3.75/5
Viena tų trumpų ir taupių istorijų, kurioje nekasdieniškas įvykis pasakojamas britiškai ramiai, subtiliai ir be patoso, nesureikšminant nei paties įvykio, nei jame veikiančių. Antrojo pasaulinio karo nuojauta, tvyranti ore tarsi įelektrinta, veikianti tiek žmonių likimus, tiek nuotaikas. Ir visgi, nepakeičianti fakto, kad gyvenimas nesustoja, net didžiausio siaubo akivaizdoje. Ir kol planuojame ateitį, praeitis laukia, kol bus iš naujo atrasta. Skaitant nepaleidžia mintis, kad apie visus romane veikiančius veikėjus mes sužinome tik epizodiškai, tik vos vos. Jie – visai kaip lobis, nuo kurio reikia nupūsti žemes ir minkštu šepetėliu nuvalyti nešvarumus. Visgi, tam, kad lobio prasmė ir reikšmė atsiskleistų, reikia daug nu(si)manyti, bet ir nemažai gebėti nuspėti. Kas žino, ar būsim teisūs? Todėl tiek tie, kurie lobį atranda, tiek tie, kurie jį palaidojo, iš tiesų gana panašūs, net kai juos skiria amžių amžiai, šimtmečiai. Ir visi nori palikti savo žymę.
Knyga viena tų, kuri arba pagaus, arba ne – liūliuoja tas tarsi nieko ypatingo nepasakantis tekstas, gražus Danguolės Žalytės vertimas. Visgi, abejoju, ar po daug metų ją prisiminsiu. Ar prisiminsiu kitais metais. Gali būti, kad visai kaip tas lobis, ji nugrims mano atmintyje ir liks nebent jausmas. Jei liks. Visgi, rekomenduoti galiu – ypač McEwan skaitytojams – ne veltui ir jo vardas ant viršelio. O aš dar išmėginsiu ir filmą – gal padarys net didesnį įspūdį nei romanas?..