Il vecchio comò in legno, con i suoi dieci cassetti colorati, è lì, nel centro della stanza. La donna ne è affascinata da quando era una bambina, ma non ha mai avuto il permesso di toccarlo. Era l'unico segreto di nonna Rita, l'unica cosa che non condividevano. Eppure, ora che l'anziana non c'è più, è lei ad averlo ricevuto in eredità, senza un'apparente spiegazione. Per questo, quando si avvicina alle serrature, sente il coraggio venirle meno, come se qualcosa di speciale stesse per accadere. Ed è così. In ciascun cassetto si cela un oggetto. Un oggetto ordinario che racconta molto più di quello che è. Racconta una storia che le parla della nonna come non l'ha mai conosciuta. Ci sono una medaglietta del battesimo, una chiave, un quaderno di poesie, un atto di nascita, un sacchetto di semi, un foulard azzurro, un biglietto del treno, un barometro e una busta da lettere. Ogni oggetto nasconde una vita intera. Ogni oggetto custodisce un amore profondo, frantumato dalla furia franchista, una donna rimasta sola e incinta che vede la felicità sfuggire sempre più lontano, ma non per questo si arrende. Quella donna era Rita. Solo adesso, lei capisce il vero significato degli insegnamenti della nonna. Solo adesso sa che deve fare in modo che si trasformino in azioni per cambiare la sua vita. Solo adesso decide di avere un suo comò pieno di oggetti importanti, che svelino al mondo la donna che vuole diventare. Perché il monito di Rita abbia un'eco infinita. Ispirandosi in parte alla vita della nonna, Olivia Ruiz ha scritto un romanzo per chi crede che ci sia sempre tempo per dare un passo nuovo all'esistenza, che sono le piccole cose a fare la differenza, che bisogna ridare il giusto valore a ciò che ci circonda.
کمدی با کشوهای رنگی، معبری برای گذر از حال به گذشته س، گذشته ای که پر از اندوه ، اجبار، ناکامی، فقدان، عشق و شجاعته. گشودن آروم و محتاطانهی این صندوقچهی مرموز موروثی که حالا ظاهر فرسوده ی خودش رو از دست داده تا با رنگین تر شدن نمادی از سرزندگی و ادامه و امید بشه، اگرچه کار ساده ای بنظر میرسه اما با هر یادگاری که در دلش پنهان کرده راوی سرگذشت و لحظات دردناکیه که تحملش به سادگی ممکن نیست، خاطرات و نامه های کهنه، عکسهای فرسوده، دستمالی آبی ، رازهای نگفته، عشقی نو پا که زود به خاکستر میشینه و زخمهایی که هرگز التیام پیدا نمیکنن... این کتاب با قلمی شاعرانه و روایتی زنانه، داستانیه درهمتنیده از مهاجرت و تعارض ها، هویت و ریشه، رنجهای پنهان، و حسرت هایی که نسل به نسل به ارث میرسن. اولیویا روئیس با ظرافتی دلنشین، داستان زنی اسپانیایی رو روایت میکنه که در کودکی و به هنگام جنگ داخلی اسپانیا با جدایی از پدر و مادر، با خواهرها و دوستانی به فرانسه پناه می بره. این مهاجرت ناخواسته، نه تنها جغرافیای زندگیش رو تغییر میده بلکه لایههای درونی وجودش رو هم دگرگون می کنه. شخصیت اصلی، مادریه که گذشته رو در ابتدا در کشوهای پنهانی ذهن و بعد پشت درهای رنگی این کمد انباشته و دختری که از راز این کشوها بیخبره، ناگهان با حقیقتهایی از گذشته خانواده ش مواجه میشه . عواطف مختلفی در این داستان گنجونده شده که با تمام اختصار و شکنندگی ، احساس دقیق و کاملی از دلتنگی، عشق خاموش، تنهایی، رنج مهاجرت و حتی لذتهای کوچک زیستن در این تبعید رو منتقل میکنه. به طوری که بارها در لحظه ای که همه چیز به ثبات رسیده ، مخاطب با غمهای ناگهانی شخصیت ها روبهرو میشه. مرگ عزیزان، فقر و تبعیض، سکوتهای سنگین و ترسهایی که از بیانشون عاجزن، در عین حال، لحظاتی از مهر مادری و همراهیهای زنانه، خاطرات شیرین کودکی یا حتی بوی دست پختی خانگی، گرما و عطوفتی انسانی به روایت میبخشن. کتاب مثل بازی نور و سایه ست، گاهی چنان همه چیز در تاریکی و غم فرو میره که انگار قرار نیست صبحی به خودش ببینه و لحظه ای بعد نور و امید بر میگرده تا داستان به حیات خودش ادامه بده. جمله ها با لحنی اهنگین و اغلب کلماتی پر احساس و لطیف انتخاب شدن . تصویر سازی متوسط، استعاره ها مناسب، روانشناسی نسبی شخصیتها و نمایش تأثیر جنگ و مهاجرت، از نقاط قوت این کتابه و نگاه نویسنده که بازی بین قربانی و قهرمان سازی رو رد میکنه و تنها به دنبال بیان احساسات و تاثیرات وقایع مختلف بر زندگیه، باعث ایجاد حس ملموس تری برای باور پذیری این داستان میشه. اما نکته ی منفیش اینجاست که گاهی روند اتفاقات دچار از هم گسیختگی در زمان و مکان میشه و شاید شاخ و برگ ندادن به بعضی اتفاق ها و یا دقیق نپرداختن به بعضی شخصیت ها، کنجکاوی خواننده رو نسبت به اونها بی جواب میذاره. این کتاب مث ی نشونه از دل رنج های تاریخی ی ملته، مردمی که روزهای ترسناکی از اختناق و فشار رو پشت سر گذاشتن و مجبور شدن برای نجات بخشی از زندگی شون، وطن و زبان شون رو پشت سر بذارن و یا حتی عشق و خانواده شون رو از دست بدن! اما خاطرات کم رنگ شده شون رو نه فقط گوشه ی قلبشون که با ثبت و نگهداری از اونها برای نسل های بعدی حفظ کردن تا ظلمی که بر جان و روانشون چنگ انداخته بود هرگز از یاد آیندگانشون نره...
C'est l'un des romans les plus lus et commentés de cet été : la première incursion de la chanteuse Olivia Ruiz dans le monde de la fiction. Elle s'inspire ici de sa propre histoire familiale pour retracer le parcours de toute une lignée de femmes espagnoles exilées dans le Sud de la France après la guerre civile de 1936, alors que le personnage principal se replonge dans le contenu des tiroirs de la précieuse commode que sa grand-mère, tout juste disparue, a protégée avec soin tout au long de sa vie. Bibelots, souvenirs, preuves d'un passé disparu, les objets se succèdent et charrient avec eux le souvenir de vies marquées par le sacrifice, mais aussi et surtout par une volonté et une résilience inflexibles.
Le style de l'autrice a un côté un peu déstabilisant dans les premières pages, notamment en raison du ton détaché et analytique de sa narratrice, mais bascule très vite vers quelque chose de très fluide, poétique presque, où l'on retrouve une efficacité et un sens du rythme plutôt soignés. On s'attache aux différents souvenirs énumérés par la narratrice au fur et à mesure de son exploration des tiroirs de la commode, et on se fie à ce processus narratif très prenant tant et si bien qu'on n'en voit pas venir la fin de ce court roman, dernier choc d'un récit qui en aura compris un certain nombre. L'histoire se déroule avec des airs de conte, un côté inéluctable, cruel presque dans la façon dont elle fait défiler les années sans égard pour les sentiments du lecteur tour à tour chamboulé, chahuté ou perturbé. C'est la marche du temps, de pays qui s'écartèlent, de générations qui apprennent à se nier pour continuer à exister, de liens qui se font et s'éprouvent.
C'est un roman remarquable dans sa façon d'évoquer le statut de femme de ses héroïnes, toutes aux prises avec les mêmes problématiques - quoique de façon différente en fonction de leur année de naissance et de leur statut les unes par rapport aux autres - : loyauté, pureté imposée, transmission, quand bien même elle est parfois douloureuse, deuil, mémoire, transcendance, maturité. Il n'était pas évident d'arriver à tirer des "portraits de femme" réussis de ce roman, d'une part parce que l'idée même de "portrait de femme forte" est franchement galvaudée, d'autre part parce qu'avec les romans historiques, on a toujours cette tentation de s'arrêter à un banal "les femmes avait quand même une vie sacrément dure, avant". Non, ici, le tout est réussi et traité avec une vraie intelligence : bien entendu, la vie des femmes décrites par Olivia Ruiz n'a plus grand-chose avec notre réalité à nous, mais elle comporte suffisamment de parallèles, de sous-entendus et de similitudes pour parvenir à s'imposer, à trouver sa pertinence. En plus de ça, on sent évidemment que l'autrice évoque quelque chose de très proche de sa propre histoire, d'intime presque, et qu'elle reste de ce fait dans une forme très juste et difficilement critiquable de sincérité.
Le tout est resté un peu trop froid, trop rapide peut-être pour parvenir à me toucher tout à fait, mais force est d'admettre que certains passages sont d'une dureté et d'une beauté certaine, et que le tout recèle un vrai potentiel. On ne peut donc qu'avoir hâte de voir ce qu'Olivia Ruiz accomplira dans ses prochains romans, en espérant qu'elle y donnera vie à des personnages féminins aussi marquants et aussi éblouissants que dans celui-ci !
Bien que je prenne en compte le fait que ce soit un 1er roman, j'ai trouvé ce livre un peu trop brouillon. Même si je reconnaît que ce n'est pas entièrement la faute de l'autrice : la mise en page n'est pas une grande réussite...
J'ai bien appréciée le personnage de la grand-mère Rita, une femme forte mais qui a aussi ses faiblesses. Les autres personnages sont sympathiques même si ils sont un peu trop caricaturés pour moi.
Petit bémol sur le changement de POV entre Nina & Rita qui aurait pu être mieux amené.
La plume de l'autrice est maladroite mais correcte pour un 1er roman.
Un disclaimer avec deux ou trois faits sur la guerre civile Espagnole (1936- 1939) ainsi que quelques petites notes explicatives de bas de page auraient été grandement apprécié pour les lecteurs qui n'ont pas beaucoup de connaissance sur le sujet...
En bref, J'ai passé plutôt un bon moment avec ce livre même si il ne m'a pas transcendé que j'oublierais rapidement
Kisa ama etkileyici bir oyku. Bana gore edebiyat degeri olmayan bir ani. Franco'dan diktasindan kacan Ispanyollarin Fransa'da kurduklari bir hayat ile basliyor. Sonrasinda Rita'nin ve ailesinin hikayesi olarak devam ediyor.
Intensive Familie Geschichte mit interessantem historischen Kontext in der Zeit des spanischen Bürgerkrieges...in wunderschöner Sprache....Leider meiner Meinung nach nicht ausführlich genug...!
Lea erbt von ihrer Großmutter Rita eine alte Kommode...und findet dort Briefe mit der Lebensgeschichte dieser außergewöhnlichen Frau.
Der kurze Roman von Olivia Ruiz konnte mich wirklich gefangen nehmen...ich hätte mir etwas mehr Ausführlichkeit gewünscht um tiefer Einblicke zu erhalten... Trotzdem:
Vous la connaissez en tant qu’eux-candidate de la toute première Star Academy. Vous la connaissez en tant que chanteuse, elle qui a porté les textes de la grande Juliette. Vous connaissez sa voix, parce qu’elle l’a donnée à la petite danseuse de Mathias Malzieu, dans la Mécanique du Cœur. Il est tant que vous découvriez Olivia Ruiz en tant qu’autrice. Ce sont des mots qui chantent, qui dansent, qui combattent. Ce sont des mots qui nous font voyager, nous font vivre la guerre civile espagnole, l’Espagne franquiste, la douleur de la séparation, l’appropriation d’une langue, d’un pays, d’une liberté. « La commode aux tiroirs de couleurs » est une épopée familiale intimiste, qui fait la part belle aux femmes, hautes en couleurs, en joies et en peines. Une petite perle, qui, j’en suis sûr, saura se nicher au cœur de vos histoires à vous.
Mirus mylimai močiutei Ritai, Olivija paveldi komodą su dešimčia spalvotų užrakintų stalčių. Ji dar vaikystėje žavėjosi šeimos relikvija. Ir dabar, laikydama stalčių raktelius, pagaliau susipažįsta su komodos turtu: krikšto medalionu, poezijos knygele, mėlyna skarele...
Šie paprasti daiktai alsuoja ilgai saugotomis močiutės gyvenimo paslaptimis.
,,Komoda spalvotais stalčiais“, iš dalies paremtas tikrais įvykiais, seka unikalų vienos šeimos likimą, paženklintą ne tik sielvarto, bet ir gilios meilės bei vilties. ❤️
Istorija jautri, atvira, jauki, kupina spalvų, džiaugsmų ir vargų.
Simpatična saga o porodičnim tajnama začinjenim španjolskom revolucijom, sentencama na španskom jeziku i s puno ljubavi i snage žena iz različitih generacija. Porodična drama koju preporučujem 🥰
„Patirtis jausti kažką užgimstant savyje yra svaiginama ir stebuklinga. Suteikti gyvybę – tai tarsi sviesti didžiulę plytą sau veidą. Pačią gražiausią plytą pasaulyje, paleistą su gražiausiu pagreičiu, nuostabiausiai užsimojant, bet .... Vis tiek į veidą.“ (p. 92) Graži, kad net skauda. Nes iš tiesų skauda ją skaitant. O tada juokas ima, o tada gera neapsakomai, kad net oras gaivesnis pasidaro. Nedidelė, devynių skyrių, prologo ir epilogo knyga. Krikšto medalionas, raktas, poezijos knygelė, gimimo liudijimas, maišelis sėklų, mėlyna skarelė, traukinio bilietas, barometras ir vokas – daiktai, kuriuos kiekvienas rasime savo namuose ir apie kiekvienas jų priimtų istoriją. Kaip ir koks nors baldas, keliaujantis iš kartos į kartą, o atidarius stalčiuką – kvepiantis vaikyste taip skaudžiai, kad net gerklėje įstringa ašarų gumulas. Liesdami seną skarelę, mylimą braižą ant seno popieriaus mes vėl galime susitikti su tais, kurie iš tikro niekur neišėjo. Mirus močiutei Olivija paveldi komodą su dešimt spalvotų, užrakintų stalčių. Visą vaikystę su pusbroliai svarsčiusi kokias paslaptis saugi šis baldas, ji pagaliau tampa pilnateise šeimos paslapčių savininke. Paslapčių, netekties, tremties, tapatybės, skausmo, džiaugsmo ir meilės. Didžiulės meilės, kurią jai atvirai ir moteriškai perduoda močiutė – apie šeimą, tėvus, seseris, vaikus. Apie meilę. Kol pati Olivija supranta kiek ir kaip ji pati gali mylėti. Taikliai ir tiksliai, tarsi dainuodama ir šokdama. Nebeatsimenu kada būčiau taip raudojus skaitydama knygą. Nes buvau pamiršus kaip pasiilgau, myliu ir mylėsiu.
Uzun zamandır güzel kitaplar okumuş olsam bile bir oturuşta, iki üç saatte bitirebildigim kitap olmadı. Ağır, aşırı zihin çalıştıran kitaplara dalmıştım. Bu hikaye nasıl iyi geldi ve nasıl ağlattı. İçimde kabuk bağladığını düşündüğüm yaralarıma dokundu. Bir kadeh kırmızı şarapla güzel bir cumartesi gecesi yaşattı. Oldukça da ağır bir acılar silsilesine tanık olmana da yol açtı tabi. Onca aglatmasina karşı, göç, yert yurt aidiyet ya da yersiz yurtsuzluk, aidiyetsizlik aşk ve aşksızlik, ilişki ve iliskilenememislik. Öyle zıtlıklari ve biraradaliklari sade ve akıcı bir üslupla anlatmış ki! Derdi dille oynamak değil yazarın.. Derdi dünya, insanlık, aşksızlık yaşamın acı ve mutluluğu aynı potada toplaması. Bunlar da bir on çekmeceli sifonyere sığabilir. O sifonyere sığan kaç hayat!! Acılarla dolu ama yaşamın nesesiyle de dokunmuş rengarenk bir şifonyer. Zamanı varmış demek ki bu kitabın. Alalı iki ay oldu.. Sürekli ertelene ertelene bu zamanı buldu. Hüzünlü ve acı dolu bir yaşam hikayesi var. Üç dört kuşak kadının neseleri ve gözyaşları çevresinde dolaşıyor öykü.
Cela fait bien longtemps qu'un livre ne m'avait pas autant touché en plein cœur. A ma mamie espagnole Finou mais aussi à ma mamie italienne Vita et mamie Ginette. Vous étiez là, vous nous manquez. Olivia Ruiz a le talent de savoir faire remonter les bons souvenirs de l'enfance avec une élégante délicatesse. La vie n'a pas épargné nos "abuelas" mais c'est aussi ce qui nous a construit. Merci à elles ❤️
Très émouvant. Découvert avec l'audiobook, j'ai trouvé que le fait que ce soit l'auteure elle-même qui faisait la narration, c'est encore plus poignant.
bazı sayfaları okurken ağladım, çok güzel bir roman. ve kapağı öyle tatlı ki, regina spektor-two birds şarkısını anımsatıyor bana. bu kitabı o şarkıyla hatırlayacağım hep.
J'ai adoré ce livre ! Il nous fait passe par toutes les émotions : joie, tristesse, ... Il m'a transportée. Je retire une étoile pour la fin qui m'a moyennement plu.
Vaikystėje Rita su seserimis buvo priversta palikti šeimą bei gimtuosius namus ir sprukti nuo F. Franko įvestos diktatūros Ispanijoje. Po patirtų kančių ir ištverto alinančio darbo, Ritos gyvenime pasirodęs Rafaelis buvo tarsi šviesa, kuriai nelemta šviesti ilgai. Dabar, praėjus keliasdešimčiai metų, Olivija paveldi močiutės Ritos komodą su spalvotais stalčiais, slepiančiais pastarosios gyvenimo istoriją.
Dievinu grožinės literatūros knygas, kurių istorijos yra pasakojamos dvejomis laiko perspektyvomis. Visada jaučiu didesnį jaudulį ir polėkį, kai skaitau, kaip dabarties epochos protagonistas gilinasi į praeitį, kaip bando išsiaiškinti, kas nutiko prieš keliasdešimt, o kartais ir prieš kelis šimtus metų. Dažnai tokios istorijos leidžia pajusti, kaip vienas ar kitas padarytas sprendimas viską sudėlioja į savo vietas ir kokios yra pastarojo pasekmės, kadangi knygoje žinoma ir praeitis, ir dabartis. Ir, žinote, tai sukelia retorinį klausimą: ar ne viskas galiausiai susiklosto taip, kaip lemta ir kaip iš tiesų yra geriausia?
Istorija mane sužavėjo dėl keletos aspektų. Pirmiausia, dėl istorinio konteksto, kuris man yra artimas ir tikrai mėgiamas. Nors Antrojo pasaulinio karo intarpai daugelio skaitytojų jau nebestebina ir išties sunku juos pateikti kitokiu kampu, visada žaviuosi, kai rašytojas/(-a) geba paimti mažą dalelę iš pastarųjų įvykių ir jos pagalba kuria naujų personažų istoriją. Verta paminėti, kad konkrečiai ši knyga - nėra vien tik išgalvota, o paremta tikrais įvykiais, tad Olivijos močiutės Ritos istorija man persiskaitė su dar kitokiomis emocijomis ir jausmais. Antroji to žavėjimosi priežastis - banguotas kelias, kurį teko pereiti Ritai, ir vertybinės bei moralinės temos, užgimstančios būtent pastarojo eigoje.
Viena iš temų atsiremia į šeimos struktūrą. Esame pratę girdėti, kad ne savi vaikai niekada neprilygs ir nebus mylimi kito žmogaus taip, kaip jis pastaruosius mylėtų, jei jie būtų jo paties. Galbūt daugelyje šeimų taip ir yra, bet autorė pateikia priešingą situaciją. Ritai, kuri liko su kūdikiu ant rankų, nusišypsojo sėkmė, nes jos kitas vyras beprotiškai pamilo moters dukrytę. Tačiau ties tuo rašytoja neapsiriboja ir užmezga dar netikėtesnį siužeto posūkį - Ritos ir jos vyro tarpusavio santykių problemas, iš kurių kyla nesantaika namuose, savivertės praradimas ir nuolatinės dvejonės.
Antroji tema, kurią verta atskirai paminėti, yra netektis. Ne artimo žmogaus ar giminaičio netektis, kurią sunku išgyventi, bet vaiko. Savo kūno ir kraujo netektis. Kaip išgyventi netekti žmogaus, kuris buvo Dievo dovana? Kaip jaustis netekus to, dėl kurio galėjai paaukoti bet ką? Dar blogiau: kaip visa tai ištverti, kai nejauti palaikymo iš žmogaus, kuriam šis įvykis turėtų būti taip pat sunkiai pakeliamas, kaip ir tau? Tai klausimai, į kuriuos nėra vieno konkretaus atsakymo, tačiau rašytoja itin puikiai vaizduoja tokioje situacijoje vykstančias santykių peripetijas ir tai, kaip žmogus geba toli nueiti, kad suprastų bei išsigrynintų, kas jam tokiomis aplinkybėmis gyvenime liko.
„Komoda spalvotais stalčiais“ - istorija apie meilę (sau, savo antrajai pusei, savo vaikams), pasirinkimus ir gebėjimą atrasti vidinę ramybę. Tai - kūrinys apie netektis, apie jų sukeliamą skausmą ir sielvartą, kuris palaipsniui leidžia suprasti vienam kitą, pripažinti klaidas ir kaltes, o taip pat - iš naujo įvertinti, ką gyvenimas jau yra davęs. „Komoda spalvotais stalčiais“ mus nukelia į XX a. laikus, kuriuose santykiai buvo ne mažiau komplikuoti, negu jie yra dabar, o daugelis situacijų dažnam skaitytojui bus pažįstamos iki kaulų smegenų. Romanas akcentuoja gyvenimo trapumą ir kiekvieno iš mūsų laikinumą, taip skatindamas susimąstyti, kam ir kaip skiriame savo laiką, o taip pat - ar ne per dažnai laikome pyktį, ar ne per dažnai pasirenkame atstumti tuos žmones, kuriuos iš tiesų beprotiškai mylime? Noriu tikėti, kad šis kūrinys dar kartą paragins susimąstyti apie būtį ir gal net pakeisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus, vykstančius mūsų pačių kasdienybėje.
Rekomenduoju grožinės literatūros mėgėjams, kurie žavisi, kai kūrinio protagonistas panirsta į savo šaknų ir tapatybės paieškas, neretai apnuoginančias juodžiausias paslaptis ir kartu atskleidžiančias akimirkas, kuriomis verta didžiuotis. Jeigu ieškote lengvai perskaitomos ir įtraukiančios istorijos, kurios protagonistė būtų jums artima, siūlau, kadangi šis kūrinys, nestokojantis dinamikos, neleidžia atsitraukti. Rekomenduoju dramatiškų ir vilties teikiančių istorijų gerbėjams, kurie tiki, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo, o kiekvienas likimo smūgis yra skirtas tam, jog augintų mus kaip asmenybę. Jeigu norite gražaus, tyro, kartais skaudinančio ir už širdies griebiančio kūrinio, siūlau, kadangi šioje istorijoje bus visko, nuo ko neatsiejama žmogaus egzistencija.
Səmimi, xoş və ürəyimi hüznqarışıq sevgi ilə isidən bir əsər oldu mənim üçün. Oxuduqca qarşımıza çıxan nüansların yazıçının həyatı ilə üst-üstə düşdüyünü nəzərə alanda bir bioqrafiya olduğunu düşünmək olar. Üslubu sadə və axıcıdır, ədəbi zövq almasam da, ötürdüyü duyğular gözəl idi.
KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS. SKIRTA KURŠĖNŲ KNYGŲ KLUBUI „(Ne)keista skaityti“ APTARTI.
Po močiutės mirties vienai merginai atitenka komoda su spalvotais stalčiais. Viename stalčiuje ji randa voką su močiutės laišku. Prasideda ilgas pasakojimas kaip jos močiutė su seserimis bėgo iš Ispanijos į Prancūziją....
Ši knyga tai nuostabi šeimos istorija, kuri buvo paslėpta komodoje. Nors knyga ir labai plona, bet beskaitant susiliejau su veikėjais ir jie tapo tokie artimi. Ši istorija taip pat moteriška, nes pasakojama apie senelės Ritos ir kitų šeimos moterų likimą. Beskaitant tikrai nubraukiau ir vieną kitą ašarą, nes knyga tikrai jautri ir paliečianti širdį.
Tai pirmoji mano pažintis su šia autore. Skaitėsi labai lengvai, sudomino nuo pirmų puslapių.
Rekomenduoju visiems ieškantiems jautrių istorijų su... gražiomis pabaigomis.
Bir ailenin gizli kalmış hafızasına uzanan sancılı yolculukları. Savaşların gölgesinde geçen ilk dönemleri ve yeni hayatlarına alışma süreçlerinin iç içe geçtiği çocukluk ve gençlik yılları. Mecburi sürgün olmanın dayattığı yabancılık, yalnızlık ve dil bariyeri karşılaşılan zorluklardan sadece birkaçı. Bir yanı hep eksik kalan insanların birbirlerine, geleceğe ve hayallerine ulaşma çabaları. Ne kadar uğraşsalar da asla kapanmayacak derin yaraları.
Anavatana karşı nefret ve sevgi arasında gidip gelen karışık duyguları. Aşklar, beklentiler ve sevinçler bu göçebe yaşamın içine süzülen geçici akşam meltemleri. Mutluluğun peşinde oradan oraya sürüklenen, yolculuğu ikamete çeviren mecburi istikametleri.
Sadece iyiler ve kötülerden ibaret bir dünya olmadığı, insan doğasının masumiyetini yitirebileceği, safiyane duyguların çocuklukta kaldığının geç de olsa anlaşıldığı anlar. Olan biten herşeye rağmen hayata sımsıkı tutunmaya çalışan kadınlar.
Premier roman en version audio que j'écoute (en voiture) lu par Olivia Ruiz elle-même. J'étais frustrée en me couchant de ne pouvoir lire la suite et dz devoir attendre le trajet suivant pour entendre la suite de l'histoire de l'abuela.
Olivia, anneannesini kaybettikten sonra çocukluğundan beri merak ettiği şifonyere sahip olur. Bizim hikayemizde her çekmeceden çıkacak olan anneannenin hikayesidir.
Biraz tarih, biraz acı ve birazda mücadele bulacağın lakin her daim "ya sonra" diye sorgulayacağın bir metin var. Göç eden bir ailenin kimlik arayışını ve orada yaşadığı sıkıntıları gördükçe kendinizdende bir tutam şeyler buluyorsunuz. Kitap boyunca doğup büyümediğin bir ülkede kendi bireyselliğini nasıl ilan edebilir, kendini o toplumda nasıl saydırabilirsin diye sorar buldum kendime.
Açıkcası rahat ve akıcı bir dili vardı. Her çekmece bir sonrakine geçiş yaptırıyor. Dram, aile bağı, göç, özlem, aşk ve macera dolu bir yolculuktu.
«خاطره، وقتی آدم را در خود میگیرد، دلپذیر است، اما وقتی آدم را کُند یا حتی منجمد میکند، آن وقت باید ساکتش کرد؛ نه این که محوش کرد تنها ساکتش کرد، چون در هر لحظه از زندگی ممکن است نیاز باشد که بیدارش کنی تا تخیلاتت را به حرف وادارد. اگر کمی به سمت چیزهایی که این خاطرهها برایمان باقی گذاشتهاند تمایل نشان دهیم آنها چیزهای زیادی برای یاد دادن به ما دارند.»
این کتاب روایت خاطرات چند زن مهاجر اسپانیایی در زمان دیکتاتوری فرانکو به فرانسه است که با ایدهی جالبی شروع میشود که یک کمد با کشوهای رنگی از مادربزرگی به نوهای ارث میرسد که داخل آن اسناد و یادداشتهای زندگی گذشته زنان آن خانواده از شروع دوران مهاجرتشان است.
داستان سرشار از احساسات زنانه و رنگ و بوی فمینیسم است که مشخصه از زنان آسیبدیده و در اقلیت دوم قرار گرفته یک جامعه (علاوه بر زن بودن، مهاجر و فقیر بودن) قابل لمستره. زنانی که برای بقا و داشتن یک زندگی معمولی جنگیدهاند و بهای بسیار گزافی پرداخت کردند.
Miršta Ninos močiutė (abuela), kuri palieka savo anūkei Ninai senovišką komodą su dešimt stalčiukų. Nina vakare ateina į tuščią močiutės butą Montmartre pamatyti komodos, kuri tiek laiko paslapčių, kurias ji troško sužinoti vaikystėje. Kiekvienas komodos stalčius ir daiktas jame atskleidžia vis daugiau abuelos Ritos gyvenimo ir šeimos sagos - kaip ji su dviem seserimis pabėgo nuo Ispanijos pilietinio karo į Prancūziją, kaip buvo pabėgėlėmis; kaip nusprendė tapti prancūze; kaip patyrė pirmąją meilę; ir visi kiti šeimos pakilimai ir nusmukiai; mirtys ir gimimai. Giminė nėra komplikuota, lengva atsiminti veikėjus. Svarbiausia yra moteriškoji linija.
Labai greitai ir lengvai persiskaitė per kelias dienas.
Ant viršelio pavaizduota komoda labai prasta - nulis atitikimo nuo aprašymo :(
This entire review has been hidden because of spoilers.
Ką aš čia perskaičiau?.. nežinau, ar čia lt vertimas, ar pati knyga, bet taip jr jaučiaus, kad skaitau močiutės laišką parašytą apie savo gyvenimą. Paprastos močiutės, be talento rašyti. Savos būtų įdomu skaityti, bet čia tai knyga turėjo būti. O pabaiga išvis kažkoks nesusipratimas, perskaičiau istoriją ir suradau seneliui kekšę, ką? Žodžiu, reikėjo negaišti laiko ir numest po pirmų 20psl.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Aile geçmişi, göç ve kimlik temalarını işleyen bir roman. Kitap, hafif melankolik ama aynı zamanda umut dolu bir atmosfer yaratıyor. Fransa ve İspanya arasındaki tarihi bağlar, göçmenlik ve aile sırları gibi konulara değiniyor.
entré en este libro sin expectativas (y un poco por compromiso la verdad) y se ha convertido en unas de mis lecturas favoritas!!!! un libro bellísimo y a la vez duro. habla del exilio, de la familia, del idioma, del amor, de los recuerdos y sobre todo de mujeres
Un livre dans lequel on ouvre plusieurs tiroirs qui nous ramènent à des époques et des moments de vie différents. J'ai beaucoup aimé comment on suit la vie de Rita, une belle découverte.