What do you think?
Rate this book
Łzy i modlitwy głupców
Grigorij Kanowicz, urodzony w 1929 r., jest pisarzem radzieckim: związanym z Litwą, autorem wielu powieści, scenariuszy filmowych i sztuk teatralnych. ,,Łzy i modlitwy głupców" to druga po ,,Świecach na wietrze" (PIW 1983, 1987) powieść tego autora w przekładzie polskim. Jej akcja rozgrywa się pod koniec XIX w.wśród społeczności żydowskiej małego litewskiego miasteczka, w którego spokojną, nieco senną egzystencję wkracza pewnego dnia tajemniczy przybysz, wysłannik Boga",
wnosząc swoją postawą niepokój moralny, wyzwalając namiętności i rozrachunki ludzkie. Barwna, nie pozbawiona elementów sensacyjności fabuła powieści, znakomicie nakreślone sylwetki bohaterów, bogate tło religijno-obyczajowe i kulturowe Żydów - których historia fascynuje autora - wprowadzają czytelnika w świat dawno już na skutek burz dziejowych nie istniejący, lecz dzięki talentowi pisarza ciągle żywy, wypełniony autentycznymi uczuciami, pragnieniami i dramatami ludzkimi.
wnosząc swoją postawą niepokój moralny, wyzwalając namiętności i rozrachunki ludzkie. Barwna, nie pozbawiona elementów sensacyjności fabuła powieści, znakomicie nakreślone sylwetki bohaterów, bogate tło religijno-obyczajowe i kulturowe Żydów - których historia fascynuje autora - wprowadzają czytelnika w świat dawno już na skutek burz dziejowych nie istniejący, lecz dzięki talentowi pisarza ciągle żywy, wypełniony autentycznymi uczuciami, pragnieniami i dramatami ludzkimi.
326 pages, Paperback
First published January 1, 1983
2 people are currently reading
192 people want to read
About the author
Grigory Kanovich
23 books41 followersGrigory Kanovich (also Grigorijus Kanovičius) was a Lithuanian Jewish writer and the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts for 2014.
Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.
Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.
Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.
(Encyclopaedia Judaica)
Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.
Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.
Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.
(Encyclopaedia Judaica)
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 10 of 10 reviews
December 30, 2024
Kaip su kokiu šventiniu pyragu - kai užsinori kažko saldaus, taip man su Kanovičiumi. Taip užsinorėjau Kanovičiaus, kad savo skaitymo eiliškumus dėliodamas jau laukiau, kada galėsiu jo imtis. Tiek daug girdėta, tiek kartų rekomenduota, kad štai ir pribrendo. Bet peržiūrėjus asmeninę biblioteką radau tik šį romaną. Kaip suprantu, jis nėra pats pačiausias, bet man blynų neprisvilino.
XIXa. 9-asis dešimtmetis, kažkur palei Nemuną tarp Vilkijos ir Smalininkų veiksmas vyksta mažame neįvardintame miestelyje - štetle. Daugelis personažų žydai. Taip pat rusų šeima, kurios tėvas vietinis miestelio uriadnikas. Lietuviai romane (išskyrus smuklės tarnaitę Mortą) visiškai periferijoje ir romane beveik nedalyvauja. Atmetus ryškių personažų simpatiškumą, gyvų dialogų realistiškumą, humorą - romanas persmelktas liūdesiu. Tas liūdesys toks apibrėžiantis visumą, t.y. visą žydo gyvenimą ir savaime norisi ieškoti tam priežasčių. Ar čia kalta XIXa. galo carinės Lietuvos visuomenės dvasia, kad liūdna gal visiems nepriskiriant tautybės, ar čia liūdna tik žydams, kurie ujami ir jų niekas nemėgsta, ar čia tik mažo miestelio su savomis bėdomis atmosfera. Romanas išleistas XXa. 9-ajame dešimtmetyje, tad romane apie holokaustą negali būti nei minties, bet nereguliarūs pogromai visad kažkur netoliese. Tas nelaimės, neteisybės jausmas visad čia pat.
Anotacija mini romano alegoriškumą. Man asmeniškai ta Cvi-Arono-Bepročio personažo alegorija tokia realistiška, kad nebesinori to net vadinti alegorija. Šiandienos gyvenime nemažai tokių Bepročių.
10/10 liūdnų žydų, ieškančių savo paskirties ar prasmės šioje mirties pusėje.
Rekomenduoju VISIEMS.
L'chaim!
XIXa. 9-asis dešimtmetis, kažkur palei Nemuną tarp Vilkijos ir Smalininkų veiksmas vyksta mažame neįvardintame miestelyje - štetle. Daugelis personažų žydai. Taip pat rusų šeima, kurios tėvas vietinis miestelio uriadnikas. Lietuviai romane (išskyrus smuklės tarnaitę Mortą) visiškai periferijoje ir romane beveik nedalyvauja. Atmetus ryškių personažų simpatiškumą, gyvų dialogų realistiškumą, humorą - romanas persmelktas liūdesiu. Tas liūdesys toks apibrėžiantis visumą, t.y. visą žydo gyvenimą ir savaime norisi ieškoti tam priežasčių. Ar čia kalta XIXa. galo carinės Lietuvos visuomenės dvasia, kad liūdna gal visiems nepriskiriant tautybės, ar čia liūdna tik žydams, kurie ujami ir jų niekas nemėgsta, ar čia tik mažo miestelio su savomis bėdomis atmosfera. Romanas išleistas XXa. 9-ajame dešimtmetyje, tad romane apie holokaustą negali būti nei minties, bet nereguliarūs pogromai visad kažkur netoliese. Tas nelaimės, neteisybės jausmas visad čia pat.
Anotacija mini romano alegoriškumą. Man asmeniškai ta Cvi-Arono-Bepročio personažo alegorija tokia realistiška, kad nebesinori to net vadinti alegorija. Šiandienos gyvenime nemažai tokių Bepročių.
10/10 liūdnų žydų, ieškančių savo paskirties ar prasmės šioje mirties pusėje.
Rekomenduoju VISIEMS.
L'chaim!
May 7, 2024
Vis atidėdadavau Grigorijaus Kanovičiaus knygas į šalį. Maniau, ir dabar savo nuomonės nepakeičiau - joms turi ateiti tinkamas laikas. Gal turi taip išsidėstyti žvaigždės, kad suprastum jog jau gali skaityti Kanovičių. Bent jau man taip buvo.
"Kvailių ašaros ir maldos" antroji mano pažintis su šio autoriaus knygomis. Pirmoji - "Miestelio romansas".
Kaip subtiliai, su lengvu humoru, bet visgi su begaline meile aprašomi veikėjai. Tikri bėduliai, kvailiai, bepročiai, kurių gyvenimas priklauso nuo "valdžios ir noro" ir kaltės. Kai "valdžia visada savo norą gali paversti kieno nors kalte."
Ir dar baimė. "Baisu, kai iš tavęs viską atima du kartus: iš pradžių tai, ką turi, paskui tai, ko neturi, bet kuo tu tiki."
O viltis? Ne, vilties šioje knygoje aš neradau.
"Kvailių ašaros ir maldos" antroji mano pažintis su šio autoriaus knygomis. Pirmoji - "Miestelio romansas".
Kaip subtiliai, su lengvu humoru, bet visgi su begaline meile aprašomi veikėjai. Tikri bėduliai, kvailiai, bepročiai, kurių gyvenimas priklauso nuo "valdžios ir noro" ir kaltės. Kai "valdžia visada savo norą gali paversti kieno nors kalte."
Ir dar baimė. "Baisu, kai iš tavęs viską atima du kartus: iš pradžių tai, ką turi, paskui tai, ko neturi, bet kuo tu tiki."
O viltis? Ne, vilties šioje knygoje aš neradau.
November 28, 2021
Niepozorna, zapomniana a ocierająca się o wybitność książka. W jak najlepszym duchu braci Singerów, Alejchema czy Mangera. W nadniemeńskim sztetlu, niemal tuż za dzisiejszą polską granicą, jak w soczewce widać świat z początku tego szalonego XX wieku. Ileż tu jest pięknych stron! Ile zdań, jakie czyta się po parokroć!
Nie bez powodu zajęła mi tyle czasu - to trzeba smakować, ostrożnie dozować. Piękna opowieść.
Nie bez powodu zajęła mi tyle czasu - to trzeba smakować, ostrożnie dozować. Piękna opowieść.
August 22, 2024
“Visi mes padegėliai, galvojo jis, ir tie, kurie turi stogą, ir tie, kurie jo neturi, kasdien kas nors sudega mumyse, virš mūsų ir aplink mus, bet argi nuo to šilčiau pasidaro pasaulyje, argi šviesiau?
- Kas ta jūsų per žvakė, kuri neužgęsta? - paklausė Kazimieras ir atsisuko. ….
- Vilties žvakė, matyt, - pasakė panaktinis. - Tiktai jos neužpūsi.
- Kodėl?
- Todėl, kad net tada, kai tu visas kaip rėtis… kai pro skyles vėjas švilpia… kas nors prineša prie jos degtuką arba nuodėgulį, ir ji vėl įsidega, vėl dega…
- O jeigu nėra nei degtuko, nei nuodėgulio? - kuo rimčiausiai paklausė Kazimieras. - Kaip tada?
- Tada nuo saulės… nuo zylės plunksnos… nuo gerų akių… nuo maldų ritinėlio dievo namuose… Nuo ko tik žydai neuždega vilties žvakės…”
Ech sunkiai ir ilgai man ėjosi su tom kvailių ašarom ir maldom… 😌
Bet buvo verta dėl šio vilties žvakės šviesulio🕯️🔥
July 31, 2022
Atrodo, aprašytas paprastas kaimo gyvenimas, tačiau įžengus į tą kaimą matome labai aiškius žmonių portretus: valdžia besimėgaujantys “ponai”, amžinai tarnaujantys aukštesniems; pinigų užvaldyti gobšuoliai, nerasdami savyje vietos meilei; skurdžiai, besąlygiškai ilginys savo artimųjų; į pasaulio kraštą lekianti žmona, ieškanti savo kuoktelėjusio mylimojo; ir pasaulio nuodėmių pavergtas beprotis. Matyt, beprotystės gija amžina…
January 9, 2024
Aprašymas atitinka knygą, tad prieš skaitant galite tikrai įsivertinti ar to norite. Man patiko siužetas, ir ypač autoriaus rašysena lengva ir paprasta. Kai norisi pailsėti po įmantrių šiuolaikinių frazių, gera skaityti paprastus,ramius sakinius apie gamtą ,žmogų ir amžiną beprotystę.
August 15, 2025
Rating: 4* of five
The Publisher Says: This extraordinary novel is part of Grigory Kanovich’s “Litvak saga,” his tribute to Jewish life before the Holocaust. Set in a small Lithuanian town in the late nineteenth century, the story begins with the arrival of a stranger who sets everyone on edge and seems to know their secrets. Is he a messenger from God, a long-lost son, a saint, or a madman?
As the stranger in the velvet yarmulke makes his rounds, we meet an unforgettable cast of characters—Rabbi Uri, the aged rabbi; Itsik Magid, the strapping young woodcutter; Golda, the resourceful widow; Markus Fradkin, the wealthy timber merchant, and his beautiful daughter Zelda; Yeshua Mandel, the tavern keeper, his troubled son Simeon, and Morta, their devoted servant girl. A work of realism as well as a parable, Kanovich’s novel illuminates the most intimate fears, dreams, and longings of the shtetl’s inhabitants.
I RECEIVED A DRC FROM THE PUBLISHER VIA EDELWEISS+. THANK YOU.
My Review: I feel utterly inadequate to the task of reviewing this book, after reading this on Edelweiss+: "‘Shtetl noir’ meets Hasidic legend in this deeply philosophical work. In a word, this novel is the work of an exceptional writer with a unique voice.—Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Professor Emerita, New York University". That is it, she's said it all, go get you one.
"Shtetl noir" is a term I've never heard before, but the instant I read it crystallized the affect of this story. I'm not all the way sure about the realism angle the publisher trumpets in the synopsis because I was never there in 1880s Imperial Russia, and after reading the story do not feel as though I've been there. It's the usual problem with historical fiction. It's enough removed from my life that I'm not adept at putting myself into the place; 1880s Pale-of-Settlement Russian Empire life is not in my 1960s-Sunbelt American worldview.
I'm astonished that the author lived to know, though I don't think see, this favorite of his ten novels appear at long last in English. He died at 93 in 2023, a life lived during the waning days of the Yiddish culture of Eastern European Jewry, through to Soviet times before he emigrated to Israel.
This novel feels much like I'd expect it to, knowing all that. There are bits and snatches of memory, scenes I was sure were utterly clear before his eyes as he wrote them. Maybe it's telling, though I can't know on whom, that the most clearly limned scenes and characters in my reading were Simeon Mandel the...troubled...son of the innkeeper and that man himself.
I loved the way I felt included in the read as we moved from scene to scene and place to place. In part that's because the book has a map in the front. I so appreciate that when the story takes place in several locations. I'm also grateful for the glossary (and please note the transliterations are not the usual ones, but reflect Lithuanian pronunciation) and dramatis personae, though that last is in the back of the book which strikes me as odd.
The author's grandson made art for the chapter opens that I found pitch-perfect. The images are human and yet caught in moments of almost Mannerist...distortion, contortion, well incongruity with the geometry of consensus reality. In many ways that is the "noir" I noted above as crystalizing the read for me. I found all the multivarious problems the characters face almost absurd, they bend and twist the sense of right and reason, all applied from the outside in. As in all noir tales, it's the unseen and faceless threats that unsettle and unnerve.
A story I don't know how to summarize because it is so deep but so deft with it; so dense with meanings we're not in daily contact with; so rife with assumptions we don't make in the twenty-first century, that I'm overwhelmed with the need to explain. It's not clear to me why you'll read this story. I wish you would. It's a world-view opener.
The Publisher Says: This extraordinary novel is part of Grigory Kanovich’s “Litvak saga,” his tribute to Jewish life before the Holocaust. Set in a small Lithuanian town in the late nineteenth century, the story begins with the arrival of a stranger who sets everyone on edge and seems to know their secrets. Is he a messenger from God, a long-lost son, a saint, or a madman?
As the stranger in the velvet yarmulke makes his rounds, we meet an unforgettable cast of characters—Rabbi Uri, the aged rabbi; Itsik Magid, the strapping young woodcutter; Golda, the resourceful widow; Markus Fradkin, the wealthy timber merchant, and his beautiful daughter Zelda; Yeshua Mandel, the tavern keeper, his troubled son Simeon, and Morta, their devoted servant girl. A work of realism as well as a parable, Kanovich’s novel illuminates the most intimate fears, dreams, and longings of the shtetl’s inhabitants.
I RECEIVED A DRC FROM THE PUBLISHER VIA EDELWEISS+. THANK YOU.
My Review: I feel utterly inadequate to the task of reviewing this book, after reading this on Edelweiss+: "‘Shtetl noir’ meets Hasidic legend in this deeply philosophical work. In a word, this novel is the work of an exceptional writer with a unique voice.—Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Professor Emerita, New York University". That is it, she's said it all, go get you one.
"Shtetl noir" is a term I've never heard before, but the instant I read it crystallized the affect of this story. I'm not all the way sure about the realism angle the publisher trumpets in the synopsis because I was never there in 1880s Imperial Russia, and after reading the story do not feel as though I've been there. It's the usual problem with historical fiction. It's enough removed from my life that I'm not adept at putting myself into the place; 1880s Pale-of-Settlement Russian Empire life is not in my 1960s-Sunbelt American worldview.
I'm astonished that the author lived to know, though I don't think see, this favorite of his ten novels appear at long last in English. He died at 93 in 2023, a life lived during the waning days of the Yiddish culture of Eastern European Jewry, through to Soviet times before he emigrated to Israel.
This novel feels much like I'd expect it to, knowing all that. There are bits and snatches of memory, scenes I was sure were utterly clear before his eyes as he wrote them. Maybe it's telling, though I can't know on whom, that the most clearly limned scenes and characters in my reading were Simeon Mandel the...troubled...son of the innkeeper and that man himself.
I loved the way I felt included in the read as we moved from scene to scene and place to place. In part that's because the book has a map in the front. I so appreciate that when the story takes place in several locations. I'm also grateful for the glossary (and please note the transliterations are not the usual ones, but reflect Lithuanian pronunciation) and dramatis personae, though that last is in the back of the book which strikes me as odd.
The author's grandson made art for the chapter opens that I found pitch-perfect. The images are human and yet caught in moments of almost Mannerist...distortion, contortion, well incongruity with the geometry of consensus reality. In many ways that is the "noir" I noted above as crystalizing the read for me. I found all the multivarious problems the characters face almost absurd, they bend and twist the sense of right and reason, all applied from the outside in. As in all noir tales, it's the unseen and faceless threats that unsettle and unnerve.
A story I don't know how to summarize because it is so deep but so deft with it; so dense with meanings we're not in daily contact with; so rife with assumptions we don't make in the twenty-first century, that I'm overwhelmed with the need to explain. It's not clear to me why you'll read this story. I wish you would. It's a world-view opener.
September 9, 2024
Pasirenkam šią knygą skaityti Bitės knygų klube. Ruošiuosi moderuoti diskusiją ir pirmąkart susiduriu su situacija, kai apie perskaitytą knygą nėra nei vienos recenzijos, nei vieno atsiliepimo.
Tai už kokių turėklų dabar stvertis ir kaip išvirt iš kirvio košę? Lyg šiaudo griebiuosi Rūtos Oginskaitės pokalbių Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose knygos „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. Ir čia aptinku Grigorijaus pasvarstymus: „Tik galiu pasakyti, kad, mano požiūriu, geriausias romanas iš tų, kuriuos parašiau, yra „Kvailių ašaros ir maldos“. Jis vadinamas „pritča“ – alegorija. Tai nėra vien pasakojimas apie įvykius miestelyje caro laikais, bet turi sluoksnį virš siužeto. Su pamokymais, su moralu. Kiti romanai mažiau tuo pažymėti.“
Taip pat socialiniuose tinkluose perskaitau Grigorijaus sūnaus Sergejaus pasidžiaugimą, kad Lietuvos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Kvailių ašaros ir maldos“ pateko tarp šešių „New York Times“ rekomenduojamų istorinių grožinės literatūros knygų.
„Nežinau, ar dar koks nors lietuvių autorius kada nors buvo rekomenduojamas šio laikraščio puslapiuose, bet Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Kvailių ašaros ir maldos“, pirmą kartą išleistas prieš 40 (!) metų, yra vienas iš jų. Didžiuokis, Lietuva, savo sūnumis“, – Facebook paskyroje rašo S. Kanovičius.
Tai knyga apie žydų dorybes ir ydas, apie tai, kad jie yra absoliučiai tokie pat, kaip ir visi kiti, su savo paklydimais, nuopuoliais, norais ir svajonėm. Taip pat romane man buvo labai ryški „mes ir jūs“ linija (pvz., uriadniko sapnas apie tai, kad jis yra žydas), iš kurios randasi įtarinėjimai, baimė, neapykanta, o galiausiai ir smurtas... Ir ta linija eina tarp lietuvių, žydų, rusų... Taip pat tarp kaimo bendruomenės ir kitokio, nepritampančio žmogaus, keistuolio atėjūno, galiausiai tapusio atpirkimo ožiu.
Romanas parašytas savitu stiliumi, gimstančiu iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiškų ir lietuviškų realijų. Jame gausu metaforų, biblinių paralelių, liaudies filosofijos, humoro ir už širdies griebiančio lyrizmo.
Išties neišsemiamą daugybę filosofinių sluoksnių ir dugnų turintis romanas. Ir kaip jame gausu prasmingų minčių/sentencijų! Kad ir ši, kertinė: „Kam nors reikia nemiegoti, sūnau mano. Kam nors reikia, kai visi miega“.
Ir dar:
„Net protingiausiai galvai nėra ko lygintis su pilvu. Visada bus jo viršus.“
„...būna vaikas – pelnas ir vaikas nuostolis. Semionas – nuostolis.“
„Apklojęs atsisėdo ant lovos krašto ir ėmė žiūrėti į sustingusį Rachmielio veidą, ir juo ilgiau žiūrėjo, juo daugiau užtiko jame takelių į kapus. Argi raukšlės – ne takeliai į kapus?“
„Joks Dievas neatleidžia tiek, kiek moteris, ir ničniekas pasaulyje – nei vyras, nei sūnus – neįstengia jai atsilyginti.“
- Ko žydas norėtų?
- Žydas norėtų vinių.
- Kristui nukryžiuoti? – paklausė Spivakas ir nusijuokė. Jo juokas pažiro ant prekystalio kaip grąža.
- Stogui taisyti.
- O stogą žydas turi? – vėl nusijuokė Spivakas, tik šį kartą grąža buvo stambesnė.
- Turi, bet kaip visada, kiaurą.
„...mes iš anksto dėl visko kalti. Žydas dar negimė, o jau kaltas.“
Kai romanas „Kvailių ašaros ir maldos“ pirmą kartą buvo išleistas Vilniuje 1983 m., vienas žurnalistas jį pavadino „į gyvenimą žodžiais sugražintu Chagall‘o paveikslu“. Koks gražus pastebėjimas apie litvakų pasaulį, kurį praradome amžiams:(.
Tai už kokių turėklų dabar stvertis ir kaip išvirt iš kirvio košę? Lyg šiaudo griebiuosi Rūtos Oginskaitės pokalbių Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose knygos „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. Ir čia aptinku Grigorijaus pasvarstymus: „Tik galiu pasakyti, kad, mano požiūriu, geriausias romanas iš tų, kuriuos parašiau, yra „Kvailių ašaros ir maldos“. Jis vadinamas „pritča“ – alegorija. Tai nėra vien pasakojimas apie įvykius miestelyje caro laikais, bet turi sluoksnį virš siužeto. Su pamokymais, su moralu. Kiti romanai mažiau tuo pažymėti.“
Taip pat socialiniuose tinkluose perskaitau Grigorijaus sūnaus Sergejaus pasidžiaugimą, kad Lietuvos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Kvailių ašaros ir maldos“ pateko tarp šešių „New York Times“ rekomenduojamų istorinių grožinės literatūros knygų.
„Nežinau, ar dar koks nors lietuvių autorius kada nors buvo rekomenduojamas šio laikraščio puslapiuose, bet Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Kvailių ašaros ir maldos“, pirmą kartą išleistas prieš 40 (!) metų, yra vienas iš jų. Didžiuokis, Lietuva, savo sūnumis“, – Facebook paskyroje rašo S. Kanovičius.
Tai knyga apie žydų dorybes ir ydas, apie tai, kad jie yra absoliučiai tokie pat, kaip ir visi kiti, su savo paklydimais, nuopuoliais, norais ir svajonėm. Taip pat romane man buvo labai ryški „mes ir jūs“ linija (pvz., uriadniko sapnas apie tai, kad jis yra žydas), iš kurios randasi įtarinėjimai, baimė, neapykanta, o galiausiai ir smurtas... Ir ta linija eina tarp lietuvių, žydų, rusų... Taip pat tarp kaimo bendruomenės ir kitokio, nepritampančio žmogaus, keistuolio atėjūno, galiausiai tapusio atpirkimo ožiu.
Romanas parašytas savitu stiliumi, gimstančiu iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiškų ir lietuviškų realijų. Jame gausu metaforų, biblinių paralelių, liaudies filosofijos, humoro ir už širdies griebiančio lyrizmo.
Išties neišsemiamą daugybę filosofinių sluoksnių ir dugnų turintis romanas. Ir kaip jame gausu prasmingų minčių/sentencijų! Kad ir ši, kertinė: „Kam nors reikia nemiegoti, sūnau mano. Kam nors reikia, kai visi miega“.
Ir dar:
„Net protingiausiai galvai nėra ko lygintis su pilvu. Visada bus jo viršus.“
„...būna vaikas – pelnas ir vaikas nuostolis. Semionas – nuostolis.“
„Apklojęs atsisėdo ant lovos krašto ir ėmė žiūrėti į sustingusį Rachmielio veidą, ir juo ilgiau žiūrėjo, juo daugiau užtiko jame takelių į kapus. Argi raukšlės – ne takeliai į kapus?“
„Joks Dievas neatleidžia tiek, kiek moteris, ir ničniekas pasaulyje – nei vyras, nei sūnus – neįstengia jai atsilyginti.“
- Ko žydas norėtų?
- Žydas norėtų vinių.
- Kristui nukryžiuoti? – paklausė Spivakas ir nusijuokė. Jo juokas pažiro ant prekystalio kaip grąža.
- Stogui taisyti.
- O stogą žydas turi? – vėl nusijuokė Spivakas, tik šį kartą grąža buvo stambesnė.
- Turi, bet kaip visada, kiaurą.
„...mes iš anksto dėl visko kalti. Žydas dar negimė, o jau kaltas.“
Kai romanas „Kvailių ašaros ir maldos“ pirmą kartą buvo išleistas Vilniuje 1983 m., vienas žurnalistas jį pavadino „į gyvenimą žodžiais sugražintu Chagall‘o paveikslu“. Koks gražus pastebėjimas apie litvakų pasaulį, kurį praradome amžiams:(.
Want to read
December 4, 2023Set in a Jewish village in Lithuania in the 1880s.
October 4, 2025
Nuostabus autorius.
Displaying 1 - 10 of 10 reviews