspėdavau įsitraukti, o žiūrėk, jau ir baigėsi. Kai kurios būtų galėjusios tapti atskiromis knygomis ir tikrai aš jas skaityčiau. Vienos man patiko mažiau, kitos daugiau, vienos privertė nuobodžiauti, kitos aikčioti iš nuostabos ir neatsitraukti nei sekundei. Nors knyga vadinasi „Mirę irgi šoka“, nepasakyčiau, kad mirties tema čia pagrindinė, nors jos tikrai būta. Gal man ji tiesiog nepasirodė aktuali ar artima, tad už jos pati ir nesikabinau. O grįžtant prie atsiliepimų, aš būčiau ta, kuriai knyga tikrai patiko ir rekomenduos ją kitiems.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
July 2, 2024
Išties labai patiko. Taip, tamsu, vietom glitu ir pavojinga, bet aš stebėtinai konteininau tai. Be galo kokybiškas tekstas, žodis organiškai nulietas. Vertinga literatūra. Beje, tokia gal ivanauskaitiška.
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
March 28, 2023
Kirba įtarimas, kad daliai neigiamų atsiliepimų įtakos turėjo sena gera mizoginija (ir šlakelis homofobijos). Jei į tamsias savasties gelmes nertų vyras – plotų katučių atsistoję; kadangi autorė ir pasakotoja moteris, tarytum automatiškai žiūrima su panieka, iš aukšto.
Mirę irgi šoka – stiprus prozos rinkinys. Vaizdingas, kinematografiškas, jusliškas. Ne visos novelės vienodai ryškios, bet tų įspūdį paliekančių daug. Norisi išskirti “Sniegą”, “Šlovinimo mišias” ir “Pabėgusio briedžio metą”. Tiesa, dažnai atrodo, kad kūrinys tik įsibėgėjęs nutrūksta. Bet patiko, kad čia tiek daug ir tokio įvairaus moteriškumo, tiek daug gyvybiškumo ir šalia jo koja kojon žengiančios mirties. Gal šiek tiek abejojau dėl pasirinkto žodyno (vadinti tamponą “stamantriu svetimkūniu” yra... pasirinkimas), kita vertus, apstu nuostabių frazių ir labai taiklių įžvalgų.
Mirę irgi šoka – stiprus prozos rinkinys. Vaizdingas, kinematografiškas, jusliškas. Ne visos novelės vienodai ryškios, bet tų įspūdį paliekančių daug. Norisi išskirti “Sniegą”, “Šlovinimo mišias” ir “Pabėgusio briedžio metą”. Tiesa, dažnai atrodo, kad kūrinys tik įsibėgėjęs nutrūksta. Bet patiko, kad čia tiek daug ir tokio įvairaus moteriškumo, tiek daug gyvybiškumo ir šalia jo koja kojon žengiančios mirties. Gal šiek tiek abejojau dėl pasirinkto žodyno (vadinti tamponą “stamantriu svetimkūniu” yra... pasirinkimas), kita vertus, apstu nuostabių frazių ir labai taiklių įžvalgų.
June 2, 2022
ne kartą esu sau sakiusi, kad nelauk ir nesitikėk fanfarų, ir vis tiek pasimaunu.
man trūksta iš(si)pildymo nors visos moterys tokios pilnos...
man trūksta iš(si)pildymo nors visos moterys tokios pilnos...
August 5, 2024
Myliu! Daugiau tokių knygų, lietuvaitės turi visa ko reikia tokiai tamsiai kūrybai.
***
Gaivališka ir pirmapradė, archajiška ir gili tamsa veržiasi lauk iš autorės tekstų. Pagiriamasis žodis viršeliui, kuris toks pat daugialypis, kaip ir pačios mintys sudėtos viduje. Odė moterystei, autorefleksija, man pasirodė tokia artima ir lipniai sava, gal todėl, kad su autore esame gimusios tame pačiame dešimtmetyje, jos vartojama leksika, paskiri žodžiai šiuolaikiniams gali būti nesuprantami, man yra savi ir pažįstami. Net prietarai įaugę į kraują tokie pat. Tai nėra kažkoks personažių santykis su kitais, tai labiau savęs pačios pažinimas kiekvienoje tų personų ir analitinis stebėjimas iš šono, lyg leidimas pasimatuoti visus tuos kostiumus. Dauguma jų tiko lyg nulieti, kiti privertė susigūžti pamačius save veidrodyje ir atpažinus.
Galimai skaityčiau dar kartą ir dar, kad ta vidinė tamsa vėl nutvilkytų jusles, kas kart vis kitaip. Labiausiai patiko kasa, jaučio širdys ir novelė apie briedį.
".. nes tu esi jo kūnas, jo tęsinys. Simbiozė nebenutraukiama amžiams."
***
Gaivališka ir pirmapradė, archajiška ir gili tamsa veržiasi lauk iš autorės tekstų. Pagiriamasis žodis viršeliui, kuris toks pat daugialypis, kaip ir pačios mintys sudėtos viduje. Odė moterystei, autorefleksija, man pasirodė tokia artima ir lipniai sava, gal todėl, kad su autore esame gimusios tame pačiame dešimtmetyje, jos vartojama leksika, paskiri žodžiai šiuolaikiniams gali būti nesuprantami, man yra savi ir pažįstami. Net prietarai įaugę į kraują tokie pat. Tai nėra kažkoks personažių santykis su kitais, tai labiau savęs pačios pažinimas kiekvienoje tų personų ir analitinis stebėjimas iš šono, lyg leidimas pasimatuoti visus tuos kostiumus. Dauguma jų tiko lyg nulieti, kiti privertė susigūžti pamačius save veidrodyje ir atpažinus.
Galimai skaityčiau dar kartą ir dar, kad ta vidinė tamsa vėl nutvilkytų jusles, kas kart vis kitaip. Labiausiai patiko kasa, jaučio širdys ir novelė apie briedį.
".. nes tu esi jo kūnas, jo tęsinys. Simbiozė nebenutraukiama amžiams."
June 10, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Savotiškai įdomi knygos, kurioje pasakojamos vienos istorijos patiko kitos visiskai nesudomino. Skaitėsi lengvai, greitai, tačiau knyga nepalietė, nesujaudino taip, kad galėčiau rekomenduoti, ar kad prisiminčiau kaip įdomią.
Jei norima lengvo vasaros skaitinio pats tas, bet jei mėgstate ieškoti, kažko paslėpto, ar skaityti tarp eilučių, viso to nėra.
www.facebook.com/miciausknygos
Savotiškai įdomi knygos, kurioje pasakojamos vienos istorijos patiko kitos visiskai nesudomino. Skaitėsi lengvai, greitai, tačiau knyga nepalietė, nesujaudino taip, kad galėčiau rekomenduoti, ar kad prisiminčiau kaip įdomią.
Jei norima lengvo vasaros skaitinio pats tas, bet jei mėgstate ieškoti, kažko paslėpto, ar skaityti tarp eilučių, viso to nėra.
August 5, 2024
„Motina neprarado vilties, kad būsiu graži. Grožis buvo mano paskutinis šansas užkariauti jos širdį, tapti jos kraujo. Bet pamažėl, diena iš dienos virtau į peraugusią nerangią mergaitę ilgom, ištįsusiom rankom, putniais žandais, panašesnė į tėvą, nei į ją. Kartais man atrodė, kad motina nekenčia mūsų abiejų. Tarsi abu būtume padarę jai kažką neatitaisomo ir tai dabar liudijo mūsų išvaizda – prikišamai netobula“.
Tokių citatų knygoje begalė, visų nepaminėsi.
Atostogas pradėjau su šia daužta knyga. Taip, net nežinau kaip kitaip pavadinti, nes žodžiai „bloga“ ar „gera“ jai apibūdinti netinka.
Labiausiai patikę apsakymai – „Pasimatymas“, „Šlovinimo mišios“, „Mirę irgi šoka“, „Siuntinys“ ir „Aš esu Romka“. Greičiausiai todėl, kad jie kabino tas tamsias sielas stygas, lyg primindami, kad grojame tą pačią melodiją. „ Aš esu Romka“, - aš irgi užaugau būtent tokiame Vilniuje ir mačiau jį būtent tokį. „Siuntinys“ įvardino visas mano baimes garsiai. „Mirę irgi šoka“ greičiausiai čia aš ir man vėl devyniolika. Kiti, mažiau patikę, greičiausiai tiesiog nėra artimi ar aktualūs.
Anyway, knyga patiko, jei 144 puslapiai sukėlė daugiau minčių ir jausmų, nei žodžių kiekis knygoje. Nežinau, ar čia trūkumas, bet knyga labai lėto skaitymo, norisi ją kramtyti po truputį, įsijausti į kiekvieną sakinį. O iš minusų, vietomis nebuvo labai įdomu skaityti.
Ir tai, kad knygoje dominuoja moterys, riebiausias pliusas. Jos tokios artimos, lyg iš pažįstamųjų tarpo, bet tuo pačiu metu nuogos ir tikros.
Tokių citatų knygoje begalė, visų nepaminėsi.
Atostogas pradėjau su šia daužta knyga. Taip, net nežinau kaip kitaip pavadinti, nes žodžiai „bloga“ ar „gera“ jai apibūdinti netinka.
Labiausiai patikę apsakymai – „Pasimatymas“, „Šlovinimo mišios“, „Mirę irgi šoka“, „Siuntinys“ ir „Aš esu Romka“. Greičiausiai todėl, kad jie kabino tas tamsias sielas stygas, lyg primindami, kad grojame tą pačią melodiją. „ Aš esu Romka“, - aš irgi užaugau būtent tokiame Vilniuje ir mačiau jį būtent tokį. „Siuntinys“ įvardino visas mano baimes garsiai. „Mirę irgi šoka“ greičiausiai čia aš ir man vėl devyniolika. Kiti, mažiau patikę, greičiausiai tiesiog nėra artimi ar aktualūs.
Anyway, knyga patiko, jei 144 puslapiai sukėlė daugiau minčių ir jausmų, nei žodžių kiekis knygoje. Nežinau, ar čia trūkumas, bet knyga labai lėto skaitymo, norisi ją kramtyti po truputį, įsijausti į kiekvieną sakinį. O iš minusų, vietomis nebuvo labai įdomu skaityti.
Ir tai, kad knygoje dominuoja moterys, riebiausias pliusas. Jos tokios artimos, lyg iš pažįstamųjų tarpo, bet tuo pačiu metu nuogos ir tikros.
July 6, 2023
nuo ko čia dabar pradėti. gal nuo dabar ne dėl gerų priežasčių bangą pagavusio serialo The Idol, kurį režisavo žymus Euphoria režisierius Sam Levinson ir prie kurio kūrimo daug prisidėjo mūsų mylimas heartless Abel iš The Weeknd. Tai va, noriu per The Idol pakalbėti apie Mirę irgi šoka, nes įžvelgiu čia daug panašumų. The Idol sakosi esantis serialas, atskleidžiantis tamsiąją buvimo moterimi pusę, nagrinėjantis jaunos moters traumą, jos troškimą siekti tobulumo visus iki vieno mindžiojančiame popmuzikos versle. bet tada tu įsijungi žiūrėti serialo ir taip, jis atrodo labai gražus, nes kur jau kur, o kinematografijoje Sam Levinson daug nusimano, bet visa kita atrodo taip tuščia, taip nejauku, taip fetišizuota, kad net nebeįmanoma suprasti, ką tas serialas bando padaryti. ir net nebūtinai reikia kažką daryti, vis dėlto sudominti žiūrovą yra svarbu, bet to šis serialas nesugeba (nepabaigiau net viso sezono, o jis pilnas ir taip neišėjo, nes buvo nutrauktas.)
tą patį manau ir apie šį trumpų istorijų rinkinį. istorijos apie moteris, kuriose glūdi tamsa. kur tos moterys? kur ta tamsa? ar ji kažkoks abstraktas, ar kažkas, kas turėtų būti protu suvokiama? ar tamsa yra tiesiog skambus žodis? ar visos moterys yra viena ir ta pati? nes taip atrodo. viskas apie moteris, bet nė viena iš jų nėra išpildyta. žinot, kai visi pyksta ant Murakami, nes nors jis gražiai ir fainai rašo, bet vis sugeba įmesti visokių sekso scenų, kurios nei į tvorą, nei į mietą, o apibūdindamas moteris visada be išimties prabyla papie jų papus. tai kiekvienoje istorijoje be išimties čia yra kažkokia sekso scena. aš galiu spėti, kad taip yra bandoma nagrinėti moters seksualumą, bet kas iš to išeina, tai labai garsus pokšt pirdalas, kai moterys lieka fetišizuojamos nežinia kam, bet kažkam, veikiausiai vyrui, stebint. (kalbu apie internalizuotą vidinę vyro akį moteryje.) sekso scenos galėjo būti kitaip padarytos, ypač tos, kuriose dalyvauja dvi moterys, nes jos labiausiai fetišizavo moterų santykius, o man buvo labai nemalonu skaityti, nes bent jau lietuvių literatūroje jaučiuosi saugi, kad safiškas seksas nebus kažkoks fetišas hetero moterims, deja, čia nelikau nuo to apsaugota. visos moterys čia žiauriai visko nekenčia, serga kažkokia depresija, kenčia nuo internalizuotos mizoginijos, labai jau nemėgsta vaikų, kad net taip keista pasidaro, o vyrai irgi jų gyvenime kažkokie nupezę.
na va, apie veikėjus išsiliejau, dabar apie pačias istorijas. trylika gražus skaičius, bet aš tikrai manau, kad pirmosios istorijos šiame rinkinyje neturėtų būti, nes ji visiškai nesusijusi su tuo, kas pasakojama kitose. nors visų istorijų siužetai buvo skirtingi, kažkodėl jos vis tiek labai panašios pasidarė ir mano galvoje susiliejo į vieną. iš tikrųjų ši knyga tokia trumputė, bet perskaityti ją prireikė didelių pastangų, nes ji paprasčiausiai buvo nuobodoka ir niekuo neužkabino.
buvau sadistiškai džiugiai nusiteikusi perskaityti tamsių istorijų apie tamsias moteris, kadangi man tokios istorijos baisiai patinka (esu didelė Jenny Hval, Han Kang, Mona Awad, Ottessa Moshfegh ir Yoko Ogawa fanė), bet likau nieko to negavusi. sunku patikėti, kad tai viena iš vos kelių prozos knygų, pretenduojančių laimėti geriausios metų knygos rinkimus, nes joje, deja, daug visko pro šalį prasviesta.
tą patį manau ir apie šį trumpų istorijų rinkinį. istorijos apie moteris, kuriose glūdi tamsa. kur tos moterys? kur ta tamsa? ar ji kažkoks abstraktas, ar kažkas, kas turėtų būti protu suvokiama? ar tamsa yra tiesiog skambus žodis? ar visos moterys yra viena ir ta pati? nes taip atrodo. viskas apie moteris, bet nė viena iš jų nėra išpildyta. žinot, kai visi pyksta ant Murakami, nes nors jis gražiai ir fainai rašo, bet vis sugeba įmesti visokių sekso scenų, kurios nei į tvorą, nei į mietą, o apibūdindamas moteris visada be išimties prabyla papie jų papus. tai kiekvienoje istorijoje be išimties čia yra kažkokia sekso scena. aš galiu spėti, kad taip yra bandoma nagrinėti moters seksualumą, bet kas iš to išeina, tai labai garsus pokšt pirdalas, kai moterys lieka fetišizuojamos nežinia kam, bet kažkam, veikiausiai vyrui, stebint. (kalbu apie internalizuotą vidinę vyro akį moteryje.) sekso scenos galėjo būti kitaip padarytos, ypač tos, kuriose dalyvauja dvi moterys, nes jos labiausiai fetišizavo moterų santykius, o man buvo labai nemalonu skaityti, nes bent jau lietuvių literatūroje jaučiuosi saugi, kad safiškas seksas nebus kažkoks fetišas hetero moterims, deja, čia nelikau nuo to apsaugota. visos moterys čia žiauriai visko nekenčia, serga kažkokia depresija, kenčia nuo internalizuotos mizoginijos, labai jau nemėgsta vaikų, kad net taip keista pasidaro, o vyrai irgi jų gyvenime kažkokie nupezę.
na va, apie veikėjus išsiliejau, dabar apie pačias istorijas. trylika gražus skaičius, bet aš tikrai manau, kad pirmosios istorijos šiame rinkinyje neturėtų būti, nes ji visiškai nesusijusi su tuo, kas pasakojama kitose. nors visų istorijų siužetai buvo skirtingi, kažkodėl jos vis tiek labai panašios pasidarė ir mano galvoje susiliejo į vieną. iš tikrųjų ši knyga tokia trumputė, bet perskaityti ją prireikė didelių pastangų, nes ji paprasčiausiai buvo nuobodoka ir niekuo neužkabino.
buvau sadistiškai džiugiai nusiteikusi perskaityti tamsių istorijų apie tamsias moteris, kadangi man tokios istorijos baisiai patinka (esu didelė Jenny Hval, Han Kang, Mona Awad, Ottessa Moshfegh ir Yoko Ogawa fanė), bet likau nieko to negavusi. sunku patikėti, kad tai viena iš vos kelių prozos knygų, pretenduojančių laimėti geriausios metų knygos rinkimus, nes joje, deja, daug visko pro šalį prasviesta.
March 23, 2022
Nesu objektyvi, pažįstu autorę. Jei aptakiai: buvo kas labai patiko, buvo ir to, dėl ko abejoju. Bet manau, kad ji turi toliau rašyti. Būtinai.
July 24, 2024
4.5⭐️ patiko, kažkas kitokio ir Labai įtraukiančio. Būčiau nesupykusi jeigu istorijų būtų buvę daugiau.🙃
June 27, 2024
Pirma buvo tuštuma, o tada moteris.
Kitaip tariant, vėliau radosi forma, rūbas. Dar tiksliau:
tarsi skanautum Viktorijos išburtus vienos moters devynis gyvenimus, kur “Berniukas spintoje” nežinia ko čia atsibeldė. Gal jis tik pirmąjame ir nežino, prie ko šlietis?
Kad ir kaip ten būtų, kalbame apie literatūrą, o tai nelengva. Mat tokiais atvejais randasi sluoksniai, tenka pasirinkti.
Nežinau, labiau egocentriška ar vis tik sąžininga pradėti nuo savęs. Nuo savojo nustebimo, kad atgarsiai apie knygą tokie kontrastingi. Būtent dėl pastarųjų daug nesitikėjau, gal net būčiau nepasivarginusi knygos įsigyti, jei ne @panele_zi, it kokia pati lemtis, kuri man ją įteikė. Tad skaitau ir suprantu, kad autorė turi didelį talentą parodyti, atskleisti. Pajaučiu, atpažįstu, būnu kartu. Ir tada randasi klausimas, kodėl tiek daug neatpažinusių? Nuoširdžiai nesuprantu. Ar tai laiko ir erdvės koordinatės, kuriose augau? O gal kad gyvenu su psichiatru ir ta tamsa visad pulsuoja kažkur šalia. Gal todėl man nebelieka “nu kaip šitaip”, gal todėl norisi žengti toliau ir kvestionuoti: pasirinkimus, likimą, ieškoti taškų, kuriuos pasiekus palieka tik vienintelis galimas vektorius.
Ir, po galais, ką gi gelbėti?
O kad gink diev nepasirodyčiau per daug susireikšminusi, grįžtu dar prie kūrinio mažos apimties, kuri negailestingai reikli. Mat kiekvienas kluptelėjimas, suskubėjimas, neapsižiūrėjimas (pvz., gausus “greičiau tiesiog pasakė, nei paklausė”) yra matomi. Kaip ir ryškių simbolių perteklius, intensyvus pasikartojimas mažoje erdvėje, nukreipia žvilgsnį į pačią autorę. Pametęs herojus imi spėlioti, ar ji kaip ir protagonistė kviečia žaisti, provokuoja ar vis tik labiau netyčia... Tai štai taip ir gavosi 4.25*, lydimos nekantrumo perskaityti sekantį autorės darbą.
Kitaip tariant, vėliau radosi forma, rūbas. Dar tiksliau:
tarsi skanautum Viktorijos išburtus vienos moters devynis gyvenimus, kur “Berniukas spintoje” nežinia ko čia atsibeldė. Gal jis tik pirmąjame ir nežino, prie ko šlietis?
Kad ir kaip ten būtų, kalbame apie literatūrą, o tai nelengva. Mat tokiais atvejais randasi sluoksniai, tenka pasirinkti.
Nežinau, labiau egocentriška ar vis tik sąžininga pradėti nuo savęs. Nuo savojo nustebimo, kad atgarsiai apie knygą tokie kontrastingi. Būtent dėl pastarųjų daug nesitikėjau, gal net būčiau nepasivarginusi knygos įsigyti, jei ne @panele_zi, it kokia pati lemtis, kuri man ją įteikė. Tad skaitau ir suprantu, kad autorė turi didelį talentą parodyti, atskleisti. Pajaučiu, atpažįstu, būnu kartu. Ir tada randasi klausimas, kodėl tiek daug neatpažinusių? Nuoširdžiai nesuprantu. Ar tai laiko ir erdvės koordinatės, kuriose augau? O gal kad gyvenu su psichiatru ir ta tamsa visad pulsuoja kažkur šalia. Gal todėl man nebelieka “nu kaip šitaip”, gal todėl norisi žengti toliau ir kvestionuoti: pasirinkimus, likimą, ieškoti taškų, kuriuos pasiekus palieka tik vienintelis galimas vektorius.
Ir, po galais, ką gi gelbėti?
O kad gink diev nepasirodyčiau per daug susireikšminusi, grįžtu dar prie kūrinio mažos apimties, kuri negailestingai reikli. Mat kiekvienas kluptelėjimas, suskubėjimas, neapsižiūrėjimas (pvz., gausus “greičiau tiesiog pasakė, nei paklausė”) yra matomi. Kaip ir ryškių simbolių perteklius, intensyvus pasikartojimas mažoje erdvėje, nukreipia žvilgsnį į pačią autorę. Pametęs herojus imi spėlioti, ar ji kaip ir protagonistė kviečia žaisti, provokuoja ar vis tik labiau netyčia... Tai štai taip ir gavosi 4.25*, lydimos nekantrumo perskaityti sekantį autorės darbą.
April 19, 2023
"Mirę irgi šoka" - trumpų, šiurpių istorijų rinkinukas apie moteris, dažniausiai keistokas, nestandartines arba iš pirmo žvilgsnio - įprastas, bet slepiančias savo "tamsą". Moteriškumas čia kažkiek mistinis, gaivališkas, gamtiškas ir laisvas. Pasakojimai, tiesą sakant, šiek tiek šabloniški - beveik be išimčių kartojasi dvėselėnos, kūno skysčių ir panašūs motyvai, kaip toks ir buvo sumanymas - pavaizduoti mirtį, kuri visad yra šalia ir labai natūrali. Pastebėjimas labiau sau - na kodėl, jeigu jau kūdikis, tai visose knygose "Knerkia kūdikis" kaip katė. Vat čia toks literatūrinis standartas, gerai, kad dar nė karto iš krūmų neištraukiau knerkiančio kūdikio, tik kačiukus :)
Kita vertus, pasakojimai tikrai įtraukiantys, įdomūs, pagaulūs. Būtų smagu ir daugiau kūrinių sulaukt iš šios autorės:)
Kita vertus, pasakojimai tikrai įtraukiantys, įdomūs, pagaulūs. Būtų smagu ir daugiau kūrinių sulaukt iš šios autorės:)
December 6, 2024
Potencialas (arba kur link matyčiau sukant autorės kūrybą):
1. Panašiai kaip buvo padaryta novelėse "Pabėgusio briedžio metas" ar "Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės", pasukti magiškojo realizmo linkme ar įpinti daugiau mistinių elementų.
2. Rašyti romaną ar novelių romaną - galima būtų sukurti pilnesnį atskirų personažų, jų tarpusavio dinamikos paveikslą.
3. Apsistojant ties novelės žanru, norėtųsi mažiau šokinėjimo tarp praeities ir dabarties epizodų. Dabar praeities epizodai neretai naudojami dabarčiai paaiškinti, kas sumažina pasakojimo intensyvumą.
Ko mažiausiai norėtųsi, tai dar vieno panašaus novelių rinkinio :) Nes galima geriau :)
1. Panašiai kaip buvo padaryta novelėse "Pabėgusio briedžio metas" ar "Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės", pasukti magiškojo realizmo linkme ar įpinti daugiau mistinių elementų.
2. Rašyti romaną ar novelių romaną - galima būtų sukurti pilnesnį atskirų personažų, jų tarpusavio dinamikos paveikslą.
3. Apsistojant ties novelės žanru, norėtųsi mažiau šokinėjimo tarp praeities ir dabarties epizodų. Dabar praeities epizodai neretai naudojami dabarčiai paaiškinti, kas sumažina pasakojimo intensyvumą.
Ko mažiausiai norėtųsi, tai dar vieno panašaus novelių rinkinio :) Nes galima geriau :)
October 3, 2023
Labai įdomiai parodoma moterų galia ir bejėgiškumas. Daug tamsos ir artimos mirties. Patiko rašimo stilius. Nemėgstu novelių, bet šitos visai sudomino ir sakyčiau tikrai patiko. Pradžia sudominanti, bet ties viduriu versti puslapius darėsi vis sunkiau, bet galas vėl smogė labai stipriai ir stulbinančiai. Labai smagu, kad tai lietuvių autorės kūrinys.
Gražu.
Gražu.
October 30, 2023
Tamsos, atsikartojančių motyvų, simbolių kupini pasakojimai, tarsi eskizai, apie moterį. Įtraukia ir nepaleidžia.
March 16, 2025
Apsakymai geri, kalba aiški, lakoniška, mane įsuko stipriai. Kiekvienas pagrindinis veikėjas turi peilį, seniai įstrigusį kūne. Ir kažkas istorijoje suka tą seną metalą į nepatogią pusę. Tas tamsos elementas kiekviename pasakojime išnaudojamas talentingai. It keeps me interested! That's a hard thing to do.
Man labiausiai įstrigo Ivanauskaitiškas kažkokios neapykantos sau poskonis, sumišęs su cinišu smalsumu, noras kažką sulaužyti. 90-aisiais supratau, kodėl tokios temos buvo populiarios, o dabar - nebelabai. Ir visą laiką skaitydama bandžiau suprasti, kodėl jos vis dar gyvuoja literatūroje.
Toliau, įspūdžių blyksniai. Detalės, kurios man jautėsi kaip intymiai / Ivanauskaitiškai savidestrukcinės, ir kurias dėl to vadinčiau geriausiu atveju klasika, blogiausiu - pasenusiomis:
- Rūkymas nepriimtinose vietose - butas, virtuvė, lova - tarsi maištas gyvenimui. Look, I am willingly killing myself and maybe, just maybe, if I get the impulse, I will burn this house down.
- Terapijos matymas kaip tuščio šiuolaikinio statuso simbolio, nors kažkaip kalbėjimas, kaip nusimyži lauke ar vartoji narkotikus kapinėse tarp gėlyčių, paženklina tave kaip femme fatale. Už save gerbiančios visuomenės ribų, bet... teisingesnę?
- Meilė egzistuoja tik kaip veiksmažodis, - dulkinimasis arba kito žmogaus išnaudojimas. Tie jautrūs, jausmingi dalykai daromi dėl to, kad nuobodu, kad kaip musgaudžiu sava tamsa juos pagautum, susiurbtum, paliktum beprasmius. Geriausių atveju jie vyksta dėl to, kad nesieki artumo, nori tiesiog stimuliacijos.
- Mechaniškas kūniškumas tarsi paryškina kažkokį sielos apmirimą. Neištikimybė / dorybė neegzistuoja, nes jos neturi prasmės. Čia jų niekas nepraktikuoja. Ne toks pasaulis. Tam, kad su tavimi pasimylėtų nepažįstamas, tereikia tik paprašyti... 🙄 (Pabandykite tai savo gyvenime, tikrai ne visada bus toks rezultatas. I'm just saying 🤷🏼♀️)
- Tikras artumas gąsdina, jausmai apmiršta, veikėjai nešiojasi metalo šaltumo pleištą širdyse (o kartais ir skonį burnose). Gyvus savo jausmus jie laiko kažkur pakastus, ten, kur net patys nemato. Jų motyvacijas reikia išskaityti iš elgesio, kartais netikėtai pagiežingo arba mažų mažiausiai nepalankaus kitam.
-Ta purvo trauka... Kanalizacija masina savo kvapu ir net gražią dieną tu vis nori prie jos prisiartinti. Tvaiku, vadinasi tikra, ane? Gražūs fasadai gi negali būti realybė. Taip gal ir būna kažkur kitur, gal kokioj Italijoj. O pas mus viduje kažkas turi būti šiek tiek supuvę, tvaiku, kad atrodytų realistiška.
Susimąsčiau, kokiam lietuviui skirtos tokios knygos. Dabartiniam, ar buvusiam? Ar čia veikia kreizi 90s nostalgija, ar yra komentaras apie moterų nelygybę ir jų vidinio pasaulio fuck you?
O gal čia yra dabartinė realybė? Ar čia aš nuo gyvenimo atitrūkusi, kad pas mane taip nėra? Tada sėdžiu savo visai laimingam pasaulėlyje ir galvoju, kiek tos savidestrukcijos yra po plonu visuomenės ledu. O gal tai visuomenei viskas gerai ir tokie gyvenimai tik pas lietuvių rašytojus? 😀
Žodžiu, knyga įsuko mane į savo minčių pasaulį ir todėl ją vertinu aukštai. Nes literatūra privalo sukelti minčių ir reakcijų, net jei jos keistos ir ne visai pozityvios.
O kaip pagrindinę mintį iš savo patirties keliu šį klausimą:
Kada gi lietuviai literatūroje atras ramybę, laimę, pasitenkinimą? Kada savęs paieškos nebereikš savęs žeminimo iki lūžio taško, tarsi bandant išsiaiškinti, kiek vienas kūnas gali išgyventi, kiek ir ko jame telpa? Kada literatūrinis poskonis bus ramybė ir pilnatvė?
Laukiu tos suaugusiems skirtos lietuviškos Astrid Lindgren. Jeigu ji jau yra, pasakykite. Gal čia tik visuomenė jai nesubrendo ir ji kažkur slepiasi savileidybos šešėliuose.
Man labiausiai įstrigo Ivanauskaitiškas kažkokios neapykantos sau poskonis, sumišęs su cinišu smalsumu, noras kažką sulaužyti. 90-aisiais supratau, kodėl tokios temos buvo populiarios, o dabar - nebelabai. Ir visą laiką skaitydama bandžiau suprasti, kodėl jos vis dar gyvuoja literatūroje.
Toliau, įspūdžių blyksniai. Detalės, kurios man jautėsi kaip intymiai / Ivanauskaitiškai savidestrukcinės, ir kurias dėl to vadinčiau geriausiu atveju klasika, blogiausiu - pasenusiomis:
- Rūkymas nepriimtinose vietose - butas, virtuvė, lova - tarsi maištas gyvenimui. Look, I am willingly killing myself and maybe, just maybe, if I get the impulse, I will burn this house down.
- Terapijos matymas kaip tuščio šiuolaikinio statuso simbolio, nors kažkaip kalbėjimas, kaip nusimyži lauke ar vartoji narkotikus kapinėse tarp gėlyčių, paženklina tave kaip femme fatale. Už save gerbiančios visuomenės ribų, bet... teisingesnę?
- Meilė egzistuoja tik kaip veiksmažodis, - dulkinimasis arba kito žmogaus išnaudojimas. Tie jautrūs, jausmingi dalykai daromi dėl to, kad nuobodu, kad kaip musgaudžiu sava tamsa juos pagautum, susiurbtum, paliktum beprasmius. Geriausių atveju jie vyksta dėl to, kad nesieki artumo, nori tiesiog stimuliacijos.
- Mechaniškas kūniškumas tarsi paryškina kažkokį sielos apmirimą. Neištikimybė / dorybė neegzistuoja, nes jos neturi prasmės. Čia jų niekas nepraktikuoja. Ne toks pasaulis. Tam, kad su tavimi pasimylėtų nepažįstamas, tereikia tik paprašyti... 🙄 (Pabandykite tai savo gyvenime, tikrai ne visada bus toks rezultatas. I'm just saying 🤷🏼♀️)
- Tikras artumas gąsdina, jausmai apmiršta, veikėjai nešiojasi metalo šaltumo pleištą širdyse (o kartais ir skonį burnose). Gyvus savo jausmus jie laiko kažkur pakastus, ten, kur net patys nemato. Jų motyvacijas reikia išskaityti iš elgesio, kartais netikėtai pagiežingo arba mažų mažiausiai nepalankaus kitam.
-Ta purvo trauka... Kanalizacija masina savo kvapu ir net gražią dieną tu vis nori prie jos prisiartinti. Tvaiku, vadinasi tikra, ane? Gražūs fasadai gi negali būti realybė. Taip gal ir būna kažkur kitur, gal kokioj Italijoj. O pas mus viduje kažkas turi būti šiek tiek supuvę, tvaiku, kad atrodytų realistiška.
Susimąsčiau, kokiam lietuviui skirtos tokios knygos. Dabartiniam, ar buvusiam? Ar čia veikia kreizi 90s nostalgija, ar yra komentaras apie moterų nelygybę ir jų vidinio pasaulio fuck you?
O gal čia yra dabartinė realybė? Ar čia aš nuo gyvenimo atitrūkusi, kad pas mane taip nėra? Tada sėdžiu savo visai laimingam pasaulėlyje ir galvoju, kiek tos savidestrukcijos yra po plonu visuomenės ledu. O gal tai visuomenei viskas gerai ir tokie gyvenimai tik pas lietuvių rašytojus? 😀
Žodžiu, knyga įsuko mane į savo minčių pasaulį ir todėl ją vertinu aukštai. Nes literatūra privalo sukelti minčių ir reakcijų, net jei jos keistos ir ne visai pozityvios.
O kaip pagrindinę mintį iš savo patirties keliu šį klausimą:
Kada gi lietuviai literatūroje atras ramybę, laimę, pasitenkinimą? Kada savęs paieškos nebereikš savęs žeminimo iki lūžio taško, tarsi bandant išsiaiškinti, kiek vienas kūnas gali išgyventi, kiek ir ko jame telpa? Kada literatūrinis poskonis bus ramybė ir pilnatvė?
Laukiu tos suaugusiems skirtos lietuviškos Astrid Lindgren. Jeigu ji jau yra, pasakykite. Gal čia tik visuomenė jai nesubrendo ir ji kažkur slepiasi savileidybos šešėliuose.
January 4, 2024
O gal tiesiog bijojau sužinoti tikrąją poros istoriją — kad realybė nesugadintų mano žaidimų, kaip sakė Bergmanas.
L’appel du vide ir trieriškas fetišas tamsiajai žmogaus prigimčiai. Nujaučiamas lengvas flirtas su de Sadu. Autorė žongliruoja nenatūraliai literatūriška, veik pretenzinga, artikuliacija, demaskuojančia situacijų fikciškumą, ir obsesiniu atidumu detalėms, įkūninančioms po nagais palendančius vaizduotės ir (pa)sąmonės žaidimus. Knyga kontraversiška tik tiek, kiek kontraversiški yra kiekvieno žmogaus slapčiausi polinkiai ir baimės. Labai patiko ir rekomenduoju.
L’appel du vide ir trieriškas fetišas tamsiajai žmogaus prigimčiai. Nujaučiamas lengvas flirtas su de Sadu. Autorė žongliruoja nenatūraliai literatūriška, veik pretenzinga, artikuliacija, demaskuojančia situacijų fikciškumą, ir obsesiniu atidumu detalėms, įkūninančioms po nagais palendančius vaizduotės ir (pa)sąmonės žaidimus. Knyga kontraversiška tik tiek, kiek kontraversiški yra kiekvieno žmogaus slapčiausi polinkiai ir baimės. Labai patiko ir rekomenduoju.
November 17, 2023
Įdomus rašymo stilius, patiko paliestos temos
November 15, 2022
TL;DR: du paveiksliukai:
Eglės Frank novelės gražios ir išpuoselėtos, bet ne mano skonio ir per jas (iš viso 13) keliaujanti moteris man taip ir liko nesuprantama. Skaitydama galvojau, kad labai panašiai jaučiausi su Leïla Slimani - tiek jos Lopšinė, tiek Žmogėdros sode kažkaip praėjo pro šalį, jauti, kad yra mintis ir ji išpildyta, ir tai vertini, bet kaip skaitytoja-vartotoja niekaip nerandi, kaip prieiti ir, na, atsiprašau už savo prancūzų, pavartoti. Gal aš širdy vis dėlto skaitytoja-vulgaris ir man vis užsinori jei ne eklerų, tai čipsų. O ši knyga - tokia kaip čipsai su krevetėm (kažkada buvo tokie "Pringles"), žiauriai norisi, labai exciting, bet paskui taip sunku užbaigti dėželę, tiesiog ne tavo. Krevetėmis šioje knygoje man tapo, viena vertus, jos literatūriškumas, metaforos, palyginimai, vaizdiniai, epitetai ir ritmas (gražu, ir geras dalykas, tik man prie čipsų netiko), antra vertus - emocijų ieškojimas ir nuolatinis tyrinėjimas "ką aš jaučiu".
PATIKO (čipsai)
1. Kad praktiškai visose novelėse iš esmės veikia viena moteris, taip tu tarsi iš įvairių kampų ją apžiūri, patyrinėji. Prisiminiau panašiai sukomponuotas knygas, kaip Berlin Namų tvarkytojos vadovą ar Groff Floridą - labai gera tokia kelionė, kai niekas tau nežada, jog parodys Visą Žmogų Nuo A Iki Z, tiesiog pamėto skirtingas situacijas, skirtingas patirtis, jų nereikia sujungti į vieną ar dėlioti kokio nors bendro paveikslo, jos gali likti atskirai. Kažkaip etiškai teisinga.
2. Kad ir viena iš pasakotojų turi kaimynę Gražiną!!! Aš irgi turiu kaimynę Gražiną. Gal visi turi kaimynę Gražiną? Arba Reginą.
NEPATIKO (krevetės)
1. Pati moteris / moterys, kuri veikia arba pasakoja visose novelėse. (poroj veikia vyrai, bet jie niekad netampa pasakotojais) Nesvarbu, ar ji būtų mokytoja, ar mama, ar dar kokios tapatybės - ji yra kaip iš ekrano nužengusi Buožytės "Kolekcionierė". Buožytės kolekcionierė - tokia wannabe (bet not be) Haneke's pianistė, siekia patirti įvairiausias akimirkas, dažnai sadistines ar bent mazochistines, ir suprasti, NU TAI AR AŠ TIKRAI GYVENU, ALIO. I get it, tai nėra tuščias klausimas, o ypač kaip kuriais gyvenimo atvejais ar susirgus jis išties nepaleidžia. Bet nepaleidžia tai jis pas Haneke. O pas Buožytę ir pas Frank jis toks šiek tiek ironiškas, šiek tiek atsisiejęs, šiek tiek madingas, šiek tiek lemtingas, šiek tiek stilizuotas ("Jau kuris laikas jaučiau, lyg stebėčiau savo gyvenimą kaip nuobodų serialą, kuriame pati atlieku antraeilį vaidmenį", p. 77) - tai nėra kas nors tokio raw kaip pas Ditlevsen, į tai ir nepretenduojama, bet šiokio tokio raw kažkur knygoje turi juk būti. Nes kai neskauda pianistei, mums skauda. O Frank vaizduojamai moteriai nu taip jau neskauda, kad kažkaip ir man nieko nesuskaudėjo.
Skaitydama vis galvojau, kodėl taip yra, paskui šovė į galvą, kad Frank rašymo stilius labai panašus į Slimani, bent jau "Žmogėdros sode" (su ta irgi nesukonektinau): lygus nešokinėjantis pasakojimas, visi įvykiai praeityje, tarsi sulyginami - ir trauminiai, ir visiškai paprasti nutikimai išrikiuojami tuo tai būtuoju kartiniu, tai dažniniu laiku, dažniniu netgi gana dažnai; iš to kyla toks monotonijos, viensdutrys viensdutrys slenkančio pasaulio įspūdis, kai viskas arba nureikšminama, o gal, priešingai, super sureikšminama. Gal toks stilius turi pavadinimą (kažkelintas rašymo laipsnis??); bet kuriuo atveju man, staiga supratau, ne prie širdies, ypač kai jis sukombinuojamas su metaforom ir palyginimais ir kt literatūriniais pagražinimais. Pvz:
2. Errrrrro. Nu čia jau davatkos nuomonė :D Tiesiog tiek daug tos erotikos, seksualumo, tiek pas vaiką, tiek pas suaugusį, viskas taip gyva ir pulsuoja (ir still nieko nejauti skaitydama), kad čia jau mažų mažiausiai Balthusas. Ypač juokiausi iš novelių, kur veikia lesbietės, tos tai iškart vos pamato kokią moterį ir varo į lovą!!! arba mintyse prisimena visokias ero situacijas, arba įsivaizduoja... Dirty diana, no.
Čia pvz pasakotoja prisimena moterį, su kuria kartu kurį laiką gyveno:
3. Daug prirašiau asociacijų su įvairiais kitais tekstais, bet to tarsi prašosi novelės ir pati daugialypė jų pasakotoja - visą laiką arba pati lemtinga, arba lemties lemtingai užklumpama. Pirmoj novelėj - įsivaikinimas ir įvaikintos mergaitės santykis su įbroliu, kaip "įvaikinimas sugriovė gyvenimą" (kvėpavimas į marmurą?). Kitoj moteris depresuoja ir vis žiūri "Valandas". Štai čia - nu tikrai nuoroda į "Kolekcionierę", negi ne?
Kolekcionierė IR NEPAMIRŠKIME EROOO:
*
Sunku matyti tas veikėjas, pasakotojas, nuolat tarsi paskendusias kažkieno žvilgsnyje ir kažkam performinančias (gal sau). O man dar labai sunku skaityt kitų žmonių keliones ieškant emocijų ir niekaip nerandant, gal kad pati nesu emociškai raštingiausia. O gal nes nemėgstu kelionių literatūros, taip pat ir po Savo Pasaulį. O jei dar 13 novelių ir 13 pasaulių, dieve padėk!!!
Žvaigždutės: paprastai knygoms, kur kyla įspūdis "gera, bet ne mano", duodu 4*, bet tos AkImIrKų KolEKciOnIeRĖS ir MotERs SsssEksUAlUmAS nu kažkaip nedatempė.
Eglės Frank novelės gražios ir išpuoselėtos, bet ne mano skonio ir per jas (iš viso 13) keliaujanti moteris man taip ir liko nesuprantama. Skaitydama galvojau, kad labai panašiai jaučiausi su Leïla Slimani - tiek jos Lopšinė, tiek Žmogėdros sode kažkaip praėjo pro šalį, jauti, kad yra mintis ir ji išpildyta, ir tai vertini, bet kaip skaitytoja-vartotoja niekaip nerandi, kaip prieiti ir, na, atsiprašau už savo prancūzų, pavartoti. Gal aš širdy vis dėlto skaitytoja-vulgaris ir man vis užsinori jei ne eklerų, tai čipsų. O ši knyga - tokia kaip čipsai su krevetėm (kažkada buvo tokie "Pringles"), žiauriai norisi, labai exciting, bet paskui taip sunku užbaigti dėželę, tiesiog ne tavo. Krevetėmis šioje knygoje man tapo, viena vertus, jos literatūriškumas, metaforos, palyginimai, vaizdiniai, epitetai ir ritmas (gražu, ir geras dalykas, tik man prie čipsų netiko), antra vertus - emocijų ieškojimas ir nuolatinis tyrinėjimas "ką aš jaučiu".
PATIKO (čipsai)
1. Kad praktiškai visose novelėse iš esmės veikia viena moteris, taip tu tarsi iš įvairių kampų ją apžiūri, patyrinėji. Prisiminiau panašiai sukomponuotas knygas, kaip Berlin Namų tvarkytojos vadovą ar Groff Floridą - labai gera tokia kelionė, kai niekas tau nežada, jog parodys Visą Žmogų Nuo A Iki Z, tiesiog pamėto skirtingas situacijas, skirtingas patirtis, jų nereikia sujungti į vieną ar dėlioti kokio nors bendro paveikslo, jos gali likti atskirai. Kažkaip etiškai teisinga.
2. Kad ir viena iš pasakotojų turi kaimynę Gražiną!!! Aš irgi turiu kaimynę Gražiną. Gal visi turi kaimynę Gražiną? Arba Reginą.
NEPATIKO (krevetės)
1. Pati moteris / moterys, kuri veikia arba pasakoja visose novelėse. (poroj veikia vyrai, bet jie niekad netampa pasakotojais) Nesvarbu, ar ji būtų mokytoja, ar mama, ar dar kokios tapatybės - ji yra kaip iš ekrano nužengusi Buožytės "Kolekcionierė". Buožytės kolekcionierė - tokia wannabe (bet not be) Haneke's pianistė, siekia patirti įvairiausias akimirkas, dažnai sadistines ar bent mazochistines, ir suprasti, NU TAI AR AŠ TIKRAI GYVENU, ALIO. I get it, tai nėra tuščias klausimas, o ypač kaip kuriais gyvenimo atvejais ar susirgus jis išties nepaleidžia. Bet nepaleidžia tai jis pas Haneke. O pas Buožytę ir pas Frank jis toks šiek tiek ironiškas, šiek tiek atsisiejęs, šiek tiek madingas, šiek tiek lemtingas, šiek tiek stilizuotas ("Jau kuris laikas jaučiau, lyg stebėčiau savo gyvenimą kaip nuobodų serialą, kuriame pati atlieku antraeilį vaidmenį", p. 77) - tai nėra kas nors tokio raw kaip pas Ditlevsen, į tai ir nepretenduojama, bet šiokio tokio raw kažkur knygoje turi juk būti. Nes kai neskauda pianistei, mums skauda. O Frank vaizduojamai moteriai nu taip jau neskauda, kad kažkaip ir man nieko nesuskaudėjo.
Skaitydama vis galvojau, kodėl taip yra, paskui šovė į galvą, kad Frank rašymo stilius labai panašus į Slimani, bent jau "Žmogėdros sode" (su ta irgi nesukonektinau): lygus nešokinėjantis pasakojimas, visi įvykiai praeityje, tarsi sulyginami - ir trauminiai, ir visiškai paprasti nutikimai išrikiuojami tuo tai būtuoju kartiniu, tai dažniniu laiku, dažniniu netgi gana dažnai; iš to kyla toks monotonijos, viensdutrys viensdutrys slenkančio pasaulio įspūdis, kai viskas arba nureikšminama, o gal, priešingai, super sureikšminama. Gal toks stilius turi pavadinimą (kažkelintas rašymo laipsnis??); bet kuriuo atveju man, staiga supratau, ne prie širdies, ypač kai jis sukombinuojamas su metaforom ir palyginimais ir kt literatūriniais pagražinimais. Pvz:
Vėliau sutikdavo ją veidrodžiuose, į kuriuos paprastai patariama nežiūrėti, - nutaškytuose šlakais, juodu veidrodžių maru, skilusiuose perpus, simboliškai giljotinuodavusiuose jas tą akimirką.
Tos kitos veidas priartėdavo, kai bučiuodavo ikonas cerkvėje - trys persižegnojimai, trys šalčiu stingdantys bučiniai. Matydavo jos pavidalą masyvioje cinkuotoje šventinto vandens cisternoje - išsiliejusį ant rasoto paviršiaus.
[...]
Jai norėdavosi išraižyti "išeik", išraižyti tai aštriomis šukėmis - žiebti į savo, o kartu ir jos atvaizdą veidrodyje, kad sutrupėtų, sueižėtų plonytėmis voratinklio plonumo eiženomis; tik išėjimo, deja, nebūtų - atsivertų vien juodas jo pagrindas, aklina tamsa, siena. (p. 23-24)
2. Errrrrro. Nu čia jau davatkos nuomonė :D Tiesiog tiek daug tos erotikos, seksualumo, tiek pas vaiką, tiek pas suaugusį, viskas taip gyva ir pulsuoja (ir still nieko nejauti skaitydama), kad čia jau mažų mažiausiai Balthusas. Ypač juokiausi iš novelių, kur veikia lesbietės, tos tai iškart vos pamato kokią moterį ir varo į lovą!!! arba mintyse prisimena visokias ero situacijas, arba įsivaizduoja... Dirty diana, no.
Čia pvz pasakotoja prisimena moterį, su kuria kartu kurį laiką gyveno:
Ir dabar, kai mėgina ją prisiminti, atminty tik paskiri vaizdai, tarsi filmo kadrai: Monika nuoga stovi keturpėsčia; Monika išrietusi sėdmenis šoka [...]. (p. 34)
3. Daug prirašiau asociacijų su įvairiais kitais tekstais, bet to tarsi prašosi novelės ir pati daugialypė jų pasakotoja - visą laiką arba pati lemtinga, arba lemties lemtingai užklumpama. Pirmoj novelėj - įsivaikinimas ir įvaikintos mergaitės santykis su įbroliu, kaip "įvaikinimas sugriovė gyvenimą" (kvėpavimas į marmurą?). Kitoj moteris depresuoja ir vis žiūri "Valandas". Štai čia - nu tikrai nuoroda į "Kolekcionierę", negi ne?
Liguistai domėjausi kitų žmonių jausmais - kolekcionuodavau juos, kad bet kada galėčiau prisimatuoti - kaip svetimą drabužį. Už viską vertingiausios buvo savižudžių sienos socialiniuose tinkluose - daug kartų skaitydavau paskutinius įrašus, kurie dažniausiai būdavo neutralūs, neišduodantys jokios desperacijos. Iš tikro gi rašyti nebe jų, o tos tuštumos, kuri, jau įaugusi jiems į kūnus, išmoningai mėtė pėdas, kad pagalba nebeateitų ir visas pasaulis, nieko neįtardamas, leistų jiems pradingti savojoje tamsoje. (p. 76)
Kolekcionierė IR NEPAMIRŠKIME EROOO:
Tolesnes penkias minutes vargiai pamenu, tik kad pirštais iš visų jėgų gniaužiau kažkieno kaklą; mano nagai smigo į švelnią odą. Jausmas buvo fantastiškas, pati skausmo nebejaučiau, nors man iš smilkinio tekėjo kraujas. [...] Jos vardą sužinojau dar po valandos, kai nuilsusios rūkėm lovoje. (p. 81)
*
Sunku matyti tas veikėjas, pasakotojas, nuolat tarsi paskendusias kažkieno žvilgsnyje ir kažkam performinančias (gal sau). O man dar labai sunku skaityt kitų žmonių keliones ieškant emocijų ir niekaip nerandant, gal kad pati nesu emociškai raštingiausia. O gal nes nemėgstu kelionių literatūros, taip pat ir po Savo Pasaulį. O jei dar 13 novelių ir 13 pasaulių, dieve padėk!!!
Žvaigždutės: paprastai knygoms, kur kyla įspūdis "gera, bet ne mano", duodu 4*, bet tos AkImIrKų KolEKciOnIeRĖS ir MotERs SsssEksUAlUmAS nu kažkaip nedatempė.
March 24, 2022
Degeneratyvinis šikpopieris. Vienintelis pliusas - kad išstenėti vos 144 puslapiai. Nuo autorės "erotiškai" propaguojamo mirties kulto darosi šleikštu ir norisi vemti.
June 30, 2022
Apie moterį visur ir visaip. Apie jos pamąstymus. Gal ne visai subalansuota vyrams.
September 9, 2023
Besimėgaujant rašytojos kūrybiškumu pesimistinę tamsą padėjo įveikti tai, kad pati susigalvodavau novelėms daugmaž laimingą pabaigą. Jei tai būtų padariusi pati rašytoja, greičiausiai būčiau pradėjusi žiovaut, tad knyga verta dėmesio, o gražios pabaigos tegul būna kuriamos realiame gyvenime.
September 6, 2022
Nepatiko man, ir nerekomenduoju niekam. Sunku suformuluoti, ko ten nėra ir dar sunkiau - kas ten yra gero. Nėra emocijos, įtraukimo, jokios įtampos, jokios specifinės atmosferos. Niekas nevirpteli kad ir kokią sceną skaitant. Net ir sekso scenose, kurių ten pilna, ir hetero, ir homo, ir dviese, ir trise, ir etc. - ir jose neperduodama niekas, jokia įtampėlė, joks potraukėlis, joks įsitraukimas, žodžiu ne tik kad jokio jausmo, bet ir jokio geismo. Viskas glaustai techniška, kaip salotų gaminimo receptas. Taip ir visur kitur - daug įvairių, nors ir spalvingų, situacijų aprašymų, bet nėra kažko, kas iš viso to padarytų gerą literatūrą ar bent jau vertą pasakoti pasakojimą. Dar vienas klausimas, persekiojantis skaitant: vardų komplektai kiekviename iš tų apsakymų yra skirtingi, tai tarsi ir pasakotoja turėtų būti vis kita, bet yra vis ta pati. Ir tiek ta pati, kad trečią apsakymą skaitant jau pradedi galvoti, ar čia kažkaip siejasi šitas kontekstas su ano užpraeito apsakymo kontekstu, ar čia tie patys žmonių ratai, ar čia jau kas kita? Suprantu, kad tikriausiai buvo tokia idėja - kad ta pati moteris (nelabai įdomi ir labai pavargusi, bet su ypatingais plaukais) išstoja vis kitais pavidalais. Idėja gal gera, bet kažkas negerai su jos įgyvendinimu, nes ją supratus atpažinimo džiaugsmas neapima - kaip buvo techniškai šalta, taip ir liko. Gal čia tik man taip, gal tiesiog, kaip uspaskis sako, vibracijos nesutampa :)
April 25, 2024
„Kompiuteryje žodžiai tokie pat kaip tavo perskaitytose knygose - juodos ryškios raidės baltame fone. Puolei rašyti su atžindo goduliu - geisdama ir kartu baisingai bijodama. Nes žodžiais galima skaudinti, galima užmušti, žodžiai juk lieka net tada, kai esi miręs.“
Tai pirmoji pažintis su Egle Frank. Jos knygoje „Mirę irgi šoka“ sutalpintos novelės, kurių pagrindinės herojės - moterys. Autorė pasirinko tas moteris, kurios savyje talpina tam tikrą lietuvišką tamsumą, nusivilimą, viltį, meilės paieškas. Vienos Eglės Frank herojės trokšta vaikų, tačiau jų niekaip nesusilaukia, antros - atvirkščiai, turi vaikų, tačiau nemano, kad jų norėjo, kitos - paskendusios savo tamsybėse, neviltyje, kažko ieškančios, tačiau nerandančios. Nelaimingos, kažko ieškančios ir nerandančios - apie tokias moteris pasakoja autorė.
Ta veikėjų tamsuma yra kiekvienoje autorės novelėje. O gaila, nes šis lietuvių autorių bruožas (vaizduoti veikėjus su vidine tamsuma) jau nieko nestebina ir tik pradėjus skaityti, iškart supratau, kad kitokios spalvos tekste turbūt nebus. Pasikartosiu, bet labai jau norisi įvairiaspalviškumo lietuvių kūryboje.
„Savo tamsą turi slėpti kaip kažką gėdingo, kažką intymaus, slėpti net nuo pačių artimiausių, kaip mėnesinių krauju sumirkusius vatos gniutulus, slapčia suvyniotus į senas „Tiesas“, - neišmesdavai jų į šiukšlių kibirą namie, o iškart išnešdavai į lauko šiukšliadėžes.“
Tai pirmoji pažintis su Egle Frank. Jos knygoje „Mirę irgi šoka“ sutalpintos novelės, kurių pagrindinės herojės - moterys. Autorė pasirinko tas moteris, kurios savyje talpina tam tikrą lietuvišką tamsumą, nusivilimą, viltį, meilės paieškas. Vienos Eglės Frank herojės trokšta vaikų, tačiau jų niekaip nesusilaukia, antros - atvirkščiai, turi vaikų, tačiau nemano, kad jų norėjo, kitos - paskendusios savo tamsybėse, neviltyje, kažko ieškančios, tačiau nerandančios. Nelaimingos, kažko ieškančios ir nerandančios - apie tokias moteris pasakoja autorė.
Ta veikėjų tamsuma yra kiekvienoje autorės novelėje. O gaila, nes šis lietuvių autorių bruožas (vaizduoti veikėjus su vidine tamsuma) jau nieko nestebina ir tik pradėjus skaityti, iškart supratau, kad kitokios spalvos tekste turbūt nebus. Pasikartosiu, bet labai jau norisi įvairiaspalviškumo lietuvių kūryboje.
„Savo tamsą turi slėpti kaip kažką gėdingo, kažką intymaus, slėpti net nuo pačių artimiausių, kaip mėnesinių krauju sumirkusius vatos gniutulus, slapčia suvyniotus į senas „Tiesas“, - neišmesdavai jų į šiukšlių kibirą namie, o iškart išnešdavai į lauko šiukšliadėžes.“
May 7, 2023
"...tada supratai, kad jei ko ir reikia bijoti - tai viltį praradusių moterų." (p. 139)
July 12, 2025
“Kaip dabar pamena - vieną dieną įlipus į troleibusą staiga ant jos užgriuvo aplink sėdinčiųjų mintys, galėjo skaityti jas visas. Labai išsigando, nuo to karto sau tai uždraudė.”
“Jos be galo daug kalbėdavosi ir, buvimas su Diana reiškė nepertraukiamą dialogą, kuris tęsdavosi net joms nebūnant kartu.”
“Girdėjau savo kūno garsus, tarsi jie sklistų iš išorės - jūros ošimą ausų kriauklėse, širdies dunksėjimą į grindis. Štai, atrodė, sprandas lūš, neatlaikęs keistos pozos, nes tokios nebuvo kūrėjo formulėje.”
“Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai, - vos patekėjusį mėnulį uždengdavo debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus - tuomet bent galėdavai matyti vaivorykštiniius ratilus, kurie pažirdavo įvairiaspalvėm salvėm, vokus švelniai paspaudus pirštais. Pajutusi, kad kažkas prieina prie mano lovos, taip ir darydavau - panirdavau į tas vaivorykštes, kad siaubas, kuris turėjo savo taisykles, negalėtų manęs įveikti.”
“Ji ėjo, žvilgsniu nutvilkydama kiekvieną sutiktą, - įtraukdavo jį į savo balsvai švytinį vyzdį, išvilgydavo gleivingame akies kamputyje ir išpleikdavo lauk.”
“Buvau nuolat ir užtrikrintai nėščia mirtimi - mirtis buvo tai, apie ką nenusibodavo galvoti, kas iš tiesų buvo tikra ir jaudino - jaučiausi priartėjusi prie jos kiek labiau, nei saugu gyvybei.”
“Filme tai būtų parodyta stambiu planu, kamerai lėtai slystant kūnu ir sugniaužtų kumščių.”
“Slepi plaukus po kapišonu ir neri į kratinės tamsą - ji apgaubia draugiškai, veik intymiai, tampi tiesiog dar vienu jos pavidalu - beveidžiu, belyčiu, toks turbūt ir yra tikras šito miesto, seno hermafrodito, vaikas.”
“Niekaip negalėdavai paaiškinti, kodėl parašei taisyklingai, juk rašei ne pagal taisykles, o pagal šimtus perskaitytų knygų, kurios liko tavyje nuo pat vaikystės. Pagal tuos tūkstančius psualpių, kuriuose nebubo nė vienos klaidos ir į kuriuos pabėgdavai, nes daugiau neturėjai kur.”
“Nes žodžiais galima skaudinti, galima užmušti, žodžiai juk lieka net tada, kai esi miręs.”
“Jos be galo daug kalbėdavosi ir, buvimas su Diana reiškė nepertraukiamą dialogą, kuris tęsdavosi net joms nebūnant kartu.”
“Girdėjau savo kūno garsus, tarsi jie sklistų iš išorės - jūros ošimą ausų kriauklėse, širdies dunksėjimą į grindis. Štai, atrodė, sprandas lūš, neatlaikęs keistos pozos, nes tokios nebuvo kūrėjo formulėje.”
“Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai, - vos patekėjusį mėnulį uždengdavo debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus - tuomet bent galėdavai matyti vaivorykštiniius ratilus, kurie pažirdavo įvairiaspalvėm salvėm, vokus švelniai paspaudus pirštais. Pajutusi, kad kažkas prieina prie mano lovos, taip ir darydavau - panirdavau į tas vaivorykštes, kad siaubas, kuris turėjo savo taisykles, negalėtų manęs įveikti.”
“Ji ėjo, žvilgsniu nutvilkydama kiekvieną sutiktą, - įtraukdavo jį į savo balsvai švytinį vyzdį, išvilgydavo gleivingame akies kamputyje ir išpleikdavo lauk.”
“Buvau nuolat ir užtrikrintai nėščia mirtimi - mirtis buvo tai, apie ką nenusibodavo galvoti, kas iš tiesų buvo tikra ir jaudino - jaučiausi priartėjusi prie jos kiek labiau, nei saugu gyvybei.”
“Filme tai būtų parodyta stambiu planu, kamerai lėtai slystant kūnu ir sugniaužtų kumščių.”
“Slepi plaukus po kapišonu ir neri į kratinės tamsą - ji apgaubia draugiškai, veik intymiai, tampi tiesiog dar vienu jos pavidalu - beveidžiu, belyčiu, toks turbūt ir yra tikras šito miesto, seno hermafrodito, vaikas.”
“Niekaip negalėdavai paaiškinti, kodėl parašei taisyklingai, juk rašei ne pagal taisykles, o pagal šimtus perskaitytų knygų, kurios liko tavyje nuo pat vaikystės. Pagal tuos tūkstančius psualpių, kuriuose nebubo nė vienos klaidos ir į kuriuos pabėgdavai, nes daugiau neturėjai kur.”
“Nes žodžiais galima skaudinti, galima užmušti, žodžiai juk lieka net tada, kai esi miręs.”
March 19, 2023
4/5
Knyga labai moteriška, bet moteriškumas ne stereotipinis ir kartais feministinis. O jei ne, vis tiek analizuoju iš feministinės perspektyvos, gal ją ir autorei primetu? Moteriškumas čia skaudus, tarsi našta. Moterys nėščios, kaip autorė pati rašo, "neįgyvendintom svajonėm, niekuo netapusiom idėjom". Jos turi seksualinių poreikių, bet jie tarsi pritempti, kažką maskuojantys ir nuo kažko saugantys. Ne kuriantys ryšį, o palaikantys atstumą. Gausu magiško, vis atsikartojančio simbolizmo – plaukų reikšmė, jų nukirpimo, nuo pašalinių (iš)saugojimo, net slėpimo. Savaip laisvos trumpaplaukės, savaip ypatingos ilgaplaukės, kurioms kasa „nugarą į dvi dalis dalina“. Mano skoniui kai kurios istorijos galėjo būti tiesiog ilgesnės, jų mažiau. Kai kurios nieko manyje nesujudino – suprantu jų simbolinę reikšmę, to knygos mitiškumo papildymą, tačiau mieliau būčiau kai kuriose pabuvusi ilgiau. Bet autorė rašo pagaviai, neužsižaidžia su forma, kuria knygos mitologiją. Man ta plaukų idėja labai susisiejo su „Maresi“, kur plaukai reiškia ir seserystę, ir galią, beveik orus ir gyvenimus keičiančią. Bet aišku, simbolis nėra naujas ir jo atsikartojimų literatūroje gausu.
Vietomis atrodo, kad veikėja, einanti per noveles, tokia atsiribojusi, kad sunku iš tiesų išjausti jos skaudulius. Patiko viršelio seksualumas, toks biblijinis, bet pačios Frank moterys labai seksualizuotos ypač tada, kai lesbietės – na, negalėjau nepastebėti kaip jos skiriasi nuo tų, heteroseksualių. Ir tos, ir tos, aišku, gyvenime užsiknisę, bet lesbietės bent orgazmais pasimėgauja. Gal čia irgi simbolizmas? Jo knygoje tiek daug, kad tikrai per vieną skaitymą neužgaudysi. Silpniausia dalis pasirodė dialogai, kai čia jų yra. Gal todėl ir mažai? O šiaip kinematografiškas rinkinys ir įdomu man susipažinti su Frank kūryba. Visai norėčiau, kad autorė parašytų romaną.
Knyga labai moteriška, bet moteriškumas ne stereotipinis ir kartais feministinis. O jei ne, vis tiek analizuoju iš feministinės perspektyvos, gal ją ir autorei primetu? Moteriškumas čia skaudus, tarsi našta. Moterys nėščios, kaip autorė pati rašo, "neįgyvendintom svajonėm, niekuo netapusiom idėjom". Jos turi seksualinių poreikių, bet jie tarsi pritempti, kažką maskuojantys ir nuo kažko saugantys. Ne kuriantys ryšį, o palaikantys atstumą. Gausu magiško, vis atsikartojančio simbolizmo – plaukų reikšmė, jų nukirpimo, nuo pašalinių (iš)saugojimo, net slėpimo. Savaip laisvos trumpaplaukės, savaip ypatingos ilgaplaukės, kurioms kasa „nugarą į dvi dalis dalina“. Mano skoniui kai kurios istorijos galėjo būti tiesiog ilgesnės, jų mažiau. Kai kurios nieko manyje nesujudino – suprantu jų simbolinę reikšmę, to knygos mitiškumo papildymą, tačiau mieliau būčiau kai kuriose pabuvusi ilgiau. Bet autorė rašo pagaviai, neužsižaidžia su forma, kuria knygos mitologiją. Man ta plaukų idėja labai susisiejo su „Maresi“, kur plaukai reiškia ir seserystę, ir galią, beveik orus ir gyvenimus keičiančią. Bet aišku, simbolis nėra naujas ir jo atsikartojimų literatūroje gausu.
Vietomis atrodo, kad veikėja, einanti per noveles, tokia atsiribojusi, kad sunku iš tiesų išjausti jos skaudulius. Patiko viršelio seksualumas, toks biblijinis, bet pačios Frank moterys labai seksualizuotos ypač tada, kai lesbietės – na, negalėjau nepastebėti kaip jos skiriasi nuo tų, heteroseksualių. Ir tos, ir tos, aišku, gyvenime užsiknisę, bet lesbietės bent orgazmais pasimėgauja. Gal čia irgi simbolizmas? Jo knygoje tiek daug, kad tikrai per vieną skaitymą neužgaudysi. Silpniausia dalis pasirodė dialogai, kai čia jų yra. Gal todėl ir mažai? O šiaip kinematografiškas rinkinys ir įdomu man susipažinti su Frank kūryba. Visai norėčiau, kad autorė parašytų romaną.
Displaying 1 - 30 of 35 reviews